T. Bakučionis. Aistros aplink „viešųjų asmenų“ garbę ir orumą, arba viešas laiškas Žurnalistų etikos inspektorei

Gruodžio 19 d., pirmadienį, prasidedant paskutinei prieškalėdinei savaitei Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo daug aistrų ir diskusijų sukėlusias Civilinio kodekso 2.24 str. pataisas (pakeičiant 6-ą dalį), kurios naikino civilinės atsakomybės lengvatą kritikuojant viešuosius asmenis. Ši iniciatyva buvo gimusi iš ankstesnės kadencijos Vyriausybės, jos 2016 m. liepos 20 d. Nutarimo pagrindu, tačiau suprantama, kad „etatiniai“ viešosios erdvės kalbėtojai ietis ir akmenis laidė į dabartinę valdančiąją daugumą.

Seimui pritarus Prezidentės veto, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo vėl gražiai – Prezidentė pamokė nesusipratusius ir nežinia už ką balsuojančius Seimo narius, demokratija ir žodžio laisvė triumfuoja, ketvirtoji valdžia joja ant balto žirgo, politikus vėl galima be jokių skrupulų taršyti, sakytum – 2016-ieji baigiasi prasmingai ir gražiai.

Tačiau man į akis krito tendencija mūsų žiniasklaidoje – nekompetentingai iš šiaudo priskaldyti malkų vežimą, nes su kuo ta tema nepakalbėdavai, visi buvo šventai įsitikinę, kad vetuotos įstatymo nuostatos reiškė, jog už bet kurio politiko kritiką būtų vos ne belangėn sodinami ir baudžiami baudomis. Štai Rimvydas Valatka rašė: Už politikų kritikos uždraudimą balsavo ne tik valdžioje esantys valstiečiai ir socialdemokratai, bet ir konservatoriai su liberalais. Taigi nepraėjo nė mėnuo po to, kai Karbauskis paskelbė formuosiąs iškart dvi valdančiąsias koalicijas – vieną su socialdemokratais (formaliai valdžiai paimti), kitą – su konservatoriais (laisvei prievartauti). Iš esmės panašiai kaip R.Valatka, šį klausimą nušvietė ir visa mūsų žiniasklaida.

Apie p. R. Valatka ir kaip jis supranta laisvę, būtų apskritai atskira šneka, keletą citatų iš šio pono – žymaus praeities komjaunuolio dabartinės kūrybos rasite rašinio pabaigoje, tačiau klausimas yra iš esmės gilesnis ir platesnis, ir reikėtų apskritai išsiaiškinti, kas teisine ir politine prasme yra viešas asmuo, kas yra kritika, o kas jau yra patyčios. Pagaliau, jei viešojo asmens atžvilgiu įstatymu nustatomos platesnės kritikos ribos, reikia atsakyti į klausimą – kokia, ir ar veiksminga mūsuose yra žurnalistų profesinės etikos savireguliacija?

Tačiau visų pirma, reikia priminti, kad vetuotosios pataisos gimė iš kito teisėkūros proceso – dekriminalizuojant įžeidimą, paprastai tariant –  pašalinant šią veiką iš baudžiamojo kodekso. Tokiu atveju iškilo būtinybė išplėsti teisinį instrumentarijų civiliniuose įstatymuose sudarant platesnes galimybes ginti fizinio asmens garbę ir orumą nuo įžeidinėjimo, pažeminimo ir patyčių, ar atitinkamai ginant juridinio asmens dalykinę reputaciją. Visais atvejais tokie procesai pradedami pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, t.y. nukentėjęs asmuo turi suformuluoti ieškinį (atitinkantį formaliuosius įstatymo reikalavimus), kreiptis į teismą, pateikti teismui aiškius duomenis, kuriais grindžia savo ieškinio reikalavimus atsakovui, tame tarpe pateikti įrodymus apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl patirto įžeidimo ar dalykinės reputacijos pažeminimo.

Tuomet įsijungia bylą nagrinėjantis teismas, kuris įrodymus vertina pagal jų logines sąsajas ir priežastinį ryšį su bylos aplinkybėmis, remdamasis objektyvumo kriterijumi bei savo vidiniu įsitikinimu ir tik tuomet teismas gali priimti vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, t.y. patenkinti arba atmesti ieškovo reikalavimus atsakovui. Turint omenyje tripakopę instancinę teismų sąrangą, procesas gali užtrukti bent keletą metų (optimistiškiausiomis prognozėmis),  tad cezariškasis veni, vidi, vici, civiliame procese ir ko gero jokiame teisiniame procese praktiškai neįmanomas, nes ieškovo kelias iki jo reikalavimų patenkinimo nėra toks lengvas ir paprastas, kaip galėjo atrodyti plačiajai visuomenei. Šios kategorijos bylose yra dar ta specifika, kad didesnė įrodinėjimo našta tenka atsakovui, nes jis turi įrodyti, kad jo paskleisti duomenys ar žinios apie ieškovą (dėl ko ieškovas įsižeidė) yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, tačiau kaip rodo teismų praktika atsakovo kaltės prezumcija taip pat nėra absoliuti visais atvejais. Štai šios tirados mūsų populiarioji žiniasklaida ir nesugebėjo (o gal ir nenorėjo) paaiškinti plačiajai visuomenei šių diskusijų kontekste, o teisybės dėlei – privalėjo. Bet juk kur kas patogiau yra eilinį kartą garsiai rėkti, kad priešai (suprask – Karbauskis su Pranckiečiu !) „puola demokratiją ir laisvą žodį“….. 

Kitas aktualus klausimas – kas yra tas „viešas asmuo“ ? Nors 2000 metais priimtame Civiliniame kodekse (būtent minėtame 2.24 straipsnyje) yra vartojama ši sąvoka, tačiau iki šiol nei teisininkai, nei filosofai ar politologai nesutaria, kaip ir kuo apibrėžti viešo asmens sąvoką ir kurioje vietoje ta riba – tarp viešo ir privataus gyvenimo. Apie šią ribą kadaise yra pasakęs šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis, kuris manė, kad ir viešas asmuo gali išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę, tačiau tik tada, kai neįtraukia savo ir artimųjų gyvenimo į turimų galių ir viešų įsipareigojimų sferą. Anot filosofo – svarbiausia, kad viešo asmens privatus gyvenimas ar jo dalys tiesiog nedalyvauja jo įtakos ir galių erdvėje.

Beveik visi sutinka, kad viešas asmuo yra tas, kuris turi įtakos priimamiems politiniams ir teisiniams sprendimams ar vienokiu kitokiu būdu dalyvauja tokių sprendimų priėmime. Tačiau toks požiūris yra siauras. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje įtaka politiniams sprendimams gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais komunikaciniais kanalais per viešosios nuomonės formavimą. Tad kyla klausimas, ar tarkime, kokie žinomi LRT žurnalistai, kaip antai p. Edmundas Jakilaitis ar p. Nemira Pumprickaitė (tikėtina, kad gaunantys algą iš mokesčių mokėtojų kaip ir politikai) yra taip pat vieši asmenys? O gal ir p.Rimvydas Valatka taip pat laikytinas viešu asmeniu, ar bet kurie kiti iš ekranų neišlipantys vieši kalbėtojai?  Ir ar jiems teismas taip pat taikytų įstatymo numatytą išlygą, jei koks pilietis socialiniame tinkle pradėtų dėstyti, pavyzdžiui Edmundo Jakilaičio meilės nuotykius? Ar teismas tam piliečiui taip pat taikytų tam tikrą atsakomybės imunitetą, konstatuodamas, kad pilietis „sąžiningai suklydo“, jei p. Jakilaitis kreiptųsi į teismą?

Bet pažvelkime į šį klausimą kitu kampu. Tikrai manau, kad laisvas žodis (net jei ir aštrus) yra viena iš pamatinių demokratijos vertybių. Geriau vienas kitas keiksmažodis, nei prėskas politkorektiškumas. Tačiau ko gero ne mažiau reikšminga demokratinės visuomenės vertybė yra visų piliečių lygybė prieš įstatymą. Tokia vertybė daugiau nei aiškiai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos 29 straipsnyje (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.  Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.) Taigi, Konstitucijos prasme, tiek Prezidentė, tiek Seimo Pirmininkas, tiek bobutė Zosytė iš Kalvarijų turgaus, tiek ir Rimvydas Valatka ar Edmundas Jakilaitis prieš įstatymą ir Konstituciją yra lygūs. Konstitucijai jokio skirtumo, ar asmuo viešai kalba iš tribūnos ir ekrano, ar pardavinėja krapus turgelyje. Tad klausimas, kodėl Civiliniame kodekse turi atsirasti keista išlyga (o bet kokios išlygos teisėje yra iš esmės ydingas dalykas), kuri kokį nors Viktoro Pranckiečio kostiumuotą burnotoją atleistų nuo civilinės atsakomybės, nes, matote, tas burnotojas galbūt „sąžiningai klydo“, o V. Pranckietis yra viešas asmuo, todėl anas, „sąžiningai klystantis“ turėjo teisę viešai eteryje iš Seimo Pirmininko pasityčioti, nes šio profesija yra agronomijos profesorius? 

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta, kad Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Tad kaip manote, ar viešas Rimvydo Valatkos ir Edmundo Jakilaičio tyčiojimasis eteryje iš Viktoro Pranskiečio vien dėl to, kad šis yra agronomas, atitinka minėtą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą? Numanau, ką atsakys oponentai. Jie veikiausiai apeliuos į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) ir 33 straipsnio 2 dalį (Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, <……>), tačiau valdžios atstovų sprendimų kritika ir priekaištai asmeniui (tegu ir „viešam“) dėl jo turimos profesijos, yra iš esmės skirtingi dalykai.

Yra dar vienas, labiau teorinis teisinis aspektas atskiriant patyčias nuo nuomonės pateikimo ir saviraiškos laisvės. Deja, šiuo aspektu nei mūsų teismai, nei Žurnalistų etikos inspektorius nėra išsamiau pasisakę. Pasak teisės filosofo, prof. Sauliaus Arlausko, kai kalbama apie difamaciją, tai reikia turėti omeny du pagrindus: intelektinį ir valinį. Pas mus gi valinis visai pamirštas. Visuomenės informavimo įstatyme įžeidimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas ir viskas. Pratęsiant prof. S. Arlausko mintį, reikėtų pasakyti, kad valinį pagrindą galima identifikuoti pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis/rašantysis kritikas –  ar apginti konkrečias savo išpažįstamas vertybes, ar jo pagrindinis tikslas yra pažeminti oponentą ar kritikuojamą asmenį viešai, net ir tuo atveju, jei kritikuojamas asmuo nėra atlikęs jokių konkrečių veiksmų, kurie galėtų būti kritikos objektu pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį. Kitaip tariant, jei difamacija vyksta turint tik vieną – piktą valią, tokie veiksmai negali būti prilyginami nei nuomonei, nei  kritikai, o tik patyčioms ir tokiu atveju negali būti taikomas joks imunitetas nuo teisinės atsakomybės. Visiškai priešingai situacija turėtų būti vertinama, jei koks pilietis socialiniame tinkle gindamas savo išpažįstamas vertybes (pavyzdžiui – tradicinę šeimą), šiurkščiai (galbūt vartodamas ir nenorminę leksiką) kritikuotų už vienalytę partnerystę  ar ginklų kontrolės liberalizavimą pasisakantį politiką. Tokiu atveju  turėtų būti taikomas imunitetas nuo teisinės atsakomybės, nes asmuo gynė savo išpažįstamas vertybes, nors gal ir šiurkščiu, daug kam nepriimtinu būdu.

Beje, Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta piktnaudžiavimo teise samprata: Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. To paties straipsnio 2-e dalyje sakoma, kad Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Sąžiningumo reikalavimas taip pat yra nustatytas ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Jei žiniasklaidą laikome tam tikru verslu ar verslo dalimi, tai jai taip pat turi būti taikomi Civiliniame kodekse nustatytas sąžiningumo reikalavimas ir draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis. Jei žurnalistas, užuot kritikavęs „viešą asmenį“ dėl priimtų sprendimų, jį viešai žemina ir niekina dėl pastarojo profesijos, ar gali būti tokia žurnalisto veikla laikoma sąžininga? Tai – klausimas ir dabartinei Žurnalistų etikos inspektorei. Labai tikiuosi sulaukti atsakymo.

2016–ų vasario 29-ąją Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime buvo priimtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas. Šio kodekso 19 straipsnis vėl gi skelbia, kad  Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo vadovautis taisykle, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuodami apie privatų asmenį pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui.

Šioje vietoje reikėtų paklausti galbūt ne tik žurnalistės Rūtos Janutienės, ar tarkime, informacija apie Ramūno Karbauskio šeimos narius ir jų gyvenimą yra tas visuomenės interesas?  Pasakysiu kitaip. LR Konstitucijos 22 str. 1 dalyje įtvirtinta: Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Labai tikiuosi, jog dar suprantame, kad asmens šeimos gyvenimas yra jo ir tik jo šeimos privatus reikalas, ir Konstitucija čia nenumato jokių išlygų, ar tas asmuo yra „viešas“, ar privatus. Nekalbu apie smurto atvejus, bet – kur, kas ir kiek kartu susitinka šeimoje, yra tik šeimos narių reikalas.

Paradoksalu, kad turime net dvi institucijas (valstybinę ir nevalstybinę) – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (ŽEIT) ir Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios lyg ir turėtų rūpintis tuo, kad viešai eteryje iš asmens bent nebūtų tyčiojamasi vien dėl jo profesijos ar bent jau nebūtų be skrupulų lendama į jo asmeninį gyvenimą (net jei šis asmuo yra viešas), tačiau stebint ypač Nacionalinio transliuotojo eterį pastaruosius kelis mėnesius, susidarė labai stiprus įspūdis, kad šios dvi institucijos yra paprasčiausios biurokratinės struktūros, o ŽEIT dar ir pravalganti mokesčių mokėtojų pinigus, nepaisant skelbiamų išsamių ataskaitų. Antai, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 metų ataskaitoje nurodomi penki informacijos skleidėjai, padarę rimtą profesinį pažeidimą. Įdomu, ar minėtos akivaizdžios patyčios dėl profesijos LRT eteryje kaip nors atsispindės Inspektoriaus šių metų ataskaitose, o gal yra informacijos skleidėjai (ir tuo pačiu žurnalistai), kurie yra tarsi neliečiamieji, „nusipirkę“ pas parapijos kleboną išankstinę indulgenciją?  

Grąžinus į Civilinį kodeksą minėtą išlygą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės kritikuojant viešuosius asmenis, iškyla būtinybė stiprinti žurnalistų etikos savireguliaciją. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba paskelbė 2016-2018 Strateginį veiklos planą, kurio  pirmuoju veiklos prioritetu įvardintas ŽEIT reorganizavimas į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą ir efektyvesnės tarnybos veiklos užtikrinimas. Šiam prioritetui įgyvendinti numatyta nei daug nei mažai – 329600 Eurų. Reorganizuoti ŽEIT į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą norima, „siekiant veiklos principų suderinimo su kitų Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingų pareigūnų (kontrolierių) ir jų vadovaujamų institucijų veiklos principais.“ Keistai mūsuose įsivaizduojamas „veiklos principų suderinimas“, tarsi tai lemtų įstaigos pavadinimas. Antrasis veiklos prioritetas – mokymų žiniasklaidos atstovams organizavimas ir visuomenės informacinį raštingumo skatinimas (8000 Eur), trečiasis prioritetas – įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas (4000 Eur.) Skaičiai ir prioritetai kalba patys už save, ypač 329600 ir 4000…  Beje, pagal šių metų duomenis įstaigoje dirba 18 etatinių darbuotojų (neskaitant vadovo), o  išlaidos darbo užmokesčiui sudaro 225000 Eurų. Taigi, mistinė vienkartinė reorganizacija suvalgytų šimtu tūkstančių daugiau nei įstaigos darbuotojų algos visus metus. Deja, tarp gausybės lentelių apie biudžeto asignavimus Tarnybos interneto tinklapyje neradau jokio detalaus paaiškinimo, kas konkrečiai sudarytų numatomas reorganizavimo išlaidas? Pastebėjote, kad kukliausia suma skirta ne kam kitam, o darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, nors savaime aišku, kad didžiąją dalį tokios įstaigos veiklos sėkmės lemia būtent darbuotojų kvalifikacija. Tačiau su tokiais skaičiais ir tokiu požiūriu į žmogiškuosius išteklius labiau panašu, kad visas garas eilinį kartą išlėks į švilpuką, o ne į garvežio ratus.

ŽEI Tarnybos Strateginiame veiklos plane numatytos ir Teisėkūros iniciatyvos, kurias verta pacituoti: „1. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstatymo projektą ir pasiūlymus dėl kitų teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos reorganizavimą į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą; 2. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo projektą; 3. Parengti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme numatytų kriterijų ir ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gaires; 4. Inicijuoti teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos priskyrimą II įstaigų grupei pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintą sąrašą, pakeitimus.“ …. Šioje vietoje užduosiu tik vieną klausimą – ar dar vieno įstatymo priėmimas (kai Lietuvoje jų priskaičiuojama virš 5 tūkstančių…) kuomet jau yra šiuos teisinius santykius reguliuojantis Visuomenės informavimo įstatymas, savaime išspręs problemas? Pagaliau, jei eilinį kartą kažkam valdininkų kabinetuose parūpo nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, tai koks poveikis ir pavyzdys bus tiems nepilnamečiams, kai jie stebės žinomų žurnalistų patyčias ne bet kur, o Nacionalinio transliuotojo eteryje?

Strategijas ir atskaitas su lentelėmis lietuvaičiai tikrai išmoko kurti, matyt ne išimtis ir žiniasklaidos savireguliacijos įstaigos. Bėda tik ta, kad už panašių skambių strategijų ir lentelių neretai slepiasi veiklos imitavimas arba ciniškas visuomenės mulkinimas. Tikrai neketinu nuvertinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 20 metų įdirbio, nes darbų padaryta daug. Tačiau kalbant apie planuojamą institucijos reorganizaciją, įžvelgiu tam tikras rizikas, kad ne vetuotos Civilinio kodekso pataisos, o būsimoji Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaiga gali tapti tuo faktiniu cenzoriumi, kuris jau tiesiogine prasme ribotų žodžio laisvę ir informacijos sklaidą visuomenei arba tą informaciją atitinkamai „dozuotų“. Minėjau, kad ne pavadinimas savaime apsprendžia įstaigos veiklos turinį ir tos veiklos kokybę. Tačiau šiuo atveju labiau tikėtina, kad naujoje įstaigoje veiklos akcentas būtų ne etikos viešojoje erdvėje analizė, o informacijos sklaidos kontrolė veikiant administraciniais metodais. Kita vertus, valstybės įstaigos veiklos turinį pirmiausia apsprendžia tai įstaigai nustatoma kompetencija ir įgalinimai. Vertinant dabartinės ŽEIT Nuostatus, galima daryti išvadą, kad ši įstaiga turi daug funkcijų, pakankamą diskrecijos teisę tyrimų iniciavimui, gana plačias teises, todėl nematau planuojamos reorganizacijos logikos ir prasmės, juolab už trečdalį milijono. Čia matyčiau tik problemą, kad tokios tikslų, funkcijų, kompetencijų apimtys vargu bau įkandamos aštuoniolikai etatinių darbuotojų? 

Tačiau esminis ŽEIT veiklos aspektas yra dar ir tas, kad ŽEIT yra pilnai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, nors turi vykdyti konkrečios laisvos profesijos savireguliacijos funkcijas. Palyginti reikėtų su kitų laisvų profesijų atstovais, pavyzdžiui – advokatais. Priešingai nei žurnalistų gildija, Lietuvos advokatūra visas savireguliacines struktūras (Pirmininkas, Taryba, ypač Garbės teismas, Drausmės komitetas), kurios išlaikomos pačių advokatų, mokesčių mokėtojams tai nekainuoja nė cento. Kodėl gi kitos laisvos profesijos savireguliacija turi būti užkrauta mokesčių mokėtojams? Gal reikėtų pasidairyti į kitų šalių pavyzdžius, kaip Skandinavijos šalys, kur savireguliacijos našta tenka pačiai profesinei gildijai. Tačiau svarbiausia, kad tokia sistema veikia ir ten nekyla tokių problemų su žurnalistų profesine etika kaip mūsuose.

Baigiant grįšiu prie pirmiau išsakytų minčių. Manau, kad kuriantiems ir taikantiems įstatymus labai praverstų kuo dažniau atsiversti mūsų Konstituciją (o geriau jos apskritai neužversti), nes ten yra prasmingų tekstų, tereikia juos atidžiai perskaityti ir nereikės tuomet ieškoti dar ir dvasių specializuotoje įstaigoje. Kita vertus, tema reikalauja gilesnės teisininkų diskusijos. Tik ar tuos teisininkus išgirstų Prezidentūros tarnautojai, „greituko“ būdu patarinėjantys Valstybės vadovei, lieka vis mažiau vilčių. Mat visi skuba kaip išprotėję, diskusijoms laiko nepalikdami. Klausimas, tik kur link nuskubėsime?

O visai pabaigai  – keletas „perlų“ iš gausios pretendento į viešuosius asmenis R. Valatkos pastarųjų mėnesių kūrybos. Tipai su mečetėmis, vatnikai, šarltanai, fanatikai  – tai tik keletas epitetų iš p. Valatkos kūrybos. Sykiu tai  –darbelis Žurnalistų etikos inspektorei p. Gražinai Ramanauskaitei-Tiumenevienei, kuri gal atsakytų į paprastą klausimą paprastam piliečiui, ar cituojama žurnalisto leksika jau tapo nūdienos „analitinės“ žurnalistikos alfa ir omega?:

Užtat ką jau ką, o sveikatos ministrą tai turi. Profesionalą? O velnias jį žino. Žinome, kad Veryga yra psichiatras. Geras ar blogas – galime tik spėlioti. Sprendžiant iš pareiškimų viešojoje erdvėje – fanatikas.

Su valstiečiais ateina jau ir jaunosios kartos žmonių, kurie nemoka anglų kalbos. Ir kandidatų į tikrus vatnikus ateina. Užtenka pasižiūrėti, ką vatnikų ir šarlatanų svetainėje keletą metų rašinėjo toks Puidokas, kaip po vizito Maskvoje čiulbėjo kokia Papirtienė. O kokius lobius su savimi atsineša Matkevičienė, Kirkutis ir Kepenis?

Seimo daugumoje, kur pažvelgsi, ten tipas su mačete rankoj – R. Karbauskis, Aurelijus Veryga, Agnė Širinskienė, Eugenijus Jovaiša, Dainius Kepenis, Povilas Urbšys, Tomas Tomilinas, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Zenonas Streikus.

Tad belieka sulaukti kokio nors atsakymo iš Žurnalistų etikos inspektorės, nes juk negali toks karo laukas su minomis tęstis be galo ir be krašto…

Autorius yra teisininkas