Č. Iškauskas. Tautos gelbėtojų gretos pavojingai auga… (pirmadienio mintys) (26)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusią savaitę mūsų protus ir jausmus buvo užvaldžiusios dvi asmenybės – Donaldas Trampas (Donald Trump) ir Greta Kildišienė. Abu politikai – skirtingo profesinio kalibro, pasaulėžiūros ir mentaliteto, bet tie, kurie juos iškėlė į valdžios viršūnę, turi kažką bendro. Bet šįkart net ne apie šias paraleles…

***

Kol kas 45-asis Amerikos prezidentas daro ką žadėjęs. Nors jis pareiškė pasitikėjimą JAV žvalgyba, bet aiškiai buvo nepatenkintas CŽV surinkta informacija apie Rusijos kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus ir pagalbą juose nugalėti. Kitaip ir negalėjo būti, nes reiktų pripažinti savo neteisėtą išrinkimą. Dar lapkritį šios tarnybos vadovu buvo numatęs skirti karingąjį Kongreso narį Maiką Pompeo (Mike Pompeo), išgarsėjusį per amerikiečių išpuolį Bengazyje 2012 m. rugsėjį.

Pentagono šefu buvo paskirtas Pasiutusiu Šunimi pravardžiuojamas generolas Džeimsas Metisas (James Mattis).  Jo pasisakymai šokiravo visuomenę. „Būk mandagus ir profesionalus, bet turėk planą nužudyti bet kurį sutiktąjį, – savo jūrų pėstininkus yra mokęs naujas gynybos sekretorius. – Yra žmonių, manančių, kad norėdamas kažką nušauti turi to žmogaus nekęsti. Nemanau. Tai tik biznis.“

Bent jau šie paskyrimai rodo, kad D. Trampas – neįprastas 45-asis Amerikos vadovo numeris. Į jį dedamos milijonų jį išrinkusių amerikiečių viltys. Net Europos lyderiai tvirtina, kad su jo atėjimu prasideda nauja pasaulio era. Tie pusantro milijono žmonių, kurie Vašingtone protestavo prieš respublikono išrinkimą JAV vadovu, toli gražu neišreiškia solidžios opozicijos naujam Baltųjų rūmų šeimininkui.

Bet yra ir platesnių apibendrinimų. Net Popiežius, šeštadienį atsakydamas į ispanų laikraščio „El Pais“ klausimus, perspėjo nesižavėti populizmu, nes tai gali atvesti į A. Hitlerį panašius gelbėtojus“. Šis valandą trukęs interviu vyko tuomet, kai Vašingtone buvo inauguruojamas D. Trampas. Tarsi susiejęs populizmą su juo, šv. Tėvas priminė, kad 1933 m. „Vokietija troško lyderio, žmogaus, kuris sugrąžintų jai jos tapatybę ir štai atsirado žmogelis vardu Adolfas Hitleris, kuris pasakė „aš galiu tai padaryti“, ir pridūrė: „Hitleris neužgrobė valdžios. Jį išrinko žmonės, o paskui jis naikino žmones“.

Atėjęs į valdžią D. Trumpas ketvirčiu amžių vyresnis negu ją pasiekė A. Hitleris. Pastarasis deformuotą tapatybę įgyvendino ugnimi ir kalaviju, kaip kažkada kryžiuočiai. D. Trampas taip pat ketina atkurti amerikiečių galybę ir išdidumą. Antai, jis pagyrė JAV ginkluotąsias pajėgas, kurias vėl sieks pakelti į pasaulio viešpačių rangą. Su visa pavojaus nuojauta galima spėti, kad tai atves į naujus konfliktus.

Su Rusija? Su Kinija? Su islamo pasauliu? Nespėliokime.

D. Trampo ketinimai susitikti su Vladimiru Putinu ir atnaujinti nusiginklavimo erą (kaip Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas Reikjavike 1986 m.) tėra reveransas savo rinkėjams, kuris Maskvai suteikė vilčių panaikinti sankcijas Rusijai. Žinoma, tai nėra blogai: santykių atšilimas visada atitolina galimą konfliktą. Bet, prisiminus istoriją, A. Hitleris taip pat bičiuliavosi su J. Stalinu, ir kas iš to išėjo?

***

Kai kas sako, kad istoriją palikime istorikams, tačiau istorija mus moko: didžiulės ambicingos permainos ir nepagrįstos tapatybės įtvirtinimo ambicijos gimdo suirutę ir destabilizuoja padėtį, iš „paprastų“ tautos gelmių ant populizmo bangos atsiradę lyderiai lengvai tampa diktatoriais, kurie arba niekingai nuvirsta, arba pažemina savo tautą.

Kas eilėje – Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Lietuva?