V. Girietis. K. Miškinio-Vanago ir A. Grigonio-Paberžio partizanų būriai (5)

Tigro rinktinės štabo Žvalgybos sk. vėliau štabo viršininkas Adolfas

Tigro rinktinės štabo Žvalgybos sk. vėliau štabo viršininkas Adolfas Grigonis-Paberžis | VSA nuotr.

Skiriama vienos paskutinių Vytauto apygardos Tigro rinktinės partizanų slėptuvių-bunkerių išaiškinimo ir vieno paskutiniųjų partizanų būrio Švenčionių krašte kautynių ir žūties – 65 -osioms metinėms.

1952 m. vasario 10/11 d. Rinkėnų miške, netoli Lentupio mstl., dab. Gudijoje, kaudamiesi su juos apsupusiais priešais žuvo Adolfo Grigonio-Paberžio būrio partizanai.

1945 m. birželio 20-os kautynėse Kasčiukų miške enkavėdistų nukauto partizano dokumentuose surastą dienoraštį 1945 sausy–1945 06 16 rašė žuvusysis Kazys Miškinis (Gajauskas), Antano (g. 1922 (1920) m., gyv. Dotenėnuose, dab. Švenčionių r.). Jis – būrio vado K. Miškinio-Vanago pusbrolis. Dienoraštyje rašoma apie Vanago-Kazio Miškinio partizanų būrį, susikūrusį 1944 m. rudenį-1945 m. žiemą Dotenėnuose (apylinkėse), Švenčionėlių vlsč., Švenčionių aps., pradėjus rusų okupacinei valdžiai gaudyti lietuvius raudonajai armijai. 1945 m. gegužės mėn. būrys pavadintas DLK Gedimino vardu, priklausė LLA Tigro rinktinei [2].

Vadas Kazys Miškinis-Vanagas, Adomo, iš Dotenėnų kaimo, g. 1914 m. Būryje apie 30 partizanų, žinomi: Juozas Grybauskas, Kazys Miškinis, Antano, Kazys Miškinis (Gajauskas), Adomo, Kostas Vinciūnas, Jonas Papinigis, Povilas Gudonis-Kiškis, Algirdas Gudonis – visi iš Dotenėnų k., Švenčionėlių vlsč., Adolfas Saulis, Bronius Markauskas-Klevas, Anupras Markauskas, Antanas Petrikas, Alfonsas Kaniušėnas, Albinas Černiauskas, Adolfas Saulis, Salva Jurkuvėnas – visi iš Mėžionių k., Aleksandras Jurėnas, Dvarciškių k., Stasys Guiga-Tarzanas, Mėžionėlių k., Zigmantas Sinius-Šeškus iš Vaiškūnų k., Bronius Laurukėnas-Uosis, Pranas Grigonis-Ąžuolas (pabėgęs iš traukinio, vežant į sovietinę armiją), Kasčiukų k. Po 1945 m. birželio 20 d. kautynių, nuo 1945 m. vasaros A. Grigonis-Paberžis sudarė atskirą Paberžio būrį. Į jį įsijungė S. Guiga, Z. Sinius, B. Laurukėnas. Pranas Grigonis partizanauti išėjo 1948-1949 m. [3].

Tigro rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus, vėliau štabo viršininkas Adolfas Grigonis-Paberžis | VSA nuotr.

Tigro rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus, vėliau štabo viršininkas Adolfas Grigonis-Paberžis | VSA nuotr.

Dotenėnų būrio 2 bunkeriai buvo Žemakely, prie Kasčiukų, 2 – Mėžionių miške, Melagėnų, Grybų, Modžiūnų miškuose. Atsarginiai bunkeriai buvo ties Grybų ir Melagėnų kaimais, už geležinkelio. Iš Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) 1945 m. pavasarį (balandį) atėjo įgalioti vadai organizuoti partizaninio pasipriešinimo: iš Vilniaus, neišaiškintas, slapyvardžiu „Vilkas“ Apie 30-ties metų amžiaus. Gražus, aukštas […]. Jis organizavo, kad daugiau vyrų ateitų. Jam po poros savaičių išėjus, atėjo kitas, neišaiškintas, slapyvardžiu „Rytas“.[…] Jis buvo vidutinio ūgio, švarkas kariškas. Tvarkingas vyras. Drausmės reikalavo. Draudė išeiti išgerti. Anksčiau kiekviename krūme varydavo samagoną. Vadas už gėrimus labai bardavo: „Nusigersit, o jeigu skrebai, ir gatava. Nieko girtas nepadarysi“. Mes ir negėrėm [4]. Kitais duomenimis, atvirkščiai, pirmasis vadas buvo „Rytas“, antrasis „Vilkas“.

Priesaiką priėmė LPS įgaliotinis „Vilkas“ (kai kurie buvę partizanai sakė, kad – K. Miškinis-Vanagas). 1944 m. gruodžio mėnesį į Švenčionių apskrities miškus (Linkmenų krašte) nusileido Rytprūsiuose apmokyti desantininkai. Vienas iš jų – Adolfas Grigonis-Paberžis, kilęs iš Kasčiukų k. Strūnaičio vlsč. Jis buvo paskirtas LLA Tigro rinktinės štabo viršininko pavaduotoju – Žvalgybos sk. viršininku. Tigro rinktinės vadinami 3 štabo bunkeriai: „Štabo“, „Vilniaus“ ir „75“-as, buvo 1945 m. rudenį įrengti prie Luknos upelio Labanoro girioje [5]. Po didžiojo Labanoro mūšio, 1945 m. kovo 11-13 d. stambesniems Tigro rinktinės junginiams iš girios išsisklaidžius, Paberžis 1945 m. vasarą sudarė atskirą 5-ių partizanų būrį (grupę). Partizanai atsimena, kad Paberžis turėjo, naudojo radijo imtuvą ir siųstuvą [6].

K. Miškinio dienoraščio pradžioje minimas 1944 m. per Kalėdas žuvęs jaunas draugas – partizanas Juozas Grybauskas (g. 1920 m. Dotenėnų k.). 1944 m. gruodžio 25 d. per Kalėdas parėjusį namo, Dotenėnų k., nušovė pasalavę enkavėdistai (Švenčionėlių NKVD, viršininkas Roščenka). Partizanas palaidotas Švenčionėlių kapinėse, yra paminklas.[7]

Partizanai nugalabijo šnipą, tikriau sovietų aktyvistą, Dotenėnų apylinkės pirmininką Juozą Nalivaiką: Aš ir dotenėniškiai persikėlėm Mėžionių lauke, Lydimo lauke, vėliau Šile. Aplink Mėžionis sukėm. Žiemą išsisklaidydavom po penkis, šešis. Kad vienoj vietoj mažiau būtume. Buvo spiegas [8] Nalivaika. Agentas. Kilęs iš Dotenėnų, dirbo Švenčionėliuos. Savus išdavinėjo. Partizanai jį buvo perspėję keletą kartų. Mes jį paėmėm be ginklo. Kai prasidėjo vežimas (trėmimai-V. S.), jis ten dalyvavo. Buvo perspėta jam dešims kartų. Pagavom ir iškart susitvarkėm [9].

Būrio pirmosios 1945 m. kovo 16 d. kautynės su Švenčionių enkavėdistais / Švenčionių įgula, pranešus apsimetusiai valkata NKVD agentei, rusei Charčenko (kitais duomenimis –Briliova), iš Sudotos kaimo, įvyko Mėžionių kaimo lauke. Vėliau, veržiantis iš apsupimo, kautasi Papinigių apylinkėje, Barsukynėje, miške, balose. Partizanas Adolfas Saulis, traukęsis per Bogutiškės piliakalnį, patekęs pasalon sunkiai sužeistas į pilvą, susisprogdino granata. Palaidotas Mėžionių senosiose kapinėse [10]. Kai ta rusė Charčenko iš Sudotos atėjo, partizanai sakė, neišleidžiam, o Adolfas Saulis: Ką ten rankas su boba tepsim. Ji pradėjo verkt: maži vaikai. Ir paleido, o ji atvedė garnizoną [11]. Partizanas Bronius Markauskas-Klevas: Mėžionių lauke susidūrėm su skrebais, kai išdavė boba iš Sudotos. Buvom bunkery ir ten netoli toks Kreivys vežė mėšlą, o Albinas Černiauskas ėjo vandenio. Ir ten tokiam loby, kur vandenį visąlaik ėmėm, sutiko bobą. Albinas atbėgo, duok, sako, šautuvą, eina kažkokia boba. Aš jos ir nepažinau. Rusė, iš Sudotos. Mes irgi kvailiai buvo, kam mums reikėjo ją bunkerin vesti. Vadas Miškinis sako, kad pažįsta jos brolius: – Sudrausminsime ir nuvesim Sudoton, kad jinai tylėtų. Anupras ir dar, keturiuose, nuvedė, namuose davė įsakymą. Prisižadėjo neišduoti. Pastatėm sargybinį. Trečioj dienoj žiūrim – supa Švenčionių garnizonas. Pilna mašina kareivių buvo atvažiavus. Susišaudėm. Nušovė mūsiškį Adolfą Saulį. Vietovė – prie Papinigių, Barsukynė. Miškas, balos. Keturiasdešimt penktų pavasarį, kovo mėnesį. Atsimušėm dar kokių pusę valandos. Supo mus nuo Dotenėnų. Adolfas Saulis išbėgo. Nubėgo nuo bunkerio apie kilometrą. Atsiskyrė vienas ir pataikė, sužeidė. Granata pats prisibaigė. Papinigis su kulkosvaidžiu pyla, kol mes pasiėmėm ginklus ir atsitraukėm“ [12].

Dotenėnų partizanų būrio įspėjimas. Šis lapelis rastas Dotenėnų miške, prisegtas prie eglės: Įspėjame visą miškininkų administraciją, miškininkus, miško technikus, miško kirtėjus, sielininkus, kad jie nevykdytų jokių darbų, susijusių su miško kirtimu, išvežimu ir plukdymu. Tuo pačiu perspėjame miškų administraciją, kad nevaikščiotų po miškus. Kas po šio skelbimo ir perspėjimo bus surastas miške, tai bus be gailesčio sušaudytas. Lietuvos partizanų grupė. 1945 06 05 [13]. Iš dienoraščio paaiškėjo, kad įspėjimą kartu su K. Miškiniu-Vanagu parašė DLK Gedimino būrio partizanas K. Miškinis (Gajauskas), rašęs aptariamo būrio dienoraštį. Archyvinių šaltinių duomenimis, K. Miškinis (Gajauskas) buvo baigęs miškininkystės studijas. Todėl jis ir tegalėjo įspėjime smulkiai išdėstyti miškininkų pareigybes ir reikalavimus. Pagal dienoraštį, įspėjimas parašytas 1945 06 10.

Iš dienoraščio aprašomų kautynių, veiklos, kartais nuobodokos kasdienybės regime pusiau laisvą 1945-ųjų pirmo pusmečio vos ne romantiškai atrodantį partizanišką gyvenimą. Partizanai lankosi aplinkiniuose kaimuose, parsineša ginklų, maisto, įsigyja drabužių ir kitų reikalingų daiktų, vėlais vakarais, naktimis aplanko pažįstamas, mylimas merginas, kartais net šoka, dainuoja vakaronėse. Kartu, gyvenant miške, kenčiamas šaltis, alkis, persekioja ligos, tyko pasaluojantys priešų kareiviai. Partizaninio karo tikrovė: drausminami, perspėjami, baudžiami uolūs sovietiniai aktyvistai, kitokie priešai, įsakoma nešdintis rusams kolonistams. Partizanai sunaikino Melagėnų eiguvos, Laukių girininkijos, Vaiškūnų, Mėžionių, Naujasodės pieninių dokumentus. Partizanų svarbios politinės nuostatos (dienoraščio ištraukos): Mes juk esame tikri ir teisėti šios apskrities šeimininkai; Mes turime būti vyresniaisiais, paralyžiuoti rusų vykdomas akcijas.

Paskutinis partizano Kazio Miškinio (Gajausko) dienoraščio įrašas – 1945 m. birželio 16 d., o po keturių dienų jis žūsta.

1945 m. birželio 20-os kautynėse Kasčiukų miške, išdavus Pranui ir Paulinai Grigoniams, iš Kasčiukų k., apsupus Švenčionių NKVD įgulos kareiviams (40-ties kareivių grupė, vad. ltn. Pelevino) ir stribams (vadovaujamiems ltn. Romelio), kaudamiesi žuvo: būrio vadas, slapyvardžiu „Rytas“ (neišaiškintas, vienais duomenimis, kilęs iš Linkmenų, kitais duomenimis, slapyvardžiu „Vilkas“).

Kasčiukiečiai Juozas Grigonis, pastatęs kryžių ir Ona Jakubėnienė (Laurukėnaitė) prie Ryto (Vilko) kapo | V. Striužo nuotr.

Kasčiukiečiai Juozas Grigonis, pastatęs kryžių ir Ona Jakubėnienė (Laurukėnaitė) prie Ryto (Vilko) kapo | V. Striužo nuotr.

Palaidotas Kasčiukų miške (yra kryžius), būrio vado pavaduotojas, šaulys, ats. ltn. Vaclovas Leišys (g. 1917 m. Kuktiškėse, palaidotas N. Strūnaičio kapinėse, yra kryžius) ir Kazys Miškinis (Gajauskas), palaidotas Švenčionėlių kapinėse, nėra atskiro paminklo). Nuo 1945 m. vasaros būriui vadovavo vėl Vanagas-Kazys Miškinis [14]. Į nugarą ir pilvą sužeistas Antanas Petrikas išsislapstė, pagijo. Po poros savaičių vėl išėjo partizanauti [15].

1998 m. rugsėjo 19 d. Kasčiukų miškas. Pagerbiamas nežinomas partizanų būrio vadas slapyvardžiu Rytas (Vilkas ?). Priekyje kairėje partizanas Povilas Gudonis-Kiškis | V. Striužo nuotr.

1998 m. rugsėjo 19 d. Kasčiukų miškas. Pagerbiamas nežinomas partizanų būrio vadas slapyvardžiu Rytas (Vilkas ?). Priekyje kairėje partizanas Povilas Gudonis-Kiškis | V. Striužo nuotr.

Povilas Gudonis-Kiškis: 1945 m. pavasarį, balandžio ar gegužės mėnesį į būrį atėjo ir ėmė vadovauti vadas slapyvardžiu „Vilkas“, iš Vilniaus, po kelių savaičių jis iškeliavo, o vietoj jo atėjo ir ėmė būriui vadovauti, irgi žinojom tik slapyvardį – „Rytas“, iš Vilniaus. Jį iš Vilniaus atvedė Dotenėnų būrio partizanas Romas Vinciūnas. 1945 m. birželio 20 d. Kasčiukų miške mūsų būrį apsupo Švenčionių stribų ir enkavėdistų dalinys. Buvo ten trumpai apsistoję. Pamatėm, kariuomenė eina. Per kautynes rusai nušovė vadą „Rytą“, nušovė leitenantą Vaclovą Leišį, Kazį Gajauską (Miškinį). V. Leišį žmona naktimis parsitempė ir palaidojo Strūnaičio kapinėse. K. Gajauskas (Miškinis) slapčia palaidotas Švenčionėlių kapinėse“ [16]. Miškinį-Gajauską pasiėmė brolis, kunigas, atvažiavo su arkliu ir paėmė, mes dar palydėjom, kai vežė, kad nieko neatsitiktų. […] Vaclovą Leišį pasiėmė, išsinešė žmona. Nieko nesuėmė. Atsitraukėm prie Šutų. Mūsų liko apie dešimt. Pradėjo skirstytis. Vienas ten, kitas ten [17].

1998 m. rugsėjo 19 d. Naujojo Strūnaičio kapinės, prie partizano Vaclovo Leišio kapo | V. Striužo nuotr.

1998 m. rugsėjo 19 d. Naujojo Strūnaičio kapinės, prie partizano Vaclovo Leišio kapo | V. Striužo nuotr.

Atsimena partizanas Bronius Markauskas-Klevas: …Naktį buvom Kunigiškėj, ten šokiuos užėję, pažiūrėjom, grįžom ir apsistojom prie Kasčiukų, kalnuty. Mes sėdėjom ir ateina jinai. Nesislėpėm. …Netikėjom, kad šitokia sena bobutė gali šitokius šposus prikrėst. Ateina su kašeliute. Aš ją iš matymo žinojau. Sakau, jinai iš Kasčiukų, nieko nepadarys. Atanešė dar kiaušinių mums. Ir jinai, sako, „– Nebijokit vaikeliai, aš neišduosiu nieko“. Pastatė su kašeliute ir pati nuvėjo….[…] Buvo laužas sukurtas, kas snaudėm, kas taip sėdėjom. Tik žiūrim, pamatėm, mašiną su skrebais. O sargybinis buvo kaip tik Antanas Petrikas, bėgo pasakyt ir jį sužeidė į šoną. Mes pasidavėm į Kušliškės pusę. „Rytas“ vadovavo kautynėms. Tik suriko: „– Vyrai, ginkimės!” Gynėmės, atsišaudėm apie valandą. Mes matėm tik NKVD leitenanto Romelio skrebus. Paskui, sakė, atvažiavo ir kareivių mašina. Romelio apie kokius dvidešimt penkis galėjo būti. Sako, puolė du skyriai. (Bočerovas, NKVD vadas buvo Adutišky (vlsč.), Romelis -Švenčionyse, o Strūnaity (vlsč.) – Motūzas). Atvažiavo keliu, kuris nuo plento eina Kasčiukuos. O mes nuo kelio buvom kokius keturis šimtus metrų. Vadas „Rytas”, jo pavaduotojas Leišys, Miškinis-Gajauskas pasileido bėgti Kasčiukuos. Gal manė, kad kaime nešaudys. Šitie ir žuvo. O mes per kelią atsitraukėm miškan į Kušliškę. […] Kaip su išdavikais (Grigoniais)? Supratom, kas išdavė. […] Vieną kartą nuėjom, tai jie pasislėpė, neradom. O kitąkart nuėjo Stasys Guiga, Kazys Miškinis. Jau buvo partizanų nuosprendis. Aš sargyboj stovėjau. Senis ėjo tvartan karvės šerti. Sučiupo. Jinai (Grigonienė) pati pasakė, kad ją bolševikai apgavo. Jų sūnų, seniūną, už kažką buvo suėmę, nuteisę dešimt metų. Prižadėjo, jeigu partizanus išduos, sūnų paleis. Ir partizanai žuvo, ir sūnaus neatleido ir jinai su diedu žuvo. Nušovė” [18].

NKVD ataskaitos apie K. Miškinio-Vanago būrį, ištrauka [19]: Miškinio gauja, kurioje buvo iki 30 narių, suskilo į dvi grupes, viena iš kurių veikia Kasčiukų k. rajone, ji 1945 m. birželio 20 d. sumušta, nušauti 7 banditai, kartu Gedimino būrio vadas, be to suimti trys banditai. Atliekant operatyvines priemones nušauti iš viso 8 banditai, suimti 3 banditai, 1 sužeistas. Legalizavosi 28 vengiantys ir 10 dezertyrų, paimti vokiški šautuvai, 1 pistoletas, 1 žiūronai, 300 šautuvo šovinių, 1000 visokių kitų šovinių. Ataskaitiniu laikotarpiu likviduotas Gedimino būrys, o pagal paimtus dokumentus, matyti, kad nušautas gaujos vadas. 1945 m. birželio 20 d. gauti agentūriniai duomenys, kad Kasčiukų k. rajone veikia 10-13 asmenų gauja, pasiųsta 137 ŠP 40 karių grupė, vadovaujama 3-io  bataliono vado pavaduotojo v. ltn. Pelevino. Šukuojant mišką apie 500 m į ŠV nuo Kasčiukų susidurta su 10-ties asmenų gauja. Mūšyje metu 7 nušauti, tapatybės nenustatytos, nes nėra prie jų dokumentų. Pas vieną rasti banditų su slapyvardžiais sąrašai, visokie užrašai, dienoraštis, pas jį rastas belgiškas pistoletas, žiūronai. Nušautas banditas apsirengęs karininko uniforma, ant rankovės yra antsiuvas, iš to galima spręsti, kad nušautas Gedimino būrio vadas. Likusieji banditai pasislėpė miško tankmėje. […] Kitų ginklų nerasta, nes banditai bėgdami juos išmėtė kur papuola, ypač perplaukdami Kūnos upę, kurie buvo nušauti už upės. Likusieji banditai pabėgo be ginklų.

Priešų ataskaitoje yra prieštaravimų, spėtina, tyčinių klaidinimų, pasigyrimų. Pirmiausia, nors giriamasi, kad nušauti 7 asmenys, o 3 pasislėpė nei vienas išgyvenęs partizanas atsimindamas tuos įvykius, septynių žuvusių nepatvirtino, o atvirkščiai – 3 žuvo, 7 pasitraukė. Tiktai įdomus sutapimas atseit šiame mūšyje nušautų partizanų skaičius sutinka su apskritai DLK Gedimino – K. Miškinio-Vanago būryje per visą laiką žuvusių partizanų skaičiumi – 7-iais. Prieštaravimas, teigiama: „[…] kitų ginklų nerasta, banditai išmėtė, kur papuola. […] likusieji […] pabėgo be ginklų“. Jeigu ginklų nerasta, iš kur žinoma, kad partizanai pabėgo be ginklų? Tai melas, norint suniekinti mūsų kovotojus, atseit, neorganizuota, padrika gauja. Buvę partizanai pasakoja ką kitą, kad kautasi, ir tiktai vengiant keliskart gausesnių priešų pasitraukta iš apsupties. O iš tiesų nei vieno nesuėmė.

Sugretinus buvusių partizanų atsiminimus ir priešų ataskaitas, sutampa faktai, kad dalis partizanų atsiskyrė, tai – Zigmantas Sinius-Šermukšnis, Šeškas / Šeškus, Stasys Guiga-Tarzanas, Bronius Laurukėnas-Uosis. Jie su LLA Tigro rinktinės štabo žvalgybininku desantininku Adolfu Grigoniu-Paberžiu iš Labanoro girios vadavietės po 1945 03 11-14 Labanoro-Kiauneliškio mūšio pasitraukusiu arčiau tėviškės,  Strūnaičio valsčiun, ir su 1948-1949 m.  partizanauti atėjusiu broliu Pranu Grigoniu-Ąžuolu sudarė atskirą būrį.

1946 m. Mėžionių kaime, kaudamiesi su Švenčionių emvėdistais, skrebais, vadovaujamais ltn. Romelio, žuvo partizanai: Algirdas Gudonis (palaidotas Mėžionių kapinėse, yra kryžius) ir Salva Jurkuvėnas, iš Mėžionių (kapas nežinomas). Partizanas B. Markauskas: Kiti registravos (1945 m.) rudenį. Dar mes metus, daugiau prasilaikėm. Mes visi draugai: Povilas Gudonis, Kazys Miškinis, Kostas Vinciūnas, Jonas Papinigis, aš. Bunkeriuos laikėmės. Vadovavo Miškinis. Susitikdavom su Grigoniu. Guiga paskui pas juos nuėjo. 1946 metai, kaip ir pavasaris, daugiau vasara. Mes norėjom visi eiti šokiuos, vestuvėsan. Saulytė tokia tekėjo už Laurukėno Strūnaitin. Paskiau mums pranešė, kų bus skrebai. O šitas Algirdas vienas, niekam nieko nesakęs pasiėmęs šautuvą ir nuėjo. Tada jį nušovė ir Jurkuvėną. Skrebai buvo kaime. Partizanas Algirdas Gudonis dar buvo visiškai jaunas pacanas. Jis paną turėjo Mėžionyse. Romelis su skrebais ir enkavėdistais, sužinoję, kad vestuvės, važiavo. Algirdas Gudonis ėjo per kaimą su prieš du mėnesius užsiregistravusiu, buvusiu partizanu Salva Jurkuvėnu. Pamatęs garnizoną su mašinom važiuojant, Algirdas šovė mašinon ir abu bėgo mano kluonan. Rusai „dešimtukais“ abu perkirto perpus kaip tik prie mano kluono. Taip ir paliko. Žmones klausinėjo, vedžiojo, gal kas atpažins. Iškasėm duobę ir Algirdą pakavojom kapinėse, netoli partizano Saulio kapo. O kur Jurkuvėnas nežinau [20].

Būrio vadas Kazys Miškinis-Vanagas, kiti partizanai registravosi 1947 m. rudenį. Apsimetę partizanais, emgėbistai atėjo pas užsiregistravusį K. Miškinį ir jį stipriai sumušė, atseit, kam registravos. K. Miškinis, suprato, kad emgėbistai (agentai-smogikai), nes kai kuriuos iš jų išgirdo tarpusavy kalbant rusiškai. K. Miškinis vėl išėjo į mišką, kartu partizanavo, slėpėsi ir jo žmona. 1948 m. pavasarį, antrąkart registravosi. Bet po to sumušimo susirgo, pradėjo džiūti ir mirė. Palaidotas Švenčionėlių kapinėse, yra kryžius.

Partizanų būrio vado Kazio Miškinio-Vanago kapas, Švenčionėlių kapinės. Šalia stovi partizanas Kazys Činčikas-Lubinas | V. Striužo nuotr.

Partizanų būrio vado Kazio Miškinio-Vanago kapas, Švenčionėlių kapinės. Šalia stovi partizanas Kazys Činčikas-Lubinas | V. Striužo nuotr.

Vienas ilgiausiai partizanavusių vadų – Adolfas Grigonis-Paberžis, jo bendražygiai: Pranas Grigonis-Ąžuolas, Narbutas, Bronius Laurukėnas-Uosis, Zigmantas Sinius-Šermukšnis, Šeškus, Stasys Guiga-Tarzanas, Leonas Luneckas(?)-Lubinas. Jų partizanų būrys nedidelis, viena iš slėptuvių-bunkerių buvo įrengta dabartinės Gudijos teritorijoje, todėl priešams sunkiai sekėsi net 7-is metus išaiškinti.

Adolfas Grigonis-Paberžis, g. 1923 m. Kasčiukuose, Strūnaičio vlsč., Švenčionių aps. LLA 3-ios Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1-o rajono, 1-os grupės / kuopos / būrio vadas, desantininkas, radistas, ir, spėtina, kai kuriais duomenimis, 1950 m. žuvus Tigro rinktinės štabo bei propagandos bei agitacijos skyriaus viršininkui Leonardui Basiui-Švyturiui, Paberžis paskirtas Tigro rinktinės štabo viršininku.

Partizanas Stasys Guiga-Tarzanas, priešų nesurastas, nepasidavęs išsislapstė iki 1986 m. | VSA nuotr.

Partizanas Stasys Guiga-Tarzanas, priešų nesurastas, nepasidavęs išsislapstė iki 1986 m. | VSA nuotr.

Atsiminimais dalijasi partizanų ryšininkė, rėmėja Ona Jakubėnienė (Laurukėnaitė): Ryšininkės mes, partizanams padėjom, valgyti nešdavom. Paskutinis jų bunkeris buvo Baltarusijoj, priešais Lentupį. Į tą Gelednės bunkerį bulvių veždavom. Kartą Sarius pravažiavom. Vežėm bulves, miltus ir sutikom būrį kareivių. Grigoniai spėjo pasitraukti. Rusai tarpusavy: „-Iz mielnici jiedit“ [21]. Taip pagalvojo. Laimingai baigėsi. Tenai, miške, pernakvojom. Adolfas Grigonis atgal palydėjo. S. Guiga ir Z. Sinius daugiau buvo miške. Iš apsupimo miške prie Gelednės, pabėgo tik Stasys Guiga-Tarzanas. 1954 m., man, grįžus iš kalėjimo, Stasys Guiga pasakojo: ….O buvo kareivių apsuptas visas miškas. Pradėjo rusai šaudyti. Jie gynėsi. Vieną rusą nušovė. Išbėgę iš bunkerio šaudydamiesi žuvo Pranas Grigonis ir Adolfas Grigonis. Sužeistas Bronius Laurukėnas prašė, kad Guiga nušautų, bet Guigai sąžinė neleido, o tuokart ir priešo kulka pataikė į Bronių Laurukėną. Stasys Guiga pusplikis traukėsi, stovėjo, gulėjo palindęs po medžiu, po didžiule egle. Žiūri, eina trys skrebai. Jis mato, o jo nepastebėjo. Kai po nedaug, geriau slapstytis, kovot.

[…] 1952 m. mane suėmė. Tardė, kankino Vilniuje, Lukiškių kalėjime. Kalėjime, kaip ligoninėj, guldydavo ant stalo, susuktu bintu burną užverždavo, kad liežuvio nenukasčiau, rankas, kojas prispaudę laikė, ir uždėję ant galvos tokį lankelį veržė, ar elektrą leido. Pasidarė bloga, apalpau, užmigau. Atsibudau, palatoje atnešta. Lankeliu du kartus galvą veržė. Jau buvau kalbą praradus. Trečiąsyk norėjo kankinti. Pasakiau: – Ja hočiu žit! [22] – tada nebekankino. Po keturių mėnesių išvežė į Kazanę. Dar Vilniuje tai labai norėjau po tų kankinimų numirti. Kai ten nevalgiau, per žarną į burną pildavo pieną sumaišytą su kiaušiniu. Taip kankindavo labai kaltus. Kai vežė traukiniu, žiūrėjau į mišką, bet man visą laiką rodėsi tik vanduo ir kapinės. Gal nuo tos elektros vaidenos. Kazanės kalėjimo ligoninėj nevalgiau, nevaikščiojau, nekalbėjau. Vėliau vaistus duodavo, gydė. Nesiduodavau vaistų leisti. Klausinėjo, tardė Kazanėj iš Maskvos, pavarde Turubarov. Nieko nekalbėjau. Buvau kalbos netekus. Vienąsyk net pati apalpau. Sakydavau, namo tik noriu, kodėl suėmė, aš nieko nežinau. Byloje parašyta, kad partizanams padėjau, pasirašė Ona Grigonienė, Adolfas Meškauskas, Antanas Meškauskas, iš Kasčiukų kaimo. Iš Pakarvinės dar du vyrai pasirašė. Šitie pasakė, kad maistą partizanams su arkliu vežiau. Partizanų bunkerį išdavė (prie Lentupio) Vaclovas Chmylko, jo vienkiemis netoli bunkerio buvo, Gudijoj. Jo žmona buvo iš Kasčiukų, Ona Meškauskaitė. Kad Chmylko kariuomenę atvedė, Guiga vėliau pasakė [23].

Žiauriai kankinant suimtus partizanų ryšininkus, emgėbistams pavyko priartėti, apsupti paskutinįjį partizanų bunkerį vad. Liepų salose,  Rinkėnų miške, Gudijoje.

Pasakoja Paulina Švalkienė (Grigonytė): „Adolfas, kai buvo atėjęs naktį, išbučiavo, pasakė: – Paulinka, gal daugiau nebepasimatysim“. Brolis prie vokiečių dirbo policijoj. Buvo labai tvarkingas. Jaunesnis ganė karves, vėliau važinėjo miškan kirsti. Vėliau, jau prie rusų jį išmetė su parašiutu. Vieną naktį buvo atėjęs. Slapyvardis – Paberžis. Kitas brolis – Pranas Grigonis, slapyvarde Ąžuolas. Jų bunkeris prie Jančiūnų, in Lentupio pusę slėpėsi. Kartu dar buvo Bronius Laurukėnas, Stasys Guiga. Apsupo rusai, Švenčionių skrebai. Nušovė skrebų vadą. Keturiuose buvo bunkery. Žuvo 1952 m. vasario 10 d. Išdavė pusseserės vyras Chmylka, lenkas. O jis partizanams padavinėjo (aprūpindavo) maistą, drabužius. Stasys Guiga pabėgo. Adolfą Grigonį nuogą atitysė skrebai ir tampė po mišką, Švenčionyse, paskiau prie „vojienkomato“ (MGB pastato) numetė, kitus, Praną Grigonį ir Bronių Laurukėną – su drabužiais [24].

Paberžio būrio rėmėjas, ryšininkas Vaclovas Chmylko, Rinkėnų kolhozo pirmininkas, kaltas tik tuo, kad neištvėrė kankinimų ir ne savo valia nurodė bunkerio vietą. Ne visiems lemta iškęsti sadistišką tardymą.

Partizanas Bronius Laurukėnas-Uosis  | VSA nuotr.

Partizanas Bronius Laurukėnas-Uosis | VSA nuotr.

Palyginus įvairius atsiminimus, kitus duomenis, galima teigti: Paberžis, Uosis, Ąžuolas po kautynių buvo numesti, niekinti prie Švenčionių milicijos pastato (pasakojo tai mačiusi vieno milicininko žmona), vėliau pakasti pelkėtoje vietoje, dabar – Labanoro mūšio partizanų kapai, – Švenčionių miesto-Cirkliškio gyvenvietės riba. Pasakojo milicininkas užkasęs partizanus [25]. Panašiai atsiminė ir tuo laiku jau prisiregistravęs partizanas B. Markauskas: Registravausi Švenčionyse. Ginklą buvau paslėpęs. Gerai sutepiau. Man Romelis mordon du kartus davė, ginklų reikalavo. Vis tiek sakiau, kad be ginklo buvau. Jis įtarė, kad buvau partizanuos. […] Kitam būry nuėjo Laurukėnas ir du broliai Grigoniukai. Jie prie mūsų nesidėjo, vaikščiojo visą laiką atskirai. Vėliau nuėjo Sinius ir Guiga. Juos nušovė Baltarusijoj, bunkerin. Tokia Cibulskaitė iš Kasčiukų buvo Gudijoj nutekėjus, sakė ten tokie riešutynai augo. Ir ten tas bunkeris. Tris juos nušautus matėm prie NKVD, gulėjo gal kokias keturias dienas. Juos užkasė turbūt kartu prie tų partizanų, prie Cirkliškio, kur Labanoro partizanai užkasti [26].

Paulina Švalkienė dar atsimena: Antanas Kuprys, iš Dotenėnų, su žmona Veronika Kupriene gal Emilija jos vardas, slapstės apie Saldutiškį. Kai atvežė žuvusius partizanus užkasti (po 1945 03 11-13 Labanoro mūšio – V. S.), kas tai juos atpažino. Labanore tame bunkery buvo  ryšininkė  nuo Adutiškio. Tenai Adolfas buvo vadas, žinias perdavinėjo. Prie Saldutiškio buvo mūšis, sužeidė Adolfą Grigonį. Ryšininkė nuo Adutiškio vežė sužeistą Saldutiškin, moterim perrengė, sijoną, skarelę,… sutiko skrebus.. Anie nieko dar neklausė, o jinai pirma prakalbino, paprašė užrūkyti, kad pirmi skrebai nepatikrintų. Sakė, motiną nervais sergančią vežu. Ir nuvažiavo [27].

Partizano S. Guigos-Tarzano kapas: skulptoriaus Romo Kazlausko paminklas | V. Striužo nuotr.

Partizano S. Guigos-Tarzano kapas: skulptoriaus Romo Kazlausko paminklas | V. Striužo nuotr.

Zigmantas Sinius-Šermukšnis, Šeškus, g. 1915 m. Vaiškūnų k. Švenčionių aps. K. Miškinio-Vanago būrio partizanas nuo 1944 m. Z. Sinius-Šeškus 1945 m. vasarą perėjo į atskirą Paberžio-Adolfo Grigonio būrį. 1952 m. spalio pabaigoje provokatoriaus-agento apnuodytas Poguliankos vnk, Gudijoje (?), MGB suimtas, vežamas į Švenčionis, dėl didelės nuodų dozės, mirė. Spėtina, pakastas  partizanų užkasimo vietoje-kapuose, prie Cirkliškio / Švenčionių miesto, dab. Labanoro mūšio partizanų kapai.

Stasiui Guigai-Tarzanui pasisekė pasitraukti iš 1952 m. vasario 10/11 kautynių prie apsupto bunkerio Rinkėnų miške Gudijoje. Pas geradarius, o ilgiausiai pas Onutę Činčikaitę, Činčikų kaime, kuri partizaną globojo, gydė, maitino  net 34 metus,  išsislapstė net iki Atgimimo priešaušrio, 1986 m. Tais metais besislapstydamas tvarte peršalęs susirgo ir eidamas 66-uosius metus mirė. Partizano palaikus O. Činčikaitė su giminaičiu slapčia  naktį nutempę į kaimo miškelį, palaidojo. Švenčionių Sąjūdžio rūpesčiu 1991 m. spalio 19 d. paskutiniojo nepasidavusio, neišaiškinto partizano Stasio Guigos-Tarzano palaikai perlaidoti Švenčionėlių kapinėse [28].

Tokie būtų svarbiausi duomenys apie Vytauto apygardos Tigro rinktinės DLK Gedimino-K. Miškinio-Vanago bei A. Grigonio-Paberžio partizanų būrius. Labiau patyrinėjus LYA (Ypatingąjį) ir kitus archyvus, paskelbus naujus liudytojų atsiminimus, tikėtina, atsivers ir kiti mažiau žinomi laisvės kovų įvykiai.

Rašant šį rašinį buvo naudotasi partizano K. Miškinio (Gajausko) dienoraščiu [1], liudytojų atsiminimais, bei kitais duomenimis

_________________________

[1] LYA, f. K-21, ap. 1, b. 44, l. 120-129 (dienoraštis). Utenos operatyvinis sektorius;  Pastaba: dienoraštį ir kitus duomenis apie Dotenėnų partizanų būrį iš LYA archyvo perfotografavo, išrašė, iš rusų kalbos išvertė istorikas Laimonas Abarius. Ačiū.

[2] LYA, f. K-21, ap. 1, b. 44, l. 120-129 (partizano Kazio Miškinio (Gajausko) dienoraštis); partizano Broniaus Markausko-Klevo, g. 1923 m. Mėžionių k., Švenčionių vlsč. gyv. Švenčionyse, atsiminimai, 2000 01 12. Valdo Striužo archyvas (VSA).

[3] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…. VSA; partizanų rėmėjos Paulinos Švalkienės (Grigonytės), g. 1919 m. Kasčiukų k., Strūnaičio vlsč., Švenčionių aps, gyv. Dotenėnų k., dab. Švenčionių r., atsiminimai, 1991 m.; partizano Povilo Gudonio-Kiškio, g. 1919 m. Ceikiniuose, gyv. Dotenėnuose, atsiminimai, 1997 m. užrašė V. Striužas. VSA.

[4] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…. VSA.

[5] Tigro rinktinės Roko, Karijoto kuopų partizano Benedikto Cicėno, g. 1925 m. Šukėniškėje, Mielagėnų vlsč., Švenčionių aps., atsiminimai. 1990-1992 m. VSA.

[6] Ten pat; VSA.

[7] LYA, f. K-21, ap. 1, b. 44, l. 120-129 (partizanų būrio vado Kazio Miškinio dienoraštis; Marytės Garlienės (Grybauskaitės), g. 1919 m. Dotenėnuose, gyv. Švenčionėliuose, atsiminimai, 1997. VSA.

[8] Lenk. – šnipas.

[9] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…., VSA.

[10] Ten pat. VSA; Henriko Saulio, g. 1930 m., gyv. Mėžionių k., Švenčionių r., atsiminimai. VSA.

[11] Henriko Saulio atsiminimai…., VSA.

[12] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…., VSA.

[13] LYA, f. K-21, ap. 1, b. 44, l. l. 53.

[14] Bronės Pauliukevičienės (Laurukėnaitės), g. 1926 m. Kasčiukuose, gyv. Švenčionėliuose, atsiminimai, 1991 m.; partizano Boleslovo Veličkos, g. 1914 m. Kunigiškės k., Modžiūnų vlsč., gyv. Švenčionyse, 1997 m. VSA.

[15] Zosės Petrikienės (žmonos), gyv. Mėžionių k., atsiminimai. VSA.

[16] Partizano Povilo Gudonio-Kiškio atsiminimai…, VSA.

[17] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…. VSA.

[18] Ten pat.

[19]LYA, f. K-21, ap. 1, b. 44, p. l. 109-110.

[20] Ten pat.

[21] rus. – Iš malūno važiuoja.

[22] rus. – Aš noriu gyvent.

[23] Partizanų ryšininkės, politinės kalinės Onos Jakubėnienės (Laurukėnaitės), g. 1922 m. Kasčiukų k., gyv. Švenčionėliuose, atsiminimai, 1991 m., VSA.

[24] Partizanų rėmėjos Paulinos Švalkienės (Grigonytės), g. 1919 m. Dotenėnuose, atsiminimai. 1997.VSA.

[25] Partizanų ryšininkės, politinės kalinės Onos Jakubėnienės (Laurukėnaitės) atsiminimai….. VSA.

[26] Broniaus Markausko-Klevo atsiminimai…. VSA.

[27] Paulinos Švalkienės (Grigonytės) atsiminimai…, VSA.

[28]V. Striužas. „Audrą“ nugalėjęs. Rytas (Švenčionių Sąjūdžio laikraštis), 1991 gruodis, nr. 11(30).

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Gustavas:

    AMŽINA JUMS GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAI

  2. Lenkiu galvas prieš savo kraštiečius švenčioniškius Didvyrius. Galvoju, – ar aš taip galėčiau?

    • Kemblys:

      Mūsų užduotis stabdyti vidinį Tautos puvimą, Jonai.
      Jiems priešas buvo aiškus – komunistai, išdavikai, nusikaltėliai. Dabar puvimas pasireiškia: žodžio nesilaikymu, godumu, įgeidžiais, svaiginimusi, kalbos bjaurojimu, paleistuvavimu, Gamtos niokojimu ir t.t…

      • Gustavas:

        Komunistų,išdavikų o jau nusikaltėlių Lietuvoje ir šiandiena nors vežimu vežk. Buvo jų ir tarpukario Lietuvoje. Tik kažkodel nėra ir nebuvo partizanų. Jiems priešas tapo sovietinė akupacija, Lietuvos valstybingumo sunaikinimas,rusifikacija( ką vėliau suprato budelis Berija atšaukdamas rusiškuosius kadrus ir į valdžią sodindamas lietuviškuosius), nuosavybės sunaikinimas, nenoras tarnaut sovietinėja arm. ir suvokus kiek ešalonų stotyse laukia. Pagrindnė puvimo priežąstis yra laukinis kapitalizmas,korupcija , nebaudžiamumas, neatsakomybė, maži uždarbiai,neteisybė.Kas ir yra tautos nykimo priež.
        Geb. Jonui priminsiu, kad ant tavo kraštiečių švenčioniškių kaklų kabėjo križeliai ir prieš kovą sukalbėdavo maldą ir prašydavo Dievo palaimos. Klausi saves ar galėtum? Manau, kad gali. Maskoliai viską daro , kad supriešintų Europą . Vienas iš būdų yra religija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: