T. Šidiškis. Žemaitijos kalvų žiedas

2013 metais Tadas Šidiškis pirmiesiems „Saulės arkliukų“ skaitytojams keliautojams kiekviename numeryje publikavo po įdomų maršrutą. Pakartotinai skelbiame maršrutą „Žemaitijos kalvų žiedas“. Tai 70 km maršrutas per gražiausias Lietuvos didkalves: Medvėgalis – Girgždūtė – Šatrija.

Tadas Šidiškis – geografas-kartografas, kultūros paveldo ekspertas, vienas iš Lietuvos žygeivių sąjūdžio įkūrėjų, aktyviai keliaujantis po Lietuvą daugiau kaip 50 metų, iš jų 45 metus vadovavo Vilniaus universiteto žygeivių grupėms. Šidiškis – žmogus legenda. Iki šiol jaunimas paskui jį ir su juo eina! 2012 m. leidinio „Kelionės ir pramogos“ skaitytojų buvo išrinktas geriausiu Lietuvos keliautoju.

Keliauti galima pėsčiomis arba dviračiais (80 km). Patartina prieš žygį pasikonsultuoti su Varnių regioninio parko direkcija.

Kelionę pradedame nuo senojo Kauno-Klaipėdos kelio, Bilionių (10 km nuo Kaltinėnų Laukuvos link). Pasukę dešinėn Aukštagirės pažintiniu pėsčiųjų–dviratininkų taku (yra nukreipiamosios rodyklės), netrukus pasieksime ąžuolų ir skroblų paunksmėje pasislėpusią  Bilionių k. etnoarchitektūrinę sodybą. Dėmesį patraukia namas, klėtis, didelė daržinė, sujungta su tvartu, ąžuolų alėja.

Už gražaus tvenkinio kopiame į Švedkalnį (Bilionių piliakalnį). Tai tarytum du kalnai, vienas ant kito uždėti. Vakarinė kalno dalis vadinama Švedkalniu, rytinė – Bliūdkalniu.

Dabar keliaujame prie kitos didkalvės – Aukštagirės (ji yra per 1 km į šiaurę nuo trasos). Tai pailgas gūbrys, ant kurio įrengtas 14 m aukščio apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria gražiausias vaizdas į Medvėgalio masyvą, Kartuvių kalną, Vankių eglyną.

Grįžtame į trasą ir, pasukę į vakarus, grožimės tolimais vaizdais nuo Laumėkalnio, kuris yra kiek šiauriau nuo žymėtosios trasos.

Eidami trasa galėsime atsipūsti Gojaus miške. Čia yra trumpalaikio poilsio vieta.

1 km įkopimas į kairę mus užves ant Miltų kalno. Vėl puiki regykla, yra šaltinis. Na, o po to laukia ilgas nusileidimas. Pavydėkime dviratininkams.

Nepageidaujantys kopti į Miltų kalną, galės nuo poilsiavietės Gojaus miške judėti tuo pačiu pažintiniu taku pro tiltą per Ašvijos upelį iki Kaltinėnų–Požerės kelio.

Pasukus kairėn, už 1,5 km – Medvėgalis.  Medvėgalis turi dvi viršūnes – aukštesnioji, siekianti 234 metrus, – pati aukščiausia Žemaitijos didkalvė, žemesnioji vadinama Pilies kalnu.

Sakoma, kad nuo Medvėgalio anksčiau matėsi net 13 bažnyčių. L. Kšivickis rašė, kad „originalumu ir dailumu Medvėgalis labiau imponuoja nei Trakų ir Vilniaus griuvėsiai‘‘. „Medvėgalio masyvą sudaro gražiu ratu išsidėstę Medvėgalio, Pilies, Aukos (Barsukų), Piliorių (Juoko) ir Bevardis kalnai, kuriuos galima apeiti radialiniu maršrutu. Medvėgalis buvo stipriausia Žemaičių tvirtovė, kur vykdavo ir krivūlės. Aplink Medvėgalį daug žemapelkių, todėl geriausia judėti keliais.

Požerės keliu paėję puskilometrį iki Karūžiškės kryžkelės, sukame į dešinę iki Beržės dvarvietės. Už jos pereiname Varnių–Pašilės kelią (dviratininkai suks kairėn keliu pro Skrandėnus– Nevardėnus į Girgždūtę), o pėstieji trauks į šiaurės rytus sunkesniu maršrutu palei Nakačios upelį (kanalą) pro Spingiuko ir Spingės (211,2 m) kalvas (jas susirasti nėra lengva).

Ties Pagirgždūčiu pereiname Kelmės–Varnių kelią ir kylame šiaurėn, į Girgždūtę.

Girgždūtė – vienas didžiausių ir sudėtingiausių Žemaitijos kalvų masyvų (228 m). Čia siaura ketera jungia dvi viršūnes. Rytinėje, apjuostoje dviem pylimų eilėmis, būta pilies, o vakarinėje – alko. Panorama atsiveria iš rytinės plikos kepurės. Matyti net Laukuvos bokštai, Spingė, Medvėgalis, o nuo vakarinės – Moteraitis.

Nuostabą kelia rytinėje papėdėje išlikęs tikras aukštikalvių ežerėlis, iš kurio pavasarį vandenys srūva į Kražantę. Pasakojama apie toje vietoje nugrimzdusią bažnyčią, apie milžinę Girgždūtę, iš Latvijos atitekėjusią už lietuvio milžino ir palaidotą šiame kalne.

Vasarą Girgždūtės beržynuose – tikra žemuogių karalystė.

Leidžiamės į šiaurę žemyn senkeliu pro lazdynų tunelį beveik puskilometrį iki Alkupio. Gėrimės natūraliomis pievomis, pasidabinusiomis dailiomis ąžuolų, beržų giraitėmis.

Kylame plokščiakalvės – keimo briauna. Pačioje viršūnėje – dar viena stačiašlaitė Pilalė. Prasideda gražiausių keimų grandinė. Iš jų išsiskiria Bykšvė (apačioje beržynėlyje palaidoti 1863 m sukilėliai), Šventkalnis, Stumbrakalnis (Rumšiškėse, kur gyveno J. Žymantienė-Žemaitė).

Pietinėje Varnių–Užvenčio kelio pusėje – Zdoniškės dvarvietė. Čia kurį laiką, atsikėlęs iš Varnių, gyveno S. Daukantas.  Išliko tik kumetynas ir kelių buvusio dvaro statinių pamatai (sandėlys, sūrinė, kalvė, malūnas). Prie tvenkinio yra parkas, kuriame auga du dideli maumedžiai.

Toliau keliaujant Pavandenės link, kairėje kelio pusėje – Gaudkalnis. Nuo jo puikiai matyti Biržulio duburys.

Štai ir Pavandenė. Didžiausia apylinkių puošmena –  Moteraitis – Didžiųjų Burbiškių piliakalnis (218,8 m). Pagal geografinę padėtį jis yra pačiame takoskyrinio kalvyno centre, todėl nuo jo matyti beveik visos stambiausios Žemaitijos didkalvės: pietuose išsiskiria Kerėblis, o rytuose – Liubišiškių plikė.

Trigalvis Moteraitis savo pavidalu primena milžinišką gulinčios moters kūną. Tai, anot padavimo, kapas, kurį supylė milžinas Gludas savo mylimajai.

Moteraičio šiaurinėje papėdėje – Gludo ežeras. Jo šiauriniame šlaite – taisyklingos formos alkakalnis, vadinamas Sklepkalniu. Pasakojama, jog tai – milžinų virtuvė, kur jie valgydavę, sėdėdami vienas ant Moteraičio, kitas – ant Sprūdės.

Sklepkalnio pietiniame šlaite buvo įrengtas dvarininkų Sakelių kolumbariumas, sovietmečiu visi jame išlikę palaikai perlaidoti Sklepkalnio viršuje‚ o 1941 m Rainių žudynių kankinio Zigmanto Sakelio palaikai perlaidoti Pavandenės kapinėse.

Kiek toliau į rytus – buvęs Pavandenės dvaras ir parkas. Pavandenės dvare mokytojavo Šatrijos Ragana.

Pro Pavandenės miestelį, apžiūrėję 1625 m iš ąžuolinių rąstų statytą varpinę ir bažnyčią, Janapolės keliu pasiekiame Moteraičio dvynį Sprūdę.

Pasakojama, kad ant Moteraičio gyvenęs  vienas milžinas, o ant Sprūdės – kitas. Milžinai samčiais sėmę vandenį iš Bliūdo – Gludo ežero.

Sprūdė kitaip vadinama Šaukštelio piliakalniu. Jo aukštis – 216,2 m. Piliakalnis neseniai apvalytas nuo medžių, viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė – puiki regykla. Centre – apeiginis stulpas, palydintis nusileidžiančią saulę.

Nuo Sprūdės (Šaukštelio) eidami Janapolės keliu už 3 km galime apžiūrėti išlikusį Barzdžių dvarą.

Puiki panorama atsiveria nuo Lenkalių alkakalnio.

Nuo Barzdžių judame į šiaurės rytus ir pro Miksodį, Soblaukį išeiname į Užvenčio–Luokės kelią. Prasideda Kietkalnio geomorfologinis draustinis. Čia ypač raiški Žemaičių vandenskyrinė ketera.

Kitapus kelio kopiame į Lyvos (200,8 m) didkalvę. Šiaurinė kalno dalis apaugusi mišku, greta – aukštokas skardis, vadinamas Majausko Kakta. Graužupio pamiškėje – šlaitas. Čia visi upeliai teka į Ventą.

Pro Kentralius pamiškėje kopiame į Stromkalnį.

Toliau ta pačia pamiške leidžiamės prie Šatrijos upelio. Sukame palei jį kairėn.

Šatrijos laukinis upokšnis veda aukštyn. Gražūs raguvingi šlaitai, panuovaliuose pasitaiko nemažų ąžuolų, liepų.

Kylame į Šatrijos masyvą. Tai viena didžiausių ir gražiausių Lietuvos didkalvių (228 m). Giedrią dieną matyti į šiaurę net 30 km. Čia baigiasi Žemaičių aukštuma.

Šatrija pagal savo paskirtį ir piliakalnis, ir alkakalnis. Čia rasta geležies gabalų, molio degintų plytų, kirvukų ir net Perkūno akmeninė stovyla. Ši žymiausia žemaičių šventvietė vėliau buvo paversta piktų dvasių, raganų buveine. Kalną buvo bandoma net perkrikštyti, suteikiant jam Juozapoto vardą, tačiau nieko iš to neišėjo. Šatrija buvo ir bus žemaičiams tik ŠATRIJA – Žemaitijos širdis.

Gaila skirtis su žemaičių didkalvėmis. Štai ir Luokė – mūsų kelionės galinis punktas.

„Saulės arkliukai“, 2013, nr. 3, p. 42-46.