R. Paukštytė-Šaknienė: Kas yra tradicija? (0)

Etnologė dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė | Caramor. lt nuotr.

Etnologė dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė | Caramor. lt nuotr.

–  Kas yra tradicija?

– Etnologai tradicija laiko vertybių perdavimo mechanizmą sparčiai kintančioje šių dienų kultūroje.  Daugelis mokslininkų (etnologų, antropologų, tautosakininkų, istorikų, sociologų), analizuodami, kaip tradicija perduodama šiuolaikinėje kultūroje, remiasi Eriko Hobsbavmo (Eric Hobsbawm) ir Terense Reindžerio (Terence Ranger) 1983 m. sudaryta knyga „Tradicijos išradimas“ (The Invention of Tradition), kurioje diskutuojamas požiūris į ilgalaikį tradicijos tęstinumą laike.

Lietuvoje šis požiūris etnologiniu aspektu nebuvo plačiau nagrinėtas.

Tradicijos samprata pasaulyje aiškinama įvairiai. Paminėsiu kelis autorius.

Pvz., Danas Ben-Amosas (Dan Ben-Amos) išskiria septynis šios sąvokos raiškos aspektus: apimančius išmintį (lore), kanonus, procesą, mišias, kultūrą, kalbą ir vaidybą.

Etnologai tradiciją paprastai sieja su tam tikru kiekiu žinių (tradicine žinija), gyvenimo būdu (tradicine kultūra) ar veiklos rūšimi bei objektu (tradicija arba tradiciniu menu).

Marija Tereza Agozino (Maria Teresa Agozzino) liaudies papročius apibūdina kaip tradicinius ir kartojamus gyvenimo ciklo ir kalendorinius  įvykius, pažyminčius tam tikras individo perėjimo iš vienos būsenos į kitą formas.

Dar 1956 m. Robertas Redfildas (Robert Redfield) išskyrė dvi tradicijas – didžiąją ir mažąją (great and little tradition). Pirmoji įvardyta kaip universitetų ir bažnyčios, antroji – valstiečių bendruomenių tradicija.

Vakarų Europos antropologijoje tradicija suvokiama kaip konkrečioje visuomenėje socializacijos būdu iš kartos į kartą perduodami tikėjimai, papročiai, vertybės, elgsena, kita vertus, ji gali būti ir papročio sinonimas. Paprotys apibrėžiamas kaip socialinei grupei būdingos kultūrinės tradicijos ar įprotinės formos.

Tradicija kaip tam tikras kultūros reiškinys mokslininkų yra siejamas ar net tapatinamas su papročiu. Tarp šių sąvokų ryškios takoskyros nėra.

– Kaip tradiciją aiškina Lietuvos etnologai?

– Panašiai tradicija buvo suprantama ir Lietuvoje. Pirmajame akademiniame Lietuvos etnologijos leidinyje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964 m.) gana plačiai vartojamos sąvokos tradicija ir  paprotys.  Pvz., kai kurių šios knygos skyrių pavadinimai:  „Šeimos buitis ir papročiai“, „Kaimo buitis ir papročiai“; poskyrių: „Arimo papročiai“, „Sėjos papročiai“, „Kaimynų bendravimo tradicijos“.

Tradicijos sąvoką mokslinėje ir nemokslinėje literatūroje išpopuliarino Angelės Vyšniauskaitės knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Anot autorės, tai yra papročių visuma, susijusi su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais – santuoka, kūdikio gimimu, mirusiųjų laidotuvėmis ir jų atminimo pagerbimu ir t. t.  Etnologė tradicijas skyrė į šiuolaikines ir senąsias. Šiuolaikinės tradicijos savo esme atspindi iki šiol buvusių geriausių papročių ir įpročių išsivystymo laipsnį ir yra tęsiamos. O dėl senųjų tradicijų, tai ji teigė, kad, remiantis senosiomis mūsų šeimos tradicijomis, reikėtų paieškoti būdų svarbesniuosius šiandieninės šeimos gyvenimo įvykius paminėti ne tik turtingu stalu, bet ir kultūringu svečiavimusi. Taigi A. Vyšniauskaitė kalbėjo apie tradicijos tęstinumą (tiek atvirai, kiek leido sovietmečio sąlygos) ir išryškino vertingiausias jų  funkcijas. Profesorės samprotavimai iki šiol yra labai vertingi.

Po dešimtmečio JAV Stasys Yla išleido knygą „Lietuvių šeimos tradicijos. Šeimos kūrimo vyksmai“, kuri pirmiausia buvo skirta lietuvių tautybės emigrantams. Autorius tradiciją apibūdino kaip per šimtmečius sutelktą tautos išmintį ir patirtį, o šeimoje ji – tai įpavidalintas dorovės kodeksas, pritaikytas šeimos pedagogikai. S. Yla pabrėžė, kad įpročio – papročio – tradicijos sąveika plečia besilaikančiųjų dorovės kodekso skaičių. Įpročiai dažnai pereina į papročius, o papročiai į tradicijas. Autorius išskyrė ir negatyvius papročius, kurių nesieja su tradicija.

– Buvo ir propagandinių leidinių?

– Atrodytų, sovietmečio propagandiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Naujo gyvenimo tradicijos“ ar „Tradicijos vakar ir  šiandien (Religinių tradicijų pakeitimas naujomis šventėmis ir apeigomis)“, neturėjo būti pabrėžiamas tradicijų  tęstinumas laike, neturėjo būti minima jų vertė. Tačiau antrajame leidinyje pabrėžiama, kad, nors  tradicija yra iš kartos į kartą perteikiamas gyvenimo būdas, bendravimo ir elgesio normos, kai kurie moraliniai principai, papročiai ir kt., tačiau, pasak daug dėmesio naujos sovietinės tradicijos koncepcijos kūrimui skyrusio ideologo Petro Pečiūros, ji vaidina pažangų vaidmenį tol, kol atitinka istorines sąlygas. Taigi buvo išskirtos ir negatyvios – religinės tradicijos.

Autorius pripažįsta, kad pirmaisiais sovietiniais metais nueita į kraštutinumą, jis teigia, kad buvo imtasi kurti tradicijas iš nieko arba net skolintis tradicijas iš kitų kraštų ar vietovių. Bet, anot jo, šie bandymai nepasisekė, nes tokių tradicijų niekas nesiejo su vietos gyventojų papročiais.

1963 m. vykusio LKP CK V plenumo nutarime buvo rašoma, kad pilietinės tradicijos ir papročiai turi išstumti religines apeigas ir padėti sumažinti bažnyčios įtaką. Nepavykus įgyvendinti išsikeltų direktyvų, prie Kultūros ministerijos buvo suformuota Respublikinė liaudies tradicijų taryba, tačiau ir ši taryba, kurdama  naujas tradicijas, stengėsi išlaikyti senuosius tradicijos elementus. Todėl, pasak P. Pečiūros, tradicija visų pirma  įtvirtina ne tiek elgesio turinį, kiek jo išraišką, stilių, formą, tai yra specifinė socialinio patyrimo perdavimo forma,  kuri ne tiek sąmoningai, kiek kopijuodama ir atgamindama, padeda įsisąmoninti buvusių kartų veiklą, patirtį, bendravimo normas.

Nors sovietmečiu tradicija aiškinta taip, kaip reikalavo to meto ideologija, tačiau ir tuomet vienaip ją suvokė etnologai, kitaip – lietuvišką dvasią emigracijoje siekiantis palaikyti teologas, dar kitaip autoriai,  norėję teoriškai pagrįsti to meto ateistinę politiką.

Todėl nebūtų tikslu naujo požiūrio į tradiciją pradžią sieti tik su E. Hobsbavmo ir T. Reindžerio vardais, kurie įrodė,  kad nebūtinai tradicija susiformuoja per ilgus šimtmečius,  gali būti palyginti neseniai sukurta.

Sovietmetis suformavo dinamišką požiūrį į  tradiciją anksčiau negu Vakarai.  Žvelgdami į sovietmetį galime rasti ir Redfildo didžiosios ir mažosios tradicijos atitikmenų: naujosios pilietinės tradicijos buvo siejamos su didžiąja (elitine), o liaudiškos apeigas – su mažąja. Tuo tarpu emigracijoje gyvenusio S. Ylos darbuose tradicija formuluojama kaip monumentali, autentiška, perduota žodžiu.

 – Tačiau kodėl sovietmečio ideologai naujuosius ritualus siejo su tradicija?

– Modernius ritualus nagrinėjusi Katerina Bel (Catherine Bell) teigia, kad su tradicija jokių ryšių neturįs ritualas suvokiamas kaip nenormalus, neautentiškas ir nepatenkina daugumos žmonių.

– Kaip apibūdintumėte situaciją XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje?

– Kaip žinia, Sąjūdžio metais lietuvių tauta išgyveno didžiulį religingumo bei patriotizmo pakilimą. 1988–1990 ir vėlesniais  metais atsirado galimybė atsisakyti naujųjų sovietmečiu primestų tradicijų ir atkurti senąsias. Po 1990-ųjų nunyko civilinių vardynų ritualas, o kuriant šeimą, greta civilinio, vis dažniau pasirenkamas ir bažnytinis ritualas. Dažnai renkamasi tik bažnytinį ritualą.

Atgaivinta ir dalis senųjų kalendorinių papročių, tačiau, kaip rodo etnologiniai tyrimai, pusšimtį metų trukęs sovietmetis iš kartos į kartą perduodamą tradiciją jau buvo nutraukęs. Modernizacija ir sekuliarizacija lėmė religinių tradicijos aspektų pokyčius. Religingumo aspektus tyrinėjęs Jonas Mardosa pastebėjo, kad po Nepriklausomybės  atkūrimo susiformavus religinio ugdymo sistemai, jauni žmonės negauna platesnio religinio auklėjimo šeimoje ir tam daro įtaką sovietmečio palikimas, kai iš jaunimo socializacijos buvo išstumtas religinis ugdymas. Todėl šiuo atveju esmingesniu galėtų tapti kultūros perdavimo „peršokant per kartą“ (senelių patirties perdavimas vaikaičiams) mechanizmas.

Anot Anės Eriksen (Anne Eriksen), spartėjant kultūros pokyčiams vis sudėtingiau perduoti kultūrą iš kartos į kartą ne tik  tėvams, bet ir mokytojams.

– Ar modernioje kultūroje išliko žodinės iš kartos į kartą perduodamos tradicijos vertė?

– 2001–2002 metų vilniečių krikštynų papročių tyrimas atskleidė, kad šeimos papročių perdavimo ir pasisavinimo  procesą lėmė kultūrinė aplinka, iš kurios buvo kilęs respondentas, o dar daugiau – gyva žodinė tradicija, tačiau  pastebima tradicinių krikštynų sekuliarizacija miesto aplinkoje, o papročiai, „atsinešti“ iš kitų vietovių, prarado daug ankstesnio turinio.

Į šią problematiką gilinosi ir Žilvytis Šaknys. Analizuodamas Punsko apylinkių lietuvių kultūrą (lauko tyrimai atlikti 2005 m.), jis taip pat pabrėžė tradicijos galią. Tačiau, autoriaus nuomone, modernioje visuomenėje tradicija jau nėra suprantama kaip iš kartos į kartą perduodami bei perimami papročiai. Pasitelkiant lietuviškumo simbolius tradicija gali būti „išrandama“, modifikuojama ar net perimama teikiant prioritetą etninės kultūros lygmeniui prieš  lokalinį. Kartu ji gali turėti didelę galią kontroliuojant jaunąją kartą, perduodant jai svarbiausiąją tėvų ir senelių vertybę – lietuviškąją savimonę.

Tradicija gali būti (at)kuriama ir beveik nelikus vietinių žmonių. Mažosios Lietuvos kultūrą tyrinėjusi Aušra Zabielienė pastebėjo, kad, nebelikus daugelio senųjų šio krašto gyventojų, lietuvininkų etnomuzikinės tradicijos atkuriamos remiantis tik archyvine medžiaga ir dainynais.

Šie požiūriai taip pat susiję su tradicijos kintamumu. Pasak Ulrich Kokel (Ullrich Kokel), tradicija kaip procesas, kuriame dalyvauja kultūros veikėjai, visuomet sukuria galimybę atnaujinti tai, kas buvo perduota per laiką ir erdvę.

Tik tuomet, kai reiškinys tampa paveldu, tradicija nustoja būti siejama su jos kitimo procesu.

Taigi tradicija nebereiškia kažko nekintamo ir amžino, o reiškia įteisintą dalyką, kilusį  iš istorinės kasdienybės.

E. Hobsbavmas dar suformulavo „išrastų tradicijų“ (invented traditions) sąvoką.

Artima šiai sąvokai, iškeliant į pirmą vietą reiškinio tariamą vertę ir sąsajas su liaudies kultūra, yra sąvoka dabarties tradicija (instant tradition). Švedijos folklorininkė Marlene Hugoson pastarąją išskyrė analizuodama žaibišką švedų Velykų medžio paplitimą. Prieš devynerius metus susiformavęs reiškinys jau įvardijamas kaip tradicija.

Sachiko Hatanaka, tyrinėjanti tradiciją šiuolaikinėjeJaponijoje, teigia, kad tradicija nebūtinai reiškia vien tik praeities kultūrinį paveldėjimą. Jos nuomone, tradicija turi tam tikrą prasmę ir praktinę naudą dabartiniame gyvenime, kadangi formuoja ir prieraišumo, ir priklausomybės (arba apribojimo) jausmą, taiga padeda visuomenės nariams suvokti bendruomenės vienybės reikšmę.

– Kaip jauni žmonės suvokia tradiciją sparčiai kintančioje XXI a. Lietuvos kultūroje?

– 1989 m. Anė Eriksen atliko tradicijos suvokimo tyrimus Norvegijoje. Ji apklausė dvi respondentų, gimusių iki 1915 m. ir po 1960-ųjų, grupes. Respondentų atsakymai skyrėsi: vyresni tradiciją suvokė kaip pranašesnę vertybę, įpareigojančią  individą prieš visuomenę, o jaunesnė karta tradiciją suvokė kaip pozityvią vertybę,  tačiau daugiau privačiame ir asmeniniame lygmenyje.

Šis tyrimas paskatino mane patyrinėti, kaip tradiciją supranta Lietuvos jaunimas.

Tradicijos ir papročio sampratas pateikėjai apibūdino labai įvairiai. Pateikėjų atsakymai suformulavo naujus klausimus: ar tradicija yra papročio sinonimas, ar savarankiškas apibrėžimas? Kokie jų panašumai ir  skirtumai? Ar tradicija ir paprotys – vieno asmens, ar visuomenės savastis? Ar galime įžvelgti  jų praktinę naudą dabarties  gyvenime?

Šių sąvokų gretinimas (kartais ir tapatinimas) mokslinėje literatūroje atsiskleidė ir apklaustų pateikėjų pasisakymuose. Daugumai pateikėjų tai pirmiausia asocijuojasi su iš senelių ir tėvų paveldėtomis elgesio normomis. Tradicija  suprantama kaip bandymas atkartoti tai, ką darė mūsų senoliai,  arba siejama su šventėmis ir renginiais.

Tradicija įvardijama ir kaip istoriškai susiklostę įpročiai, papročiai, turintys kultūrinį pagrindą ir pasikartojantys cikliškai.

Jų supratimu, tai gali būti ir idėjos, simboliai, kurie atsirado bendruomenėje laikui bėgant ir buvo perduodami iš kartos į kartą.

Vieniems tradicija susijusi su  nuolatiniu vertybių puoselėjimu šeimoje ir valstybėje.

Kai kurie pateikėjai paprotį supranta kaip tradicijos sinonimą. Paprotys ir yra tradicija, teigė viena respondentė. Kaip ir tradicija, paprotys gali būti siejamas su elgesio norma – įprasta, nusistovėjusia arba pasikartojančiu įpročiu, tam tikru ritualu. Tačiau paprotys kartais siejamas ne tik su pasikartojimu, bet ir „priverstiniu“ veiksmu. Sakoma: paprotys – priverstinis įprotis. Ne savo noru pasirenki.

Kai kurių nuomone, tradicija yra bendresnė, o papročiai arčiau pavienių žmonių ir jų buities.

Papročiai perduodami ir įdiegiami per senelius, tėvus ir giminės ratą.  Paprotys dažniau nei  tradicija siejamas su šeimos šventėmis: gimtadieniu, krikštynomis ar vestuvėmis.

Galvojama, kad  iš papročių ir susiformuoja tradicija (papročių visuma) arba kad paprotys yra sudedamoji tradicijos dalis.  Esą tradicijos skirtingose šeimose gali būti panašios, o papročiai  skirtis.

Taigi matyti, kad jauni žmonės skirtingai apibrėžia tradiciją ir paprotį.

– Ką jaunimas mano apie tradicijos palaikytojų bendruomenes?

– Aiškinimai, kokio dydžio socialinė bendrija palaiko tradiciją, skiriasi. Tradicijos gyvybingumas ir jos išlikimas susietas su konkrečia žmonių bendrija, tačiau niekas nepaminėjo, kad asmuo galėtų ir norėtų ką nors pakeisti.

Vyrauja nuostata, kad tradiciją sukūrė žmonės, o ne vienas asmuo. Vadinasi, tai – tam tikro sociumo – šeimos, giminės, lokalios bendruomenės ar tautos – savastis, todėl konkretus žmogus savo misiją suvokia  kaip tikslų ar beveik tikslų jos atkartojimą.

Mano nuomone, greičiausiai čia ir slypi tradicijos vertė.

Vieni pateikėjai tradicijos „veikimo lauką“ sieja su šeima ar gimine. Kita pateikėjų grupė tradicijos veikimo socialinę  erdvę suvokia plačiau: ne tik šeimoje, bet ir bendruomeneje, o kartais ir tautoje.

Taigi ir jaunų žmonių atsakymuose galima išskirti „mažąją“ (šeimos) ir „didžiąją“ (tautos) tradicijas.

– Kaip suvokiamas tradicijos tęstinumas?

– Šiuo klausimu požiūrių įvairovės nedaug. Peržvelgus daugybę pateikėjų išsakytų minčių, tampa aišku, kad  tradicija iki dabar suvokiama kaip tęstinis, iš kartos į kartą perduodamas ir beveik nenutrūkstantis procesas. Gana  tipiškas atsakymas: tradicija – tai, kas tradiciškai daroma iš kartos į kartą. Arba: tradicija yra tai, kas nekinta – ilgai išliekantis dalykas, pereinantis iš kartos į kartą.

Kiti tradiciją sieja su per daugelį metų susiklosčiusia žmonių elgesio norma.  Arba sako: įprastas elgesys be jokių  naujovių.

Paprotį dažniau priskirdami mažesnei socialinei bendrijai (pvz., šeimos, tam tikros grupės), pateikėjai dažnai laiko jį savo kilme senesniu ir archajiškesniu nei tradicija, priskirta tautai. Kai kuriems paprotys asocijuojasi su pagonybe arba su senove ir archaika. Galvojama ir taip, kad paprotys yra iš senų laikų atėję dalykai, perduoti per  kartas gal kiek pakitę, bet savo esme išlikę archajiški. Kita vertus, galima ir platesnė papročio apibrėžtis: paprotys – tam tikri veiksmai siekiant išlaikyti tautiškumą.

Norvegų tyrimo rezultatai parodė, kad jaunesnei kartai tradicija jau nėra kolektyviniai įsipareigojimai, ji tapo viena iš kelių galimų asmeninių pasirinkimų šeimoje ar mažoje grupėje. Jaunoji karta ignoravo autentiškumo prasmes. Kiekvienas laisvu laiku gali sukurti tokias tradicijas, kokias sufantazuoja .

Tačiau tokie vilniečių požiūriai greičiau išimtis negu taisyklė. Tik nedaugelis pateikėjų daro prielaidą, kad tradicijoms nebūdingas tęstinumas.

Galimos ir dvi priešingos tradicijos egzistavimo galimybės: atgaivinti arba atsiriboti nuo tradicijos.

Labai retai įžvelgiama galimybė tradiciją „susikurti“. Tačiau aptariant paprotį įžvelgiama daugiau ketinimų jį nutraukti ar pradėti naują. Pavyzdžiui, pateikėja iš  Vilniaus mano, kad papročiai neperduodami. Nors ji įžvelgia glaudžias sąsajas tarp tradicijos ir papročio, tačiau paprotį  sieja su maža žmonių grupele, o tradicija jai asocijuojasi su visa tauta. Tapačios kategoriškos nuomonės laikosi ir vilnietis, paprotį siedamas su vieno asmens poelgiu.

Teigiama, kad paprotys – tik tradicijos sudedamoji dalis ir gali būti praktikuojamas tik vienoje  šeimoje, todėl nebūtinai perduodamas plačiau. Arba gali būti kartais perduodami, kartais ne, tai priklauso nuo šeimos.

Retesnis požiūris, kad tiek tradiciją, tiek paprotį galima naujai sukurti.

Taigi „mažoji“ (šeimos) tradicija ar paprotys gali būti suvokiami kaip archajiškesni, kita vertus, ir ne tokie stabilūs  kaip platesniame sociume puoselėjama didžioji tradicija. Vis dėlto dauguma atvejų paprotys ar/ir tradicija siejami su tęstinumu laike, paliekant nedaug galimybių juos sukurti.

Kaip jaunimas samprotauja apie tradicijos ir papročio perdavimo būdus?

Dauguma pateikėjų laikosi iš senelių ir tėvų paveldėtų nuostatų apie tradicijos ar papročio stabilumą laike ir neabejoja, kad tiek tradicijos, tiek papročiai iš kartos į kartą perduodami žodžiu arba stebint ir dalyvaujant bei patiems įsitraukiant į veiklą. Dauguma pateikėjų teigia, kad tradicijos perduodamos per šeimą. Seneliai ją perduoda tėvams, tėvai – vaikams, arba seneliai – anūkams. Toliau –į patirties perdavimo procesą įtraukiami giminės, o aukščiausias taškas – visa visuomenė.

Neatmetama ir modernios kultūros įtaka, kurią daro televizija, žiniasklaida, internetas, tačiau daugumai tai – tik  papildomi informacijos šaltiniai. Vis dėlto, kaip parodė tyrimas, dauguma jaunų žmonių žinių apie tradicijas bei papročius iki dabar  įgyja šeimoje. Masinis informacijos šaltinis – internetas –  daugiausia pateikėjus domino, kai reikėjo ieškoti  duomenų apie šeimos šventes, vieną ar kelias kalendorines šventes (tarp jų ir pagoniškas), maistą, būrimus, tradicinius rūbus. Ir greičiausiai tai nebuvo reikšmingas šaltinis. Tuo tarpu knyga, kaip žinių šaltiniu, pasinaudojo labai mažas pateikėjų skaičius.

Šis tyrimas atskleidė gana konservatyvų ir romantišką miesto jaunimo požiūrį į beveik nekintančią ir iš kartos į  kartą perduodamą tradiciją, artimą S. Ylos koncepcijai, tačiau atsiliekantį nuo europiniu mastu modernaus ir dinamiško etnologų požiūrio.

Kyla klausimas, kodėl? Daugeliu atveju jaunimo išsakytos tradicijos sampratos interpretacijos artimos Sąjūdžio metais susiformavusiam siekiui gaivinti tradicijas, tačiau šį faktą greičiau galima sieti su pastangomis tradiciją komercializuoti. Kaip pastebėjo  Saša Poljak Istenič, daugelis renginių Slovėnijoje,  kaip ir kitur Europoje, reklamuojami kaip tradiciniai, nors kartais vyksta vos kelintą kartą. Dabar tradicija yra  svarbi sąvoka įvairioms ekonominėms ir socialinėms sferoms, turizmo vystymuisi, tapatumo stiprinimui.

Taigi šis tyrimas išryškino šių dienų kultūroje egzistuojantį skirtumą tarp mokslinės minties  ir šiuolaikinio jaunimo išsakytos  nuomonės, atskleidė  skirtingus tradicijos ir papročio apibrėžimus.

Vis dėlto dauguma atvejų paprotys ar/ir tradicija siejami su tęstinumu laike, nurodant nedaug būdų juos  sukurti, bei jų perdavimu iš kartos į kartą šeimoje ir žodžiu.

Tyrimui buvo pasirinkti jauni ir išsilavinę žmonės, kurių nuomonės leido pažvelgti į tradicijos raišką judriame  kultūros perdavimo kontekste, atskleidė jų prieraišumą tradicijai ir poreikį ją tęsti.

Parengė Dalia Rastenienė

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros teorijų labirintai, Lietuvos kelias, Mokslas, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *