N. Goštautaitė Midtun. Nori mažiau geriančios Lietuvos – esi radikalas, talibanas ir truputį kanibalas (6)

Nijolė Goštautaitė-Midtun | asmeninė nuotr.

Viešojoje erdvėje jungtinės pajėgos šviečia tautą ir politikus, tvirtindamos, kad lietuvis laisvas ne miške, kaip rodėsi klasikams, bet tik tada, kai gali netrukdomas išgerti. Norėtųsi įvairesnių tiriamosios žurnalistikos straipsnių apie alkoholio kontrolės politiką, bet ir šįkart alkoholio pramonei palankių žiniasklaidos atstovų ir politikų choras renkasi patogų emocijas žadinantį komentaro žanrą. Čia nebūtinas objektyvumas ar profesionalumas, pakanka asmeninės nuomonės. Lengva šaipytis, išreikšti asmeninę neapykantą. Nereikia šaltinių, nereikia deklaruoti interesų. Kas perka, kiek sumoka, dėžutėse ar paskolomis. Ir kvalifikacijos nereikia.

Vienu metu daugybei žurnalistų panižo rankos platinti atsišaukimus apie mistinę „kovą su alkoholizmu“. Bet su priklausomybe nuo alkoholio nekovojama – tai sutrikimas, kurį galima gydyti, taikyti prevencijos, reabilitacijos priemones. O su alkoholikais kovoti,  apskritai, nepadoru – tai lygiateisiai šalies piliečiai.

Pasigendu raginimų stabdyti tuos, kurie pelnosi parduodami ir reklamuodami narkotinę medžiagą, sukeliančią daugybę valstybei itin nuostolingų ligų ir problemų. Reklamos pinigais užpiltuose didžiuosiuose portaluose ir socialiniuose tinkluose kuriama alternatyvi realybė – pasakojama, kad valdžios „tanibalai“ kuria Lietuvoje islamo valstybę, kėsinasi į laisvę gerti, uždraus alkoholį, lauko kavines, rokenrolą ir juoką. Paišomi „alkoholiko portretai“, kai priklausomybė gresia skurdžiai ir nuobodžiai gyvenantiems, bet ne laisviems ir dvasingiems aktoriams, žurnalistams ir politikos apžvalgininkams. Piliečių išrinkta valdžia turėtų tiesiog netrukdyti gerti „normaliai“. Ir dar… turėtų kompensuoti praradimus visokiam verslui, atimti pašalpas iš geriančiųjų, priverstinai pagydyti. Ir šviesti, mokyti, ir vėl šviesti. Kaip Elektrėnų žiburiai. Bet šiukštu netaikyti apribojimų alkoholio pramonei, nebent tokius, kurių patys pasiprašo.

Yra ir kita realybė, grindžiama faktais ir mokslu – Lietuvoje būtina skubiai sumažinti bendrą alkoholio vartojimą, nes sukeliama žala fiziškai ir finansiškai naikina šalį:

– kasmet dėl alkoholio sukeltų ligų vidutiniškai netenkame apytiksliai 4000 gyventojų;

– dėl alkoholio valstybė patiria daugiau nei 240 mln. eurų nuostolių kasmet (įskaitant netekto darbingumo išmokas, sveikatos paslaugas, dėl mirčių neuždirbtas pajamas, kalinių, padariusių nusikaltimus apsvaigus nuo alkoholio, vaikų globos namuose augančių vaikų išlaikymo, neįgalumo išmokas dėl autoįvykių, nelaimių darbe);

– pirmaujame pasaulyje su 25 proc. 15-mečių berniukų, kurie pirmą kartą pasigėrė būdami 13-os ir jaunesni, o su 16 proc. trylikamečių, pasigėrusių daugiau nei du kartus esame antri (2014 m. HBSC duomenys);

– policiją pasiekia beveik 40 tūkst. pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje (dauguma susiję su girtavimu), neblaivūs asmenys padaro apie 10 tūkst. nusikalstamų veikų kasmet;

– 2015 m. kelių eismo įvykiuose dėl neblaivių asmenų kaltės sužeista 1189 ir žuvo 119 žmonių, nuskendo apie 200 žmonių. Skęsta ne tik eiliniai piliečiai, bet ir partijų jaunimas sąskrydžiuose;

– kasmet nusižudo apie 800 žmonių, o alkoholio vartojimas ir psichikos sutrikimai  – svarbiausi savižudybės rizikos veiksniai. Savižudybių Lietuvoje labiausiai sumažėjo 8-ajame dešimtmetyje vykstant antialkoholinei kampanijai ir šaliai įstojus į Europos Sąjungą.

Nepaisant to, kad Pasaulio sveikatos organizacija, mokslininkai ir visuomenės sveikatos ekspertai ir NVO, Nacionalinė sveikatos taryba, jaunimo organizacijos ir piliečiai ragina Lietuvos politikus priimti veiksmingas alkoholio kontrolės priemones, kurios sumažintų vartojimą, tebesame šalis, kurioje:

• kiekvienam gyventojui kasmet tenka daugiau nei 15 litrų gryno alkoholio per metus – viena daugiausiai išgeriančių pasaulio šalių;
• alkoholio prieinamumas itin didelis – viena prekybos alkoholiu licencija tenka vidutiniškai 150 gyventojų;
• alkoholio reklama – internete, televizijoje, viešojoje erdvėje pasiekia daugumą vaikų ir jaunimo: tai ankstina alkoholio vartojimo pradžią ir didina suvartojamą jo kiekį;
• neterminuota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais tekainuoja 490 eurų: panašiai tiek, kiek valymo paslaugų verslo liudijimas kasmet;
• verslininkų pageidavimai svarbesni, nei nužudyto kompozitoriaus našlės, bendruomenės ir kaimynų prašymai neišduoti licencijos barui, prie kurio išgėrę jaunuoliai jį ir nužudė. Licencija išduota kultūringam gėrimui iki 4 val. ryto;
• pilietišką nepilnametį, paviešinusį kaip 14-oje iš 17-os degalinių jam pardavė alkoholio, ilgai tampė po teismus kaip liudininką, nes degalinių savininkai kaltės nepripažino ir įrodinėjo, kad tai „provokacija“;
• veiksmingas kontrolės politikos priemones (pvz. įstatymo pataisą dėl reklamos draudimo) verslo užsakymu, galima atšaukti likus dviems savaitėms iki įsigaliojimo;
• buvusi LR Sveikatos apsaugos ministrė viešai abejoja Pasaulio sveikatos organizacijos statistika, nes ji „negražiai parodo Lietuvą“. Vardan estetikos Statistikos departamentas priverčiamas perskaičiuoti suvartojimo duomenis „kitaip“;
• „Lietuvos aludarių gildija“ kartu su delfi.lt vykdo alkoholio vartojimo mažinimo socialinį projektą už valstybės pinigus, o portale alkoholio reklama liejasi laisvai. Turbūt, ne už dyką;
• festivalių organizatoriai jaukiai užsimerkia prieš žmogiškuosius nuostolius – girtas traumas, apsinuodijimus, seksualinę prievartą, muštynes ir pavienes mirtis renginiuose. Kultūra – svarbiau.
• bankai už alkoholio įmonių „paramą” padeda apeiti alkoholio reklamos draudimą sporto renginiuose, o arenų savininkai tvirtina, kad bausti reikia geriančius, o ne parduodančius;
• buvęs Liberalų sąjungos atstovas (dabar įtariamasis byloje) alkoholio kontrolės įstatymo pataisas skaito iš alkoholio pramonės lobisto paduoto lapelio, o pramonei palankios pataisos rengiamos MG Baltic kompiuteriuose. Jų nuomone – tai ne korupcija.;  
• įtakingi žurnalistai apsimeta nepastebintys žiniasklaidos priemonių, kuriose dirba, interesų konflikto dėl siūlomų kontrolės politikos pokyčių, o alkoholio nevartojantį išvadinti fanatiku, buvusiu alkoholiku – garsių žurnalistų garbės reikalas;
• žiniasklaida ir verslininkai savarankiškai interpretuoja mokslo straipsnius, tyrimus, „perskaičiuoja“ LSMU tyrimo ir PSO duomenis, bet nekritiškai platina nerecenzuotus skubotai ir verslo užsakymu atliktus „tyrimus“;
• kontrolės politiką neigia „pachmielo“ gydytojas, besigiriantis, kad aptarnauja savo pacientų vaikus, ir psichoterapeutas, kuris už pinigus gydė „gąsdinančiais užkalbėjimais ir torpeda į sėdynę“. Tai beje toks chemtreilinis gydymo metodas, kurio pavyko atsisakyti tik dėl šio SA ministro ryžto, o Liberalų sąjūdžio jaunimas pasipiktino sumažintu „gydymo prieinamumu“ ir pareikalavo sugražinti tautai;
• Lietuvos verslo konfederacijos užsakymu atlikta vienmomentė sociologinė apklausa pateikiama kaip alternatyva keleto dešimtmečių mokslo patirtimi grindžiamoms Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoms.

Nėra Lietuvoje šeimos nenukentėjusios nuo žalingo alkoholio poveikio: rezonansiniai nusikaltimai, išvengiamos aukos avarijose, dėl savižudybių, žmogžudysčių, nelaimingų atsitikimų, artimųjų slauga, dėl išvengiamų alkoholio sukeltų ligų. Dauguma socialinės rizikos šeimų tokiomis tapo dėl šeimos narių žalingo alkoholio vartojimo. Piktinamės geriančių kaimynų keliamu triukšmu, apdergtais kiemais ir laiptinėmis, kai serganti močiutė priėmime ligoninėje atsiduria eilėje už išgėrusių ir traumas patyrusių vyriškių, kai kolegą sumuša išgėręs jaunuolis.

Alkoholio sukeliama žala tiesiogiai priklauso nuo asmens arba bendruomenės suvartoto kiekio. O suvartojamas kiekis –  nuo reklamos ir komunikacijos strategijos biudžetų, mažų mokesčių, „paskolų dėžutėse“, nedidelių kainų, bet didelio prieinamumo ir žinomų žmonių „giesmių giesmės“ alkoholio vartojimui „kaip visi“.

Priemonių, kurios padėtų vartojimą sumažinti yra daug – bet veiksmingų ir pigių tik kelios: kainos didinimas, reklamos draudimas, prieinamumo mažinimas (pardavimo laiko, amžiaus, licencijų ir pardavimo vietų reguliavimas). Jas ir reikia taikyti. Gydymo paslaugos žalingai vartojantiems – veiksminga, bet brangi ir nepakankamai prieinama priemonė. Nėra šalies pasaulyje, kurioje šios pagalbos apimtis atitiktų jos poreikį. Į šias paslaugas valstybės investuoja palaipsniui, pagal galimybes. O švietimas? Švietimas visiškai neveiksmingas. Nei vaikams, nei – akivaizdu – suaugusiems.

Ir alternatyva yra. Atiduokime šalies raktus MG Budrei, MG Baltic, MG Valatkai ir dumkime krautis lagaminus, kol kitos šalys dar įsileidžia. Nes bet kokiu atveju Lietuva alkoholyje nuskęs greičiau, nei pasieksime turtingesnius ekonominius vandenis.

Autorė yra Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentė, psichiatrė.