Dr. Romanas Širouchovas: Lietuvių kalba man tapo antra po gimtosios (8)

Romanas Sirouchovas_asmen.nuotrFB

Romanas Širouchovas | asmeninė nuotr.

Istorikas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, muzikologas ir poetas Romanas Širouchovas – prūsų paveldo populiarintojas Karaliaučiaus krašte. Jau 15 metų domisi baltų etnogeneze, etnografija ir folkloru. Dalyvauja archeologinėse ekspedicijose Karaliaučiaus srityje ir Vakarų Lietuvoje. Rašo mokslo straipsnius ne tik gimtąja, bet ir lietuvių bei kitomis kalbomis.

Lietuviška odisėja

– Romanai, kada, kodėl ir iš ko išmokote lietuviškai kalbėti ir rašyti?

Mano „lietuviška odisėja“ prasidėjo nuo prūsų kalbos studijų ir susidomėjimo baltų folkloru bei pasaulėžiūra, kai studijavau istoriją Karaliaučiaus universitete.

Taip pat padėjo diplominio darbo apie baltų dievus rašymas ir bendravimas su Lietuvos kolegomis. Atsimenu, 2005 m. žinomas lietuvių filologas Dainius Razauskas, dovanodamas man savo knygą, apgailestavo, kad vargu ar kada nors ją skaitysiu… Atsitiko kitaip. 2006-2007 m. epizodiškai lankiau lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiaus universitete. Seminaro mokytoja Violeta Lopetienė įkvėpė pasigilinti į gramatiką, mokytis fonetikos, tarimo.

Iš esmės lietuviškai pradėjau kalbėti ir rašyti 2007 m. pabaigoje, pradėdamas studijas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute (KU BRIAI), doktorantūroje. Prieš tai, tarpininkaujant Arvydui Juozaičiui, pavyko porą mėnesių padirbėti Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade, raštvedžiu, – tai buvo savotiškas kalbos egzaminas prieš stojant į doktorantūrą. Paskui, jau apsigynęs disertaciją (lietuviškai), 2012 m. lapkritį, supratau, kad lietuvių kalba tapo antra po gimtosios.

R.Pilawa veda ekskursijas_ve.lt nuotr

SENOLIAI. Vienas seniausių ąžuolų, išlikusių Karaliaučiaus srities teritorijoje, menantis pagonybės laikus, Liudvigsorte (dab. Laduškin), Notangos žemėje. Kultinis Aukojimo, arba Velnio, akmuo Stablaukyje (dab. Dolgorukovo), Varmės žemėje, kurį čia pametęs pats nelabasis. R. Širouchovas ekskursantams pasakoja legendas ir bei istorijas apie kadaise prūsų garbintus dievus | ve.lt nuotr.

– Kokias dar kalbas mokate?

Be rusų ir lietuvių, dar rašau tekstus lenkiškai ir angliškai, moku latvių ir vokiečių, bet kol kas prasčiau. Iš minėtų kalbų lietuvių sudėtingiausia: dėl gramatikos, archajiškumo, tarimo. Ir todėl įdomiausia. Dar pridėsiu, kad kai mokiausi lietuvių, jau šiek tiek kalbėjau latviškai ir dalyvavau prūsų kalbos atkūrimo eksperimente, tai irgi smarkiai padėjo ir palengvino mokymosi procesą.

– Turbūt nebuvo lengva rašyti disertaciją lietuviškai?

Kai turi polinkį kalboms, bet kurią jų išmokti nesunku. Tuo labiau kad pats disertacijos rašymo procesas gana nuobodus (tyrimus esi atlikęs lieka užrašyti), ir teksto kūrimas kita, ne gimta, kalba šiek tiek paįvairina procesą.

Dabar, po disertacijos ir „post-doc“ projektų įgyvendinimo Lietuvoje, drąsiai galiu teigti, kad galima atvykti į bet kurią šalį, išmokti kalbą ir apsiginti dar kokį „diserį„, juokiasi.  Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau supranti: žmogaus smegenų galimybės beveik begalinės. Svarbiausia kelti sau vis sudėtingesnes užduotis. Kiekvienas kitas žingsnis mokslo, meno srityse ir gyvenime turi būti tam tikras iššūkis. Nuolatinio augimo procesas man labai aktualus.

Nadruvos zemes_R. Sirouchovo nuotr

NEATRASTAS PASAULIS. Želvos (Salavos) pilis tarp Įsručio ir Karaliaučiaus. Toplaukio pilis. Jurbarko (Spragės) pilis. Įsruties pilis… Nadruvos žemė. | R. Širouchovo nuotr.

 

– Daugiau nei dešimtmetį dalyvaujate mokslinėse archeologinėse ekspedicijose Karaliaučiaus srityje ir Vakarų Lietuvoje. Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

2006 m. baigęs istorijos studijas Karaliaučiaus universitete ir turėdamas kelerių metų archeologinių ekspedicijų patirties, supratau, kad noriu eiti toliau  archeologijos, kaip tikslesnio mokslo, pusėn. Vietoje buvo tik istorijos krypties doktorantūra. Iš pradžių galvojau apie Varšuvą (nes jau kalbėjau lenkiškai) arba Maskvą, paskui sužinojau, kad visai netoli yra BRIAI jauna dinamiška institucija, pritraukusi nemažai subrendusių mokslininkų iš Vilniaus ir auginanti naują mokslininkų kartą. Jos tuometinis rektorius prof. Vladas Žulkus buvo jau žinomas man iš mokslo darbų, publikacijų. Mano tema geležies amžiaus vakarų baltai irgi buvo artima profesoriaus tyrimams. Taigi gavau jo telefoną, paskambinau ir laužyta lietuvių kalba pasakiau, ko noriu. Vėliau susitikau pokalbio su BRIAI vadove dr. Silva Pocyte, ir jau mažiau nei po metų įstojau į KU doktorantūrą.

– Taip paprastai?

Pirmas stojimo pokalbis buvo nelabai sėkmingas. Reikėjo patvarkyti projektą ir jo temą. Antras variantas–  „Prūsų ir kuršių kontaktai 10-13 a. archeologijos duomenimis“ įtikino komisiją.

Aš labai dėkingas Klaipėdos universiteto mokslininkams už palaikymą ir gerą, atvirą bendradarbiavimą. Būtent čia aš subrendau kaip mokslininkas.

Romintos medziokles namai - R. Širouchovo nuotr

ROMINTA. Didžiulis viadukas, 25 m aukštyje virš upės. Į pietus nuo kaimo nuo 1891 m. buvo karališkieji Romintos medžioklės namai – išlikusios jų žymės. | R. Širouchovo nuotr.

 

– Ką jums davė doktorantūra?

Gavau galimybę dalyvauti podoktorantūros (post doc) projektų konkurse, inicijuotame Lietuvos mokslo tarybos (LMT). Laimėjęs persikėliau į Vilnių. Porą metų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje dirbau mokslinį darbą pagal projektą „Vakarų baltų socialinė, ekonominė ir kultūrinė raida X-XIII a.“. Rinkau archeologinę medžiagą apie prūsus, kuršius, skalvius, jotvingius ir jų kaimynus aštuonių Baltijos regiono šalių 37 institucijose. 2016 m. parengiau monografiją „Vakarų baltai tarp vikingų ir kryžiaus žygių“, pirminį juodraštinį variantą, ir pateikiau LMT. Deja, knygai parengti ir išleisti pinigų iš LMT gauti nepavyko.

2014 m. dėsčiau Prūsijos archeologijos kursą KU IV kurso archeologijos specialybės studentams. Tai buvo mano pirmoji dėstymo patirtis.

Romanas-Sirouchovas-asmen.nuotr

Dr. Romanas Širouchovas | asmen. nuotr.

– Kaip kontaktai su Lietuva klostosi šiandien?

Nuo 2015 m. esu VU Archeologijo katedros afiliuotas dėstytojas, teikiu tarptautinius projektus, dalyvauju konferencijose. Dabar kartu su VU archeologu Linu Tamulynu ir kitais mokslininkais vykdome projektą, skirtą baltų piliakalnių populiarizavimui internete. Taigi kontaktai nuolatiniai ir aktyvūs.

– Kokių turite planų?

Norėtųsi vėl grįžti prie mokslinio darbo, dėstymo ir išleisti podoktorantūros projekto monografiją lietuvių kalba.

 

Balnas_R.Sirouchovo nuotr

BALNAS. Sembos pusiasalyje, Bulio kalno papėdėje (1,5 km nuo Pabėčių (dab. Romanovo)), prūsų kapinyne, rastas XI-XII a. balno lankas su polichromine tapyba. Centre esančiame plote galėjo būti pavaizduotas žmogus, medis ar dievas. Ši kompozicija atspindi ikikrikščionišką XI-XIII a. prūsų mitologemą. | K. Skvorcovo nuotr. ir R. Širouchovo rekonstrukcinis piešinys.

Atradimų romantika

– Kas jus paskatino domėtis baltų praeitimi?

Iš pradžių kraštovaizdis, pajūrio, kur užaugau, atmosfera. Sąmoningai mano akiratyje baltai pasirodė paskutinėje mokyklos klasėje (Piliavoje-Baltijske), kai susidomėjau ne vien vokiečių periodo istorija Karaliaučiaus srityje. Jau pirmame universiteto kurse pasirinkau su prūsų dvasine kultūra susijusią temą. Paskui rašiau diplominį darbą apie baltų dievus, gilinausi į baltų etnografiją ir tautosaką. Diplominio darbo vadovas Viktoras Suvorovas skatino domėtis rašytiniais šaltiniais apie baltus, interpretuoti ir analizuoti juos. Tuo pat metu pradėjau dalyvauti archeologinėse ekspedicijose, vadovaujant Konstantinui Skvorcovui. Būtent jis nukreipė mano dėmesį į begalines archeologinių šaltinių galimybes, įkvėpė naujų atradimų romantiką. Manau, būtent jo ekspedicijų metu gimė supratimas, kuo užsiimti toliau archeologijos srityje.

– Dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje daug archeologinių paminklų. Kur yra saugomi rasti vertingi radiniai?

Pagrindinės archeologinės kolekcijos, tiek prieškarinė, žinoma pasaulyje „Prūsijos“ muziejaus kolekcijos dalis, tiek naujos, yra saugomos Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje. Aš, beje, ten dirbau 2008-2014 m. Šiek tiek iš prūsų ir jų pirmtakų archeologijos yra Kaliningrado Gintaro muziejuje ir kai kuriuose srities kraštotyros muziejuose.

ZIRGELIS.Sirouchovo rekonstrukcinis pies

ŽIRGELIS. Žalvarinė žirgelio figūrėlė su akučių ornamentu – XI-XIII a. dirbinys, rastas prūsų kapinyne netoli Karaliaučiaus, 2 km nuo Vartų kaimo (dab. Šoseinoje). | R.Širouchovo rekonstrukcinis pieš.

 

Didelė regiono problema  specialios archeologinės institucijos trūkumas. Kitaip nei Kenigsberge, Kaliningrade šiandien nėra specialių archeologijos skyrių nei minėtuose muziejuose nei, svarbiausia, universitete. Iki karo Karaliaučius buvo vienas svarbiausių Šiaurės Europos ir Baltijos regiono archeologijos centrų.

Paukstis_R. Sirouchovo rekonstrukcinis pies

PAUKŠČIO formos pakabutis iš bronzos ir vilnos, rastas XI a. pabaigos – XIII/XIV a. kapinyne netoli Stantavos (dab. Mitino) kaimo, Sembos žemėje. Radinys būdingas prūsų ankstyvųjų viduramžių kultūrai. | R. Širouchovo rekonstrukcinis pieš.

 

– Skaitote paskaitas apie vakarinių baltų istoriją, prūsų kalbą, kultūrą, organizuojate ekskursijas vietiniams gyventojams į prūsų periodo vietas… Ar didelis susidomėjimas? Ką didžioji srities gyventojų dalis apskritai žino apie autochtonus iki Ordino ekspancijos?

Galima sakyti, kad mano prūsų kultūros populiarinimo projektas, vykdomas kartu su „Altes-Haus“ Karaliaučiaus miesto gyvenimo istorijos muziejaus direktoriumi Aleksandru Byčenka, yra unikalus. Tai nėra labdaringas projektas. Visi mūsų renginiai  paskaitos ir ekskursijos, yra mokami. Žmogus, mokantis už renginį, labiau brangina savo laiką, o aš, būdamas profesionalas, galiu skirti daugiau laiko pasiruošti, nes mokslo populiarinimo paskaita labai skiriasi nuo pranešimo konferencijoje. Per dvejus metus, kai įgyvendiname „Prūsų pasaulio periodo“ projektą, mums pavyko „užkrėsti“ per 200 žmonių. Tai žmonės, kuriems ši tema–  kraštovaizdis (piliakalniai, pilkapynai, jų legendos), istorija iki šiol neegzistavo. Tarp šių žmonių yra gidų, ir dabar jie patys rodo šias vietas turistams ir savo draugams. Taigi procesas tapo ir šiek tiek autonominis to ir norėjau pradžioje.

– Jūs vadovaujate ir tarptautiniam pažintiniam projektui „Gintaro kelias: nuo Baltijos iki Akvilėjos“, kurį pats inicijavote. Papasakokite apie maršrutą ir ką jau pavyko nuveikti.

Projektas skirtas vietoms, susijusioms su gintaro istorija Karaliaučiaus krašte, pažymėti. Maršrutas padalintas į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pradėjus nuo šiaurinės Sembos pusiasalio, Prūsos širdies, baigiama prie Laukstyčių (vok. Lochstadt) pilies griuvėsių pirmosios Teutonų ordino „gintaro rezidencijos“, kuri yra Sembos kyšulyje ant Aismarių šiaurinio kranto.

Antroji maršruto dalis prasideda Tvankstoje-Kenigsberge-Karaliaučiuje, kuris daug amžių buvo pagrindinis tranzitinis punktas Gintaro kelyje į pietus, nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Paskutinis pietinės dalies punktas  Šventapilė (rus. Mamonovo), kur buvo rastas didžiausias gintaro lobis (šalia buvo prūsų Romovė, pagrindinio žynio  krivių krivaičio  buveinė, kurią Simonas Grunau pavadino Rikojotu (Rickoyott)). Čia Gintaro kelias suka į pietus ir jau driekiasi per Lenkijos teritoriją link Akvilėjos  romėnų uosto, į kurį baltų gintaras patekdavo I-V mūsų eros amžiais.

Visas istorinis maršrutas driekiasi 134 km ir yra apskaičiuotas dviem dienoms. Šiais metais, iki spalio, reikiamose vietose palei maršrutą turi būti pastatyti visi informaciniai dvikalbiai (rusų ir anglų) moduliai-skydai. Taip pat bus atspausdinti maršruto žemėlapiai (prienami dar ir internete), o „Altes Haus“ muziejaus tinklalapyje bus pateikta išsami informacija –  visų vietinių įžymybių aprašymai.

– Kokių istorinių, mokslinių darbų dar ketinate padaryti artimiausiu laiku?

Nuo šių metų liepos Vokietijoje dirbsiu su ilgai ruoštu moksliniu projektu „Nauji datavimo metodai Pietryčių Baltijos regiono vėlyvojo geležies amžiui“, kur jungsiu tradicinius (lyginamojo datavimo pagal importuotus dirbinius ir analogijas) ir inovatyvius mūsų archeologijai datavimo metodus. Projekto galutinis tikslas nustatyti, ar įmanoma suderinti „absoliutaus“ istorinio ir „santykinio“ archeologinio laikų kategorijas. Projektas laimėtas viename prestižiškiausių pasaulyje ir geriausių Vokietijoje Aleksandro von Humboldto fondo konkurse. Jis bus vykdomas 2017-2019 m. Šlėzvigo „Schloss Gottorf“ muziejaus Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centre (ZBSA) vienoje geriausių archeologinių institucijų Šiaurės Europoje ir Baltijos regione.

Tikiuosi, kad rengiamas naujas datavimo metodas bus naudingas ne tik Rytų Baltijos regionui, bet ir platesniame Europos archeologijos kontekste.

Rytprūsių kontekste

– Jūs gimėte Piliavoje?

Gimiau Rusijoje, Ostrove, Pskovo srityje, prie Latvijos sienos. Sulaukęs vienerių metukų, su tėvais atsikraustėme į Aistmarių neriją. Mano tėtis buvo karinių lėktuvų inžinierius.

– Kokią vaikystės atmosferą prisimenate?

Vokiečiai paliko šiame nuostabiame gamtos kampelyje didelę karinę bazę, vieną paskutiniųjų reiche  pastatytą tarp 1939 ir 1942 metų. Gamta  kopos, miškai, tas siauras smėlėtas pusiasalis tarp marių ir jūros buvo ir yra baltiška (ar net prūsiška), kaip kokioje Nidoje. Visa civilizacija –  namai, keliai, milžiniški angarai, apleisti bunkeriai paplūdimyje  vokiški. Televizija –  daugiausiai lenkiška. 9-ojo deš. pabaigoje jie jau rodydavo Disnėjaus filmus (na, ir tėvas kalba lenkiškai), ir aš pats, gal nuo kokių 5 metų, pradėjau versti animacinius filmus ir lenkiškas programas savo bičiuliams… O kalba, bendravimo būdas rusiški. Taigi užaugau savotiškame buvusios Rytų Prūsijos multikultūriniame kontekste.

Vėliau, kai atėjo laikas lankyti mokyklą, persikėlėme į „žemyną“  į Piliavą-Baltijską. Čia, prie jūros ir nuostabių saulėlydžių už lango, gyvenau iki 17 m. Paskui prasidėjo Karaliaučiaus periodas: universiteto pastatas ir bendrabutis sename žaliame miesto rajone, išlikusiame po žiaurių 1944 m. sajungininkų bombardavimų ir 1945 m. šturmo. Paskui  Klaipėda, Vilnius, o nuo 2015 m.  vėl savotiškas sugrįžimas namo.

– O toliau?

Kartais man atrodo, kad išsėmiau visas Karaliaučiaus galimybes ir kad reikia važiuoti toliau. Ten, kur galima įgyvendinti savo mokslines svajones. Pamatysim dar, kaip klostysis akademiniai reikalai su Lietuva. Dar planuoju projektus ir su Lenkijos institucijomis.

– Ką jums reiškia šis kraštas, kuriame užaugote? Koks jis yra šiandien – Jūsų akimis? Koks norėtumėte, kad būtų?

Man labai nepatinka, kad mūsų šalys vis labiau atitolsta viena nuo kitos. Mažai kas besidomi „Kaliningradu“ Lietuvoje, ir pati Lietuva tampa vis mažiau patrauklesnė kaliningradiečiams  dėl kainų (atseit „čia neapsipirksi kaip Lenkijoje“) ir televizoriaus propagandos (iš abiejų pusių) bei kitų matomų ir nematomų priežasčių.

– Dėl dabartinės politinės padėties.

Taip, bet istoriją kuria ne tik politikai. Klaipėdos kraštas ir Karaliaučiaus sritis tebėra vieno kultūrinio ir istorinio kraštovaizdžio  Rytprūsių dalys, ir mums reikia puoselėti istoriją, važiuoti vieniems pas kitus, kalbėtis, draugauti. Manau, to trūksta.

Antroji aistra

– Jūs ne tik mokslininkas, bet ir menininkas, poetas, rašote eiles.

Poezija man  tai mitologija, siekis priartėti prie tam tikro archetipo, pirmykščių būsenų. Rimas čia beveik neturi reikšmės, svarbiau ritmas  vidinė garso tekstūra. Manau, jog poezija kaip dvasinės saviraiškos forma šiandien neturi prasmės, kadangi jau egzistuoja kiti media triukai, skirti manipuliuoti publika. Stengiuosi mažiau užrašinėti vadinamųjų eilėraščių. Lieka daugiau vietos erdvinėms tekstinėms struktūroms ir „didelės meilės bei mažos neapykantos“ laiškams. Visada lieku stebėtojas.

– Domitės muzika.

Antra gyvenimo aistra po „laiko ir praeities“ mokslų  muzikologija, nes svarbiausia garso ir muzikos kategorija  taip pat taip vadinamasis „laikas“. Labiausiai domiuosi šiuolaikine akademine (XX-XXI a.) ir elektronine muzika, bet iš esmės klausausi visko, kas aktualu. Kartkartėmis groju specialius DJ setus šiuolaikinių menų centruose ir kitose erdvėse.

– Gal turėjote muzikanto ambicijų?

Turėjau, bet vieno gyvenimo viskam neužtenka. Kadaise teko rinktis ne muziką, bet dailę… nes vaikystėje neturėjau pianino. Jį turėjo močiutė, kuri tuo metu gyveno Ukrainoje. Dar mano tėvas mokėjo groti gitara, visokias daineles iš filmų. Paslaptingas garsų pasaulis traukė, bet tuo pat metu ėmiau piešti, tiesiog maniakiškai… Antroje klasėje atėjo dvi mokytojos, viena iš piešimo, kita iš muzikos klasės. Kai paklausė, kas norėtų mokytis muzikos, aš pakėliau ranką. Tada paklausė, ar turiu pianiną… ir man teko rinktis dailę.

Tiesą sakant, prieš stodamas į istorijos fakultetą „Kenige“, bandžiau jėgas Menų fakulteto egzaminuose.

– O tapybą visai pamiršote?

Kai nusprendžiau eiti istorijos keliu, tapybą teko atidėti. Šį polinkį panaudoju archeologijos mokslui kurdamas radinių piešinius, braižinius, žemėlapius ir kitą grafinę medžiagą.

____________

* ŠALTINIAI. Archeologinių radinių iliustracijos: R. Širouchovas, „Nauji prūsų X-XIII a. kapinynų tyrimai vakarų baltų kultūros kontekste“ (Lietuvos mokslų akademija, 2011 m.).

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Mokslas, Mokslo naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *