P. Šimkavičius. Apie Pašaminės kaimo gyventojų pravardes (10)

Pašaminės kaimo jaunimas, 1926 m. | P. Šimkavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Pašaminės kaimo jaunimas, 1926 m. | P. Šimkavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Pašaminė – tai seniūnaitijos centras Švenčionėlių seniūnijoje, Švenčionių rajone, įsikūręs netoli Švento (tarmiškai Švinto) ežero.

Straipsnyje pateikiamos Pašaminės kaimo gyventojų pravardžių vartojimo priežastys ir atsiradimo motyvai. Domėtasi, kaip pravardžiuojami pašaminiškiai ir kodėl pravardžiuojamam žmogui priskirta tokia pravardė.

Dėl objektyvių priežasčių tikrieji pravardžiuojamųjų asmenvardžiai neminimi, išskyrus tuos atvejus, kai pavardė ar vardas yra pravardės atsiradimo motyvas.

Pravardžių vartojimo priežastys 

Pravardžių vartojimo priežastis labai išsamiai knygoje „Lietuvių pravardės“ apibūdina profesorius Arvydas Butkus. Monografija vadinamoje knygos dalyje pateikiama pravardės

sąvoka. Tai neoficialus asmenvardis, informuojantis apie kokią nors pravardžiuojamojo ypatybę. Autoriaus teigimu dabartinė pravardė yra onomastiškai motyvuotas neoficialus asmenvardis. Jei šio asmenvardžio variantas papildomos informacijos neteikia, pravarde jis nelaikytinas.

Prof. A. Butkus pateikia dvi pravardžių vartojimo priežastis – objektyvią (onomastinę) ir subjektyvią (psichologinę). Onomastinė priežastis siejama su vardų ir pavardžių kartojimusi, kai skirtingi žmonės turi tuos pačius vardus. Oficialūs asmenvardžiai nieko individualaus nepasako apie žmogų. Kaip teigia profesorius, individualizuoti bendrapavardžius šiuo atveju gali tik papildomas asmens nusakymas – pravardė.

Skirtingai nuo onomastinės, psichologinė priežastis subjektyvi. Psichologinę pravardžių vartojimo priežastį pagal pobūdį ir dažnumą prof. A. Butkus skirsto į grupes: fizinės ypatybės, giminystė, veikla, kalbos turinys, būdas, asociacijos, gyvenamoji vieta, turtas, kilmė, tautybė, kiti motyvai.

Pašaminės kaimo gyventojų pravardės

Pašaminės kaimo moksleiviai, apie 1926 m. | A. Kuodžio asmeninio albumo nuotr.

Pašaminės kaimo moksleiviai, apie 1926 m. | A. Kuodžio asmeninio albumo nuotr.

Onomastinė pravardžių vartojimo priežastis Pašaminės kaime siejama su bendrapavardžių gausa. Šiame kaime anksčiau buvo paplitę pavardės: Ankėnai, Baranauskai, Gimžauskai, Petkūnai, Vaitkevičiai, Zabarauskai (Ažušiliai), Žiliai ir kitos. Pavyzdžiui, viena Gimžauskų šeima pagal tėvavardį Mykolas turėjo pravardę Mykoliokai. O Petkūnų šeima buvo vadinama Karaliais (tėvavardis Karolis). Didžioji dalis pravardžių Pašaminėje nulemtos subjektyvių priežasčių.

Pašaminėje užrašytos aštuonios pravardės, susijusios su kalbos turiniu. Pirmoji iš jų – Bizdėlė. Jos atsiradimo motyvai, kaip pasakojo informantas, siejami su atsitikimu, kai vieną kaimo jaunuolį užpuolė vapsvos, o jis išsigandęs šaukė: „Bizdėlės užpuolė!“ Kitos pravardės Bubas atsiradimo priežastimi tapo pravardžiuojamojo, pamačius savo darže gražiai žydinčias pupas, džiugus posakis: „Kokie gražūs bubuciai“. Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne teikiama tokia žodžio bobikas reikšmė: „didysis žirnis, pupelė“. Pravardė Dešovka (rus. дешёвка) reiškia labai žemą kainą. Informantė pasakojo, kad pravardžiuojamasis tam tikrose situacijose apie prekę rusiškai sakydavo „по дешёвке“, kas reiškia labai pigiai. Dar apie vieną pravardę Dzievuliukas informantė papasakojo, kad kaimo ūkininkas vis dejuodavo: „Dzievuliau, kaip išsišersiu savo karvutes“. Anot informantės pravardės Gargora atsiradimo motyvas siejamas su pravardžiuojamosios keistu juoku – visa gerkle, garsiai kvatojantis. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (DŽ) pateikiamas žodis gargti: „1. Kriokti, gergžti. 2. Rėkti, šaukti“. O pravardės Matuliauskas ir Pupelė, kurios taip pat susijusios su kalbos turiniu, atsirado dėl pravardžiuojamųjų dažnai vartojamų žodžių, pirmu atveju „matai“, antru – kreipinio į žmogų „pupele“. Ir paskutinė šioje grupėje pravardė Puika, kuri siejama su pravardžiuojamojo ištartu šūksniu „pui!“ ir žinoma iš autoriaus tėvo Benedikto pasakojimo.

Į pravardžių grupę, susijusią su žmogaus veikla, įtrauktos penkios pravardės. Dvi iš jų – su tarnyba carinės Rusijos kariuomenėje. Anot informantės du pašaminiškiai, tarnavę kariuomenėje, turėjo pravardes, atitinkamai Rekrutas ir Staršina. Pirmasis dėl tarnybos rekrutu, o antrasis dėl turėto karinio laipsnio viršila (rus. cтаршина). Pravardės Marozas, Marozai (rus. мороз, šaltis) motyvas, kaip pasakojo informantė, siejamas su pravardžiuojamųjų visada šalta nedidele pirkia. Jie vargingai gyveno, matyt, dėl malkų taupymo mažai kūrendavo savo pirkią. Dar viena ypatinga pašaminiškių pravardė Smetona siejama su pravardžiuojamojo aktyvia veikla už lietuvybės išsaugojimą Švenčionių krašte lenkų okupacijos metais ir tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos pavarde. Pravardžių grupę, susijusią su žmogaus veikla, užbaigia pravardė Turkelis, Turkus. Informantė papasakojo, kad pravardžiuojamasis nesugyveno su kaimynais, įsiveldavo į muštynes.

Pravardės, duotos dėl žmogaus fizinių ypatybių. Pravardė Barzdelė buvo priskirta pašaminiškiui, nes jis augino barzdą. Drobyna – dėl to, kad pravardžiuojamoji buvo labai liesa. Valstybinė lietuvių kalbos komisija apie žodžio drobynos reikšmę: „Senoji svetimybė, dabar vartotini žodžiai: kopėčios, vežimo šoninė tvorelė, gardis, dranga, ėdžios“. Pravarde Kirgizas buvo vadinamas žmogus, nes jis augino juodus ūsus. Pravardė Žmogelis buvo priskirta pašaminiškui dėl jo žemo ūgio.

Pašaminės kaimo jaunimas, 1926 m. | P. Šimkavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Pašaminės kaimo jaunimas, 1926 m. | P. Šimkavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Tupikas – dėl tūpčiojančios eisenos. Informantė pasakojo, kad pravardžiuojamasis buvo stambaus kūno sudėjimo, sunkiai vaikščiojo, tempdavo vieną koją.

Būdo pravardės nusako charakterio, temperamento ypatybes, žmogaus jausmingumą. Į šią grupę įrašytos pravardės Maumas ir Trockis. Apie pirmosios motyvus informantė pasakojo, kad žmogus buvo nekalbus, pastoviai dėvėjo sermėgą, gyveno miške šalia ežero. Antroji – siejama su politinių pažiūrų ir nuomonės kaita. Pateikiami prof. A. Butkaus šių pravardžių vartojimo motyvai: „Maumas – (baidyklė, baubas) apšepęs, netvarkingas, negražus, vaikščiojo su kailiniais (baisiai atrodė), mėgdavo gąsdinti žmones, atsiskyręs nuo žmonių, keisto būdo. Trockis – aliuzija į bolševikų politinį veikėją L. Trockį, dažnai keičia politines pažiūras“.

Giminystės grupei priklausančios pravardės. Pravardė rodo asmens priklausymą šeimai, giminei, jo šeimyninę padėtį ir panašiai. Aptikta pravardė Vinculiukas, taip žmogus buvo vadinamas pagal tėvo vardą Vincas.

Rengiant straipsnį užfiksuota nemažai pravardžių, kurių motyvacija nėra aiški. Tai pravardės: Bisenka, Ciprukas, Davoska, Karčėkas, Kipšonas, Klynokas, Momuciukas, Petoška, Šiupas ir Velniokas

Apie pravardę Davoska informantė užsiminė, kad ji galėjo būti sudaryta pagal pravardžiuojamojo ar jo tėvo retą vardą Domijonas. Pravarde Velniokas (Velnias) anot informantės galėjo būti pavadintas pravardžiuojamasis dėl priekabaus, kartais net agresyvaus būdo.

Pravardes pateikė Daiva Brazdžiūnienė ir Marytė Pladienė (Gimžauskaitė) iš Kauno, Birutė Ažušilienė, Vanda Bindorienė, Teklė Didenko (Ankėnaitė), Agnietė Garbauskienė iš Pašaminės, Kristina Bučelienė, Antanas Šimkavičius iš Švenčionėlių, Vytautas Ažušilis, Gražina Banevičienė, Arvydas Kuodys iš Vilniaus.

Išvados

Subjektyvias (psichologines) Pašaminės (Naujosios ir Senosios Pašaminės) kaimo gyventojų  pravardes pagal suteikimo motyvą sudaro kelios grupės. Daugiausiai pravardžių jungiančios grupės, kurių motyvas – kalbos turinys (24,2 proc. visų surinktų pravardžių), žmogaus veikla ir fizinės ypatybės (abi po 15,2 proc.). Mažiausios pravardžių grupės – giminystės (3,0 proc.) ir būdo (6,1 proc.).

Kai kurios pravardės yra paveldimos, jos perduodamos iš kartos į kartą.

Medžiaga apie pašaminiškių pravardes surinkta autoriaus iniciatyva.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *