V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (41)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Klausimas ne tik, ką daryti, bet ir – kaip daryti. Jau vien būsimas susitarimas su Jungtine Karalyste yra didžiulis galvos skausmas, pareikalausiantis nemenkų politinių ir intelektinių pajėgų derinant likusių Sąjungoje valstybių interesus.

Prieš susitikimą netrūko įvairaus lygio politikų pasisakymų, kuriuose labai aiškiai girdėjosi didelis susirūpinimas ES ateitimi, o sykiu apgailestavimas, kad ES vadovai nesugeba imtisveiksmingų priemonių iškilusioms problemoms spręsti. Tačiau dera turėti omenyje, kad pačios problemos „nestovi vietoje“ – jos rutuliojasi, nesileidžia įspraudžiamos į aiškesnius suvokiminius rėmus, skaidosi ir netikėtai susisieja, ryškėdamos vis naujais pavidalais.

Kitas dalykas tas, kad įvairiomis problemomis, taip pat ir imigrantų krizės, stengiamasi pasinaudoti. Tarp tų pasinaudojančių esama ir įvairių europinių institucijų. Žodžiu, problemos apauga nenorimais aiškiai nusakyti interesais, kurie neleidžia priimti veiksmingų politinių sprendimų. Tad lieka kalbėti apie būtinumą didinti politinį ir biurokratinį atsakingumą bei rodyti pernelyg didelį solidarumą, smerkiant įvairiausio plauko vadinamuosius „populistus“, kurie vis labiau neduoda ramybės gerovės aukštumose svaigstančiam europiniam politiniam elitui.

Bratislavoje išties buvo tartasi, tačiau labai neaišku – dėl ko susitarta. Paskelbtoji Deklaracija ir kelios gairės nužymi tam tikrus karštuosius probleminius taškus, tačiau pačias svarbiausias problemas palieka už skliaustų. Solidarumas buvo demonstruojamas, tačiau kai kurių valstybių vadovai nesileido įtraukiami į bendrą parodomojo solidarumo šventę. Įtampos linijos ryškėja lyginant ankstesnes ir po susitikimo išsakytas valstybių vadovų ir ES politikų mintis apie dabartinę ES būseną ir būtiniausius darbus. Tačiau svarbiausia – kokiu idėjiniu ir ideologiniu pagrindu bus plėtojama ateities Europos vizija. Drįstume manyti, kad kaip tik ideologiniai dalykai tampa svarbiausi. Bėda ta, kad žiniasklaidoje apie juos menkai teužsimenama.

Susirinkusiems pagrindinės aptariamos problemos buvo aiškios – nelegali imigracija, kova su terorizmu, ekonominės ir socialinės bėdos, išorinis saugumas. Aptarimams toną davė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas, kad ES esanti kritinės būklės. Jos pasisakymas savaip nurodė vieną esminę ES problemą, kuri nebuvo plačiau aptariama: ES „motoras“ – Vokietija ir Prancūzija – yra už tolesnę valstybių integraciją, o dauguma šalių narių ima abejoti besaikio integravimosi privalumais.

Vis labiau ryškėja federalistinės Europos projekto ydingumas. Pirmiausia jis menkina nacionalinius tapatumus ir silpnina suverenių tautų kultūras bei kultūrinę kūrybą. Višegrado šalys – Slovakija, Čekija, Lenkija ir Vengrija – nusiteikusios prieš neapgalvotą tolesnę integraciją ir reikalauja stiprinti ganėtinai nustekentą mažųjų ir vidutinių valstybių suverenitetą, valstybių parlamentams susigrąžinant iš Briuselio dalį teisių.

Daugelis mažųjų valstybių patyrė dideles bėdas, kai neteko savų finansinių instrumentų ir buvo atiduotos vadinamųjų finansinių rinkų malonei. Vieninga valiuta taip pat pasirodė nesanti besąlygiškas gėris. Kitas svarbus dalykas – vis labiau krinta į akis tai, kad ES vadovybė ir biurokratija veikia demokratijos stokos sąlygomis ir tik imituoja demokratines procedūras. Kadangi vieninga europinė visuomenė dar nėra ir, matyt, artimiausioje ateityje nebus sukurta, tai ta stoka neišvengiama. Tačiau joje esama akivaizdžios blogybės – niekam neatsakingo ir vis labiau politiškai stiprėjančio biurokratinio sluoksnio įsigalėjimas. Tas sluoksnis ne tik politinėmis priemonėmis diegia daugeliui žmonių nepriimtiną genderizmo ir tautų susimaišymo ideologiją, bet ir už Europos mokesčių mokėtojų pinigus bei pelningą lobizmą susikuria sau neregėtą ir jau akis badančią gerovę.

Neatsakingųjų sluoksnis darosi vis labiau uždaras ir save reprodukuojantis – nelyg naujųjų kilmingųjų, į kuriuos įtraukiami tik labiausiai pasižymėję kovotojai už federalizmo ir genderizmo „idėjas“. Europos Tarybos prezidentas lenkas Donaldas Tuskas pasisakė prieš naujų galių teikimą europinėms institucijoms, vadinasi, ir prieš tolesnę integraciją, tačiau klausimas – kaip tų institucijų galias mažinti.

Vis stipriau ES politikų debatuose girdisi Višegrado ketveriukės balsas, svarbiais klausimais oponuojantis ES „motorui“. Slovakijos premjero Roberto Fico lūpomis po susitikimo buvo pareikšta, kad ketveriukė blokuos susitarimą su Jungtine Karalyste, jei nebus laiduotos joje dirbančių ketveriukės šalių piliečių teisės. Tačiau ir pačioje ketveriukėje esama skaidančių įtampų.

Tas pats Ficas prieš susitikimą nesyk ragino ES nutraukti sankcijas Rusijai, esą tos sankcijos kenkiančios ir ES, ir Rusijai, o naudingos vien Jungtinėms Valstijoms. Toks JAV priešinimas ES parankus tik Rusijai. Suprantama, jam pritaria ir dalis ES politinio elito. Vargu ar tokia Rusijos okupacinius veiksmus Europoje pateisinanti nuostata labai jau žavi Lenkiją. Juolab kad formuojasi didesnis už sankcijų Rusijai atšaukimą pasisakančių valstybių blokas – Slovakija, Vengrija, Italija, Graikija, Kipras.

Bratislavoje labai aiškiai pasimatė, kodėl europinis politinis elitas ir didžioji europinė žiniasklaida taip nemėgsta Vengrijos premjero Victoro Orbano. Kuo tik jis nevadinamas – populistas, fašistuojantis populistas, nacionalistas ir pan. Skleidžiama mintis, kad Vengriją jau metas būtų šalinti iš ES, neva ta nesilaikanti bendrų europinių vertybių.

Orbanas kalbėjo apie nacionalinį tapatumą, kuris ir yra Vengrijos politikos pamatas. Tad Vengrija negalinti sau leisti besaikės musulmonų imigracijos ir islamizacijos, nes vengrų nacionalinis tapatumas grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis, kurias ir reikia puoselėti. Orbanas leido sau aiškinti, kad ES turinti stiprėti ne islamizuodamasi, ne leisdama musulmonų migrantų ordoms siaubti krikščioniškąją Europą (o siaube!), o saugodama ir puoselėdama savo krikščioniškąjį pamatą, ir pasisakė prieš federalizacijos idėją bei imigrantų kvotas.

Lenkija šiuo klausimu pritaria Vengrijai, juolab kad Lenkijos premjerė Beata Szydlo yra atsidavusi katalikė. Apskritai Lenkijoje stiprėja nusiteikimas stiprinti suverenitetą ir imama aiškiai pasisakyti prieš išskirtinį „motoro“ vaidmenį ir diktatą. Šiuo metu Lenkijos politikos ideologiją formuoja Jaroslawas Kaczynskis ir jo aplinkos žmonės, tarp kurių ir premjerė, tad dera labiau kreipti dėmesį į jo mintis apie teisių susigrąžinimą ir Vokietijos diktato mažinimą.

Lietuvos politikai tenka sunkus uždavinys – laviruoti. Tačiau būtinas ir tam tikras apsisprendimas – už ar prieš federalizaciją, už ar prieš prievartinį genderizmo ideologijos diegimą, už galių susigrąžinimą parlamentams ar už didesnių galių teikimą europinėms institucijoms, už ar prieš krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ES raidą…

Mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymas po susitikimo buvo lakoniškas – didinti europinio elito atsakingumą, stiprinti vienybę. Neaišku, kokia ta mūsų didžioji politika, su kuo mes, koks mūsų požiūris į Višegrado ketveriukės politines nuostatas. Nudžiugino tik vienas dalykas – prezidentė labai aiškiai pasisakė prieš „motoro“ inicijuojamą ES karinių pajėgų kūrimą. Tai ne tik neatsakingas, bet ir labai pavojingas sumanymas, ne sustiprinsiantis ES saugumą, o jį neabejotinai susilpninsiantis.

Pirmiausia iškils didžiulis klausimas, kaip suderinti naująją vadavietę ir jos veiksmus su NATO. Vargu ar deramai tą problemą įmanoma išspręsti. Juk ES pajėgose nebus amerikiečių. Amerikiečiams tokia idėja gali pasirodyti geras pretekstas mažinti savo dalyvavimą kariniuose NATO reikaluose – turėkitės savo pajėgas, kam mums išlaidauti.

Tokia pozicija darosi vis labiau populiari tarp amerikiečių rinkėjų. Artėjant JAV prezidento rinkimams ES pajėgų kūrimo klausimą tikrai derėjo atidėti. ES karinių pajėgų kūrimo idėjos įgyvendinimas, drįstu manyti, bus didžiausias strateginis Rusijos laimėjimas. Tačiau ES, kaip jau įprasta, nepajėgdama išspręsti ją užgriuvusių problemų, su kairuolišku užsidegimu imasi kurti naujas. Galima nujausti, kad Turkijai suteikiamas bevizio režimo statusas vieną imigrantų srautą pakeis ar papildys kitu.

Susitikime nutarta kuo greičiau sukurti naują, europiečiams patrauklią ir europinio politinio elito įgalumą rodančią, ES raidos viziją ir nurodyti pagrindinių problemų sprendimo būdus. Deklaracija menkutė, tačiau joje atkreiptas dėmesys ir į ES piliečius kamuojantį ekonominį bei socialinį nesaugumą. Šitaip norima perimti iniciatyvą iš „populistų“, kitaip tariant, naujų vietinių politinių lyderių, kurie savo politikoje atsižvelgia į visuomenes nuotaikas.

Europiniam politiniam elitui jau tenka aiškinti savo vykdomą politiką ir paprastiems žmonėms, tačiau išryškėjusios didžiulės elito ir piliečių atskirties vienu ypu neįveiksi. O naujieji politikai vis aktyvesni – tad ir naujajai ES raidos vizijai didelę įtaką darys rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje rezultatai.

ES ateitis svarbi mums visiems. Deja, tenka apgailestauti, kad mūsų didžioji žiniasklaida menkai domisi esminiais europiniais reikalais, ES plėtros ideologinėmis nuostatomis, vis naujomis ryškėjančiomis problemomis – menkoka svarių svarstymų, juolab padedančių suvokti, kokiame politinių prieštarų ir traukų lauke veikia mūsų politika.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

41 komentaras

  1. Didžioji gojų žiniasklaida nėra laisva domėtis didžeisiais žaidimais.

  2. nejuokinkit:

    Musu purvasklaida yra grieztai cenzūruota. Ir jokiu diskusiju joje negali buti. Tarybiniais laikais daugiau laisves žiniasklaida turėjo nei dabar.

    • Žemyna:

      Valstybinį Glavlitą pakeitė daug komercinių glavlitų?

      • Dronas:

        Nepasakok apie spaudos laisve tarybiniais laikais. Rase ka reikejo parasyt, zodis sonan ir leki is darbo, o gal ir dar okiam KGB rusyje aptui “sirdinga” pokalbi, kada tau gumine laza inkstus atidauzys. Jeigu netiki, nueik i valstybini archyva, ten turetu buti ano meto laikrasciu. Gali paskaityt. Vienas nuo kito nusirasinejo, apie tai kaip viskas nuostabu tarybiniam kolukyje ar gamykloje. O tuo metu, buvo vagiama is peties, padirbinejami vaztarasciai ir ataskaitos. Buvo kruva demagogijos apie broko salinima ir panasiai, kruva karikaturu, kur brokas isspiriamas. Ir ka turejom? I koluki atvaziavo naujas sunkvezimis, jeigu nori juo dirbt, ardyk, taisyk ir surinkinek per naujo. Tada anas kazkiek vaziuos. Batai buvo sudas, kur padas po savaites galejo nukrist. Kai kada nusipirkus batus, buvo protingiausia nest juos i buitini ir ten iskart perklijuot ir perkalt pada. Viskas buvo per sikna, o gyresi, kad tuojau vakarus vysim ir pravysim. Menulyje kukuruzai zydes. Tpfu, net truksta zodziu. Kada Cernobylyje siek tiek taikaus atomo pasklido, visi “laisvieji” laikrasciai tylejo ir vaikucius i parada isvede, kales vaikais, tiesiai po nuosedom. Kol Svedija nepradejo klykt nesavo balsu apie atoma, niekas nieko ir nezinojo. Stai tokia ta laisve buvo. Dabar, nors parsidave ir nuo tikros zurnalistikos nutole, vistik vos suzinoje, tuojau pradetu skalambinti, jog kazkas sprogo. Ko noret, kai Fukusimoje japonai dar siek tiek padovanojo pasauliui taikaus atomo, as ta dalyka stebejau realiu laiku, sededamas fotelyje ir gerdamas kavute. Todel nelygink pirsto ir zemiau juosmens esanciu padargu, nesulyginami dalykai.

        PS

        As visom keturiom uz branduoline energetika.

  3. Žemyna:

    Atsiprašau brangieji, bet matau, kad rinkiminėje agitacijoje visai nekeliama „TALKOS” rinktų parašų dėl paso nelietuviškoms pavardėms tema. Parašus rinkome, o dabar tyla. Tačiau bent jau pasirašiusieji turėtų balsuoti už tuos savo apylinkėje, kas balsuos Seime už NELIETUVIŠKOMS PAVARDĖMS – DVIKALBĮ PASĄ.
    Priminkime tai rinkėjams visais savo privačiais ir visuomeniniais kanalais – ir balsuosiantiems emigrantams, ir turintiems šeimoje sudariusių tarptautinę santuoką, ir merginoms, dar tik planuojančioms susirasti sau milijardierių užsienyje 🙂 …
    Rinkimės tuos, kas balsuos, kaip mes savo parašais reikalavome. Patys PRIŽIŪRĖKIME juos iki pat galo, kol neatliks jiems duotos užduoties!

    • Kažkaip nekaip skamba – dvikalbis.
      Kalba ten yra viena – valstybinė, tik antrame puslapyje turėtų būti originalus atsineštos iš kitos šalies (TIK! Šios šalies seniems gyventojams, čia gimusiems, noras kitokio savo pavardės užrašo yra tolygu pavardės keitimui, kas reikalauja išsamaus tyrimo kiekvienu atveju) pavardės užrašas su tarimu (o pirmame puslapyje – sulietuvintas tos pavardės atitikmuo).

      • Žemyna:

        Visiškai teisingai – ne mano įgeidžiu bus vadovaujamasi, kai ateisiu Tirlibambalando kalba paso reikalauti – teks teisiškai PRIPAŽĮSTAMAIS dokumentais pagrįsti savo pageidavimą. Kokie dokumentai pripažįstami, o kokie ne – dėl to yra ne tik vidaus įstatymai, bet ir tarptautiniai susitarimai (ten minimi ir okupacijų bei karų laikotarpiu išduoti dokumentai – nekintami asmens duomenys juose negali skirtis nuo ikiokupacinio laikotarpio dokumentuose buvusių).

        • Pala – kokie dar tarptautiniai?
          EŽTT pripažino latviams iškeltoje byloje byloje, kad užrašai pasuose – valstybių vidaus reikalas.

        • Žemyna:

          Okupacijos ar karų metais pakeista (sufalsifikuota) pavardė ir santuokinė pavardė, sudarant santuokos aktą užsienyje – visai skirtingi dalykai, jiems taikomi skirtingi įstatymai. Jei dėl to, kas įvyko šalies viduje, sprendžia šalies vidaus įstatymai (ir ŽT teismai to neginčys – būtent dėl to ir yra tarptautiniai susitarimai), tai dėl užsienyje sudarytos mišrios santuokos – jau kitas įstatymas. Ne tik kalbant apie žmoną, bet ir apie jų vaikus – jie turi teisę į originalią tėvo pavardę ir visas iš to išplaukiančias teises. Mišrios santuokos apskritai kelia daug teisinių keblumų visoms valstybėms, ypač kokių nors sudėtingų bėdų, ar ginčų nagrinėjimo atveju.
          Tačiau yra ir kitų atvejų, kai čia, Lietuvoje, tenka susidurti su svetimkalbėmis pavardėmis. Tai pavardės čia dirbančių (studijuojančių) bei gyvenančių, todėl visokių ne tik verslo, santykių su LT institucijomis, bet ir buitinių reikalų turinčių asmenų. O kur dar mūsų senoji išeivija, kurios dar seneliai buvo natūralizuoti kokioje nors JAV, turintys ten verslo, turtų, mišrių giminystės ryšių? O dabartinės bangos emigrantai – jau turintys ten ir šeimą, ir turto, ir įv. teisinių bei turtinių santykių?
          Jau nekalbant apie mano asmeninę darbo su kitakalbiais dokumentais patirtį, dabartine padėtimi skundėsi ne tik verslo bei valstybės institucijų darbuotojai, dirbantys su pavardėmis, tvarkantys klientų (interesantų, pacientų, lankytojų ir t.t.) registrus, bet ir notarai pasipiktinę esama betvarke, nes priversti dirbti su besikreipiančiais nelietuviškų pavardžių savininkais ir ten būna daug praktinių keblumų, kurių čia neplatinsiu.
          Darbuotojai nei perskaityti tas pavardes moka, nei parašyti originaliai ar rasti duomenyne pagal skambesį jų asmens bylas (ten perrašyta iš paso – originaliai). Be to, tai puiki proga piktnaudžiauti – ir pavardžių savininkams, ir verslui. Juk jie neturi galimybių tvarkyti raštvedybą vien valstybine kalba! Lotyniškais rašmenimis daugybė tautų rašo, tačiau kaip žinoti, ar asmuo tavęs neapgaudinėja tardamas savo pavardę?
          Patikėkite, problemų daug. Net kalbininkai negali mokėti visomis kalbomis rašyti ir skaityti, o ką kalbėti apie savo įstaigoje registrus tvarkančius darbuotojus, gal tik vidurinę + informatikos kursus baigusią darbuotoją? Jos negali ir neturi teisės rašyti, kaip joms girdisi! Nes kiekviena kita darbuotoja tą pačią pavardę kitaip išgirs.Be to, kalbama ne apie perrašą iš 2-3 kalbų, o apie VISAS pasaulio kalbas, naudojančias lotyniško pagrindo abėcėlę!
          Tam yra transkripcijos taisyklės – per sudėtingos ir per milžiniškos ne vardyno specialistams. Sakykime, tolimoje ateityje transkripcija bus automatizuota, kompiuteris pats mokės bet kokią pavardę perrašyti lietuviškai. Tai ar kiekviena firmelė, dirbanti su pavardėmis, galės tą įrangą įsigyti, kad tvarkytų raštvedybą valstybine kalba?
          Labai paglostė širdį mūsiškės nelietuvės skundas – aš žinau, kad privalau mokėti valstybinę kalbą. Tačiau realiai esu verčiama rašyti kalbomis, kurių net negirdėjau pasaulyje esant! Ir notarė skundėsi dėl tik TEORIŠKAI naudojamos raštvedybos valstybine kalba, o praktiškai – nesuvaldomas kalbų chaosas. Dar sakė, jog kai kurių kraštų verslininkai (neminėsiu tos tarp nuotakų populiarios religijos šalių) aiškiai kaitalioja pasus, nors ji mato, jog žmogus tas pats. Jei jų dokumentuose būtų privalomas įrašas valstybine kalba, klientams mažiau pagundų būtų.
          Tai štai – nekalbant apie merginas nutekėjusias į svetimus kraštus, bet pasilikusias pilietybę, yra begalė su laikinais leidimais čia dirbančių ir gyvenančių, studentų, dar yra senųjų ir naujųjų emigrantų. Taip pat turime neužmiršti mūsų darbuotojų konstitucinę teisę REALIAI darbe dirbti VALSTYBINE kalba ir raštu naudojantis. Žmonės piktinosi, kad įstatymo nesilaikoma, kad valdžia nesidomi, kuo jie realybėje išvirsta. Tarptautiniuose reikaluose, kelionėse ir kt. – kaip ir iki šiol – galioja pirmasis paso puslapis ir tik juo naudojasi ir vadovaujasi tiek valstybės (savivaldybių) institucijos, tiek verslas. Tik reikės informuoti atitinkamas tarptautines ir užsienio institucijas apie pridedamą papildomą įrašą.
          „Talkos” projektas užtikrina, kad valstybės viduje bus naudojama tik Valstybinė kalba, registruose piliečiai figūruos irgi lietuviškai parašytomis pavardėmis. Tačiau sudėtingais atvejais ir antras puslapis gali pasitarnauti kaip papildomas informacijos apie asmenį šaltinis (kad ir Interpolui ieškant kokio skirtingomis ar tik šiek tiek besiskiriančiomis pavardėmis prisistatančio daugpačio) .
          Antrasis puslapis – piliečio reikalams užsienyje. Pvz., moteriai tvarkant reikalus įv. institucijose, kai reikia garantuoti, jog ši ponia (kurios pavardė LT pase rašoma štai taip), reiškianti pretenzijas dėl kokių nors savo teisių, tikrai yra sutuoktinė būtent tokios pavardės savininko. Tik ta garantija pateikiama ne nuo laiko apsitrynusiame notaro rašte parašyta, o yra pase ir patvirtinama valstybės vardu.
          Tuo tarpu Kirkilo variantas siūlo NE ORIGINALIĄ pavardę, bet įrašus vien lotyniška abėcėle (be visų diakritikų). Taigi, nei žmogus gauna tiksliai įrašytą pavardę, nei valstybės viduje reikalai su asmenų duomenimis pagerėja. Jie netgi pablogėja, nes vienodai rašomos pavardės skirtingomis kalbomis skamba skirtingai. O vienodai tariamos – skirtingomis kalbomis užrašomos skirtingai! Kaip orientuotis? Ar ne čia puikios sąlygos falsifikatams ir įvairiems „nepagaunamiesiems didvyriams” rastis? Ar ne todėl metų metus paieškomi žmonės?
          Jeigu seimas paklaustų PL lietuvių, kodėl taip mažai jų naudojasi galimybe turėti lietuvišką pasą, tada sužinotų, jog veikliame praktiniame gyvenime iš jo tik bėdos. Gyventi su juo per brangu – būtent dėl to, kad nėra įrašų ir valstybine kalba. Jie priversti leisti pinigus vertėjams ir notarams. Juk valstybių duomenynai kitose šalyse tvarkomi valstybine kalba! Todėl realybė priverčia imti STANDARTINĮ valstybės pasą.

          • Aš apie antrą puslapį ir kalbu, o transkripcija – visai nesudėtingas dalykas.
            Pavyzdys iš gyvenimo: tarybmečiu buvo 1948m. instrukcija, kad prie slaviškų pavardžių pridedam as. Taip kadaise tokiam vyr. prokurorui Mirnui tarybmečiu nunešiau raštą su jo užrašyta pavarde Mirnas. Jis: kaip čia taip? Aš: instrukcija. 🙂
            Ir problema išspręsta.
            O šiais laikais jo pavardė rašoma Mirnyj.
            Toje instrukcijoje buvo aprašyti visi įmanomi gyvenimo atvejai su pavardžių bei nelietuviškų pavadinimų sulietuvinimu.
            Žinia, reikia tokio tipo instrukcijos šiems laikams.
            O ir migracijos darbuotojams dera pasitempti, pasimokyti – negalima leisti, kad jie veltui mūsų duoną ėstų.

      • Jeigu asmuo turi dokumentą, patvirtinantį buvusią (atsineštinę) pavardę, tai koks tikslas ją nelietuviškai rašyti paso antrame puslapyje, kokia čia dar išskirtinė paslauga pilečui turėtų būti suteikta. Tegul pasidaro vizitinę kortelę ir dalina ją kam nori. Juolab, kad įrašius ją pase nesvarbu kur, kaip besakytum, yra sukuriama dvipavardybė ir taip atsiranda tokiam asmeniui galimybė piktnaudžiavimui tuo.

        • Ne – Lietuvoje jis bus su lietuviška transkripcija.
          Tai VRM parazitai sumąstė, būk, apie kažkokią daugiakalbystę, kada LATVIAI SENIAI RAŠO IR NIEKO NEATSITINKA.
          Tiesiog seimo parazitai susitarė su VRM tokiais pačiais ir išmetė tokią nesąmonę.
          O tai padėtų:
          1. moterims, kurių pavardės pagal raides kitoje kalboje yra kiek kitokios;
          2. gaudyti žulikus, nes sistemoje būtų įvesta kas jis toks buvo;
          3. paveldėjimo kitoje valstybėje atveju ir t.t.

          • Lietuvoje esant tik su lietuviška transkripcija, gali būti atvejų, kad iš užsienio ieškant nelietuviškai rašyta pavarde, kompiuteris rodys, kad tokio Lietuvos piliečio nėra.
            Ištekėjusios moterys pavardes gali susitvarkyti pavardžių keitimo keliu, paveldėjimo reikalams – yra notarai, juriniams faktams pripažinti – teismai.

            • Netiesa:
              1. kompiuteris rodys kaip reikia, nes į sistemą būtų įvesta atitinkama visa informacija apie asmenį;
              2. kalba eina apie pavardes, kada užsienietiškai rašoma raidė W, o lietuviškai V, kada vokiškai V, o lietuviškai F ir t.t.;
              3. paveldint pirmiausia ateina žinia iš šalies, kur asmuo kada tai gyveno ana pavarde, todėl ana pavardė bus reikalinga antrame paso lape, kad operatyviai būtų galima jį rasti, dabar esantį lietuviškos transkripcijos pavarde;
              4. teismai su savo labai ilgom procedūrom yra visai nereikalinga grandis kalbamiems dalykams operatyviai spręsti (tuo labiau, kad paveldėjimas galimas, pvz., per ribotą laiką – pvz., per tris mėnesius Lietuvoje, ko niekaip nebūtų galima pasiekti teismų sistemoje.Teismai reikalingi TIK tada, kada yra ginčas, kurį reikia spręsti, o ne tada, kada reikia tik rasti žmogų, kurio pavardė buvo keliom raidėm kitokia).

              • Tokiu atveju bus pažeistas valstybinis lietuvių kalbos statusas, tai viena. Antra, kils daug teisinio jovalo administravimo santykių srityje. Kad būtų pakankamas patvirtinimas, jog esi tas pats asmuo, teks visur dokumentuose nurodinėti – dvi pavardes, priešingu atveju teisiniuose santykiuose be juridinio fakto nustatymo neapseisi.

                • Visai ne – jokio jovalo nebus ir tai yra VRM parazitų išmįslas:
                  1. ir dabar opertarnybos turi (arba gauna pagal užklausimus) tuos duomenis, bet, įrašius tai į pasą, viskas būtų skaidriau, aiškiau ir greičiau pamatoma bei išsprendžiama, o pavardė Lietuvoje būtų TIK viena – užrašyta lietuviškai (ir dabar panašių yra – pvz., pasikeitusių pavardę ir tie duomenys niekur neprapuola);
                  2. juridinis faktas nustatinėjamas TIK esant neaiškumams, o čia viskas būtų aišku – buvo tokia, o dabar yra tokia pavardė (kaip ištekėjusioms merginoms panašiai – pastarasis atvejis pačiam nekelia abejonių? 🙂 ).

          • Žemyna:

            KLAIDINI tamsta! Priešingai, būtent VRM priešinasi tam, neigiamai šiuo klausimu pasisakė naujasis ministras ir tai buvo plačiai skelbta spaudoje!
            Deja, neturiu laiko dabar ieškoti, kažkur turiu visų pasisakymus prieš ir už išsaugojusi, tačiau ir be manęs galima rasti. Ačiū Dievui, Lietuvoje yra ir klasikinės raštvedybos + archyvų + užsienio kalbų filologijos specialistų, studijavusių ir išmanančių šiuos reikalus.
            Reikalas tas, kad kuo ilgiau šį klausimą tampysi lyg M. Tvenas vaikystėje pastipusią žiurkę už uodegos, tuo daugiau kadencijų galėsi sėdėti Seime ir vaizduoti, jog dirbi. Vienas porą kartų per kadencija spygtelės, jog TM baigiamos užsmaugti, kitas pasiūlys vietoje valstybinės kalbos rašyti JOKIA kalba (vien lotyniškos abėcėlės raidėmis, daugumą pavardžių paverčiančiomis neatpažįstamomis. Tačiau yra alternatyvus projektas – VALSTYBINĖ KALBA LIEKA SAVO VIETOJE (ir asmens, ir kt. dokumentuose, ir oficialiojoje raštvedyboje – valstybinėje ir verslo raštvedyboje), o originalioji svetimvardžio forma – kitame lape.
            Kai kalbame šiuo klausimu, dauguma mūsų apsiriboja angliškomis, lenkiškomis, na, dar vokiškomis pavardėmis. Bet juk nieko panašaus! Dėl pramogos atsiverskite kad ir turkų abėcėlę. Pažiūrėkite, kokie jų rašmenys! Kaip dirbantis su pavardėmis pareigūnas ar tarnautojas atspės, kaip skamba ši pavardė, jei ji bus įrašyta be diakritikų? O ar žinote, kad kituose žemynuose esama tautų, naudojančių šią abėcėlę, tačiau raides tariančių visiškai neatpažįstamai. Jau gana anglai nemoka nei „a”, nei „i”, nei kitų garsų ištarti, kaip parašyta, ir nemoka parašyti taip, kaip taria. Pasirodo, tai dar ne riba. Kitos tautos dar geriau smaginasi. Paliekant valstybinę k. savo vietoje ir išsaugant jos konstitucines funkcijas, svetimvardžio originalą galima ne rašyti, o nukopijuoti – tai technikos reikalas. Taip būtų išvengta ir nuovargio, ir kt. priežasties klaidų, kai tau nežinoma kalba diakritikas taip atrodo, kad nesuprasi – čia brūkšnelis ar bangelė virš raidės. Supainiosi kairinį su dešininiu ženklu. O tai jau reiškia kitą asmenį.

  4. Vilniaus Žemaitis:

    Manau, kad ES, atsikračiusi eurointegracijos stabdžių – Anglijos bei Velso sparčiau judės integracijos kryptimi ir pagaliau taps federacija. To jau ir linkiu 🙂

  5. Petras:

    Kažkoks įdomus buvo V. Rubavičiaus požiūris į emigrantus, ir negrai kalbantys lietuviškai jam ok, bet aš gal ko nesupratau…
    https://www.youtube.com/watch?v=sFgs90yZLXw

    • S:

      Ooo, čia rimta. Rubavičius labai stipriai klysta. Rolandas Paulauskas ten buvo visiškai teisus, kad su tokia filosofija mums nepakeliui…

    • Pikc:

      Ačiū už nuorodą. Išties, “atkabinus” lietuvybę nuo kraujo ryšių, nebelieka kliūčių bet kokį negrą, arabą, kiną ar dar ką nors laikyti “lietuviu”, jeigu tik jie a) moka lietuviškai ir b) kažkiek kažkokios formos lietuvių kultūrą palaiko (pvz. valgo cepelinus ar švenčia Užgavėnes) – na, maždaug kaip amerikonai, indėnus vaizduojantys pramogos dėlei. R. Paulauskas toje laidoje gana emocingas, bet iš esmės nelabai yra kaip paprieštarauti jo požiūriui. Jeigu ne jo požiūris į NATO ir Rusiją, tikrai nekiltų didelių abejonių dėl balsavimo už jo partiją (net jeigu jos pavadinimas ir gerokai negudrus :)). Antra vertus, tokiu atveju, ko gero, nebūtų iškilę ir problemų dėl jungimosi su kitomis tautinės krypties partijomis.
      P.S. Dėl V. Rubavičiaus sutinku – tikrai, kažkoks keistas požiūris.

  6. Skalvis:

    Europa turėtų arba apsivienyti pagal prigimtį ( šiaurės tautos, vidurio Europos slavai ir pietiečiai ) arba visiškai pamiršti Sąjungas. Tai kas vyksta dabar – vyksta jau trečią kartą. Visada baigdavosi tuo pačiu.

  7. S:

    rubavičiau, tu rubavičau,,, Pagal tavo kūrybą ir dainos buvo kuriamos, atpažinsi?: 🙂

    “Nereikia niekada sugrįžt vėl į gaisravietę,
    Prie pelenų krūvos keliaut kaskart į praeitį…”

    Ir iškart pridėta posmas kitų tautiečių:
    “Jei tu kokios taisyklės pats sau nesusikūrei,
    Tai ji tavo gyvenime turėt prasmės neturi!”
    😉

    Ar žinai, kaip vadinasi ta daina? “Trirublinė …” (KAS?) 😀 Tai tiek ir verta Tavo tokia filosofija…

    P.p. Tarp kitko, Vytautai, o kaip Auksuolė laikosi? Aš įtariu, kad turbūt užsienyje laimę rado? Su tokia didžiai gerbiamo Tėvo mastysena anūkai būna dažniausiai jau negrynakraujai mišrūnai, tada ir belieka liūdnai spangti, kad “lietuviai taip pasirinko, mes išnyksim,” ir t.t.

    Čia Tu, Vytautai, pasirinkai tokią filosofiją. Aš pasirinkau priešingai, ir puikiai sekasi, išnykti nesiruošiame. Et, ką čia ginčytis su “filosofais”, geriau važiuosiu kur nors į miestą išgerti, ten žymiai daugiau geresnės Tiesos meilės… 😛

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *