Apie mitinę erdvę ir savasties šaknis (0)

Gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

Gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

Menininkė Gaiva Kuliešienė, prisistatanti kūrybiniu vardu Gaiva Paprastoji, dvidešimt dvejus metus gyvenanti ir kurianti Olandijoje, į Lietuvą su savo kūryba grįžo prieš kelerius metus: išleido eseistikos knygų, surengė keliolika savo tapybos parodų, kurios eksponuotos Vilniuje, Kaune, o pastaruoju metu vis dažniau pristatomos Lietuvos dvaruose, miestuose ir miesteliuose. Tai – dovana tėvynainiams. Šių metų sausio 21 dieną šios menininkės paveikslų ciklą „Pasakų dienoraščiai“ išvys Joniškio gyventojai.

Ta pačia proga bus pristatyta ir menininkės brolio, mokslininko archeologo profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus  ką tik išleista nauja knyga apie Joniškio krašto senąsias baltų šventvietes. 

Ta proga Gaiva Paprastąją kalbina Irena Vitkauskienė:

– Kaskart  grįždama į Lietuvą parsiveži naujų tapybos darbų, rengi parodas. Šioji paroda Joniškyje bus jau tryliktoji. Paveikslų tapymas turbūt yra pati svarbiausioji meninės saviraiškos  forma?

–Tapau, nes vis dar  įdomu – kuriu, plečiu savo pasaulį, tarsi rašau tapybinį dienoraštį,  vis kintantį savęs pačios portretą.

Paveikslus  eksponuoju be nuostatos pristatyti žiūrovams kaip meną. Kas yra menas šiais laikais? Tai išprotauta, sumanyta (konceptuali) kūryba arba grynai asmeninių emocinių išgyvenimų, įspūdžių fiksavimas.  Kiekvienas  vis giliau į save prasmenga, pats su savimi šnekasi, kitų negirdėdamas ir to net nepastebėdamas, nes kiti jam nebėra įdomūs… Kuria nesijaudindamas, jog lieka nesuprastas, nes realus  žiūrovas  jau vis tiek yra išnykstanti rūšis. Kaip seniau žiūrovai gausiai susirinkdavo žiūrėti menininko, taip dabar menininkai konkuruoja dėl dar likusių kelių žiūrovų dėmesio.

O mano paveikslai – kaip vaikai, jiems smagu būti eksponuojamiems, matomiems – tada jie sušvinta, jų turinys sujuda, energija ima tekėti, spinduliuoti…  Kaip skaitomos knygos gyvena, taip ir paveikslai turi būti žiūrimi: paradoksalu, bet dažnas iš jų energijos savyje turi daugiau, nei gyvenimo nukamuotas žmogus. Taigi jie kviečia: ateik, pažiūrėk, pasinerk, pasikrauk…

– Dažnas tavo parodų lankytojas iš pradžių pamano, kad vaizduoji pasakų herojus, paskui pastebi, kad tai nėra vien paprasti pasakų siužetai, kad paveiksluose pasikartojantys  tie patys personažai – senolė burtininkė, pelėda, Buratinas, geltonkasė mergaitė ir kiti – reiškia kažkokius giluminius, senovinius, dabarties žmonių jau pamirštus prasmių ir įvaizdžių kodus. Kaip yra iš tikrųjų?

– Žmonės visada turėdavo universalių būdų susišnekėti – tiek skirtingos tautos ir žmonių kartos, tiek skirtingos kultūros.  Jos visos suprato pasakas, legendas, mitus, naudojo panašius simbolius ir jų atvaizdus, reikšmes.  Žmonija iš tikrųjų turi ir naudoja ne tiek jau daug pagrindinių siužetų, archetipų ir jie yra mūsų visų bendras paveldas, kuris vienija, padeda bendrauti. Tik reiktų tos universalios kalbos nepamiršti, neapleisti galutinai, neatsisakyti.

Ruduo. Ar pirkti pilį 2014m. 53,5 x 107 cm. k.t.ant m.-2400

Ruduo. Ar pirkti pilį. 2014 m. | G. Paprastosios nuotr.

Pasakos nėra tiktai vaikams skirtos ir jos nėra paprastos – tiktai pasakos! Problema slypi ne pasakose, o tame, kad žmonės, seniau gebėję suvokti sudėtingas sistemas, atsiminti jas ir kurti naujas, dabar tampa patys perdaug paprasti, kad tą senąjį sudėtingumą suvoktų. Dabar jau dažnas mato tik tai, ką mato jo akys, ir girdi tik tai, ką girdi jo ausys, o sąmonės darbo jau nebėra, vaizduotė, vidinė akis  jau nebesugeba įžvelgti papildančių vaizdų, nepraturtina jų turinio gilumu.  Atsimenat, kaip vaikystėje skaitydavom knygas ir matydavom visą tą vyksmą savo vaizduotėje, t.y. vidinėje mūsų erdvėje, kaip filmą? Dabar toji vidinė erdvė beveik nesivysto, gebėjimas  galvoti vaizdais nebesiformuoja, nes  gatavų paveiksliukų kultūroje jie pateikiami suformuoti jau kažkieno kito, be variantų…

Aš dar jaučiuosi iš to senojo laiko atėjusi, man lengva sapnuoti atvertomis akimis.  Pasirinkimas yra toks: ar su vienadienės muselės būtim tapatintis, ar glaustis prie amžinybės? Siekiant kažką reikšti ar būti reiškus gyvenime, o dar svarbiau – bent jau suvokti save tiesiog esant, būtina,  simbolių kalba kalbant,  ištraukti Ouroboros – (savo) pasaulio gyvatės – uodegą jai pro gerklę, ir  tada viskas nustoja suktis ir mirgėti nesuprastais ženklais. Ir sąmonė gali suvokti save.

– Ne tik kuri paveikslus, bet metai iš metų rašai tinklaraštį “Kriaušių metas”:  tekstai vis ilgesni ir sudėtingesni.  Kuo jie gali būti naudingi skaitytojams?

– Kartais girdim poetus  ar rašytojus kalbant, jog iš tikrųjų gyvenime jie rašo vieną ištisą tekstą.  Manau, mano situacija panaši. Mano rašiniai gali būti kiekvienam naudingi tiek, kiek jų vidus tam, ką rašau, atsiliepia. Dažnai kartoju, jog negali būti kažkokios  bendros  visiems pasaulėžiūros: esame skirtingi, kiekvienas pasaulį matome savaip. Todėl nereikia laukti, kad kitas tau sukurs ir paduos ant padėklėlio  teisingą pasaulėžiūrą. Kiekvienas, remdamasis savo patirtimi, apsiskaitymu, sukauptų žinių bagažu, tradicija, ateities tikslais, turi susitvarkyti, susivokti, kaip jis mato pasaulį, kuo tiki, ko iš jo tikisi…  Savo tekstais tai darau ir aš – tvarkau savo kosmosą, surašau jam kosmologiją, stebiu, kaip ji funkcionuoja, koreguoju arba bent jau stengiuosi…

– Esi sakiusi,  jog skaitymas ilgai  buvo bene svarbiausias  dalykas tavo gyvenime. Dabar gal tokiu pat svarbiu tapo rašymas?

– Visada buvau mėgėja skaityti knygas, žiūrėti filmus po keletą kartų… Iš tikrųjų, daug metų leidau dienas skaitydama nuo ryto iki vakaro, artimieji juokaudavo, kad praskaitysiu visą savo gyvenimą ir praeis jis, va, taip – negyventas… Bet, matyt, kiekvienas turim savo kalendorių, taigi yra laikas  sėti, yra laikas  pjauti. O ir pasaulis pasikeitė – jei tada nebūčiau įsigilinusi į vieno ar kito autoriaus kūrybą, dabar tai jau būtų beveik neįmanoma – gyvenimo tempas tapo daug spartesnis, dėmesys atitraukiamas iš visų pusių ir į visas puses vienu metu. Žodžiu, pasitvirtina tiesa, ką laiku sužinosi, išmoksi, ant pečių nešioti nereikės…

Rašyti apie knygas ir jų autorius  pradėjau, kai susimąsčiau, jog man rašytojai yra kaip seni geri draugai, tai galbūt tokie jie yra ir kitiems? Kiekvienas turim savų priežasčių, kodėl jaučiamės jiems giminingi, atpažįstam save vienuose ar kituose jų pačių gyvenimo ar jų parašytų knygų epizoduose, reaguojam su džiaugsmu ar su nuoskauda…

– Pirma pradėjai rašyti, o paskui į pirmą vietą iškilo tapyba. Kaip tai atsitiko?

– Nuo skaitymo į tapybą savo laiku perėjau labai praktišku knyginiu projektu: pasidariau sąrašą visų moterų – kūrėjų, kurios mane kažkada kažkuo buvo sudominusios. Tas sąrašas augo beskaitant, įsigijau ir po bent vieną knygą apie kiekvieną iš jų, ir skaičiau, matyt, taip dėmesingai ir susitelkusi, jog visa tai man įsiminė kaip mitinės istorijos.  Dailininkės, rašytojos, filosofės, parkų ar rūbų dizainerės, socialinės istorijos tyrinėtojos – tų mitų herojės… Džozefas Kembelas (Joseph Campbell, žinomas ir mylimas vardas mitologija besidomintiems) yra sakęs, jog suvokimas mus supančio pasaulio, tarsi jis būtų sudarytas iš mitų, turi daug pliusų: mitais, kaip universalia kalba, ne tik lengvai susikalbėsi su kitais, greičiau atpažinsi bendraminčius, bet ir įvairiausiose  gyvenimo situacijose susiorientuosi, įžvelgdamas  jose tą ar kitą mituose pasitaikančią  schemą.  Ir tau išsyk taps aiškios įvykių priežastys, kas iš veikėjų yra kas, o ir pabaiga tų įvykių bus lengvai numanoma…

Sofija ir pelėda 2016m. 68,5x 63,5cm k.t. ant m.-2400

Sofija ir pelėda. 2016 m. | G. Paprastosios nuotr.

Sugebėjimas išsiversti į mitų kalbą visa, ką matai ar kas nutinka gyvenime, suteikia vidinio tvirtumo, nes mitai yra tai, kas amžina, ir tu pati, amžinybės pasilaikydama, labai greitai susiorientuoji, kas svarbu, o kas praeis ir neprisiminsi, imi pasitikėti savo mąstymu, prieitom išvadom, įžiūrėtom jungtim ir suvoktom prasmėm.

–Kokios išvados, išmintys sugulė perskaičius tą gausybę knygų apie moteris kūrėjas?

–Susiformavo labai aiškus įsitikinimas: nei vienos iš jų gyvenimas nelepino, niekas nestovėjo išskėtęs rankas ir laukdamas  jų su sava kūryba – nei žiūrovai, nei klausytojai, nei skaitytojai, jokia šilta vieta po saule, pripažinimas ar pagerbimas joms iš anksto nebuvo paruoštas.  Įsitikinimas, neva, jei tavęs nežiūri, neskaito ir neįvertina, tai tu neturi talento, yra absoliučiai klaidingas! Tos moterys nelaukė sėkmės, jos tiesiog darė, ką norėjo, ką mokėjo, kas joms atrodė gražu, aktualu ir reikalinga. Kokioj situacijoj gyvenime dabar pati beatsiduriu, iš karto atpažįstu, kad taip buvo atsitikę  ir, pavyzdžiui, Džordžijai O’Kif (Georgia O’Keeffe – garsi JAV menininkė – Alkas.lt) ar Andrejai  Salome (matyt turima omenyje Lu Andreas Salome (Lou Andreas-Salomé) – žinoma rusų kilmės vokiečių rašytoja, filosofė, psichoterapeutė, – Alkas.lt).

… Arba tuoj prisimenu, kaip panašiomis aplinkybėmis  pasielgė Marta Gelgorn (gal turima omenyje Marta Elis Gelhorn (Martha Ellis Gellhorn) JAV rašytoja, žurnalistė – Alkas.lt) ar Li Miler (Lee Miller – garsi amerikiečių fotografe, fotmomodelis, – Alaks.lt), Rebeka Vest (Rebecca West britų žurnalistė, rašytoja, – Alkas.lt) ar Karen Bliksen (Karen Blixen – danų rašytoja, – Alkas.lt).  Jų gyvenimai man kaip ant pirštų paaiškino, jog pati turiu tikėti savimi, vertinti savo gebėjimus, branginti savo kūrinius. Ir kad neturiu prašyti kieno nors leidimo, palaiminimo, patvirtinimo  ar paskatinimo – jei ko neturi savo viduje, iš išorės tau to vis tiek niekas negalės suteikti. Jei pati nevertini savęs, kaip gali tikėtis, jog tave kažkas turėtų atrasti ir už rankelės paėmę į prožektorių šviesą išvestų?  O ir darai, ką darai, ne dėl pripažinimo, o kad tau įdomu, smagu, kad smalsu, koks bus  rezultatas,  ar sugebėsi įgyvendint, ką norėjai… 

Gaila, kad dabar žmonės turi mažai laiko skaityti, todėl pasaulis  sparčiai primityvėja…  Dabar  viskas tarsi privalo vykti tik greitai – atėjo,  praėjo,  pamiršta. O ką tikro galima nuveikti greitai?  Jei negalvoji ilgų lėtų minčių, tai negalvoji  visai.

– Supriešini mitinės erdvės lėtą ir amžiną pulsavimą  su žmogiškosios minties trumpalaikiškumu? O idėjos juk gimsta bemąstant…

– Tūlas autorius idėjas gal net stengiasi taupyti, nors, kaip S.Valiulis sakė, “ kaip gali baigtis idėjos? Jei jos baigėsi, tai tu jų iš tikrųjų ir neturėjai.“ Kai idėjos traukiamos vien iš savo asmeninių išgyvenimų skrynutės, tai taip ir atsitinka, kad jos išsenka. Neišsenkančios yra tos, kurios imamos iš mitinės erdvės, iš žmonijos palikimo lobyno  –  jei jau atidarei tas duris, virste virsta į tave nesustabdomai, būgštauji, jog  gyvenimo pritrūks bent nedidelę  jų dalį įgyvendinti. Ir iš mitinės erdvės jos niekur nepabėgs, ateisi vėl, ten viskas tebebus ir tavęs lauks… O mintis, kurią mintiji pats, skrieja ir nuskrieja, jei tik jos neužfiksavai – neužrašei, nenupaišei. Ji pradingsta, užleidžia vietą kitai, dar kitai… Iš čia ir baimė, kad idėjos baigsis.

– Skirtingi dalykai yra mintis mintyti ir jas materializuoti, iš idėjų pasaulio paėmus įgyvendinti fiziniu pavidalu…

– Skuba yra gyvenimo išskirtinai vien protu požymis – mintyse viskas vyksta labai greitai, vienu momentu kažką sugalvojai, kitu – jau matai įgyvendintą rezultatą. Norint iš tikrųjų įgyvendinti materijoje reikia laiko ir pastangų, energijos.  Jeigu iš to būtų galima išsivaduoti, tai kūrybinės kančios didele dalimi būtų jau praeitis!

– Ką tau, daugelį metų gyvenančiai svetur, šiandien reiškia Lietuva, kuriai dosniai  dovanoji savo kūrybą? Koks jausmas apima grįžus į gimtąjį Kauną, keliaujant po miestus ir miestelius?

– Į Lietuvą grįžtu, suprantama, kaip į namus. Ir vis dėlto ilgainiui  skausmingai praregėjau:  atvykstu iš tikrųjų tik į svečius… Tai mano gimtinė, bet labai daug kas čia jau yra pasikeitę ir to, ko vis dar ieškau, nebėra. Niekas nestovėjo ir manęs nelaukė, daug kas, ką aš dar labai gerai prisimenu, užmiršta ar net sunaikinta, daug kas yra tapę visai nesvarbiais, nors man yra ir liks labai svarbūs. Yra jau ir čia dalykų, kuriuos išvydusi Europoje su siaubu nusisuku. Tiktai čia, atrodo, tokio modernumo kaip tik norima ir siekiama – kad neatsiliktume.  Arba bent jau tam, kad kažkas įsisavintų už tai galimus paimti iš fondų pinigus…  Žvelgi ir supranti, jog Lietuvoje gyvenantys tvarkosi, kaip jiems atrodo geriau. Gal tau atrodo kitaip, gal daug ką darytum kitaip, bet tu juk čia nebegyveni. Retas iš emigrantų suvokia šį faktą, gyvendami kur nors Londone vis dar yra linkę mokyti, vadovauti…

Šią atskirtį supratusi, tapau savo pačios vardo vieno žmogaus respublika. Ir jeigu jau imuosi šnekėti, tai tik apie individualų žmogų, jo vystymosi galimybes, kryptis ar būtinumą.

Kita vertus, gal kaip tik todėl, jog Gimtinėje būnu tik svečiuose, ir ji man pirma turėjo virsti  svečia, kad taptų tikrai sava – brangi ir įdomi, kuriai norėtųsi padėti, ją saugoti. Darau tai, ko dažnas nedaro ir kuo nesidomi kaip tik todėl, kad gimtinė jam yra savi namai, o visas pasaulio grožis ir įdomumas pasimato tik atsidūrusiam kur nors svetur… O aš važinėju po Lietuvą su savo parodom džiaugdamasi ir susidomėjusi –  gimusi ir augusi Kaune, iš vaikystės  geriausiai pažinojau tik  Vilnių ir atostogų Palangą. Taigi vėluoju susipažinti su Lietuva, bet geriau vėliau, negu niekada.  Matau daug ką atnaujinta, išgražinta – dvarus, muziejus  atrestauruotus, iš naujo įrengtus. Ir pati provincija nėra tai, kas buvo anksčiau – pasaulis dabar atviras ir pasiekiamas kiekvienam, žmonės jau pavažinėję, pamatę, jei ne kaip turistai, tai gal padirbėję vienur  kitur, ar lankęsi pas užsienyje esančius gimines.  Jie jau niekuo ypatingai nesistebi ir sudominti  juos nebėra lengva. Todėl man smagu, kad dėmesio susilaukiu…

– Tavo ir brolio – istorijos mokslininko archeologo, profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus likimai yra skirtingi: 1994-aisiais išvykai semtis naujų žinių ir naujų galimybių į užsienį, brolis liko čia ir tapo mokslininku, išleido vertingų istorijos knygų.

Vykintas Vaitkevičius ir gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

Vykintas Vaitkevičius ir gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

–Mano brolio gyvenimas susiklostė visai kitaip: jo pauglystė kaip tik sutapo su Lietuvos išsivadavimo metais, Nepriklausomybė atėjo, kai pradėjo studijas, todėl jis visas persiėmė istorija ir nuėjo su nauju valstybingumu ranka rankon ir širdis širdin.

Pirmoji jo, vos baigusio Vilniaus Universitetą, knyga buvo apie Žemaitijos šventvietes (1998 m.), toliau sekė Aukštaitija (2005 m.) – storos, įspūdingos, išsamios knygos. Dabar Vykintas grįžta prie šio darbo po ilgesnės pertraukos ir pristatys Joniškio krašto šventvietes – 2015- 2016 metų archeologinių  tyrinėjimų derlių.  Dar laukia Pakruojis, Radviliškis, Panevėžys, Pasvalys, Biržai, Kupiškis. Ir nuolatinis nerimas, visada lydintis jį, kad gal net ir šią štai akimirką dėl nežinojimo ar aplaidumo kur nors kertamas šimtametis ąžuolas  ar kokioj statybvietėj nugramzdinamas į pamatų duobes šventas akmuo, arba gal kas iš senolių staiga amžinybėn iškeliavo  taip ir neapklaustas, nebeliko, kas žinojo taką link šventos versmės… Kasdieninis kontaktas su istorija, su protėvių palikimu, mitais suteikia jam visai kitą perspektyvą gyvenime, palaiko jo ryžtą, tvirtumą.

– Gražus brolio ir sesės kūrybinis duetas  – paveikslų paroda ir naujos knygos pristatymas –  šįkart  pažadins mitinę erdvę skambėti Joniškyje. Kokie dar įkvėpimo šaltiniai jumyse trykšta, kuriais patys džiaugiatės ir kitiems rekomenduotumėt?

– Vykinto Vaitkevičiaus knygos  istorija prasidėjo, kai  2014 m. spalio 17 d. Joniškio istorijos ir kultūros muziejus surengė Šiaurės Lietuvos mitologiniam paveldui skirtą konferenciją, kurios metu kilo mintis išleisti sąvadą. Netrukus, 2015 m. sausį, Joniškyje prasidėjo knygos autoriaus vadovaujama ekspedicija, balandžio mėnesį paramą lauko tyrimams ir visapusiškai šventviečių sklaidai skyrė Lietuvos kultūros taryba. Ekspedicijos nariai per 16 dienų automobiliu aplankė 65 vietoves, žvalgė 107 akmenis, daugybę medžių ir šaltinių, kalvas ir kitas su baltų religija bei mitologija susijusias vietas. 2016 m. pavasarį Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojai aplankė dar dvi dešimtis vietų. Visų šių ekspedicijų aprašymai, istorinių ir šiuolaikinių žemėlapių iškarpos, nuotraukos tapo išsamaus Joniškio rajono šventviečių sąvado pagrindu.

Didžiuojuosi brolio darbu ir džiaugiuosi galėdama iš arčiau prisiliesti prie jo drauge su bendraminčiais  smulkiai ištyrinėtos ir aprašytos Lietuvos praeities. Štai atsiverčiu knygą bet kurioj vietoj, imu skaityti tekstą, pavyzdžiui:

„Baltų religijos ir mitologijos duomenys patvirtina jaunamarčių ryšį su pelkėmis ir dievaičiu Jaučių Baubiu, kuris reiškiasi kaip retas, šiandien į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis – didysis baublys (Botauru stellaris). Jaunamartės  aukojo aiškią, apibrėžtą simbolinę reikšmę turinčias  aukas – drobės stuomenis (tiek, kiek reikia medžiagos marškiniams pasiūti).  Jie buvo skirti mirusiųjų vėlėms – dar negimusių žmonių sieloms – aprengti. Tikėta, kad vėlės taip bus priartintos prie žmonių pasaulio, o jaunamartė įtvirtins naują padėtį šeimoje ir visuomenėje – ji nustoja būti rengiama ir rengtis pati, bet ima rengti kitus”.  

Skaitau ir matau prieš akis vaizdus, simbolių pripildytus – tik imk ir piešk, tapyk…

Mudviejų su broliu įkvėpimo šaltiniai – tai gelmių gelmėje glūdinčios mūsų tautos savasties šaknys. Kai mūsų šaknys pri(si)žiūrimos,  jos yra gyvos ir iš jų nuolatos kas nors išauga – tiek tradiciniai, tiek visokie nauji ir netikėti dalykai, atsinešantys su savimi ir tinkamas išraiškos priemones. O jei šaknys nepuoselėjamos, nevertinamos, netgi atkertamos ir  jų atsisakoma, apie jas nebenorima žinoti, tai nereikia skųstis, kad, nors ir kaip  besistengtum, niekas nebeišauga, o jei ir išauga, neturi išliekamosios vertės ir greitai numiršta, savo dirbtinumo neišlaikę…

– Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Gaivos Paprastosios paroda plakatas

Sausio 21 d. renginio plakatas

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Menas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *