L. Milčius. Prisimenant 1991 m. Sausio 13-ąją (video) (12)

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

Sunku ir pačiam patikėti, kad Sausio 13-osios nakčiai jau 26-eri metai, kurią dažnai pavadiname kruvinąją arba išbandymų naktimi. Manau, kad galima būtų pavadinti ir mūsų vienybės, ryžto, garbės naktimi, kuri leido išbrėkšti visai kitam rytui. Laikas, lyg upės vanduo – daug ką nuneša, sumaišo. Ir tai, kas vieniems atrodė ir atrodo nepaprastai svarbu, tragiška, didvyriška, dabar kitiems gali atrodyti tik kaip tolima, dabarčiai nelabai svarbi istorija.

Bet nevalia Sausio 13-osios nakties pamiršti, nes tuo metu sprendėsi laisvos Lietuvos valstybės, lietuvių tautos likimas. To meto dienos ir naktys, mano žmonių karta šimtmečiui lėmė Lietuvos ateitį, netgi garbę. Taip, išsaugoti Kovo 11-osios Aktu paskelbtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, buvo mūsų visų pati švenčiausia pareiga, kuri tada galėjo pareikalauti ypatingos tvirtybės, drąsos ir netgi aukų. Deja, jų nepavyko išvengti. Tad Sausio 13-osios naktis tapo ir skausmo naktimi.

1991 m. sausio 12-oji buvo sekmadienis, bet Aukščiausioji Taryba (AT), kaip ir prieš tai beveik dvi savaites, posėdžiaudavo iki vėlaus vakaro, pačių išnaktų. Net keletą kartų buvo išklausyta AT pirmininko Vytauto Landsbergio informacija apie politinę padėtį, svarstomas įstatymas dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo ir su tuo susiję kai kurie Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimai.

Tačiau daugiausia laiko buvo skiriama politinei padėčiai svarstyti, nuolat gaunamai informacijai aptarti. Atrodė, kad ne tik valandos, bet ir minutės buvo sklidinos blogos nuojautos. Apie susiklosčiusią nepaprastai rimtą padėtį buvo galima spręsti ne tik iš Lietuvos atstovo Maskvoje Egidijaus Bičkausko perduodamos informacijos, bet ir iš daugelio kitų faktų: JAV Kongresas nutraukė diskusiją dėl Persijos įlankos ir ėmė svarstyti Lietuvos klausimą. Maskva nutarė pasiųsti į Lietuvą tris Rusijos Federacinė Tarybos narius ir išsiaiškinti padėtį vietoje.

AT vienas po kito kalbėjo atvykę svečiai iš Rusijos. Deputatai įdėmiai ir su dėkingumu išklausėme Leningrado tarybos deputato Jurijaus Nesterovo, svečio iš Zelenogrado mums palankias kalbas. Labai šiltai buvo sutikta žinia, kad Borisas Jelcinas aštriai kritikuoja Gorbačiovą dėl labai pavojingos politikos Baltijos šalių atžvilgiu. Gal todėl kai kurie mūsiškiai deputatai manė, kad padėtis stabilizavosi, tad nereikia labai bijoti ir gąsdinti žmonių. Galbūt naiviai galvojome, jog kol dirbs Maskvos komisija, gal nieko blogo neįvyks.

Pervargę nuo įtampos, neramaus laukimo, AT vadovybei pasiūlius, apie 23 val. vakaro išvažiavome į viešbutį pailsėti. Tik ilsėtis teko labai trumpai. Telefonu paskambino deputatas Petras Poškus, kuris pasisiūlė su savo automobiliu „Niva“, kiek tik tilpsime, nuvežti į AT Rūmus, nes vėl šaukiamas AT posėdis. Taip ir važiavome vienoje mašinoje: Klemas Inta, Mečislovas Treinys, Kęstutis Grinius, aš, Benas Rupeika ir kiti deputatai. Jau netoli AT rūmų išgirdome tankų ir kulkosvaidžių šaudymus prie TV bokšto. Be žodžių buvo aišku, kad politinė padėtis yra pati kritiškiausia, lemiama.

Žinojau – kas bebūtų visi privalome laikytis ir dirbti savo darbą. Maniau, kad kaip sausio 8 d. kartu su žmonėmis sulaikėme „jedinstvenininkus“, taip ir dabar turėtume išsilaikyti. Smurtas prieš teisėtą valdžią būtų pasmerktas visur ir visada.

Šiandien galiu pasakyti, kad jokio pastato sienos nėra tokios tvirtos, kaip yra tvirta gyvų žmonių siena. Naktį jų buvo tūkstančiai, labai rimtų, labai tvirtų ir labai gražių. Tyliai, lyg ir nejučiomis iškilo barikados, pirmojo aukšto AT langai iš lauko pusės buvo uždengti iš statybų atneštais ištisais plieninės armatūros tinklais. Visur buvo gerų ir sumanių žmonių, iš kažkur atsirasdavo reikalinga technika, medžiagų.

Visose prieigose prie AT ištisai stovėjo daugybė įvairių mašinų, autobusų, atrodo, vien per juos būtų sunku prisibrauti. Jeigu kada nors būtų kuriamas kino filmas apie Sausio 13-osios dienos įvykius, nemanau, kad kokiomis nors dekoracijomis ar statistais būtų galima atkurti tikrąjį tų dienų vaizdą. Jis buvo didis ne tiek skaičiumi, kiek nuo įtampos, virpančios pakilusios tautos dvasia.

Kiek buvo mūsų gynėjų? 10 ar 20 tūkstančių, o gal dar daugiau? Sunku pasakyti, jų buvo labai daug. Įvairaus amžius, vyrų ir moterų, labai jaunų, tikriausiai studentų ir moksleivių. Buvo atvažiavę ištisomis šeimomis. Prie AT budėjo ir mano sūnus Mindaugas, o prie TV bokšto sesuo Ona Krušinskienė su kitais giminaičiais.

Kol vyrai ir jaunimas statė barikadas, vyresnieji ir moterys meldėsi šv. Mišių metu, kurias jaunas kunigas Robertas Grigas aukojo prie atidarytų langų AT pirmųjų rūmų antrajame aukšte. Daugiau niekada neteko girdėti, kad žmonės taip nuoširdžiai prašytų Švenčiausios Mergelės Marijos – Paslaptingosios Rožės užtarimo ir pagalbos gelbėti Lietuvą. Rūmų viduje, tarp smėlio maišų ir beveik tūkstančių gynėjų, atsirado vietos kryžiui ir šventiesiems paveikslams.

Tada svarbiausia buvo išlaikyti nuolat dirbančią AT. Paprasčiausia, tai buvo svarbu ne tik teisiškai, politiškai, bet ir morališkai. Man visą laiką teko dirbti balsų skaičiavimo komisijoje. Tad sėdėjau viršuje, nuolat skaičiavau salėje esančius AT deputatus, tikrinau ar yra kvorumas, kad AT sprendimai pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būtų pripažinti teisėtais. Nors AT deputatų skaičius nuolat keisdavosi, bet reikalingas kvorumas visą laiką buvo, dažniausiai tarp 80 ir 95 deputatų.

Šiandien, vertinant tų dienų įvykius, sunkų tą naktį ką nors išskirti. Viskas buvo svarbu, skaudžiai neįprasta ir neprognozuojama. Įvykiai diktavo veiksmus. Jaudinantys momentai keitė vienas kitą – dujokaukių išdalijimas, kunigo Roberto Grigo visuotinos atgailos žodis, nežinia dėl premjero Alberto Šimėno, pranešimai apie aukas prie TV bokšto, apie žmonių susitelkimą Sitkūnuose, Juragiuose, Kaune, apie čia nutrūkusį, čia vėl atsiradusį radijo ryšį. Kiekviena žinia buvo jaudinanti ir svarbi. Iš lauko sklido drąsinantys žodžiai, uždegantys dainų posmai, kiaurai sienų persismelkė jausmas – mes visi esame ir būsime kartu.

Kartą, einant pro salės duris, vienas Japonijos žurnalistas paprašė atsakyti į keletą klausimų. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Koichi Imaeda. Jis klausė, ką mes darysime jei AT bus uždegta, nes čia taip kvepia benzinu. Atsakiau, kad jei ir sudegsime, mūsų sprendimai dėl Nepriklausomybės nesudegs.

Po aštuonerių metų jis prisipažino manęs, kad aš tada buvau labai svarbus, nes sėdėjau aukščiausiai visų ir visą laiką kažką rašiau. Gal ir nuvyliau, pasakęs, kad visai ne, aš buvau tik eilinis deputatas, kuriam tuo metu pagal eilę teko dirbti balsų skaičiuotoju. O šiandien galvoju, kad jis buvo teisus, nes argi tada buvo nereikšmingų, eilinių. Visi deputatai, visi gynėjai, tą naktį, kaip ir Kovo 11-ąją buvo vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir viduje, ir išorėje, Vilniuje ir Sitkūnuose, visi buvome vieno likimo, vienos atsakomybės.

Jau kitą dieną žiūrėjome pirmuosius filmuotus sovietinės karo mašinos agresijos prieš nepriklausomą valstybę vaizdus, matėme sužeistuosius, žuvusius, kai kurių jų paskutinių akimirkų konvulsijas. Kas gali būti šiurpiau? Lyg ir patys buvome pasiruošę mirčiai, bet ji buvo baisesnė negu įsivaizdavome.

Kartais paklausiamame, ar elgčiausi šiandien taip pat, kaip ir tą 1991 metų sausio 13-osios naktį? Tikrai taip, nes Lietuva — tai mūsų senoliai, mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai, mūsų draugai ir kaimynai, mūsų žemė ir mūsų dangus, mūsų kalba ir mūsų istorija, mūsų džiaugsmas ir mūsų skausmas. Tad ar galima klausti: Ar ginčiau save? Be abejo, vėl visi gintumės kartu, nes Lietuva, tai mes visi ir nėra jai svarbesnių ar bereikšmių.

Gerai suprantu tuos, kuriuos šiandien daug kas žeidžia. Daugelių Aukščiausios Tarybos, Televizijos Bokšto, Sitkūnų, Juragių ir kitų svarbiausių valstybinių objektų gynėjų dabartis, net ir po tiek metų gal ir nėra tokia graži, turtinga, apie kurią svajojo, kuriai aukojosi. Bet aš tikiu savo krašto, savo tautos ateitimi. Ir tai, ką mes jau šiandien turime, kad esame saugesni, pasaulyje žinomi, gerbiami ir pripažinti yra labai daug. Ir visa tai yra todėl, kad tada, 1991 m. sausio 13-osios naktį bei vėliau, buvome tvirti, vieningi, turėjome patį šviesiausią, švenčiausią tikslą – laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Suprantu, kad niekas nesuskaičiavo visų AT ir TV bokšto gynėjų, visiems nepadėkojo, neatlygino medaliais, padėkos raštais ar kaip kitaip. Yra tūkstančiai žmonių, kuriems teko vienintelis apdovanojimas – jų pačių rami sąžinė — aš tada ten buvau, kai Lietuvai manęs labiausiai reikėjo. Šiems žmonėms, neįvardintiems didvyriams, ir noriu labiausiai padėkoti.

Sausio 13-oji naktis ir man labai giliai įsirėžė į protą, į širdį, į atmintį. Sunku buvo tuos jausmus užslėptus išlaikyti, tad bandžiau perkelti į eilėraščius. Tokių eilėraščių susidarė gražus pluoštelis, tad visus surinkęs, išleidau knygelę „Sausio naktis“, kurią skyriau mokykloms, jaunimui, kad jie žinotų ne tik faktus, dokumentus, matytų nuotraukas ir filmuotus vaizdus, bet nors kiek suprastų ir mūsų tuo metu širdyse, protuose buvusius jausmus, išgyvenimus.

Leonas Milčius 1991-01-13 AT rūmuose | asmeninė nuotr.

Leonas Milčius 1991-01-13 AT rūmuose | asmeninė nuotr.

Norėčiau paskaityti nors po keletą posmelių iš atskirų eilėraščių:

Aukščiausioji Taryba – Lietuvos parlamentas

Aukščiausioji Taryba – Lietuvos parlamentas –
Nepriklausomybės širdis, jos svarbiausias akcentas.
Kovo 11-toji – mūsų Ryto aušra,
Laisvės ugnis buvo čia uždegta.

Vasario 16-toji, Kovo 11-toji
Ir viena, ir kita – laiko šventovės.
Datos valstybės, datos garbės
Šimtmečiais tautai švies ir žėrės.

Tiktai šią naktį nežydi čia gėlės,
Kur bepažvelgsi – maišai pilni smėlio,
Keistas toks kvapas, kvapas benzino,
O kas bus rytoj – vienas Dievas težino.

Sušaudyta tyla…

Sušaudyta tyla, sušaudytas miestas, sušaudytas bokštas,
tik ne laisvas žmogus.
Atsistojo beginklis prieš tanką
ir skanduoja brangiausius žodžius:
Lietuva, Lietuva, Lietuva!
Tik ir vėl papliūpa,
ir nusvyra galva nekalta, o gal kalta, kad laisva?

Tik vėliau, daug vėliau suskaičiuos užmuštuosius,
suskaičiuos sužeistus,
Tik vėliau, daug vėliau prisimins
ir pagerbs čia stovėjusius, žmones narsius,
Tik vėliau iškils kryžiai
ir žieduose plevens atminimo Šventoji ugnis,
Kad per amžius išliktų, kad primintų,
ką prarijo, į savo gelmes nuskandino,
prakeiktoji, tryliktoji naktis.

Tai ne vilkas geležinis trankos

Tai suguldė Lietuvėlė savo sūnus, tai suguldė,
O tarp jų jauna mergelė – balta gulbė.
Baltos gėlės, baltas sniegas, saulė skaisti liejas,
Tik prarijo dienos šviesą juodos skraistės vėjas.

Ledo lytys Neries upėj greitai plaukia,
Lūpos, širdys surakintos – akys šaukia.
Tai ne vilkas geležinis trankos, blaškos ant grandinių
Sūnų verkia,
dukters verkia
Lietuva Tėvynė.

Lietuvą, Laisvę apgynė

Kokios žalios Antakalnio pušys, kokios žalios!
Auga, svyruoja ant Vilniaus gražiausių kalnelių,
Tik po jomis ne balta samanėlė minkšta –
O kryžiai ir kryžiai – gedulo, skausmo vieta.

Atmintis – tai šviesa,
Tai darbų pratęsimas, malda.
Atmintis – amžina pagarba,
Neužgęstanti žvakės liepsna.

Taip sustoji, tyli, o širdy
Gimsta priesaika, žodžiai tikri:
– Visada, visada, visada,
Liks gyventi auka ši šventa.

Laiko Motina Sūnų ant rankų,
Atiduos jį ne žemei, o dangui.
Motina – jų, mano, mūsų Tėvynė,
O sūnūs – visi, visi, kurie žuvo, bet Lietuvą,
Laisvę apgynė

Raudondvaris, 2017-01-12

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Lietuviai, virš mūsų yra tik dievas:

    Konfederacinė ES tampa federacine ES (tampa imperija), sukčiaujant. Jei suprantamiau, tai sukčių gauja vagia Europos tautų šeimininko teises (vagia suverenitetą). Labai blogai.
    Imperijos yra laikinos, todėl mokykimės būti savarankiškais jau dabar. Būkim laisvi ir nepriklausomi. Gamta mums duoda viską, kad būtumėm tokie.
    ___________________________________________________________________

    Tikrovėje to nėra, nors teisiškai …
    *******************************************
    4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
    (1949 vasario 16, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, pasirašyta lietuvišku krauju)
    ********************************************

  2. Lietuviai, virš mūsų yra tik dievas:

    Mes, lietuviai, esam Lietuvos šeimininkai (suvereninė Lietuvos valdžia priklauso mums). Nuolat, bandantys pavergti mus visokie maskvėnai, varšaviakai, briuseliokai, vatikaniokai, vašingtoniokai ir jųjų padlaižiai atsidurs mums po padu, anksčiau ar vėliau. Valdovų mūruose (rūmuose), vyriausybėje, seime kažkada bus mūsų stiprūs pagalbininkai, mūsų tikslams įgyvendinti. Prezidentūros mums nereikia, nes prezidentas – pre_žydo_tas. Dabar, labai sudėtingom aplinkybėm, mūsų bemaž svarbiausias rūpestis – išlikti žmonėmis, kad išsaugoti lietuviškumą, lietuvišką valstybę bekuriant.

    • Gustavas:

      Dėl maskvėnų tamsta esat visiškai teisus, del varšaviakų, paprašyk dievo kuris yra virš tavęs, kad apšviestu aniem protą. O visus kitus atmetus, jei tamsta tik nesi milžinas su dideliu kojos padu ar neturi atominės bombos kišenėje ,tektu prašyt pagalbos Mozambyke,Dramblio kaulo resp.Konge,Eritrėjoje ir t.t.Ir iš kur tokių kietų didelės kojos turėtojų ant lietuvos imas.

  3. Kemblys:

    Leonas Milčius
    ,,Yra tūkstančiai žmonių, kuriems teko vienintelis apdovanojimas yra jų pačių rami sąžinė — aš tada ten buvau, kai Lietuvai manęs labiausiai reikėjo.”

    Ačiū.
    Patarčiau jauniems žmonėms įsiskaityti į šį Leono Milčiaus sakinį. Geras straipsnis.

  4. Juozas P.:

    Visų apdovanoti ne tik neįmanoma, bet ir nereikia.
    Apmaudu vis tik, kad šviesus žmogus Karolis Cieminis ant paprasto vatmano lapo plunksnele tušu nupiešęs ir aprašęs įvykius rusiškai ( buvo ir kitas lapas anglų kalba) liko nepastebėtas.

    Gerai, kad bent Jo darbas ( stebėtinai tikslus! ) internete išliko. Prie Karolio Cieminio piešto lapo greta prikabintas TV bokšto vaizdas iš viršaus, orientuotas taip, kaip ir vatmane:

    http://www.grumlinas.lt/wp-content/uploads/2011/01/TVbokstas1.jpg

  5. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Daug dienų ir naktų nueina į užmarštį nepastebėtos. Tačiau yra dienų, kurios amžiams, kol gyvas, įsirėžę atmintyje lyg vakar būtų įvykę. Trys dienos, tai 1990 kovo 11-toji ir 1991 sausio 13-oji ir 1991 rugpjučio 19-tos pučo dienos yra tos neužmirštamos dienos ir tenka būti laimingu jas pergyvenus.
    Sausio 13-ji prasidėjo sausio 8-tą dieną, kai buvo šuoliu pakeltos kainos ir jau susiorganizavę Lietuvos priešai pradėjo žygiuoti link AT. Tada sau ramiu žingsneliu žingsniavau link darbo svajodamas apie kavos puodelį, kuriam kišenėje jau neužteko pinigų, taigi ir be kavos nužingsniavau iki darbo. O čia radijo klausausi, kiekvieną momentą svarstau. Kainų šuolinis pakėlimas buvo ir yra Lietuvos išdavystė dirbtinai pastačiusi Lietuvą į mirtiną pavojų. Surežisuotas reikalas tam, kad po “Audra dykumoje” karu paslėpti dar vieną Lietuvos okupaciją. Ponios K.Prunskienės indėlis į tą kainų pakėlimą labai didelis.
    Taigi radijas sau kalba ir čia netikėtai išgirstu Kazimiero Motiekos balsą, kuris Vytauto Landsbergio vardu pakvietė ginti Tėvynės. Tai buvo apie 10 val. 30 minučių ryte, Sausio 8-tą dieną. Kažkas viduje pasikeitė, darbas sustojo, nuvaliau darbo stalus, užrakinau spinteles. Pranešti į namus nieko negalėjau, nes neturėjome telefono. Iš KTU fizikos katedros pas mane atėjo pasitarti dabar ata Algimantas Meškauskas. Nutarėmė nedelsiant vykti prie Kauno Sąjūdžio tarybos būstinės K.Donelaičio g., V.Landsbergio name. O tenai jau buvo organizuojami autobusai vykti į Vilnių. Įsėdome į pirmą autobusą ir išvykome. Autobuse labai gražiai dainavo Laima Užkurnienė. Kitų nežinojau, autobusas pilnas.
    Kai nuvykome į Vilnių, tai jau AT šturmas jau buvo atremtas. Pasilikome budėti iki ryto. Nebuvome pasiruoše, šaltis, tai kojos taip sustingo, kad net per kelius sulenkti buvo sunkoka, nors buvo gal apie 0 celsijaus. Teko sutikti ir kitų pažįstamų žmonių. Sausio 9-tos ryte išvykome traukiniu namo į Kauną. Po to dar teko du kartus važiuoti į Vilnių. Atsimenu buvo Sausio 11-toji ir mes buvome prie AT. Kažkas iš AT pro langą ar per garsiakalbius pranešė, kad artėja tankai todėl reikia pastiprinimo prie TV bokšto. Pasiaiškinome, kaip ten nueiti. Taigi pasileidome eiti prie TV bokšto ir iš dešinės pusės girdime automatų serijas. Mano kolegai kojos pradėjo linkti, tačiau vis tiek ėjome. Vėliau sužinojome, kad apšaudė Spaudos rūmus ir ten buvo sužeistų. Kai nuvykome prie TV bokšto, ten iš tikro buvo ne per daugiausiai tų žmonių, jokie tankai tada neatvažiavo. Vakare pasilikau nakvoti pas savo draugą Šeškinėjė, jis buvo išvykęs į komandiruotę. Ryte, sausio 12-tą, apie 5 val. atsikėliau ir nuėjau prie AT. Atbudėjau visą dieną ir sausio 12-os vakare 8 val. jau buvau namie ir atsiguliau į lovą numigti. Tačiau apie 10 val. vakaro mama mane žadina, Jonuk kažką reikia daryti, priešas puola. Ačiū savo mamai, kad laiku pakėlė. Atsikėliau ir dar spėjau pamatyti paskutines Eglės Bučelytės minutes per TV. Su švogeriu Jonu Barkausku apsirengėme, sėdome į jo “Žigulius” ir išvažiavome link Sitkūnų. Tačiau bevažiuojant link Sitkūnų, čia pat prie stotelės sustabdo žmogus, pasiimame kartu. Pavažiuojame toliau, vėl stabdo. Pasiėmėmė dar du žmones. Taip mašinoje pasitarėmė ką daryti. Nutarėmė, kad prie Sitkūnų neprasiveršime, tai apsisukome ir nuvažiavome į Juragius prie Garliavos. O ten jau darbas vyksta pilnu tempu, užvirinamos durys, langai, kad priešas turėtų problemu. Šokinėjame per balas, o tai rodo, kad vėl buvo apie 0 laipsnių Celsijaus. Mano klasiokas Jonas Lučka, miškininkas, atvežė vežimą malkų laužams. Buvo malonu sutikti. Pro langą iškištas televizorius transliavo žinias, kalbėjo Alfredas Smailys ir kiti. Kaimynė Grigaravičienė, namas ant Sniegenų ir Povų gatvių kampo Kaune, atvežė kavos ir sumuštinių, vaišino visus, kas norėjo. Jokie tankai prie Juragių neatvažiavo, nors buvome gąsdinami. Paryčiui sužinojome, kad Kaune organizuojamas mitingas prie Savivaldybės. Taigi baigėmė budėjimą Juragiuose ir ryte, gal apie 10 val. išvykau į Kauną mitinguoti. Klausiausi ir savo ausimis netikiu. Kalbėtojai organizuoja streiką. Tuoj pamatau minioje bevaikščiojantį Kauno Sąjudžio pirmininką Ričardą Šliažą ir timteliu jam už rankovės. Sakau, ką jie ten kalba apie tą nepaklusnumo streiką, kai nei parlamentas nei vyriausybė nėra paimti. Vyriausybei vadovauja G.Vagnorius ir nėra reikalo skelbti jokio streiko. R.Šliažas nuėjo ir po kokių 10 minučių kalbėtojai pakeitė temą ir nutarė, kad streiko nereikia, kol dirba Vyriausybė ir Parlamentas. Tai čia nežinau, gal ir aš šiek tiek prisidėjau, o gal ir kiti taip pat galvojo?
    Tai tiek čia tų atsiminimų apie Sausio 13-tą. Iš mūsų KTU radioelektronikos fakulteto su studentai žuvo. Yra atminimo lenta, jie yra didvyriai.
    Jau ne iš atsiminių, o iš analizės matau, kad priešas veikė plačiu frontu ir pačioje AT. Jau 1992-07-09 buvo priimtas antikonstitucinis, antidemokratinis, antiteisinis Seimo rinkimų įstatymas, kuris iki šiol galioja. Civilizacijos ir teisinės Valstybės pamatams buvo suduotas galingas smūgis. Apie tai detaliai skaitykite Lietuvos valdžios siaubą 2016-9-11 straipsnį “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”, ir kitus straipsnius: “Valdžos vertybių degradacija”, “Bulvarinis rinkimų balaganas”, “Dėl neteisėtų, antikonstitucinių Seimo rinkimų”, “Eilinį kartą antikonstituciniai rinkimai – valdžia nelegitimi” , “JE metinis pranešimas yra NUSIKALTIMAS PRIEŠ VALSTYBĘ” na ir taip toliau.

  6. Gustavas:

    Ačiū Leonui Milčiui už straipsnį už eiles.

  7. Bartas:

    Skausmingi prisiminimai. Nemažai laiko praėjo, o kai prisimeni tas įtampos dienas, naktis susijaudini panašiai. Tą kruviną naktį prie AT nebuvau, nes prieš tai dvi naktis ten išbuvau. Nuovargis savo padarė, bet , kai prasidėjo maskovitų siautėjimas, tai trečia bemiegė naktis prasidėjo Sitkūnuose. Ta vieningų vyrų grandinė, ranką į ranką, petis į petį. Niekas nebėga, visi, kaip vienas. Pasklido valerijono kvapas, įtampa didžiulė , kažkam širdis sustojo, bet vyčių grandis nėkrust. O kai prašvito nustebome, kad prieš mus antenų laukas, ten ne tik tankas, ten pėsčias tamsoje sprandą nusisuktų. Lyg tai pasigirdo priekaištas, kad koks čia vadas mus išrikiavo ten, kur pavojus mažiausias. Įsivaizduojat koks pasiryžimas mūsų Vyčių.
    Galiu didžiuotis. Aš stovėjau vienoje grandyje su tūkstančiais Lietuvos Didžiavyrių ir Dukrų pasiruošusių mirti, bet vergais nelikti. Tegyvuoja Lietuva!

    • Kemblys:

      Sitkūnuose baisiau buvo negu prie Aukščiausiosios Tarybos – tamsu, krūmai ir jau žinai kas dedasi prie TV bokšto. Eglė Bučelytė tikras didvyris!

      • Žemyna:

        Nežinau, kokius apdovanojimus turi Eglužė, bet ji ir tą naktį ten dirbusieji nusipelno pačių garbingiausių tautos apdovanojimų, kuriuos jų palikuoniai saugotų, kaip brangiausią atminimą… Ir, žinoma, mūsų visų pagarbos ir dėkingumo. Tokia savitvarda – ne kiekvienas ištvertų taip ramiai ir oriai…

        • Kemblys:

          Bijojo Eglutė, labai bijojo… bet NENUTRAUKĖ laidos!
          Visi mes labai bijojome, bet stovėjome beginkliai prie Aukščiausios Tarybos, Juragiuose, Sitkūnuose. Viena Moteris man pasakojo kaip jai dantys kaleno saugant Aukščiausiąją Tarybą… Su ašaromis prisimenu žuvusius prie TV bokšto, ypač Loretą Asanavičiūtę…

      • Žemyna:

        Beje, koks sutapimas – ji gimė sausio 12-ą! Čia tai bent gimtadienis buvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *