Balandžio 27 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose (K. Sirvydo g. 6) vyks Sigito Birgelio kūrybos vakaras ir naujausios jo poezijos knygos „Ožkiniai linų mėlynų“ pristatymas. Dalyvaus knygos autorius Sigitas Birgelis, Mykolas Karčiauskas, Antanas Jonynas, Birutė Jonuškaitė. Poetinę kompoziciją pagal Sigito Birgelio eiles parodys Punsko teatras „Aurora“, vadovai: Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir Arnoldas Vaznelis.
„Ožkiniai linų mėlynų“ – tai vienuoliktoji Punske gyvenančio ir kuriančio poeto Sigito Birgelio poezijos knyga. Šis eilėraščių rinkinys kūrybos atžvilgiu yra gal kiek labiau vientisas nei kiti. Pagrindinės čia gvildenamos temos – tai beatodairiškas laiko bėgimas nežinia kur, žmogaus vergavimas laike, gyvenimo prasmės ir beprasmybės ieškojimas, žmogus kaip kito žmogaus ilgesio objektas (ieškojimai, praradimai, netektys, nuoskaudos), savo šaknų ieškojimas, tėvynės ir tėviškės poetiniai kraštovaizdžiai ir kt. Labiausiai išsiskiria IV skyrius – „Antanuko poringės“, kuriame publikuojami etnografinio, tautosakinio pobūdžio dzūkų (punskietiška) tarme rašyti kūriniai.
Knygos įžangoje poetas Mykolas Karčiauskas rašo: „Ožkiniai linų mėlynų… Sukaustė širdį tokie artimi žodžiai, pasibeldė į duris. Žodžiai, bet jie sklidini širdies, išminties ir atminties. Pasidarė neramu, gal knyga didelės kapinės, ant paminklų jau dūla vardai: Navinykai, Pristavonys… O gal ji pirmasis paminklas gegužės 17 dienai paminėti? Dar vienai sielos griovimo dienai? Kokia spalva ji bus pažymėta kalendoriaus lapelyje: juoda – žemės gyvybės ar raudona – kraujo (mirties)?
Skaitau, seku, kaip Poetas išeina į eilėraštį.
Dėl Tėvynės.
Pakelia žodį į širdį. Jam graudu dėl visų: kur naktyje be kūnų iškasti dėsis?..
Užverčiu paskutinį knygos lapą ir klausiu savęs, klausiu Poeto, klausiu skaitančiųjų: rašyti eilėraštį, tai duoti ar atimti? Ir atsakau visiems užbėgdamas už akių. Duoti – tai kai kiekviename žodyje telpa po eilėraštį Tau. Atimti galima tik eilėraštį iš Poeto – įsirašyti jį į savo širdį ir protą, gyventi su juo kaip su savo kūriniu.
Pasitikėkim Poetu, jis nuoširdus, orus, ištikimas. Jo poezija iš didelės gimtosios žemės meilės.
Jis žiūri, mato, mąsto ir atpažįsta Jus.“
Knygai pavadinimą davė III skyriaus pavadinimas bei jame spausdinamas eilėraštis „Ožkiniai linų mėlynų“. Ožkiniai – tai poeto gimtasis kaimas, kuriame jis gimė, užaugo, subrendo, kur parašė pirmuosius savo eilėraščius. Ožkiniuose gimė jo tėvai ir protėviai. Čia tuokdavosi, gimdydavo vaikus, išeidavo į Anapilį. Beje, ne visada S. Birgelio protėviai Ožkiniuose gyveno. Pirminė protėvynė buvo Cirailė (seniau Punsko, dabar Sangrūdos parapija). Seniausi žinomi protėviai tai bajorų kilmės Kazimieras Birgelis (iš Cirailės k.) ir Katrė Grimalauskaitė (iš Radiškių). 1787 m. jiems gimė sūnus Petras Povilas Birgelis, kuris 1809 m. vedė Oną Žaglaitę (iš Radiškių). Jiems gimė Jonas. 1842 m. Jonas vedė Rožę Valinčiūtę (Tamošiaus Valinčiaus ir Katrės Agurkytės dukrą iš Ožkinių). Jie susilaukė Andriaus. 1876 m. Andrius Birgelis vedė Rozaliją Zimnickaitę iš Burokų. Jiems gimė Jonas. 1912 m. Jonas Birgelis susituokė su Ieva Valinčiūte (iš Valinčių – Sanavaicų). Jie susilaukė sūnaus Jono. 1957 m. Jonas Birgelis vedė Oną Dzemionaitę iš Pristavonių. 1961 m. birželio 6 d. gimė Sigitas Birgelis.
Poetas mėgsta kalbėti apie Ožkinius. Senovėje Ožkinių teritorijoje buvusios trys gyvenvietės: Dubrauninkai, Glovanovščizna, Svylainiai (arba Šilainė). 1642 m. Seivų valsčiaus inventoriuje įvardinta, kad Dubrauninkuose buvo 20 valakų (420 ha), Svylainiuose 10 valakų (210 ha). 1765 m. Seivų valsčiaus inventoriuje Dubrauninkai ir Svylainiai jau neminimi, o pirmą kartą yra įrašytas Ožkinių pavadinimas. Tuomet šiame kaime buvo 9 dūmai, 48 gyventojai. Taigi Ožkinių vardas susiformavo XVIII a. antrojoje pusėje. Glovanovščizna minima 1838 m. Dvarą valdė įvairūs savininkai, tarp jų lenkų bajorų Mackevičių giminė. Tarp kitko, pulkininkas Mečislovas Mackevičius pasirašė Suvalkų sutartį, dalyvavo komisijoje, kuri nustatė Kerzono liniją. Tarpukariu šis dvarelis buvo išparceliuotas. Jo teritorijoje apsigyveno iš Lenkijos gilumos atvykę lenkai. Glovanovščizna prijungta prie Ožkinių po Antrojo pasaulinio karo.
Įdomi yra ir Ožkinių etimologija. Punsko kapinių antkapiuose šis vietovardis užrašomas ir su „š“, ir su „ž“. Vieni šio daiktavardžio etimologiją sieja su šilu arba ošimu (nes čia pat yra Šilainė), kiti su ožka. Pasak Algio Uzdilos, nėra pagrindo šio kaimo pavadinimo sieti su mišku, nes tada būtų kokie nors Ošiniai. Be abejo, kaimui vardą bus davęs Ožkinis – žmogus, kuris augino arba ganė ožkas. Tokių pavardžių yra, pavyzdžiui, Rūdelėje.
Besiklausant S. Birgelio pasakojimų ir skaitomų eilių galima atrasti raktą, kuriuo atrakinamas jo poetinis žodis, kad jis patektų iš širdies į širdį…
***
Sigitas Birgelis – poetas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, knygų sudarytojas ir redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1995 m. Gimė 1961 m. Lenkijoje, Punske. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Nuo 1990 m. dirbo „Aušros“ redakcijoje, nuo 1993 m. – „Aušros“ leidykloje. Šiuo metu „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius ir direktorius.
S. Birgelio poezija versta į lenkų, baltarusių, vokiečių ir anglų kalbas. Kompozitorius Vytautas Juozapaitis jo eilėraščiams parašė kelias kompozicijas profesionaliems chorams bei muzikinį ciklą „Prisikėlė Tėvynė“.
Poeto kūryba pažymėta žodžio skalsa, įgyjančia lakonišką aforistinę raišką. Lyrinį vyksmą atveria gamtos ciklų ir žmogaus gyvenimo paralelės. Jo eilėraščiams būdingas cikliško gamtos pasaulio, žemės darbų ritmo ir žmogaus gyvenimo gretinimas, kasdienybės poetizavimas, poetizmų ir prozaizmų stilistinė žaismė.
