D. Stancikas. (Ne)tikras konservatyvumas (2)

Dalius Stancikas | Asmeninė nuotr.

Lietuviai – konservatyvi tauta. Audringoje geopolitinėje kryžkelėje, tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų gyvenantiems lietuviams (dėl pavojingos Lietuvos geopolitinės vietos prof. Kazys Pakštas tarpukary atkakliai ieškojo vietos „antrąjai Lietuvai“ – Angoloje, Madagaskare, Argentinoje) tradicijos saugojimas, konservatyvus gyvenimo būdas yra būtinas stabilumo garantas. Dar tiksliau – išlikimo garantas.

Lietuviai yra giliai konservatyvi tauta – mūsų prieraišumas savo žemei atsispindi ir praėjusių amžių lietuviškoje literatūroje, mene ar filosofijoje, ir šiuolaikiniame gyvenimo būde – veik kiekvienas miestietis nori turėti nuosavą namą su nuosavu žemės sklypu arba bent jau sodybą užmiestyje. Mes vėliausiai Europoje apsikrikštijome, o dabar drauge su lenkais ištikimiausiai Europoje saugome krikščioniškas tradicijas. Lietuvos kunigaikščiai šimtmečiais su žemaitišku atkaklumu gynėsi nuo okupantų iš Vakarų, Pilėnų susinaikinimas – geriau mirti, nei atsisakyti savo gyvenimo būdo – tapo lietuviško konservatyvumo simboliu, perduodamu iš kartos į kartą. Lietuvos partizanai ilgiausiai priešinosi komunistiniams okupantams iš Rytų, o Lietuva pirmoji pasitraukė iš komunistinės Rusijos imperijos.

Iš visų likusių gyvų indoeuropiečių kalbų lietuvių yra mažiausiai nutolusi nuo prokalbės: vokiečių kalbininkas Volfgangas P. Šmitas (Wolfgang P. Shmidt) siūlo vietoj indoeuropiečių prokalbės tiesiog įrašyti lietuvių kalbą, kaip visų dabartinių indoeuropietiškų kalbų motiną, o rusų kalbininkas Jevgenijus Titovas ją aprašo štai taip: „Kalba yra tautos sielos atspindys, garsinė nacionalinio charakterio išraiška. Fonetine, garsine prasme lietuvių kalba yra plaukianti, ringuojanti. Visi tie grakštūs „au“, „jau“, visi tie vingrūs „jie“ ir „ją“ sukuria nesugaunamumo ir neapibrėžtumo pojūtį, lyg tinklu bandytum pagauti upę. Žodžiai persilieja vienas su kitu, žaidžia įvairiomis garsų spalvomis, kaip kad saule spinduliuoja gintaras. Kalba ši be galo sena, archajiška, ir tas gilios senovės pojūtis, regis, grąžina mus į baroko epochą. Pamenate visas tas vingrybes ir išraitymus? Tą nesibaigiantį rūbų įmantrumą? Tuos nesuskaičiuojamus brūkšnelius, dalelytes, sukuriančius neaprėpiamumo pojūtį? Tokia yra lietuvių kalba, toks, reiškia, ir lietuvio būdas.“

Lietuviai yra konservatyvi tauta, ir tai yra gerai. Nes lietuviškas konservatyvumas, žemaitiškas atkaklumas ir yra lietuvio gyvasties paslaptis, jo išskirtinumo pagrindas. Maža tauta, gyvenanti pavojingoje geopolitinėje kryžkelėje, negali sau leisti prabangos būt atsipūtusiai liberali – bandymai vaikytis laikmečio madų, keisti tradicijas, kalbą, tikėjimasis malonių iš didesnių tautų (iš lenkų Abiejų Tautų respublikos laikais, iš prancūzų 1812 m. ar iš vokiečių 1941 m.) lietuviams baigdavosi nesėkmėmis ir smarkiais nukraujavimais. Tas pats ir dabar – dėl menamos gerovės aukojamas valstybingumas ir tautiškumas vis labiau centrėjančioje Europos Sąjungoje vėl gręžiasi dar vienu tautos sunykimu – masiniu išsivaikščiojimu.

Taigi Lietuvai konservatyvumas reikalingas kaip oras. Tačiau, kaip nebūtų keista, šis esminis lietuvio bruožas nėra deramai ginamas valdžioje, neturi ten tvirtos politinės atramos, kaip, tarkim, Lenkijoje ar Vengrijoje. Ir taip nutiko todėl, kad Lietuvoje šią politinę vietą užėmė, politinį vardą bei didžiąją dalį konservatyvaus elektorato pasisavino partija, anaiptol neatstovaujanti konservatyvioms lietuvio pažiūroms. 

Keli pavyzdžiai. Tėvynės Sąjunga, mėgstanti save vadinti konservatoriais ar patriotiškiausia (suprask – labiausiai lietuvio interesams ir būdui atstovaujančia) partija, jau gerą dešimtmetį kuria vieningą Europos valstybę, taip naikindama Lietuvos valstybingumą. Konservatorių vyriausybė, skausmingai verždama savo gyventojams ekonominius diržus, paruošė sąlygas kuo skubiau litą iškeisti į eurą, konservatorių atstovai tiek Lietuvoje, tiek Europarlamente siaurina Lietuvos valdžios galias, perleisdami jas centralizuotai valdžiai Briuselyje, konservatoriai grojo pirmu smuiku, kai 2004 m. Lietuvos Seimas pirmasis (!) Europos Sąjungoje nubalsavo už ES konstituciją, iš esmės naikinančią nacionalines valstybes, ir t.t.

Visiems šiems anaiptol nekonservatyviems veiksmams pateisinti Lietuvos konservatoriai turi vieną „genialų“ paaiškinimą: lietuviai išliks tik kuo tampriau šliedamiesi prie didžiųjų Europos tautų. Deja, kaip jau minėta, tūkstantmetė istorinė Lietuvos patirtis ir dabartinis Lietuvos – labiausiai pasaulyje nykstančios valstybės – statusas verčia manyti priešingai.

Tačiau ir kitus Tėvynės Sąjungos veiksmus vargu bau galima vertinti, kaip stiprinančius tikrąją Tėvynę. Konservatoriai itin aršiai kovojo prieš referendumą, siekiantį, kad Lietuvos žemės negalėtų įsigyti užsieniečiai (žemė lietuviui šimtmečiais turėjo ne tik materialią, bet ir giliai dvasinę, istorinę reikšmę), valdant konservatoriams užsieniečiai įgijo teisę eksploatuoti lietuviškos naftos atsargas, tą patį norėta padaryti ir su lietuviškų skalūnų angliavandeniliais (tai pavyko sustabdyti tik sukilusių žemaičių pastangomis).

Buvęs konservatorių vadas stengėsi lietuviškuose pasuose įteisinti nelietuviškus rašmenis, taip pažeisdamas lietuvišką kalbą ir tradiciją, o naujasis konservatorių vadas (lyg besirungdamas su buvusiuoju, kuris iš jų liberalesnis) galiausiai kirto ir per krikščioniškas, ir per šimtmečiais susiformavusias lietuviškas tradicijas – nori įteisinti gėjų partnerystę, nors pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą apie įvairias šeimos formas tai tolygu gėjų šeimos įteisinimui.

Gal kas nors galėtų logiškai paaiškinti, kodėl taip elgiasi Lietuvos konservatorių vadai? Kodėl jie šitoje partijoje? Ir kaip jie tampa jos vadais – juk jų nuostatos iš esmės prieštarauja ne tik daugumos piliečių, bet ir daugumos partijos narių nuostatoms? Negi Lietuvos konservatoriams konservatizmas apsiriboja tik paburnojimu prieš Kremlių? Kodėl lietuviškų konservatorių vadai savo pažiūromis taip skiriasi nuo lenkų, vengrų, anglų ar amerikiečių konservatorių? 

Ar verta stebėtis, kad konservatorių valdymo laikais (2008–2012) lietuviai tapo labiausiai iš savo Tėvynės bėganti tauta pasaulyje – juk tuometis konservatorių vadas A. Kubilius jau dešimtmetį visom progom mokė tautą, kad emigracija lietuvius praturtins, ragino sekti į Angliją emigruojančių airių pavyzdžiu ir virkavo dėl, anot jo, per daug užsidariusių, per daug konservatyvių vengrų? O kai nesustabdomų emigrantų antplūdžio išsigandusi Europa ėmėsi stiprinti savo sienas, Lietuvos konservatorių lyderis pareiškė, kad tai yra „didžiausia geopolitinė grėsmė Lietuvai“ („iš Briuselio svertai bus sugrąžinti atgal į nacionalines sostines“), tad gelbėdamasi Lietuva turėtų ne tik nebijoti priimti „tūkstančius pabėgėlių“, bet ir pamokyti Europą elgtis priešingai – atverti savo sienas, savo rinkas Artimųjų Rytų žemdirbiams.

Ar verta stebėtis, kad kairiesiems JAV ir Europoje protestuojant prieš respublikonų (konservatorių) kandidato D. Trumpo inauguravimą į prezidentus Lietuvoje šiam protesto mitingui (tiesa, prisidengus „vaikų gelbėjimo“ lozungu) dirigavo lietuviškų konservatorių vado žmona?

Ar beverta stebėtis, kodėl tokių „konservatorių“ atstovaujamas konservatyvus lietuvis nejaukiai jaučiasi savo Tėvynėje?

Valstiečiai nebyliai tyli… Seimas nesvarsto 70 tūkst. piliečių paremto įstatymo dėl užsieniečių pavardžių lietuviškuose pasuose… | Alkas.lt koliažas

Seimo rinkimus laimėjus valstiečiams atrodė, kad pagaliau Lietuvoje į valdžią atėjo tikra konservatyvi jėga, galinti apginti konservatyvios lietuvių tautos egzistencinius tikslus ir lūkesčius. Deja, kol kas jų darbai tų vilčių nepatvirtina: Europos Sąjungos vadai svarsto tolimesnę savo ateitį, tačiau valstiečiai nebyliai tyli, jų vyriausybės užsienio reikalų ministras toliau Lietuvos vardu palankiai linksi Europos centrėjimui, Seimas nesvarsto 70 tūkst. piliečių paremto įstatymo dėl užsieniečių pavardžių lietuviškuose pasuose, premjeras kalba apie taip sunkiai iškovotų žemės saugiklių naikinimą…

Vis dėlto aišku viena: Lietuvai būtina stipri tikrai konservatyvi politinė jėga ir ji turi atsirasti, nes tai lietuviams gyvybinis klausimas. Tautą išsaugosime tik išsaugoję savo konservatyvų būdą, kalbą, žemę ir senąsias tradicijas.