E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Bermudų trikampissimbolis (III) (7)

Kryžius ir inkvizitoriai | Peru Inkvizicijos muziejaus nuotr.

Kryžius ir inkvizitoriai | Peru Inkvizicijos muziejaus nuotr.

Taigi, ponios ir ponai, tęsiame „Propagandos žodyną”. Asmenų ar visuomenių  „testavimas“, apie kurį kalbėsimės, pasitaiko įvairiose srityse: psichologijoje, švietime, versle, ypač reklamoje, sociologijoje ir pan. Antai naujai susitikę poros savotiškai testuoja, kitaip tariant, tikrina vienas kitą. Studentai dažniausiai neatsispiria pagundai „išbandyti” naujus dėstytojus. Dargi vaikai, susipažinę kieme, ir tie jau intuityviai bando nustatyti galimas elgesio vienas su kitu ribas ir specifiką. 

Kodėl tai vyksta? Pirmoji priežastis: kad tiesiog žinotume, kaip elgtis. Antroji priežastis: kad taptų įmanomos vienokios ar kitokios manipuliacijos. Būtent pastaroji priežastis yra aktualiausia propagandos technikų atveju.

Viena iš efektyviausių tam taikomų propagandos technikų yra vadinamasis „Bermudų trikampis“. Taigi, gerbiamieji…

5. „Bermudų trikampis“ (angl. Bermuda triangle)

„Bermudų trikampis“, kurį geografai dar vadina Mirties trikampiu, Atlanto kapinėmis, Velnio trikampiu, yra nuotaikų, arba, kitaip tariant, vadinamųjų psichoemocinių bangų svyravimo tam tikrose ribose trikampis. Ši propagandos technika gali būti ypač efektyviai taikoma tiek pasirinktam individualiam taikiniui, tiek ir socialinei grupei bei atskirai visuomenei paveikti.

Kas pamenate geometrijos pamokas – įsivaizduokite, prašau, lygiašonį trikampį (jei norite, galite netgi paimti popieriaus lapą, pieštuką, liniuotę ir jį nusibraižyti. Ačiū.) „Bermudų trikampis“ (ne veltui taip pavadintas!), kaip propagandos technika, veikia kaip tam tikrų specifinių žmonių nuotaikų trikampis, kurios, vertinant iš propagandos pozicijų, yra apribotos ir svyruoja tam tikruose rėmuose. Suintensyvinus psichoemocinių bangų svyravimą būtent šiose, „Bermudų trikampio“, ribose, tampa įmanoma stumti tiek asmenis, tiek ir visuomenes iki ekstremalių ir daugiau nei ekstremalių emocijų ribos, kur racionalumas ir kritinis mąstymas smarkiai sumažėja, o gebėjimas racionaliai analizuoti yra minimizuojamas.

Šios trys ekstremalios ribos, t. y., psichoemocines bangas savotiškai įkalinančios ir sykiu jas įsiūbuojančios „Bermudų trikampio viršūnės“, yra:

  1. Didžiulis nusivylimas, tragiškumas.
  2. Didžiulis džiaugsmas, linksmumas, pakilumas.
  3. Ekstremalios desperacijos jausmas.

Propaganda, kaip įrankis prieš žmogų, asmenų grupę ar visuomenę, efektyviausiai veikia būtent šio, „Bermudų trikampio“ ribose. Pabrėžiu: ribose. Pasitelksiu pavyzdį. Tarkime, Jūs esate veiklus, entuziastingas verslininkas, siekiantis įsteigti ar jau turintis savą įmonę, ir netyčia tapote nepatogus propagandinėms jėgoms. Jūs imatės veiklos, viskas einasi puikiai ir staiga viskas dėl kokių nors išorinių neaiškių aplinkybių, be jokios suprantamos racionalios priežasties, sužlunga. Kitaip tariant, „įjungiama“ pirmoji „Bermudų trikampio“ viršūnė. Jeigu Jūs tikrai atkaklus, ryžtingas, lengvai nepasiduodantis asmuo – be abejo, Jūs įveikiate iškilusias „kliūtis“ (kokias – čia jau pasitelkite vaizduotę…) ir tęsiate. Didžiulis džiugesys, nuotaikų pakilumas, „įsijungia“ antroji „Bermudų trikampio viršūnė“, banga kyla aukštyn, Jums pasisekė, Jūs tai padarėt, taip taip, dabar, pagaliau, galite pasimėgauti, dabar viskas bus gerai! Nes, kitaip tariant, „įjungus“ antrąją „Bermudų trikampio viršūnę“, Jūs trumpam „paleidžiamas“ iš pirmosios. Ir, staiga… Banga vėl bloškia Jus žemyn!

Kolapsas, didžiulis nusivylimas, bandymas analizuoti, Jūs, sutrikęs ir suglumęs, sukate galvą, kas ir dėl ko taip nutiko. Priklausomai nuo minėtų išorinių aplinkybių intensyvumo, Jūs galite tapti dezorientuotas arba, kitaip tariant, chaotiškas, gali ištikti didžiulio beviltiškumo jausmas. Kol Jūs kamuojatės įkalintas šioje, antrojoje „Bermudų trikampio“ propagandos technikos „viršūnėje“,  –  lydekai paliepus, propagandistams panorėjus, vėl artinasi pirmoji, t. y., didžiulis nusivylimas, tragiškumas.  Jeigu esate iš tikrųjų atkaklus asmuo, asmenų grupė, visuomenė ir turite pakankamai vadinamojo psichoemocinio ir visokio kitokio atsparumo, nepaisant propagandos pastangų Jūsų, kaip numatyto taikinio, atžvilgiu – Jūs vėl įveikiate problemas, vėl patiriate didžiulį džiugesį, pakilumą, saldų įveiktų iššūkių ir nusipelnytos pergalės jausmą…

Bet, gerbiamasis, gerbiamoji, o kas Jums sakė, kad propagandinis „Bermudų trikampio“ triukas jau baigėsi?.. Taigi. O dabar įsivaizduokite, kad šiai visuomenei, asmeniui, asmenų grupei „Bermudų trikampio“ propagandos technika yra taikoma ne dienas, net ne mėnesius, o, pavyzdžiui – metus.  Gal net  – dešimtmečius? Kitas pavyzdys galėtų būti įvairių Lietuvos visuomenės grupių, įskaitant lietuvių išeiviją, pakilumas po Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo bei tam tikrų politinių priežasčių nulemtas nusivylimas ir pan. Sykį šviesaus atminimo išeivijos lietuvis Juozas Kojelis man tą situaciją apibūdino taip: „…buvo nesuprantama, kaip lietuviai, po penkiasdešimt metų okupacijos, po visų pastangų, ką tik išsivadavę, galėjo, – šitaip pasielgti?! Mes buvome pritrenkti. Tai buvo nesuprantama.“ Lygiai taip pat jautėsi ir daug gyvenančiųjų Lietuvoje.

„Bermudų trikampis“, kaip itin efektyvi propagandos technika, dažniausiai yra naudojamas padaryti asmenį arba asmenų grupę priklausomais nuo to, kas tą propagandą vykdo, t. y., padaryti iš to asmens ar asmenų grupės savo marionetę.

Kaip klasikinis „Bermudų trikampio“ rezultato pavyzdys neretai yra pateikiama frazė, cituoju: „Mano draugai, dabar negali būti jokio kito sprendimo, negu proletariato revoliucija. Kodėl? Nes žmonių masės yra dezorientuotos, nukreiptos klaidingu keliu, apmulkintos.“ (Vl. I. Leninas, 1917 m.)

Pažymėtina, kad „Bermudų trikampis“ gali būti taikomas ne tik kaip propagandos vykdomo kariavimo priemonė, bet, pavyzdžiui, sušvelnintą jo versiją galima aptikti reklamos srityje.

6. „Simbolis“ (angl.: symbol)

Simbolis, kaip propagandos technika – tai  koks nors „įvaizdis“, aplink kurį propaganda sukuria kokį nors vadinamąjį „kultą“. Antai kartą aukštyn iškeltas krucifiksas tūkstančiams, milijonams į jį žvelgiančių žmonių tapo tarsi savotišku magnetu, skatinančiu juos veikti vienaip ar kitaip. Nesąmoningai arba pasąmoningai su šiuo simboliu įprastai siejami dalykai, tokie, kaip Nukryžiavimas ant Golgotos, Kalno pamokslas, tikinčiųjų sukilimai, kryžiaus žygių tikslas, – šios asociacijos  sutelkdavo draugėn milijonus žmonių, pasiryžusių šiam simboliui pasišvęsti, veikti jo vardu ir jam tarnauti.  Kryžiuočių žygiai, jais pagrįsta agresyvi kitos kultūros ekspansija į Baltijos šalis ir panašūs istoriniai įvykiai puikiai įrodo šios ir panašių simbolikų paveikumą. 

Prieš gerą šimtmetį iškilo ir įsitvirtino dar vienas ypač paveikus simbolis – raudona vėliava. Šio simbolio vaizdas milijonams žmonių sukelia labai skirtingas asociacijas. Buvo laikai (o kai kuriose valstybėse, galima teigti, iš dalies ir tebėra…), kai raudona vėliava daugybei žmonių asocijavosi su atseit idealia „ateities proletariato valstybe“, kuri esą išpildys visas jų svajones ir kurioje esą nebebus skurdo ir vargo; su grandiozine „idėja“, kad vargšai žmonės visame pasaulyje atseit turėtų susivienyti prieš žiaurius, piktus, blogus „kapitalistinius išnaudotojus“, ir tada būsiąs tiems žmonėms tiesiog ne gyvenimas, o, žinote, – tokia rožinė ir laiminga pasaka. Todėl kiekvienas, kuris kada nors iškėlė ir mosikavo šia raudona vėliava, šių žmonių masių akyse kone automatiškai atrodydavo „lyderis“, kuris ir gali nuvesti juos į tą išsvajotą „proletariato valstybę“.

Pagal asociatyvinį šių masių supratimą ir vertinimą (neretai asociatyvinis suvokimas sustiprina ir atitinkamas emocines reakcijas), prieš šį „raudonos vėliavos“ simbolį, t. y., jų supratimu, vos iškėlus „galingą raudoną vėliavą“, visi kiti „simboliai“ privalėjo iškart pulti kniūpsti. Kas tai bebūtų, – bolševikų kritikuojamas Rusijos carizmas, „buržuaziniai Baltijos valstybių nacionalistai“ ar dar koks nors, propagandos vykdytojų tvirtinimu, neva „sunaikintinas blogis“, jis turėjo kristi iškart. Nes šis simbolis, vos tik imama juo mosikuoti, neva esąs toks galingas, kad, vos jį išvydus „galingosios proletariato brolijos“ rankose, visi tie, atsiprašau už ironiją, propagandos vykdytojų nurodyti „blogieji“ turį tirtėti iš baimės ir automatiškai pasiduoti. Tam pačiam proletariatui, aišku. O kaip kitaip įpūsi liumpenams savivertės ir noro imtis veikti? Taigi, ponios ir ponai !

Prieš šiek tiek daugiau nei pusę šimtmečio kita ideologija, siaubinga lygiai kaip ir bolševizmas, – nacistai – iškėlė naują simbolį. Iš esmės jie jį tiesiog pavogė, nes, remiantis Holokausto Enciklopedija, žodis „svastika“ kilęs iš sanskrito kalbos žodžio, reiškiančio „gerą likimą“ arba „gerovę“. Tai maždaug 5000 metų senumo simbolis, pirmą kartą panaudotas Eurazijoje dar neolito laikotarpiu, jis tikėtinai vaizdavo saulės judėjimą dangaus skliautu. Dar ir šiandien šis simbolis laikomas sakraliu hinduizmo, budizmo, džainizmo ir senosiose pagoniškosiose religijose, pavyzdžiui, odinizme. Indijoje, Indonezijoje šis simbolis neretai yra vaizduojamas prie įėjimo į namus ar į šventyklą (History of Svastika / Holocaust Encyclopedia).

Taigi, kaip matote, ne tik bolševikų, bet ir nacistų propagandos kūrėjai ir vykdytojai buvo gana gudrūs. Kodėl pasirinktas būtent toks simbolis? Tai buvo aliuzija į tai, kad jie žada esą sukurti ir žmonėms esą „padovanoti“  naujai perkurtą galingą mitą. Ir tai suveikė:  masės, kurios žvelgė šio simbolio pusėn, tapo paveiktos iki tiek, kad simbolis ėmė skatinti juos galvoti apie neva atsirasiantį nacijos išdidumą, apie neva „jiems priklausančią gyvenamąją erdvę“, neva jų „nusipelnytą socialinį teisingumą“… Dargi tokias, atleiskite, nesąmones, kaip – „absoliutų rasės grynumą“, „atnaujintą gyvenimo vaisingumą“ ir t.t. Negana to, ši ideologija, kaip ir bolševizmas, didžiules žmonių mases pastūmėjo imtis neįtikėtino smurto. Faktiškai jie „nušvilpė“ šį simbolį iš senosios mitologijos bei simbolikos laikų ir visiškai jį sukompromitavo.

Reikėtų dar paminėti, kad simbolis, kaip įvaizdis ir savotiškas centras, aplink kurį konstruojamas koks nors „kultas“, gali būti ne tik daiktas – vėliava, portretas ir pan., kaip, pavyzdžiui, dabartinėje Putino Rusijoje, bet taip pat ir gyvas objektas, t. y., augalas, gyvūnas ar žmogus. Antai šių gyvųjų simbolių atsiradimą iliustruoja ir paaiškina toks pavyzdys, kaip Holivudo, pavadinkime, filmų gamybos mašinerija. Pasitelkus jų subtiliai „suorkestruotą“ auditoriją, aktorė Merilin Monro buvo paversta „sekso simboliu“, kurio vaidmenį jai teko prisiimti ir kantriai nešti iki pat savo gyvenimo pabaigos.

O kitąkart pakalbėsime apie vadinamąją „propagandistų auditoriją“.

Laukite tęsinio. Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Parengta pagal:
1. M. B. Achmetova. Sovremennaja rossyjskaja mifologija. Tradicija – tekst – folklor : tipologija i semiotika.  – Moskva, 2005.
2. History of Svastika / Holocaust Encyclopedia. –  United States Holocaust Memorial Museum.
3. KGB saladokument „Rõhumine 45 põhipunkti ehk kuidas käituda kohalike elanikega”. Moskva 02,06,1947// Eesti Ekspress, 04.05.1990
4. I.Opie, M.Tatem. A Dictionary of Superstitions.  –  Oxford, 2005.
5. M. Snegovaya. Russian Report 1. Putin’s Information Wearfare in Ukraine: Soviet Origins of Russia’s Hybrid Warfare// 2015. Institute for the Study of War, JAV.

Autorė yra prozininkė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *