T. Bakučionis. Aistros aplink „viešųjų asmenų“ garbę ir orumą, arba viešas laiškas Žurnalistų etikos inspektorei (22)

Teisininkas Tomas Bakučionis ir Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaite-Tiumenevienė | Alkas.lt koliažas

Teisininkas Tomas Bakučionis ir Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaite-Tiumenevienė | Alkas.lt koliažas

Gruodžio 19 d., pirmadienį, prasidedant paskutinei prieškalėdinei savaitei Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo daug aistrų ir diskusijų sukėlusias Civilinio kodekso 2.24 str. pataisas (pakeičiant 6-ą dalį), kurios naikino civilinės atsakomybės lengvatą kritikuojant viešuosius asmenis. Ši iniciatyva buvo gimusi iš ankstesnės kadencijos Vyriausybės, jos 2016 m. liepos 20 d. Nutarimo pagrindu, tačiau suprantama, kad „etatiniai“ viešosios erdvės kalbėtojai ietis ir akmenis laidė į dabartinę valdančiąją daugumą.

Seimui pritarus Prezidentės veto, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo vėl gražiai – Prezidentė pamokė nesusipratusius ir nežinia už ką balsuojančius Seimo narius, demokratija ir žodžio laisvė triumfuoja, ketvirtoji valdžia joja ant balto žirgo, politikus vėl galima be jokių skrupulų taršyti, sakytum – 2016-ieji baigiasi prasmingai ir gražiai.

Tačiau man į akis krito tendencija mūsų žiniasklaidoje – nekompetentingai iš šiaudo priskaldyti malkų vežimą, nes su kuo ta tema nepakalbėdavai, visi buvo šventai įsitikinę, kad vetuotos įstatymo nuostatos reiškė, jog už bet kurio politiko kritiką būtų vos ne belangėn sodinami ir baudžiami baudomis. Štai Rimvydas Valatka rašė: Už politikų kritikos uždraudimą balsavo ne tik valdžioje esantys valstiečiai ir socialdemokratai, bet ir konservatoriai su liberalais. Taigi nepraėjo nė mėnuo po to, kai Karbauskis paskelbė formuosiąs iškart dvi valdančiąsias koalicijas – vieną su socialdemokratais (formaliai valdžiai paimti), kitą – su konservatoriais (laisvei prievartauti). Iš esmės panašiai kaip R.Valatka, šį klausimą nušvietė ir visa mūsų žiniasklaida.

Apie p. R. Valatka ir kaip jis supranta laisvę, būtų apskritai atskira šneka, keletą citatų iš šio pono – žymaus praeities komjaunuolio dabartinės kūrybos rasite rašinio pabaigoje, tačiau klausimas yra iš esmės gilesnis ir platesnis, ir reikėtų apskritai išsiaiškinti, kas teisine ir politine prasme yra viešas asmuo, kas yra kritika, o kas jau yra patyčios. Pagaliau, jei viešojo asmens atžvilgiu įstatymu nustatomos platesnės kritikos ribos, reikia atsakyti į klausimą – kokia, ir ar veiksminga mūsuose yra žurnalistų profesinės etikos savireguliacija?

Tačiau visų pirma, reikia priminti, kad vetuotosios pataisos gimė iš kito teisėkūros proceso – dekriminalizuojant įžeidimą, paprastai tariant –  pašalinant šią veiką iš baudžiamojo kodekso. Tokiu atveju iškilo būtinybė išplėsti teisinį instrumentarijų civiliniuose įstatymuose sudarant platesnes galimybes ginti fizinio asmens garbę ir orumą nuo įžeidinėjimo, pažeminimo ir patyčių, ar atitinkamai ginant juridinio asmens dalykinę reputaciją. Visais atvejais tokie procesai pradedami pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, t.y. nukentėjęs asmuo turi suformuluoti ieškinį (atitinkantį formaliuosius įstatymo reikalavimus), kreiptis į teismą, pateikti teismui aiškius duomenis, kuriais grindžia savo ieškinio reikalavimus atsakovui, tame tarpe pateikti įrodymus apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl patirto įžeidimo ar dalykinės reputacijos pažeminimo.

Tuomet įsijungia bylą nagrinėjantis teismas, kuris įrodymus vertina pagal jų logines sąsajas ir priežastinį ryšį su bylos aplinkybėmis, remdamasis objektyvumo kriterijumi bei savo vidiniu įsitikinimu ir tik tuomet teismas gali priimti vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, t.y. patenkinti arba atmesti ieškovo reikalavimus atsakovui. Turint omenyje tripakopę instancinę teismų sąrangą, procesas gali užtrukti bent keletą metų (optimistiškiausiomis prognozėmis),  tad cezariškasis veni, vidi, vici, civiliame procese ir ko gero jokiame teisiniame procese praktiškai neįmanomas, nes ieškovo kelias iki jo reikalavimų patenkinimo nėra toks lengvas ir paprastas, kaip galėjo atrodyti plačiajai visuomenei. Šios kategorijos bylose yra dar ta specifika, kad didesnė įrodinėjimo našta tenka atsakovui, nes jis turi įrodyti, kad jo paskleisti duomenys ar žinios apie ieškovą (dėl ko ieškovas įsižeidė) yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, tačiau kaip rodo teismų praktika atsakovo kaltės prezumcija taip pat nėra absoliuti visais atvejais. Štai šios tirados mūsų populiarioji žiniasklaida ir nesugebėjo (o gal ir nenorėjo) paaiškinti plačiajai visuomenei šių diskusijų kontekste, o teisybės dėlei – privalėjo. Bet juk kur kas patogiau yra eilinį kartą garsiai rėkti, kad priešai (suprask – Karbauskis su Pranckiečiu !) „puola demokratiją ir laisvą žodį“….. 

Kitas aktualus klausimas – kas yra tas „viešas asmuo“ ? Nors 2000 metais priimtame Civiliniame kodekse (būtent minėtame 2.24 straipsnyje) yra vartojama ši sąvoka, tačiau iki šiol nei teisininkai, nei filosofai ar politologai nesutaria, kaip ir kuo apibrėžti viešo asmens sąvoką ir kurioje vietoje ta riba – tarp viešo ir privataus gyvenimo. Apie šią ribą kadaise yra pasakęs šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis, kuris manė, kad ir viešas asmuo gali išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę, tačiau tik tada, kai neįtraukia savo ir artimųjų gyvenimo į turimų galių ir viešų įsipareigojimų sferą. Anot filosofo – svarbiausia, kad viešo asmens privatus gyvenimas ar jo dalys tiesiog nedalyvauja jo įtakos ir galių erdvėje.

Beveik visi sutinka, kad viešas asmuo yra tas, kuris turi įtakos priimamiems politiniams ir teisiniams sprendimams ar vienokiu kitokiu būdu dalyvauja tokių sprendimų priėmime. Tačiau toks požiūris yra siauras. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje įtaka politiniams sprendimams gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais komunikaciniais kanalais per viešosios nuomonės formavimą. Tad kyla klausimas, ar tarkime, kokie žinomi LRT žurnalistai, kaip antai p. Edmundas Jakilaitis ar p. Nemira Pumprickaitė (tikėtina, kad gaunantys algą iš mokesčių mokėtojų kaip ir politikai) yra taip pat vieši asmenys? O gal ir p.Rimvydas Valatka taip pat laikytinas viešu asmeniu, ar bet kurie kiti iš ekranų neišlipantys vieši kalbėtojai?  Ir ar jiems teismas taip pat taikytų įstatymo numatytą išlygą, jei koks pilietis socialiniame tinkle pradėtų dėstyti, pavyzdžiui Edmundo Jakilaičio meilės nuotykius? Ar teismas tam piliečiui taip pat taikytų tam tikrą atsakomybės imunitetą, konstatuodamas, kad pilietis „sąžiningai suklydo“, jei p. Jakilaitis kreiptųsi į teismą?

Bet pažvelkime į šį klausimą kitu kampu. Tikrai manau, kad laisvas žodis (net jei ir aštrus) yra viena iš pamatinių demokratijos vertybių. Geriau vienas kitas keiksmažodis, nei prėskas politkorektiškumas. Tačiau ko gero ne mažiau reikšminga demokratinės visuomenės vertybė yra visų piliečių lygybė prieš įstatymą. Tokia vertybė daugiau nei aiškiai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos 29 straipsnyje (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.  Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.) Taigi, Konstitucijos prasme, tiek Prezidentė, tiek Seimo Pirmininkas, tiek bobutė Zosytė iš Kalvarijų turgaus, tiek ir Rimvydas Valatka ar Edmundas Jakilaitis prieš įstatymą ir Konstituciją yra lygūs. Konstitucijai jokio skirtumo, ar asmuo viešai kalba iš tribūnos ir ekrano, ar pardavinėja krapus turgelyje. Tad klausimas, kodėl Civiliniame kodekse turi atsirasti keista išlyga (o bet kokios išlygos teisėje yra iš esmės ydingas dalykas), kuri kokį nors Viktoro Pranckiečio kostiumuotą burnotoją atleistų nuo civilinės atsakomybės, nes, matote, tas burnotojas galbūt „sąžiningai klydo“, o V. Pranckietis yra viešas asmuo, todėl anas, „sąžiningai klystantis“ turėjo teisę viešai eteryje iš Seimo Pirmininko pasityčioti, nes šio profesija yra agronomijos profesorius? 

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta, kad Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Tad kaip manote, ar viešas Rimvydo Valatkos ir Edmundo Jakilaičio tyčiojimasis eteryje iš Viktoro Pranskiečio vien dėl to, kad šis yra agronomas, atitinka minėtą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą? Numanau, ką atsakys oponentai. Jie veikiausiai apeliuos į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) ir 33 straipsnio 2 dalį (Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, <……>), tačiau valdžios atstovų sprendimų kritika ir priekaištai asmeniui (tegu ir „viešam“) dėl jo turimos profesijos, yra iš esmės skirtingi dalykai.

Yra dar vienas, labiau teorinis teisinis aspektas atskiriant patyčias nuo nuomonės pateikimo ir saviraiškos laisvės. Deja, šiuo aspektu nei mūsų teismai, nei Žurnalistų etikos inspektorius nėra išsamiau pasisakę. Pasak teisės filosofo, prof. Sauliaus Arlausko, kai kalbama apie difamaciją, tai reikia turėti omeny du pagrindus: intelektinį ir valinį. Pas mus gi valinis visai pamirštas. Visuomenės informavimo įstatyme įžeidimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas ir viskas. Pratęsiant prof. S. Arlausko mintį, reikėtų pasakyti, kad valinį pagrindą galima identifikuoti pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis/rašantysis kritikas –  ar apginti konkrečias savo išpažįstamas vertybes, ar jo pagrindinis tikslas yra pažeminti oponentą ar kritikuojamą asmenį viešai, net ir tuo atveju, jei kritikuojamas asmuo nėra atlikęs jokių konkrečių veiksmų, kurie galėtų būti kritikos objektu pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį. Kitaip tariant, jei difamacija vyksta turint tik vieną – piktą valią, tokie veiksmai negali būti prilyginami nei nuomonei, nei  kritikai, o tik patyčioms ir tokiu atveju negali būti taikomas joks imunitetas nuo teisinės atsakomybės. Visiškai priešingai situacija turėtų būti vertinama, jei koks pilietis socialiniame tinkle gindamas savo išpažįstamas vertybes (pavyzdžiui – tradicinę šeimą), šiurkščiai (galbūt vartodamas ir nenorminę leksiką) kritikuotų už vienalytę partnerystę  ar ginklų kontrolės liberalizavimą pasisakantį politiką. Tokiu atveju  turėtų būti taikomas imunitetas nuo teisinės atsakomybės, nes asmuo gynė savo išpažįstamas vertybes, nors gal ir šiurkščiu, daug kam nepriimtinu būdu.

Beje, Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta piktnaudžiavimo teise samprata: Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. To paties straipsnio 2-e dalyje sakoma, kad Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Sąžiningumo reikalavimas taip pat yra nustatytas ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Jei žiniasklaidą laikome tam tikru verslu ar verslo dalimi, tai jai taip pat turi būti taikomi Civiliniame kodekse nustatytas sąžiningumo reikalavimas ir draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis. Jei žurnalistas, užuot kritikavęs „viešą asmenį“ dėl priimtų sprendimų, jį viešai žemina ir niekina dėl pastarojo profesijos, ar gali būti tokia žurnalisto veikla laikoma sąžininga? Tai – klausimas ir dabartinei Žurnalistų etikos inspektorei. Labai tikiuosi sulaukti atsakymo.

2016–ų vasario 29-ąją Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime buvo priimtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas. Šio kodekso 19 straipsnis vėl gi skelbia, kad  Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo vadovautis taisykle, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuodami apie privatų asmenį pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui.

Šioje vietoje reikėtų paklausti galbūt ne tik žurnalistės Rūtos Janutienės, ar tarkime, informacija apie Ramūno Karbauskio šeimos narius ir jų gyvenimą yra tas visuomenės interesas?  Pasakysiu kitaip. LR Konstitucijos 22 str. 1 dalyje įtvirtinta: Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Labai tikiuosi, jog dar suprantame, kad asmens šeimos gyvenimas yra jo ir tik jo šeimos privatus reikalas, ir Konstitucija čia nenumato jokių išlygų, ar tas asmuo yra „viešas“, ar privatus. Nekalbu apie smurto atvejus, bet – kur, kas ir kiek kartu susitinka šeimoje, yra tik šeimos narių reikalas.

Paradoksalu, kad turime net dvi institucijas (valstybinę ir nevalstybinę) – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (ŽEIT) ir Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios lyg ir turėtų rūpintis tuo, kad viešai eteryje iš asmens bent nebūtų tyčiojamasi vien dėl jo profesijos ar bent jau nebūtų be skrupulų lendama į jo asmeninį gyvenimą (net jei šis asmuo yra viešas), tačiau stebint ypač Nacionalinio transliuotojo eterį pastaruosius kelis mėnesius, susidarė labai stiprus įspūdis, kad šios dvi institucijos yra paprasčiausios biurokratinės struktūros, o ŽEIT dar ir pravalganti mokesčių mokėtojų pinigus, nepaisant skelbiamų išsamių ataskaitų. Antai, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 metų ataskaitoje nurodomi penki informacijos skleidėjai, padarę rimtą profesinį pažeidimą. Įdomu, ar minėtos akivaizdžios patyčios dėl profesijos LRT eteryje kaip nors atsispindės Inspektoriaus šių metų ataskaitose, o gal yra informacijos skleidėjai (ir tuo pačiu žurnalistai), kurie yra tarsi neliečiamieji, „nusipirkę“ pas parapijos kleboną išankstinę indulgenciją?  

Grąžinus į Civilinį kodeksą minėtą išlygą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės kritikuojant viešuosius asmenis, iškyla būtinybė stiprinti žurnalistų etikos savireguliaciją. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba paskelbė 2016-2018 Strateginį veiklos planą, kurio  pirmuoju veiklos prioritetu įvardintas ŽEIT reorganizavimas į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą ir efektyvesnės tarnybos veiklos užtikrinimas. Šiam prioritetui įgyvendinti numatyta nei daug nei mažai – 329600 Eurų. Reorganizuoti ŽEIT į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą norima, „siekiant veiklos principų suderinimo su kitų Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingų pareigūnų (kontrolierių) ir jų vadovaujamų institucijų veiklos principais.“ Keistai mūsuose įsivaizduojamas „veiklos principų suderinimas“, tarsi tai lemtų įstaigos pavadinimas. Antrasis veiklos prioritetas – mokymų žiniasklaidos atstovams organizavimas ir visuomenės informacinį raštingumo skatinimas (8000 Eur), trečiasis prioritetas – įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas (4000 Eur.) Skaičiai ir prioritetai kalba patys už save, ypač 329600 ir 4000…  Beje, pagal šių metų duomenis įstaigoje dirba 18 etatinių darbuotojų (neskaitant vadovo), o  išlaidos darbo užmokesčiui sudaro 225000 Eurų. Taigi, mistinė vienkartinė reorganizacija suvalgytų šimtu tūkstančių daugiau nei įstaigos darbuotojų algos visus metus. Deja, tarp gausybės lentelių apie biudžeto asignavimus Tarnybos interneto tinklapyje neradau jokio detalaus paaiškinimo, kas konkrečiai sudarytų numatomas reorganizavimo išlaidas? Pastebėjote, kad kukliausia suma skirta ne kam kitam, o darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, nors savaime aišku, kad didžiąją dalį tokios įstaigos veiklos sėkmės lemia būtent darbuotojų kvalifikacija. Tačiau su tokiais skaičiais ir tokiu požiūriu į žmogiškuosius išteklius labiau panašu, kad visas garas eilinį kartą išlėks į švilpuką, o ne į garvežio ratus.

ŽEI Tarnybos Strateginiame veiklos plane numatytos ir Teisėkūros iniciatyvos, kurias verta pacituoti: „1. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstatymo projektą ir pasiūlymus dėl kitų teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos reorganizavimą į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą; 2. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo projektą; 3. Parengti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme numatytų kriterijų ir ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gaires; 4. Inicijuoti teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos priskyrimą II įstaigų grupei pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintą sąrašą, pakeitimus.“ …. Šioje vietoje užduosiu tik vieną klausimą – ar dar vieno įstatymo priėmimas (kai Lietuvoje jų priskaičiuojama virš 5 tūkstančių…) kuomet jau yra šiuos teisinius santykius reguliuojantis Visuomenės informavimo įstatymas, savaime išspręs problemas? Pagaliau, jei eilinį kartą kažkam valdininkų kabinetuose parūpo nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, tai koks poveikis ir pavyzdys bus tiems nepilnamečiams, kai jie stebės žinomų žurnalistų patyčias ne bet kur, o Nacionalinio transliuotojo eteryje?

Strategijas ir atskaitas su lentelėmis lietuvaičiai tikrai išmoko kurti, matyt ne išimtis ir žiniasklaidos savireguliacijos įstaigos. Bėda tik ta, kad už panašių skambių strategijų ir lentelių neretai slepiasi veiklos imitavimas arba ciniškas visuomenės mulkinimas. Tikrai neketinu nuvertinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 20 metų įdirbio, nes darbų padaryta daug. Tačiau kalbant apie planuojamą institucijos reorganizaciją, įžvelgiu tam tikras rizikas, kad ne vetuotos Civilinio kodekso pataisos, o būsimoji Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaiga gali tapti tuo faktiniu cenzoriumi, kuris jau tiesiogine prasme ribotų žodžio laisvę ir informacijos sklaidą visuomenei arba tą informaciją atitinkamai „dozuotų“. Minėjau, kad ne pavadinimas savaime apsprendžia įstaigos veiklos turinį ir tos veiklos kokybę. Tačiau šiuo atveju labiau tikėtina, kad naujoje įstaigoje veiklos akcentas būtų ne etikos viešojoje erdvėje analizė, o informacijos sklaidos kontrolė veikiant administraciniais metodais. Kita vertus, valstybės įstaigos veiklos turinį pirmiausia apsprendžia tai įstaigai nustatoma kompetencija ir įgalinimai. Vertinant dabartinės ŽEIT Nuostatus, galima daryti išvadą, kad ši įstaiga turi daug funkcijų, pakankamą diskrecijos teisę tyrimų iniciavimui, gana plačias teises, todėl nematau planuojamos reorganizacijos logikos ir prasmės, juolab už trečdalį milijono. Čia matyčiau tik problemą, kad tokios tikslų, funkcijų, kompetencijų apimtys vargu bau įkandamos aštuoniolikai etatinių darbuotojų? 

Tačiau esminis ŽEIT veiklos aspektas yra dar ir tas, kad ŽEIT yra pilnai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, nors turi vykdyti konkrečios laisvos profesijos savireguliacijos funkcijas. Palyginti reikėtų su kitų laisvų profesijų atstovais, pavyzdžiui – advokatais. Priešingai nei žurnalistų gildija, Lietuvos advokatūra visas savireguliacines struktūras (Pirmininkas, Taryba, ypač Garbės teismas, Drausmės komitetas), kurios išlaikomos pačių advokatų, mokesčių mokėtojams tai nekainuoja nė cento. Kodėl gi kitos laisvos profesijos savireguliacija turi būti užkrauta mokesčių mokėtojams? Gal reikėtų pasidairyti į kitų šalių pavyzdžius, kaip Skandinavijos šalys, kur savireguliacijos našta tenka pačiai profesinei gildijai. Tačiau svarbiausia, kad tokia sistema veikia ir ten nekyla tokių problemų su žurnalistų profesine etika kaip mūsuose.

Baigiant grįšiu prie pirmiau išsakytų minčių. Manau, kad kuriantiems ir taikantiems įstatymus labai praverstų kuo dažniau atsiversti mūsų Konstituciją (o geriau jos apskritai neužversti), nes ten yra prasmingų tekstų, tereikia juos atidžiai perskaityti ir nereikės tuomet ieškoti dar ir dvasių specializuotoje įstaigoje. Kita vertus, tema reikalauja gilesnės teisininkų diskusijos. Tik ar tuos teisininkus išgirstų Prezidentūros tarnautojai, „greituko“ būdu patarinėjantys Valstybės vadovei, lieka vis mažiau vilčių. Mat visi skuba kaip išprotėję, diskusijoms laiko nepalikdami. Klausimas, tik kur link nuskubėsime?

Rimvydas Valatka| Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Rimvydas Valatka| Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

O visai pabaigai  – keletas „perlų“ iš gausios pretendento į viešuosius asmenis R. Valatkos pastarųjų mėnesių kūrybos. Tipai su mečetėmis, vatnikai, šarltanai, fanatikai  – tai tik keletas epitetų iš p. Valatkos kūrybos. Sykiu tai  –darbelis Žurnalistų etikos inspektorei p. Gražinai Ramanauskaitei-Tiumenevienei, kuri gal atsakytų į paprastą klausimą paprastam piliečiui, ar cituojama žurnalisto leksika jau tapo nūdienos „analitinės“ žurnalistikos alfa ir omega?:

Užtat ką jau ką, o sveikatos ministrą tai turi. Profesionalą? O velnias jį žino. Žinome, kad Veryga yra psichiatras. Geras ar blogas – galime tik spėlioti. Sprendžiant iš pareiškimų viešojoje erdvėje – fanatikas.

Su valstiečiais ateina jau ir jaunosios kartos žmonių, kurie nemoka anglų kalbos. Ir kandidatų į tikrus vatnikus ateina. Užtenka pasižiūrėti, ką vatnikų ir šarlatanų svetainėje keletą metų rašinėjo toks Puidokas, kaip po vizito Maskvoje čiulbėjo kokia Papirtienė. O kokius lobius su savimi atsineša Matkevičienė, Kirkutis ir Kepenis?

Seimo daugumoje, kur pažvelgsi, ten tipas su mačete rankoj – R. Karbauskis, Aurelijus Veryga, Agnė Širinskienė, Eugenijus Jovaiša, Dainius Kepenis, Povilas Urbšys, Tomas Tomilinas, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Zenonas Streikus.

Tad belieka sulaukti kokio nors atsakymo iš Žurnalistų etikos inspektorės, nes juk negali toks karo laukas su minomis tęstis be galo ir be krašto…

Autorius yra teisininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Pikc:

    Iš esmės pritarčiau straipsnio autoriui, tik, mano galva, atskirti tuos “intelektinį ir valinį pagrindus” realioje situacijoje būtų sunkoka – kaip įrodysi, kad konkretus tipas dergiasi iš piktos valios, o ne gindamas savo vertybes? Bet kuris internetinis/purvasklaidos chamas, įskaitant visokias valatkas, užkalnius, algius greitai ar sadauskus-kvietkevičius tokioje situacijoje pareikštų, kad srutomis taškosi, nes “gina savo viartibes” – ir kas tada?
    P.S. Požiūrio klausimas, bet man piktybišką antilietuviškų pažiūrų Donskį vadinti “šviesios atminties” kažkaip liežuvis neapsiverčia. 🙂

  2. Diedas:

    Nerkritikuojama valdžia išsigimsta.
    Reikia juos kritikuot, tarkuot, purtyt, sekt kiekvieną žingsnį ir nė minutei nepalikt ramybėje.
    Kitokiu atveju laukia Kauno likimas, kuris pasikeitus merui iš pačio baisiausio Lietuvos miesto tapo gražiausiu. Ir bet kuris reporteris pabandęs suabejoti šia teisybe ir bent žodeliu pasmerkt nają valdžią, greit gali atsidurt teisme.
    Naujasis, dažnai į lankas nušnekantis, bet kritikus užčiaupęs meras savo požiūrį į visuomenę viešai išreiškė automobiliui užsisakydamas numerius su raidėmis BBD
    Treninguotų gezų perrengtų brangiais kostiumais pilna nuo savivaldybių iki seimo, tik jie numerių su BBD raidėmis užsikabint nedrįsta, bet ant visuomenės padėję.
    Žiniasklaida ir kiekvienas pilietis turi stengtis, kad šita šutvė kuo mažiau pakenktų mums, tuo pačiu ir Lietuvai. Todėl labai svarbu, kad už kiekvieną klaidingą žingsnį “viešieji asmenys” būtų negailestingai baudžiami.

    • Holms:

      Kadangi žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, tai ji ir išsigimė, nes jos niekas nedrįsta kritikuoti, o kurie pabando, juos tuoj stengiamasi užčiaupti.

      • Diedas:

        Žiniasklaida toks dalykas. Jeigu tema vieniems patinka, tai kitiems ne. Konkrečiu, šio straipsnio atveju, girtiems kaimiečiams ir tamsuoliams nematantiems nieko be lietuviškos žiniasklaidos ir garbinantiems supervalstietį, tema labai tinkama ir glostanti širdį.
        Kurgi ne, kažkokie žurnaliūgos išdryso suabejot Maskvos palaimintų kolūkiečių šventumu ir drįsta kritikuot.
        Jeigu toks pat straipsnis būtų parašytas ginti milijonus kartų pagrįstai ir nepagrįstai apspjaudytus Lanzbergį, Kubilių ir konservatorius, ar lezba vadinamos Prezidentės, tada ir komentatorių reakcija apsiverstų auktielninkai.

        • Dronas:

          Kol aks, viesojoje erdveje, spaudosi Valatka ir siek tiek maziau, Sadauskas. Tiesa pastarasis, lyginant su “geriausiu zurnalistu”, atrodo visai blankiai ir santuriai. Na o pirmaisi, nesivarzo pilti tulzi ir kitus skrandzio ir zarnyno turinius. Kritikuot valdzia, butina, bet kada ta valdzia kritikuoja dar nepradejus dirbti, tai jau keistoka. Zinoma, kritika naudinga, kaip kad parode atvejis su socialdemokratu deleguotais veikejais. Bet aplamai, matau daugybe pilamo purvo ir daznai visai be pagrindo. Beje, pila ne tik zurnalistai, visokios paskviles ir nesamones sklinda ne tik amsinio informavimo priemonese, bet ir kaip cia issireiskus, liaudies terpeje. Manes stai nesenai paklause, kad ka, Karbauskis saliuta uzdraude? Net pasimeciau, nes nezinojau apie ka snekta. Paskui kazkaip pamascius daejo, kad cia tikriausiai su griuvanciu Gedimino kalnu susije, bet kuo cia detas tada Karbauskis? Taciau sita, kazkas paskleide. Akivaizdu, kad salia ruporu, tokiu kaip Valatka, veikia ir smulkesni provokatoriai, dirbantys kremliaus rasinetoju metodais. Kuo tuoliau, tuo labiau man tokie dalykai kelia pasipiktinima. Akivaizdu, jog valstieciai, kerta per kazkieno stambius piniginius interesus ir jei sudirbt, negailima nei jegu, nei pinigu. O tai savuo ruoztu, tik stiprina mano nora, kad valstieciam pavyktu. Apibendrinant, konservatoriai, socdemai ir kiti, akivaizdziai atstovavo ne Lietuvos pilieciu valiai, o atskiru individu ir grupiu interesus. Ateje valstieciai, cia jiem neblogai sumaise kortas. Stai is sito ir kyla visas riksmas, pamazgu pylimas ir paskalu skleidimas.

      • Pikc:

        Matote, libkonams srutų kibirai yra visiškai priimtinas dalykas, jeigu jie pilami ant visų, kas bent kiek nepritaria Partijai (kuri niekada neklysta) ir jos Vadui (kuris visada teisus). Jiems primityvus chamizmas tiek natūralus, kad jie jo netgi neatpažįsta kaipo tokio – čia, atseit, ne kultūros, o “temos” klausimas. Na, o visi, kurie piktinasi tuo, jog vietoj žiniasklaidos turime dezinformacinę purvasklaidą, yra “gyrti kaimiečei” beigi “tamsolei”. Čia, jeigu ką, irgi ne primityvus chamizmas, o tiesiog normalus libkoniškas bendravimo būdas. “Elitas”, tskant. 🙂

  3. kaunietis:

    Nei jus laukit, nei jus sulauksit to atsakymo. “Varna, varnai akies nekerta”.

  4. Diedas:

    Su Naujaisiais Metais tautiečiai.
    Piktcs, linku dar kaip nors pakęst liberalizmą ir sekančiais metais nesulaukt išsiilgtos diktatūros ar carizmo. Visų labui.
    Kembly- hepy nju jier 🙂
    Gerbiamas Vaiškūnai, linkiu, kad Jūsų redaguojamas portalas populiarėtų, atstovautų visiems, visų pažiūrų,visame Pasaulyje gyvenantiems tautiečiams ir būtų geidžiamas kiekvienam lietuviui.
    Visiems kitiems linkiu turėt pilnas kišenes, mylėt save, savo šeimą, savo kaimą, savo miestą, Lietuvą ir didžiuotis gimus šiame gražiame, bet visokiausių skersvėjų blaškomame krašte.

    • Kemblys:

      Ačiū. Nepamiršiu 🙂
      Gerų Tau metų Naujųjų!
      Sveikatos linkiu ir vidinės jėgos.
      Paulius

    • Pikc:

      O, jargau, koks kiaurumas! Liberastija YRA diktatūra (ir ji NĖRA “išsiilgta”), o kai libkonai KITIEMS pripaišinėja carizmo ilgesį, nors būtent JŲ PAČIŲ partijoje valdžia perduodama pagal giminystę ir matuojamasi “didžiojo vado” karūna (ir iki šiol putojamasi, kad nepavyko) – išvis juokinga. Kaip ir sakiau: adekvatumo – ne kažką. 😉

    • Dronas:

      Jis painioja liberalizma ir neoliberalizma. Beda tame, kad neoliberalizma propaguojantys amenys, pasisavimo liberalizmo varda. Kaipo toks, liberalizmas, labai nebloga, humanistine ideja. Vargu ar igyvendinama, bet vistik, yra geru dalyku, kuriuos (toli grazu, ne visus) galima ir butina pritaikyt musu pasaulyje. Neoliberalizmas, lyginant su klasikiniu liberalizmu, daugiau antagonistai nei sinonimai. Tiesiog platesniem visuomenes sluoksniam, sitas skirtumas nera akivaizdus. Manau tai svietimo beda, o ir kremliaus skelbiamu melo upiu, kuriose nesusipainiot sunku, pasekme. Na ir pabaigai, Lietuvoje liberalizmo (klasikinio), nera, nebuvo ir nenusimato. Lietuvoje veikiantys veikejai, kurie ivardina save liberalais, yra kas tik nori, bet ne liberalai. O tai jau antivalstybinis judejimas ir valdzioje jiem veikt nebera ka. Beje antivalstybis, tai ju paciu skelbiama nuostata, jog valstybe reikia nustumt kuo toliau, kad “netrukdytu”. Tiuk tada iskyla kalusimas: netrukdytu kam? Lupikaut ir savivaliaut? Padavinet zmones kaip gyvulius? “Istatymo” (prastumto lobistu ir savu politiku) vardu isdarinet ka tik nori?Todel Pikc keikia ne liberalus, o neoliberalus. Reikia ta skirti. Tamsta kaip matau palaiko labiau neo, kas mano manymu negerai. Visa siuolaikine tiek politine, tiek ekonomine krize, Lietuvoje ir aplamai, pasaulyje, didziaja dalimi, pakepta ju pastangom, todel kritikuot juos butina, ka Pikc ir daro. Tiesa siek tiek glumina, jog jis daznai nepamato tikru bedu, o cituoja menamas, kurias skleidzia kremliaus ruporai, bet manau, jog tai istaisoma, viso labo svietimo ir kritinio mastymu ugdymo klausimas.

      • Pikc:

        Kažkiek linkęs sutikti dėl liberalų ir neoliberalų skirtumo. Vis dėlto, tik iš dalies, nes ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose neoliberalai taip nesivadina – jie vadinasi būtent liberalais, todėl jei sakysiu, kad blogai tik neoliberalizmas, o su liberalais viskas tvarkoj, tai bus LABAI klaidinantis teiginys.
        Norėčiau pasitikslinti, kokios tos menamos bėdos, kurias “skleidzia kremliaus ruporai” – ir kokios tos tikrosios. Čia ne sarkazmas – tikrai noriu išsiaiškinti prieš sutikdamas arba prieštaraudamas.

        • Dronas:

          Na jeigu ieskot ir vardint, tai prazilsiu, trumpai tariant labai tingiu. Jeigu ateityje pasitaikys, kas nors itartino ir as nepamirsiu, tamstai butinai nurodysiu. Pagrinde tamstos vartojama terminologija, tarsi atejusi tiesiai is tokiu “saltiniu”. Man nuo sito alergija ir tiesiog aki rezia. Iskart akyse koks duginas, kisielius ar panasus kremlinis degeneratas.
          Kas del “lieberalu”. As niekada nevadinsiu neoliberalu, libertaru ar kokiu kitu sektantu, liberalais. Na tai tarsi morka, pavadint agurku. Abu pailgi, bet vistik ne tas pats. Megstu daiktus vadint savo vardais.

          • Pikc:

            Apie kokią konkrečiai terminiją (terminologija – mokslas apie terminiją, ne patys terminai) kalbate? “Liberastai” – visiškai pagrįstas epitetas, atsižvelgiant į tos faunos “viartibes”. “Eurosajūzas” – irgi visiškai adekvatus pavadinimas, nes šitas sajūzas kuo toliau, tuo panašesnis į aną. “Politbiuras” – taip pat taiklus tos nerinktos raudonųjų šaikos, valdančios sajūzą, pavadinimas. Kas netinka?
            O dėl “liberalų” – pasikartosiu: jei “liberalizmo (klasikinio), nėra, nebuvo ir nenusimato”, o “neoliberalai, libertarai ar kokie kiti sektantai” vadinasi ir yra vadinami būtent liberalais, “daiktų vadinimas savais vardais” turės labai neigiamų pasekmių: praktiškai visų aplinkinių akyse kritikuosiu kažką, ko pavadinimas niekam nieko nesako ir girsiu tuos, kurie JOKIU BŪDU pagyrų nenusipelno.

            • Dronas:

              Visi sitie epitetai, turi rusiskas saknis. Dabartiniu metu, labai placiai naudojami kremliaus propagandoje. Tuo paciu idiegiant atitinkamas mastymo schemas kuo platesniam zmoniu ratui, tuo paciu daugeliui intuityviam ligmenyje, pradeda formuotis savokos geiropieciai, vakarai iskrype ir panasiai. Tai pirminis etapas, paskui seka agresyvi propagandos lavina, “priesu” stigmatizavimas, melas. Tolaiu eina trecia banga, mes gerieciai, mes naikinam teroristini internacionala (Sirija). Jeigu trumpai, viskas daroma, kad apjuodint kuo labiau konkurenta, parodyt save kuo geriau, tikru “vertybiu gyneju”, apgint nusikalteliska kremliaus valdzia. Tuo paciu tokiose placiosiose masese, formuojam tinkama kremlinam pasaulio samprata, kuri siaip jau neatitinka tikroves, taicau padeda formuot naudingu idiotu mases. Paskui eina ivairus korupciniai rysiai, kada tuos idiotus itraukia i ivairias snipinejimo, korupcijos ir kenkimo potencialiam priesui ar pasirinktai aukai schemas. Tuo paciu metu vykdomos ekonomines priemones, visokios blokados ir panasiai, su tikslu didinti itampa. Per visokias “firmas” superkamos zemes, gamyklos, isteigiama ivairiu, neaiskai veikla vykdanciu imoniu. Manau nebutina aiskinti, jog nupirkus gamykla, pinigai eis jau ne tavo “priesusi”, ja galima bet kada uzdaryt ir isvezt pas save, potencialiam priesui, palikus skyle biudzete ir kazkokiu istekliu trukuma. Supirkus zemes, atsiras pagrindas “teisetai ginti” savo pilieciu turta ir panasiai. Atsiveria daugybe kuo placiausiu galimybiu manipuliuot ir kenkt. Paskui, jeigu butina, vyksta kariniai veiksmai. priezastis gali but bet kokia, pavydziui suvirintoja nuteise, su turto konfiskavimu. MUSISKIUS SKRIAUDIZIA IR DAR PLESIA! Liaudis tinkamai padirbus propaganda, su drimbaciom putom reks apie “fasistus ir pelsikus”. Trumpai tariant, laidis pilnai palaikys sita kara. Panaisia schema nuo seno naudoja kremlinai. Tiesa cia aprasydamas, viska gerokai supaprastinau, bet normaliam isdestymui, reikalinga lekcija. Lietuvoje, sita taktika, gerokai sustiprina ekonominis atsilikimas, gana keistoka teismu veikla, baisi korupcija ir bendras nusivylimas. Todel “liberalai”, “konservatoriai” ir “socdemai”, neskaitant visokiu TT, suvirintoju partiju ir panasiu dariniu, kuriuos vardint net nebera prasmes, nes jei kaip tos galvos pas Hidra, vis atauga. Sudarydami tokias salygas kaip dabar, atvirai kenke Lietuvos valstybingumui ir nacionaliniam saugumui. Ar tai dare is savanaudisku paskatu, ar kremliaus pamokyti, nera skirtumo (manau teisingi abu variantai), mane domina pasekmes. O pasekmes tokios, kad mes stovim ant prarajos krasto ir pralaimesim sita musi, ne ginklu ar zmoniu trukumo deka, o visu pirma savo galvose. O galvose negali but gerai, kada propaganda kremlius netrukdomai lieja, kada musu “isrinktieji”, meluoja ir manipulioja ne blogiau nei kremlius, tuo paciu smukdydami pasitikejima valstybe iki nulio. Kada pilieciai kencia nuo skurdo, alkoholizmo, kriminalizacijos ir nevilties. Ir kas blogiausia, visa sita, bando slept ir uglaistyt, mano labai nekenciamu “pozityviuoju mastymu”, tuo paciu, nekeiciant padeties is esmes. Nuo ko zmonem, vaizdziai tariant rauna stoga ir jie karstligiskai blaskosi, ieskodami iseities. Zmones tokioje busenoje, gana lengva itakot ir jais manipuliuot. ZInoma, postumiai Lietuvoje matosi ir man jie patinka. Bet postumiai sitie fragmentiski ir nesprendizntys pagrindiniu nusivylimo valstybe klausimu. Juo laibau, juos reikejo daryt vakar, o dar geriau uzvakar. Todel tamstai dar kart sakau, butinas kritinis mastymas. O kartot prokremlinius terminus, tai pamazu, nejuntamai perimt ju kaip ir netycia ismetytas, bet patraukliai atrodancias, lengvai praryjamas mastymo schemas. Tai tarsi praryt gerai i zmatus telpanti, su skaniu slieku kabliuka. Idieoligija, ar pasauleziura, yra tokia pat uzkreciama, kaip ir koks gripas. Vienintelis dalykas, kuris pades zvelgt i pasauli siek tiek blaiviau – kritinis mastymas, tai zmogaus imunine sistema, kurios deja, daugeliui chroniskai truksta.

              • Pikc:

                Oi, tik nereikia libkoniškų dainelių “kas kritikuoja sajūzą – tas rusū agentas” (plg. “leudies priešas”). 🙂 Toks požiūris veda prie pačios tikriausios cenzūros – vėlgi kaip sovietų sajūze.
                Sakai, kad Vakaruose įsigalėjusi ideologija – nemoarksizmas su visokiom “pozityviom diskriminacijom” ir ypatingu dėmesiu “lytinių mažumų teisėms”? Če kremleus propaganda! Sakai, kad šito sajūzo šulai lanko komuniagų kapus ir prisiekinėja tęsią jų darbus? Če kremleus propaganda! Sakai, kad eurosajūzo politbiuras atvirai teigia siekiąs naikinti tautas ir tautines valstybes (ir veiksmais tą patvirtina)? Če kremleus propaganda! Taigi, apie sajūzą – arba gerai, arba nieko. Kaip apie lavoną. 🙂 Kur su tokiu požiūriu nueisim? Ir kuo jis skiriasi nuo koloradinio “kas kritikuoja brangiąją rasieją – tas amerikosū imperelistū klapčiukas”? 😉
                Ar variantas, kad galima ir nesilaikyti tos kvailos “arba-arba” dichotomijos ir matyti problemas (bei grėsmę) IR ten (Vakaruose), IR ten (Rusijoje), neegzistuoja?
                Beje, dėl “Visi sitie epitetai, turi rusiskas saknis.” – taip, kaip ir “sovietai”, “stribai”, “bolševikai”, “gulagas” ir pan. Atsisakom, kad “kremliaus agentais” nebūtume? 😉

  5. Donatas:

    Nekritikuojama valdžia išsigimsta. O kas gali prisiminti kada buvo kritikuojama Grybauskaitė? Kritika turi taip pat būti teisinga:
    1. Kritikuojamas turi būti konkretus veiksmas.
    2. Turi būti pateikta ir kitos pusės nuomonė. “Tebūnie išklausyta ir antroji pusė.”
    3. Žurnalistas turi būti neutralus ir nepateikti savo nuomonės.
    Deja tokios kritikos pas mus nėra. Galbūt ir nėra žurnalistų kuriems objektyvumas ir tiesa yra svarbiau nei populiarumas ir “clickai”. Aišku išlikti objektyviam yra sunku, tačiau daugelis net nebando to daryti. Taip ir turime ne žurnalistus, o tinklaraštininkus kurie varžosi tarpusavyje, kas sulauks daugiau populiarumo. Tačiau visa tai galiausiai
    atsisuka prieš “ketvirtą valdžią” – ja netikima. Brexit, Trump ir rinkimų Lietuvoje atveju žiniasklaida dėjo milžiniškas pastangas palaikydama vieną pusę. Tačiau rezultatai parodė tai, jog žmonės nebetiki tokia žiniasklaida. Dar blogiau, kai iš to nepadaromos išvados – vietoj bandymo taisytis, nebetikintys žiniasklaida kaltinami visokiomis blogybėmis. Tai daroma dar labiau nepaisant objektyvumo. Aišku, tai dar labiau didina nepasitikinčių žiniasklaida ratą. Taip ir turime tokią ketvirtą valdžią – viskuo nepatenkiną Valatką ar save visada teisiais ir protingais laikančią Miliūtę su Jakilaičiu.

  6. Taip:

    R.Valatka- neoliberiosios ir kairiosios nomenklatūrinės žiniasklaidos,pvz. LRT, ŽR, Delfi.lt ir pan., neišlipantis kalbėtojas ir politinis vertintojas.Deja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *