P. Gylys. Darbo kodekso svarstymas – politinių kaukių nuplėšimo metas (3)

Povilas Gylys | Alkas.lt, J. Gaučo nuotr.

Po to, kai Seimas atmetė prezidentės veto Darbo kodeksui (toliau – DK), daug kas pamanė, jog tai – galutinis ir negrįžtamas darbuotojų ir jų teisių gynėjų pralaimėjimas. Tačiau taip nėra. Procesas baigsis paaiškėjus, kaip Seimas pasielgs su DK pataisomis, kurias žada teikti grupė Seimo narių. Tada galutinai paaiškės tikrosios Seimo partijų ir atskirų Seimo narių pažiūros. Bus aišku, ar socialdemokratų frakcijoje yra socialdemokratų, ar TS-LKD frakcijoje yra krikdemų, ar Darbo partijos frakcijoje yra leiboristų, ar teisingumą palaiko Tvarkos ir teisingumo frakcija. Į liberalus vilčių nededu – jie yra darbdavių pusėje.

Geras socialinis modelis būtų svarbi viešoji gėrybė. Tačiau jis tokiu dar netapo dėl dviejų priežasčių: 1) dėl galių disbalanso – verslo galia nusvėrė darbuotojų galią (turime problemų su profsąjungomis ir žiniasklaida); 2) dėl to, kad jis tapo rinkiminių lošimų objektu. Į šį lošimą įsijungė prezidentė, garsėjanti savo liberaliomis pažiūromis ir meile konservatoriams bei politinis elitas. Man susidarė įspūdis, kad liberali prezidentė nusprendė pažaisti žaidimą, kuris vadinasi „konservatoriai geri, o valdantieji blogi“. Konservatoriai, esą, gina paprastą darbuotoją, bet valdantieji tarnauja buržuazijai.

Kas gali paneigti, kad jos veto ir pasiūlymai buvo geras padavimas, sportine leksika kalbant, konservatoriams.

Valdančioji dauguma šį lošimą kol kas pralaimi. Tačiau dalis jų (tikrai ne visi) mano, kad neprisirišus prie prezidentės pataisų (o jų koreguoti nebuvo galima) įmanoma pasiekti daugiau.

Prisipažinsiu, nelabai pasitikiu abiem pusėm, bet, manau, yra galimybė dėl Darbo kodekso kokybės pakovoti. Dalis valdančiosios koalicijos žmonių tai tikrai darys teikdami pataisas. Jeigu jas parems ir už vargšus kovojantys  konservatoriai bei kiti Seimo nariai (liberalai tikrai nerems), galima gauti geresnį rezultatą nei remiant prezidentės veto ir jos pataisas. Nes manevro laisvė gerinant Darbo kodeksą šiuo atveju yra didesnė.  Ir visa tai įmanoma padaryti dar iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Laikas parodys, ar Seime yra pakankamas skaičius darbuotojų interesus ginančių žmonių, kurie suvokia jų elgesio įtaką ne tik ekonomikai, bet ir rinkimų rezultatams. Jeigu tokių žmonių bus mažuma, Darbo kodeksas dabartine nepataisyta jo forma turės daug viešosios blogybės požymių. Tuomet jis didins socialinę atskirtį ir įtampą, spartins emigraciją, depopuliaciją apskritai.

Kad taip neatsitiktų, būtina sutelkti jėgas tam, kad būtų išnaudota galimybė pataisyti, padaryti žmogiškesnį, humaniškesnį Darbo kodeksą dar šios Seimo kadencijos metu.

Tame procese aktyviau turėtų dalyvauti ne tik liberaliam blokui nepritariantys politikai, bet ir profesinės sąjungos, pažangūs žurnalistai, politologai, inteligentai apskritai. Nes deramai nepataisytas kodeksas yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Juk šiandien didžiausios grėsmės šaliai, jos ateičiai kyla iš socialinio nesaugumo ir socialinės neteisybės bei didelio žmonių noro emigruoti ir jaunų šeimų susilaikymo nuo vaikų gimdymo.

Visų partijų liberalai formaliai pripažįsta tas grėsmes, nes jos nepaneigiamos, bet savo veiksmais, sprendimais blokuoja adekvačių priemonių taikymą. Viena iš tokių priemonių – verslo ir darbuotojų, jų šeimų interesų subalansavimas, neužmirštant ir nacionalinių interesų. Dabartiniame variante DK yra nesubalansuotas, nes jame dominuoja verslininkų interesai darbuotojų, jų šeimų ir nacionalinių interesų sąskaita. Išgyvenimo problemų patiria ne vien verslininkai, kurie yra stiprioji besiderančioji pusė. Jos pusėje ne tik teisė priimti ar atleisti darbuotoją bedarbystės sąlygomis (ir esant nestiprioms profsąjungoms), bet ir finansinio, dažnai nematomo, poveikio per žiniasklaidą galimybės.

Likęs iki rinkimų laikas parodys, kiek socialdemokratų partijoje yra  socialdemokratų, kiek Darbo partijoje yra leiboristų, kiek krikščionių yra tarp krikščionių demokratų. Pamatysime, ar netušti buvo socdemų pažadai gerinti DK kokybę ne per prezidentės veto palaikymą, o teikiant naujas pataisas ir jas priimant. Bus proga įsitikinti, ar konservatorių noras pasirodyti darbuotojų teisių gynėjais prezidentės veto svarstymo metu buvo nuoširdus ar apsimestinis. Pamatysime ir tikrąjį darbiečių bei tvarkiečių veidą.

Svarstant pataisas paaiškės, ar konservatoriai yra nuoširdūs ir nuoseklūs silpnesniosios pusės darbo santykiuose (tai prezidentės teiginys) interesų gynėjai. Paaiškės ir tai, ar per DK svarstymą kalbėję socialdemokratai mums sakė tiesą, teigdami, jog jie pasiryžę šį įstatymą tobulinti geriau subalansuojant darbo ir kapitalo interesus. Darbo partijai taip pat teks įrodyti, jog jie yra tikri leiboristai, o „Tvarkai ir teisingumui“, kad jie – teisingi. Jeigu visi jie balsuos prieš interesų balansą gerinančias pataisas, galima bus drąsiai teigti – Lietuvą valdo atviri ir kaukėti (užsidėję kitų partijų kaukes) liberalai.  Arba kitaip, žmonės, kurie yra jautrūs tik kapitalo atžvilgiu, tačiau jiems faktiškai nerūpi paprastų žmonių, šeimų ekonomika, vadinasi, ir šalies ekonomika kaip visuma. Tada mes žinosime, ar verta balsuoti už A.Butkevičių, G.Landsbergį, K.Daukšį ar R.Žemaitaitį. Dėl E.Masiulio ir E.Gentvilo partijos viskas aišku – jiems socialinis teisingumas niekad nerūpėjo. Jie visada eina paskui pinigus.

Piliečių visuomenės tikslas būtų spausti politikus – rinkimų metu tam palankus metas – ir plėšti nuo besibalotiruojančiųjų politines kaukes, parodant, kas už tų kaukių yra pasislėpę, kokie yra tikri politikų veidai.

Per rinkimus paprastai visi politikai tampa socialistais. Tačiau Lietuva yra unikali šalis. Šių rinkimų metu gali paaiškėti, kad beveik visos partijos yra iš tiesų kapitalą remiančios.