V. Vasiliauskas. Lietuvos idėjos žmonės ir jų žemė (0)

Juozas Prapiestis (1949 – 2013) | iš A. Patacko gauta nuotr.

Juozas Prapiestis (1949 – 2013) | iš A. Patacko gauta nuotr.

Prieš Kalėdas  įprasta rinkti,  be kita ko, ir Metų knygą.  Mano Metų knyga būtų   šiemet  pasirodžiusi antisovietinio pogrindžio  dalyvio  Juozo  Prapiesčio (1949 – 2013)  kūrybos rinktinė „Amalo  uogos“.  Masinės makulatūros  jūroje  autorius  atrodo kaip balta varna. Graudžiai nekomercinis.

Kaip nekomerciniai būtų Vaižgantas ar Antanas Vaičiulaitis,  su kuriais  savo humanizmu,   atjauta   žmogui įprasta lyginti brandžiausią programinį Juozo  Prapiesčio grožinės literatūros  kūrinį  „Pasaulė prasideda sodzun“.

Aš bemeilinčiau šią J. Prapiesčio aukščiausios prabos prozą gretinti su Vinco Krėvės apsakymų Dzūkijos kaimu, o ypač – su Mariaus Katiliškio novelių romanu „Užuovėja“. Tokia pati žanrinė struktūra, tokia pati žmogaus ir gamtos vienovė, toks pats šviesus gimtojo sodžiaus kaip prarasto rojaus, kaip užuovėjos nuo pasaulio skersvėjų ir negandų, paveikslas.  Ir nuostabus stilius.

Jau pavadinimu „Pasaulė prasideda sodzun“ autorius byloja, jog  jo pasaulėvokos centras yra gimtasis  sodžius –  Gerdašiai, atkampus kaimas  Dzūkijos miškuose  ties Nemunu (anksčiau Lazdijų, nūnai Druskininkų savivaldybė), gretimi  panemunių kaimai, prigludę prie pat Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos sienų. Pasienio kaimų gyvenimo harmonijos nedarkė tautinė nesantaika arba iki dabar  mūsų visuomenėje rusenantys ir kaskart paūmėjantys „kalbos karai“. Lietuviai, lenkai, gudai nuo seno dalinosi  kraštovaizdžiu,   vietovardžiais,  ganyklomis, žentais, nuotakomis, o po karo – ir partizanais.

Juozo Prapiesčio „Amalo uogos“ |  leidėjų nuotr.

Juozo Prapiesčio „Amalo uogos“ | leidėjų nuotr.

„Mūsų kultūros lopšys – sodžius. Su visu kraštovaizdžiu, vardais, papročiais ir gyvenimais. To beveik nerasime metrasčiuose, – tvirtina  autorius. – Didžioji pasaulio istorija tarsi praeina aplenkdama mūsų kaimus ir jų žmones, nors savo buvimu jie palieka pėdsaką žemėje, kaip ir miestų kultūra ar didžiųjų žmonių gyvenimai. Tik šios,  tyliosios  kultūros esmė visai kita. Jai lyg kitas tikslas žemėje skirtas – ne skleistis, bet gilėti ir parodyti, kad be didžių pasaulio problemų, šalia mūsų visada yra artimas žmogus, jaučiantis, kenčiantis, geras ir nelabai. Būti žmogumi – sau ir kitam, savo žemei – štai jos linkmė.“

Žmogus savo žemei – tai būta Juozo pašaukimo, kurį jis realizavo,  kaimo  vaiko akimis įamžindamas novelių kūrinyje Gerdašius, panemunių gamtos grožį ir jos niekad nesibaigiančius virsmus,  nuo kūdikystės lydėjusius  sodiečius, jų kalbą (nepiktnaudžiaujant tarme, saikingai dzūkuojant tik dialogais, tiesiogine kalba), paprastą buitį, darbus ir įspaustus pėdsakus gimtojoje žemėje. Čia prabėgusią autoriaus „vaikystę  be televizoriaus“ (šiandien sakytume: be kompiuterio ir mobilaus telefono).

Kaip detalės, neva atsitiktinės nuotrupos į „Pasaulė prasideda sodzun“ audinį  punktyru meistriškai  įaustos  šykščios berniuko sąmonę pasiekusios  pokario  užuominos apie ūkininkų  varymą į kolchozus, vežimą( trėmimą) į Sibirą, Lietuvos partizaninį karą. Lyg  tolimas griaustinis anapus girios.

„Didžioji pasaulio istorija“  neaplenkė  tarp miškų prie Nemuno pasislėpusios mažojo Juozuko  užuovėjos – Gerdašių, į šipulius sudaužydama šį vientisą šviesų harmoningą pasaulį. Tai jau kitų J. Prapiesčio rinktinės „Amalo uogos“ kūrinių tema.

J. Prapiestis yra atstovas tos pokario generacijos, kuri pirmoji augo ir brendo, jau pasibaigus masiniams trėmimams, sutriuškinus ginkluotą rezistenciją ir sovietizavus Lietuvą, taip jos mokyklą, jaunosios kartos auklėjimą: „Miškuose  dar nuaidėdavo pavieniai šūviai, kai mes ėjome mokytis rašto. Baisiausi tautos istorijos laikai palengva ėjo praeitin, palikę žymes motinų veiduose  ir tuščiuose soduose. Namuose mokėmės tikėjimo tiesų, o mokyklose rašto ir paniekos Dievui, – rašo J. Prapiestis  „Laiške motinai“. – Mūsų tėvai buvo vadinami tamsiais ir atsilikusiais, visos klasės akivaizdoje juoktasi iš motinų, giedančių sekmadienio pamaldose. Argi gali dešimtmetis vaikas, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, tik nesuteptą dieviškos meilės jausmą,  atsilaikyti prieš viliojančią  šviesaus ir tariamai laimingo gyvenimo perspektyvą. Vaikui, augusiam kaime, tas paslaptingas ir didingas pasaulis atrodė kaip pasaka, kuri patraukia ir kuria lengvai įtikima.

Po penkerių šešerių  metų tokio apdorojimo jau nemokėjome mąstyti ir tikėjome tik žemės dievais. Palikome vienas motinas prie kryžiaus su netekimo skausmu,  bet su viltimi, kad Dievas grąžins jų vaikus iš paklydimų“.

Šis kuklios apimties esė sukėlė išskirtinį KGB įniršį. Mat J.Prapiesčio „Laiškas motinai“ – tai ne tik asmeninis  credo. Tai ir  jo kartos nueito kelio dvasinio lūžio, lemtingo apsisprendimo  gairė:  „…mes stovime prie naujo slenksčio – arba liksim  savim ir eisime tolyn, arba krisim į besisukančias  istorijos girnas ir pavirsime dulkėmis“.

„Laiškas motinai“ , liudijęs  apie  plika akimi dar neįmatomus, tačiau visuomenės gelmėse jau  prasidėjusius nesustabdomus  poslinkius, buvo paskelbtas 1983 m. pogrindžio leidinyje „Lietuvos ateitis“ – po kunigų Alfonso Svarinsko teismo už pasipriešinimą prievarta brukamam ateizmui,  už Lietuvos jaunosios kartos katekizaciją  ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus Sigito Tamkevičiaus suėmimo šio teismo salėje. Juozas  vienas pirmųjų  iš savo kartos  atsitokėjo ir surado kelią iš ateizmo dykumos atgal pas savo paliktas  motinas prie kryžiaus. Vėl tapo savimi. Kaip jam tai pavyko?

Juk tuo metu – praėjusio amžiaus  aštuntą ir devintą dešimtmetį, per patį Šaltojo karo įkarštį, Sovietų  Sąjunga paskelbė apie  galutinę socializmo pergalę,  savo  karine galia už geležinės uždangos įkalinusi Vidurio ir Rytų Europą, laikanti už gerklės Vakarus. „Blogio imperija“, atrodė, gyvuos per amžius.  

Nesvarbu, kad Maskvos ir Vilniaus intelektualai graibstė nelegaliai platinamą 1970 m. Andrejaus Amalriko  pranašišką  straipsnį  „Ar išliks Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?“ – toks klausimas buvo lyg iš mokslinės fantastikos žanro. Nesvarbu, kad  savo sustabarėjusia ideologija,  buka  agitacija ir propaganda sovietų šalis  vis labiau panėšėjo į milžinišką kenotafą (tuščią kapą, tuščiavidurį paminklą). Jau net patys komunistai nebetikėjo savo skelbiamais lozungais,  nukaršusiu kaip ir tuometis  diktatorius Leonidas Brežnevas marksizmu – leninizmu, sovietiniais laikraščiais ir socializmo  pasiekimų  propaganda.

Tačiau visi tikėjo sovietų tankais ir atomine bomba, o šalies viduje –  visur esančiu ir viską stebinčiu  KGB. „Šios  sistemos pakeisti neįmanoma, priešintis jai beprasmiška, aš nieko negaliu padaryti“, – turbūt labiausiai tuometį konformizmą (ir karjerizmą)  pateisinusi ir skatinusi mintis. Todėl ne vienas  Lietuvos inteligentas ar menininkas, nors širdies gilumoje šlykštėjosi  socialistiniu realizmu ir jo sukurta fasadine kultūra, negalėdamas, ironiškais žymaus išeivijos rašytojo Jurgio Jankaus žodžiais tariant, pasislėpti miškuose, pasislėpė partijoje. Pridurkime: arba marksizmo – leninizmo katedrose, partinėse mokyklose.

J. Prapiestis  pasislėpė vilniškiame Mokslų akademijos vadinamajame aspirantų bendrabutyje (prie M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos), kur rinkdavosi  jo bendraminčių ratelis. Būdinga, kad šie jauni  žmonės, atsisakę slėptis partijoje ar daryti kitokius kompromisus  su sąžine, buvo technokratai, tiksliųjų mokslų atstovai, nepasirinkę humanitarinių profesijų (nors dauguma jų visą gyvenimą rašė eilėraščius) vien todėl, kad studijų suole  bent kiek  išvengtų privalomo ideologinio smegenų plovimo ir komunistinės indokrinacijos.

Vilniaus aspirantų bendrabutyje sielų giminystę per poeziją, literatūrą, meną, kultūros , filosofijos ir tautos  istoriją, baltiškąjį paveldą atradę J. Prapiestis, Mindaugas Tomonis, Algirdas Patackas buvo Kauno politechnikos institutą baigę  inžinieriai, Virginija (Gina) Vosyliūtė – geologė, Aldona Katkauskaitė – matematikė, Zita Vanagaitė – architektė. Prie jų prisijungė  įstabaus talento grafikė Gražina Didelytė. Pulkelis jaunų idealistų  šiandien užmirštas  žodis), suabejojusių marksistine dogma, kad būtis lemia sąmonę, kad materija yra svarbiausia – visa ko pradžia ir pabaiga. Lietuvos idėjos žmonės.

Todėl dar stipriau  juos suartino žygeivių kultūrinis, lituanistinis ir istorinis  judėjimas – anuomet pusiau legali,  valdžios pro sukąstus dantis dar toleruojama  protesto forma. Juozas,  vienas žymiausių žygeivių, su  draugais  išsiruošęs į istorines  Lietuvos vietas, ieškodamas  lietuvybės  salelių, baltiškosios kultūros  paminklų ir liudijimų  Gudijoje , Rusijoje, slapčiomis lankydamas tremtinius ir partizanų kapus,  dezertyruodavo iš sovietinės tikrovės – „zonos“, kaip ją vaizdingai  pavadino autobiografinėje apybraižoje „Gyvenimas zonoje“. Pabėgdavo nuo  paradų kultūros. Net ir tiesiogine prasme.

„Ruošiamės kelionei į Polocką. Vėl bėgsime nuo paradų alaso. Lenino prospektu vidurnakčiais marširuoja kareiviai šaukdami „ura, ura,  ura“. Iki Žvėryno tas „ura“ ataidi lyg pafrontės kanonada. Aspirantų bendrabutyje prie bibliotekos dar gūdžiau. Kanonada aidi visai čia pat. Tiesiog nėra kur dingti“, – prisimena autorius „gyvenimą zonoje“.  

Šie jaunuoliai nepretendavo į disidentus, nekėlė politinių tikslų – jie tik nesutiko meluoti. Tai jau savaime buvo iššūkis santvarkai, kurioje  negalėjai gauti patikimos informacijos ar statistikos ir kurioje melavo visi:  žurnalistai, rašytojai, meno kūrėjai, istorikai, ekonomistai, filosofai. Net psichiatrai.

 Pirmąja  iš bendrabučio drauguomenės  KGB  ir  psichiatrų  auka tapo  restauratoriumi  dirbęs  talentingas poetas ir mąstytojas Mindaugas Tomonis (1940 – 1975), atsisakęs restauruoti Kryžkalnio paminklą „armijai išvaduotojai“ ir savo vardu Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje surašęs protestą dėl religijos ir tikinčiųjų persekiojimo. Elgtis pagal sąžinę, spjauti į šizofrenišką viešąjį gyvenimą, kai kalbi viena, o galvoji visai ką kita – tai „zonoje“ buvo laikoma sunkia  liga. Ištvėręs priverstinį „gydymą“ psichiatrijos ligoninėje Mindaugas paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Pavilnyje  po traukinio ratais.

Jauno poeto  žūtį (nužudymą?) bičiuliai  suvokė kaip  savo garbės skolą draugui.  Ir žinią (Mindaugo esė „Žinia“ to paties pavadinimo M.K. Čiurlionio paveikslo tema tapo savotišku poeto testamentu). Žinią, kad jau metas – ilgiau nebegalima taikstytis su melu ir niekšybe.

 1978 m. pasirodė  pogrindinis, todėl cenzūros nekontroliuojamas  kultūros leidinys „Pastogė“. Leidinio idėjos ir pavadinimo autorius – M. Tomonis, leidėjai ir redaktoriai – J. Prapiestis, A. Patackas ir G. Vosyliūtė, įgyvendinę mirusio draugo svajonę ir  žengę į pogrindžio kultūrą, iš kurios sugrįžti  atgal „zonoje“  buvo nebeįmanoma.

Nors „Pastogė“ ir vėlesnė  „pastogininkų“  savilaida neskelbė  politinių manifestų, antitarybinių  tekstų,   jau vien tai, kad prasivėrė laisva nekontroliuojama minties erdvė, kurioje  gali rašyti ir spausdinti, ką panorėjęs, be jokių leidimų ( pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus vertimus ), „zonoje“  buvo  erezija ir pavojinga shizma, kurią  privalu nedelsiant užgniaužti. Ir ji buvo užgniaužta.

A. Patackas 1986 m.  atsidūrė Vilniaus saugumo rūsiuose, J. Prapiesčio metaforą „Gyvenimas zonoje“ (spėju, ją įkvėpė Andrejaus Tarkovskio šedevro „Stalkeris“  apleista, negyvenama, kareivių saugoma  siurealistinė  „zona“)  KGB  pavertė realybe – po tardymų  išsiuntė  lietuviškos savilaidos redaktorių ir autorių  į Černobylio avarijos zoną, kur Juozas  gavo radiacijos dozę, po pustrečio  dešimtmečio nulėmusią onkologinę ligą ir ankstyvą mirtį. Palaidotas Gerdašių paties įamžinto Baltakalnio kapinaitėse greta  savo mylimų herojų.

Atgautos laisvės laikais šie pogrindžio kultūros  žmonės nestovėjo per mitingus ir paradus pirmose gretose po vėliavomis, nesiveržė į tribūnas – jie tapo tyliosios kultūros žmonėmis, pasiryžę   prisiimtas  priedermes  savo žemei  vykdyti iki galo. Tai būta ir „pastogininkų“ įsipareigojimo „būti žmogumi – sau ir kitam“, riteriškos, galima tarti, patackiškos  ištikimybės, moralinės  skolos grąžinimo savo amžinybėn iškeliavusiems draugams.

Tai  ir bendražygių sutelktomis  pastangomis  dienos šviesą išvydęs  M. Tomonio kūrybinio palikimo solidus tomas „Žinia“. Tai  ir  J. Prapiesčio  „Gyvenimo zonoje“  jaudinančios „Keturios memorijos bendražygėms“: Virginijai (Ginai) Vosyliūtei (1936 – 1998), Aldonai Katkauskaitei (1946 – 1995), Zitai Vanagaitei (1942 – 1990), Gražinai Didelytei (1938 – 2007). Tai ir po Juozo mirties A. Patacko ir kitų raginimai  kuo greičiau išleisti  J. Prapiesčio  kūrybos rinkinį. Pagaliau šių metų lapkritį  Kauno įgulos  karininkų ramovėje bendražygių rūpesčiu atidengta  atminimo lenta pačiam A. Patackui (1943 – 2015). Nenutrūkstanti, „pastogininkų“ pradėta  dvasinės ištikimybės ir atminties grandinė.

Nepriklausomybės laikais Juozas suskubo įvykdyti dar vieną savo gyvenimo misiją  ir įsipareigojimą gimtajai  Dainavos  žemei,   Lietuvos partizanų kraštui: rasti  ir  pasakyti teisybę  apie „baisiausius tautos istorijos laikus, (…) palikusius  žymes  motinų veiduose  ir tuščiuose soduose“.

Laikai Dzūkijoje  iš tikrųjų buvo baisūs  ir  neperprantami: iš pradžių ištisos šeimos, išėjusios į mišką ir už Lietuvos laisvę  didvyriškai padėjusios galvas,  suguldytos miestelių turgaus aikštėse;  paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis:  jau  prie savo namų suguldytos nekaltos  šeimos, išžudytos  partizanų rankomis ir vardu. Žmonių akyse  laisvės kovotojai buvo paversti  banditais, enkavėdistų vadovaujami  stribai – „liaudies gynėjais“.  Dar viena niekšybė ir melas,  kuris  gyvas ir tebesitęsia iki šiol.

Užtat  sukrečiantis  J. Prapiesčio esė „Pūščios slėpiniai, arba uždraustojo laiko beieškant“*  ne vien apie praeitį, kruviną pokarį. Pasak autoriaus, tuo gūdžiuoju metu paleistas melo ir klastos mechanizmas neužsikirsdamas veikia ir mūsų dienomis.  Suvoki, kodėl Lietuvoje buvo sužlugdyta liustracija:  ji tiesiog negalėjo įvykti, nes jai pasipriešinusios nematomos  jėgos buvo pernelyg  galingos.  Todėl nepriklausomybę atgavusi Lietuva ir gyvena ant melo pamatų, murdydamasi nepasitikėjimo, tarpusavio įtarinėjimų, gandų, šmeižto ir nepatikimų tiesų liūne. To  melo mastai buvo tokie dideli, jis palietė tiek daug  žmonių, taip giliai įsiskverbė į  jų   sielas,  kad visuomenė neišdrįso pažvelgti skaudžiai  tiesai į akis: neverta  kapstytis po praeitį, draskyti senų žaizdų ir kiršinti žmonių.  J.Prapiestis išdrįso.

Nepriklausomybės metais J. Prapiestis  tylomis  triūsė  Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba)  analitiku, kuriam buvo prieinami visi archyvai. Kadangi  pokario vaiko  „prisiminimai, jų nuotrupos  kaip kokie  amalai prie medžio šakų, prilimpa  ir lieka visam gyvenimui“ ( „Amalo uogos“), jie  tapo nenumaldomu  viduju akstinu žarstyti  „rezistencijos pelenus“  ir  juose ieškoti  atsakymo į pačius nemaloniausius klausimus.

Apipeliję  pageltę archyvų  slapti NKVD/NKGB(KGB) dokumentai, blunkančiu prastu rašalu saugumiečių surašyti  operacijų planai, raportai, tardymų protokolai, agentų pranešimai, atskleidžiantys nematomą  kruvinų  įvykių pusę ir jų dalyvių tikruosius veidus, paties autoriaus pogrindininko patirtis, leidusi tiesiogiai  pažinti  saugumo ir jo agentų rafinuotą klastą (vienas Juozo žygių artimiausių draugų buvo „besišypsantis niekšas“ – giliai infiltruotas ilgametis KGB agentas „Pranas“), analitiko įgūdžiai ir rašytojo talentas padėjo atverti  Pūščios slėpinių  vartus, už kurių laukė neįsivaizduojamas smurto, žiaurumo, melo,  klastos  ir išdavysčių pragaras. Neatsitiktinai šie  vartai autoriui priminė sunkias kaip kapo dangtis KGB rūmų Vilniuje ąžuolines duris.

Pūščia – tai  milžiniškas Leipalingio – Kapčiamiesčio miškų masyvas, besitraukiantis į Lenkiją, Augustavo linkui,  seniau  vadintas Skomanto giria, nusėta  dzūkų kaimeliais, partizanų takais  ir bunkeriais.

„Istorikai pripažįsta, – rašo J.Prapiestis, – kad Lazdijų apskrities pokario įvykiai traktuotini kaip fenomenas – kruviniausias, mįslingiausias ir nebūdingas likusiai Lietuvos daliai. Keistenybių čia daug, bet jos ir lieka istorikų nepaaiškinamos, visiškai nustelbiamos faktų baisumo ir liudytojų pasakojimų“.

Lazdijų apskrities pokario „fenomenas“ buvo suplanuotas NKVD/ NKGB  centruose Maskvoje ir Vilniuje. Po legendinio  partizanų mūšio 1945 m. Kalniškės miške prie Krosnos su reguliaria NKVD kariuomene, po visą  Lietuvą pasklido herojiškas pasakojimas apie laisvės kovotojų parodytą neregėtą drąsą, įkvėpdamas tautą tęsti pradėtą ginkluotą pasipriešinimą. Net ir pralaimėjus nelygią kovą su  šimteriopai  gausesniu priešu, tautos atmintyje visiems laikams  būtų likęs, J. Prapiesčio žodžiais tariant, tikėjimas:  „Tas penkmetis po karo – mūsų Žalgiris“. Okupantas to negalėjo leisti. Jis pakeitė taktiką

Prieš  partizanus buvo mesta  ne  reguliari  kariuomenė, kuri  atviroje kovoje  būtų greitai nuslopinusi  jų  pasipreišinimą, bet iki tol Lietuvoje menkai  pažinti čekistai  su jų nenuspėjamais tikslais ir veiksmais – operatyviniais žaidimais ir kombinacijomis. Reguliari  NKVD ar pasienio kariuomenė būdavo pasitelkiama tik užbaigti čekistų pradėtą darbą.  Kareivio  uždavinys –  kuo greičiau aptikti ir nedelsiant  sunaikinti priešą. Čekistui to negana – gyvas priešas  jam naudingesnis, jeigu jį paversi  išdaviku, agentu ar informatoriumi.

„Pūščios slėpiniuose…“ gluminančių keistenybių į valias.  Lazdijams dėmesį skiria net Maskva: privalu pačiam  SSSR vidaus reikalų komisaro pavaduotojui Kruglovui raportuoti apie agentūrinio operatyvinio darbo rezultatus Seinų (Lazdijų) skyriuje: kiek agentų ir informatorių  per dešimt dienų užverbuota atskirai pagal NKVD ir NKGB  linijas. Iš viršaus nuleidžiami  agentūros  verbavimo  planai,  iš Vilniaus į  Lazdijus skrieja direktyvos, konkretūs nurodymai, kokius agentus nukreipti  į vieną ar kitą būrį,  grėsmingi centro  perspėjimai  Lazdijų enkavėdistams dėl nepatenkinamo  darbo  ir reikalavimai  „imtis aktyvių priemonių vidinės agentūros plėtrai“.

Didžiausia keistenybė: ne partizanų naikinimas, bet agentų verbavimas ir jų  infiltravimas į rezistentų  gretas buvo svarbiausia Lazdijų NKVD skyriaus užduotis 1946- 1949 m. Lietuvos NKVD ir NKGB vadovybė  1946 m. buvo išleidusi direktyvą,  nurodžiusią  NKGB  vietos skyriams: kiekvienam partizanų būriui sukurti NKGB darbuotojų grupę, kuri  į  būrį įvestų vidaus agentus.

Dzūkijos sodžius  ir  rezistencija susidūrė su iki tol nepažinta paderme, net jos vardas negirdėtas ir neatskleistas iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos: agentai smogikai.  Tai melagingo partizanų būrio nariai – profesionalūs NKVD galvažudžiai, aprengti  Lietuvos partizanų uniformomis. Ir vidaus agentai smogikai, patys pavojingiausi, padarę didžiausią žalą  ginkluotai rezistencijai: staiga Dzūkijos partizanai pradėjo žūti ne mūšyje, o savo žeminėse – arba vidaus agentų smogikų išduoti, arba nuo jų rankos. Šie agentai daugiausia  buvo rekrūtai iš pačių partizanų – legalizavusiųjų, suimtų  arba įtrauktų per gimines.

Ir tai nebuvo pavieniai atvejai: ilgainiui, anot autoriaus,  vidaus agentai  sudarydavo kone pusę partizanų būrio. Kaip pavyko paleisti šį agentų rezistencijos  gretose ir informatorių pamiškių sodžiuose konvejerį, nors savanorių beveik nebuvo? Kaip raportuojama  Maskvai  apie sėkmingai vydomus  agentūros  plėtojimo planus, agentai ir informatoriai užverbuojami vien pagal kompromituojančius duomenis. Visuotinė baimės atmosfera, kai virš kiekvienos  trobos tvyro tremties į Sibirą grėsmė, nevaržomas enkavėdistų ir stribų  teroras, nežmoniški tardomų  partizanų ir jų ryšininkų kankinimai, šantažas  ir grasinimai susidoroti  su jų šeimomis,  net mažais vaikais  nulėmė ne vieną nuopuolio ir išdavystės dramą.

Ginkluotas pasipriešinimas buvo ardomas iš vidaus, demoralizuojant rezistentus, pakertant jų kovinę dvasią, sėjant tarpusavio nepasitikėjimą,  kai kaimynas šnipinėja  kaimyną, kai  partizano tėvas įduoda sūnų, partizanų vado sesuo, žmona ar sužadėtinė  tampa  uoliomis  agentėmis.

Kaip ta buvusi  ilgakasė septyniolikmetė Leipalingio gražuolė gimnazistė, partizano sesuo, papasakojusi autoriui  romantišką istoriją:  išgirdusi iš ją įsimylėjusio miestelio kagėbisto Nikanorovo apie  būsimus vežimus, lėkdavusi penkiolika kilometrų per Pūščią, kad įspėtų savo kaimo žmones.  O iš tikrųjų –  įgudusi  agentė „Fortūna“,  šnipinėjusi Leipalingio gimnazijos (kurios auklėtinis yra ir pats  J. Prapiestis)  pogrindinę organizaciją,  perdavinėjusi žinias apie partizanus ir jų pagalbininkus.

Arba partizanė Rūta –  Veisiejų vaistininkė Ubogorskienė,  pelniusi visišką  laisvės kovotojų  pasitikėjimą, nes teikė jiems  medikamentus ir tvarsliavą. Bet su KGB žinia – ši agentė „Šepylo“ vidaus agentus  smogikus  aprūpindavo preparatais, kuriais buvo nuodijami arba užmigdomi partizanai.

Žinomiausias  iš Pūščios išdavikų – toks „mielas dzūkelis“ Antanas Urbonas, Baikio Antanukas iš Lipliūnų.  Tai KGB agentas „Žinomas“ , kurio „vardas, –  kaip  teigia autorius, – yra  visai greta didžiausių rezistencijos duobkasių – Juozo Markulio, Kosto Kubilinsko, Juozo Deksnio”.   „Mielas dzūkelis“  įkalė  paskutinę vinį  į Lietuvos partizanų karstą, 1956 m. Kaune išdavęs ir padėjęs  suimti legendinį  visos Lietuvos  partizanų vadą Adolfą Ramanauską- Vanagą. Už šią operaciją  A. Urbonas gavo  3000 rublių KGB  premiją.

Bet  šiurpiomis  išdavystėmis, klastingais  infiltruotų agentų ir užverbuotų informatorių tinklais šėtoniškas scenarijus  nesibaigia. Yra dar kraupesnė ir klastingesnė jo dalis, susijusi su svarbiausia ir  iki šiol slapčiausia vidaus agentų smogikų paskirtimi, kurią pirmąsyk atskleidžia „Pūščios slėpiniai…“.

Tai civilių, ištisų šeimų, neiškiriant moterų ir vaikų  žudynės, palikusios giliausius randus šio Dzūkijos pakraščio pokario istorijoje ir žmonių atmintyje. Gerdašiuose per vieną naktį buvo išžudytos dvi darbščios ir doros šeimos,  partizanų rėmėjos. Viso – 17 aukų.
Sodiečių  ne tokį  siaubą ir pasipiktinimą būtų sukėlę, jeigu  šį vietinį genocidą būtų surengę iš svetur atsibasčiusi partizanais apsimetusi smogikų gauja.  Bet čia žudė nuo mažumės  pažįstami vyrai iš  savo ar gretimo kaimo.  Ir kas galėjo įtarti, kad šie rezistentai yra  seniausiai užverbuoti vidaus agentai smogikai, vykdantys ne jų  kruopščiai suplanuotą operaciją? Kaip ir Pūščios pabaisa Bečelė iš Buteliznos kaimo – partizanas  Alfonsas  Vaikšnoras-Uola, sykiu – pats vertingiausias  agentas smogikas „Kurok“.

Tokių operatyvinių agentūrinių operacijų ir specialių kombinacijų taikiniais tapdavo nepasiduodantys verbavimui partizanai ir jų vadai, kai  miške vidaus agentai smogikai rasdavo NKVD „pamestus“ rusiškus  dokumentus, nurodančius tariamus išdavikus, kad apmeluotus  laisvės  kovotojus  likviduotų  patys partizanai.  Arba dzūkų šeimos, atsisakiusios bendradarbiauti arba sutikusios, tačiau ir toliau rėmusios Pūščią (mišką).  Pakakdavo kam iš gausios pamiškių kaimų agentūros  šnibžtelėti apie parsidavėlius – ir iš miško pasirodydavo „keršytojai“.  Vidaus agentai smogikai.

Ar kartais  tų pokario „pamestų“  dokumentų  šiandien nepakeitė iš nežinia kur traukiamos pažymos, o kaimo šnibždeikų tinklo –  interneto trolių legionas, kompromituojant, apšmeižiant, moraliai naikinant  ir šalinant  neparankius asmenis? Nieko nauja po saule.

Nuošaliame izoliuotame nuo Lietuvos partizanų vadovybės regione pralietu nekaltų žmonių krauju buvo kompromituojamas  ginkluotas pasipriešinimas, pakirsta jo socialinė atrama. Žmonės nusigręžė nuo partizanų. To ir buvo siekta.

Dzūkijos užkampis  tapo NKVD/NKGB poligonu ar laboratorija, kurioje herojiškas pokario rezistencijos pasakojimas buvo perdirbtas į purviną banditizmo naratyvą,  propagandos mašinos  ištransliuotą visai Lietuvai. Žodis „banditai“,  jo sinonimas „buržuaziniai nacionalistai“  buvo įskiepytas  žmonių sąmonėje, įtvirtintas ir įteisintas  istorijos puslapiuose.

Šio naratyvo galutinis  tikslas – išniekinti  ir sunaikinti pačią  Lietuvos laisvės, nepriklausomos valstybės idėją, dėl kurios žuvo Lietuvos partizanai,  gal net pačias  jos ištakas . Kaip ir dergiant  1941 m. Birželio  sukilimą,  Juozo Brazaičio Lietuvos  Laikinąją Vyriausybę ar  emigracijoje nenutrūkusią rezistenciją, visus  26-rius atkurtos nepriklausomybės metus atkakliai ir  sistemingai pakurstant pseudodiskusijas  ir  intelektualų kolektyvinius protestus  dėl rezistencijos herojų atminimo įamžinimo.

Pasakojimo tekstas, juodinantis laisvės  gynėjus,  iškiliausias  patriotiškas asmenybes,   ir potekstė  – panieka ir neapykanta pačiai  nepriklausomos Lietuvos idėjai – nesikeičia nuo tolimojo pokario, nes  nesikeičia ir  slaptasis tikrasis naratorius. KGB forever.

Aleksandras Solženicynas  sakė: melas yra  slaptas metafizinis komunizmo vardas.  J. Prapiestis šį slaptą  vardą įminė.  Jo esė „Pūsčios slėpiniai, arba uždraustojo  laiko beieškant“ –  paskutinis didysis „pastogininkų“ kartos mūšis su komunistiniu melu   jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar dar yra kam jų kovą tęsti? Dėl Lietuvos idėjos?

P.S. J. Prapiesčio kūrybos rinktinę „Amalo uogos“ sudarė Juozo žmona Ramutė Prapiestienė, išleido Lietuvos gyventojų genocido  ir rezistencijos tyrimo centras. Knygą galima įsigyti šio centro knygyne.

______________________

Skaitykite Alke:

J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (I) 

J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (II) 

J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (III)

J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (IV)

J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (V) (video)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *