V. Rubavičius. Kas tie „mes“, kuriems „nesiseka valdyti savo valstybės“? (17)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant.

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau K. Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir K. Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“.

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė.

Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Labiausiai minėtame tekste nuvilia jo pabaiga. Aptarus mūsų bėdas filosofo vardas įpareigoja pasiūlyti vienokius ar kitokius gydymosi receptus ar bent jau surašyti pagrindinius klausimus, pagal kuriuos rinkėjas galėtų orientuotis Seiman besiveržiančių politikų pasisakymuose. Deja, jokių receptų anei klausimų. Nekalbama apie jokias politinės sistemos keitimo galimybes. Iš tikrovės liūno vienu ypu pakylama į „aukštą“ mąstymo lygmenį ir imama dėstyti, jog norint, kad kažkas keistųsi, suvereniai tautai (!) privalu „mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę“. Tai suvereniai tautai „būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui“. Tokie uždaviniai tautai, gaunančiai mažiausias pensijas ES ir gyvuojančiai taip pat iš menkiausio ES minimalaus uždarbio!? Antraip „gali būti sunku išvengti prūsų likimo“.

Iš tokių reikalavimų galima būtų tik pasišaipyti, tačiau jie nurodo bendrą intelektualiųjų mąstytojų bėdą – kai išvardijus bei aptarus Lietuvą ištikusias bėdas prieinama prie klausimo, o ką daryti, tuoj „politiškai korektiškai“ pereinama prie vienokių ar kitokių pasamprotavimų apie būtinumą tautai ar visuomenei keisti mentalitetą, išsiugdyti naujas reikiamas dvasines, drovines ar verslininkavimo savybes. Suprantama, šitai galima padaryti nebent pagraužus „filosofinio akmens“, tačiau vargu ar kas tokią brangenybę patikėtų jokiu konkrečiu adresu neaptinkamai visuomenei. Nors paprasčiausia būtų galvoti apie visuomenės gyvenimo taisyklių, kitaip tariant, politinės sistemos keitimą.

Kol kas tam nepribrendome. Negebame net į kandidatuojančių politikų pasisakymus žvelgti per savo įsitikinimų prizmę: už tiesioginio atstovavimo savivaldos plėtrą ar prieš, už teisinę ar teisminę valstybę, už kokią jie ES – už krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ar už ateistinę, krikščionybę nepaliaujamai trinančią, už federacinę ar suverenių valstybių, už genderizmo ideologija grindžiamą politiką ar prieš, už gyvybę nuo jos pradėjimo ar prieš, už nacionalinę ar finansinį kapitalą aptarnaujančią valstybę, už socialinės atskirties didinimą ar už jos mažinimą, už socialiai teisingą sukurtos bendros pridedamosios vertės paskirstymą ar prieš, už nacionalinio tapatumo (lietuvybės) stiprinimą ir sklaidą ar prieš, už nacionalinę mokyklą ar už belytes pilietiškumo programas, už laisvą kūrybingą žmogų lavinančią ar už rinkoms reikalingą darbo jėgą gaminančią aukštąją mokyklą…

Tokių klausimų gali būti ir daugiau. Tačiau ar apie tokius klausimus kalbama „Rinkimės atsakingai“ kampanijose? Tad užbaigti norėčiau patikslindamas K. Stoškaus niūroką nuojautą, tačiau be jokio „jeigu“: prūsų likimas yra ne momentinis, o istorinis, dešimtmečius trunkantis išnykimo vyksmas. Tas likimas – ne už durų, jis jau mumyse.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    “V. Rubavičius. Kas tie „mes“, kuriems „nesiseka valdyti savo valstybės“?”
    Atsakymas V.Rubavičiui: Seime yra ne tie, kurie turi valdyti Valstybę. Ir tas detaliai išaiškinta “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”. Pasiguglinkite ir išsiaiškinkite, informuokite kitus. Skubėkime, nes laikas prabėgs pro mus.

  2. Pasikartokime:

    Europos sąjungoje išeinančią U.K. (Jung. Karalystę) Ukraina tikėtina naudingai pakeis;
    nebent besaikis banditizmas, mūsų antikonstitucinių daugumų, – t.y. savas PRIESAIKAS
    vykdyti Konstituciją, grubiai ir n u o ž m i a i (išmetant 125 str. turinio GALIAS ../pažiūrėki)
    sulaužiusių gaujos, t.y TT DP LSDP politiškieji b a n d i t a i jokio atsako, nei iš ALKO, nei
    iš bet kurios (mūsų ar iš svetur) žiniasklaidos nesulaukia. Jei tas banditizmas ryškiai (ir ant
    manų pečių juntamai per “gulaginės” santvarkos administracijos – LTSR AT būdelytės aurą,
    tos auros poveikiu iš po buv. Jaunimo stadiono erdvių t e b e v e i k i a) antivalstybiškai per
    kanceliariją skleidžiasi ir į būsimą išrinkimą (net prileidimą d a l y v a u t i kandidatais
    Seimo NARIO PRIESAIKAS sulaužiusių antivalstybininkų į rinkimus spalio 9 d.) ir VRK ,
    ir visos Prezidentės d a r b u o t o j ų tylos (ar žioplumos dėka) …tai ką bekalbėti, –
    kai banditas premjeras, rėkia-šaukia-spiegia “PUČAS-PUČAS”, kai tos banditų (politinių) trijulės
    Krašto apsaugos ministras n e su v a l d ą s visų mūsų, Tavų-Manų pinigų ir leidžia gvelbt(!), kai visa
    išbanditėjusi (ir išsilaksčiusi) banduma, na juokais nujadarą politikams nuo bandos “prisegtume” 🙂
    tokiam Skverneliui iš postinių patrulių, nuo banditaujančios daugumos per uniformytės VRM statutinę
    uniformą į “g e l b ė t o j u s” gelbėt Karbauskių verslumą užstuminėjama, tai
    B R E X I T
    kilmė,
    noras ir
    visų britų
    sprendimas
    atsaką aiškų šio nuo 1990 m. GULAGINIO pastatėlio (Seimo rūmų) aplinkų poveikiui, nuo Lietuvos
    per Latviją, Estiją, net Suomiją su Lenkija, labai akivaizdus ir aiškus:
    MES “eksituojamės”, o jūs k a p s t y k i t ė s.

    Teks Baltarusijoje, ar pas patį Putiną su Trumpu ar Klintonais vieną kokį neaklą žurnalistą ar žurnalistę
    surast, kad teroro aktą, – antivalstybinį politinio banditizmo veiksmą prieš mus visus visus, – ČIA LIETUVOJE
    po 2014-01-24 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo n u t a r i m o nušviestų pagaliau.

    Nes dar vienas žingsnelis (kaip dingęs, ar pasislėpęs VISAS SEIMAS po 2014-01-24) ir Valstybės n e l i k s !

    Konstitucijos jau nėra (125 str. neveikia.
    Žr. Pati/Pats) Į D Ė M I A I, atsakingai bei veiksniai

    http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta15/content

  3. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    “„Rinkis atsakingai“” turinys. Koncernas ar keli, nutarė turėti savo partijas. Tam paskyrė savo žmones sąrašuose ir vienmandatėse. Paskyrė iš zavsklado, menedžerių korpuso, spec otdelų , kad būtų paklusnūs, nekvailiotų. Tai ką berinktų tas rinkėjas, gali ir atsakingiausiai, o vis tiek koncerno žmones išrinks, nes kitokių kaip ir nėra. Gali pasitaikyti, tačiau tai pagados negadina, demokratiškiau apgaulė atrodo. Jokių rinkimų NĖRA. Štai ką reiškia “Rinkis atsakingai”.
    Pradmenys rinkimų gali atsirasti tik tada, kai apygardos žmonės toje apygardoje labiausiai gerbiamą žmogų rinks, o ne koncernų pasiūstus. Vyksta varžytuvės tikrai demokratinės, kuris koncernas bus prie valdžios, nes kitaip būtų pjautynės tarp banditų.

  4. Be abejonės to, jog tie “mes” esame valdžios neišgirstami, yra konkreti priežastis. Labiausiai tikėtina, kad ta priežastimi gali būti “skylėta” rinkimų sistema… Taigi sujudintina yra rinkimų sistema. Tokiam veiksmui teisinės galimybės yra. Laikas gyvenant demokratinėje šalyje galų gale suprati, kad jokiais paverkšlenimais ar apeliavimais prūsų likimu demokratijos atveju valdžios nepaveikti, tai turi būti daroma tik konkrečiais teisiniais veiksmais – tik veiksmais. Vienas iš tokių veiksmų yra balsavimas artėjančiuose Seimo rinkimuose. Tai nieko nekainuojantis veiksmas, kurį atlikti esame pajėgūs kiekvienas. Pagal rinkimų įstatymą galimybė rinkėjams parodyti valdžiai save, savo valią yra, tarkime, kad ir toks. Kuo gausiau dalyvauti rinkimuose, bet balsuoti tik vienu asmeniškai kandidatuojančiųjų asmenų biuleteniu, kas reikštų, kad pagal partijų sąrašus pusės Seimo narių nerenki. Tokiu atveju nebalsavus, t.y. neėmus ir nepasirašius sąrašuose už partijų biuletenį bent pusei rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, praktiškai rinkimuose pagal partijas balsavusiųjų būtų mažiau negu 25 % nuo viso rinkėjų skaičiaus, kas reikštų, kad šiuo būdu renkama Seimo dalis nebūtų išrinkta. Taigi taip būtų užkirstas kelias patekti į valdžią besibraunantiems per partijas, o ne, kad tiesiogiai balsuojant šie galėtų būti renkami. Beje, jau vien tuo, kad didelis rinkimuose dalyvavusiųjų skaičius balsavo tik vienu – asmenų biuleteniu, būtų viešai parodyta (rinkimų rezultatuose), kad rinkimai pagal partijas Lietuvos rinkėjams nepriimtini. Akivaizdu, kad į tai valdžia nereaguoti negalėtų. Tai toks galėtų būti tas konkretus paprastas, teisėtas demokratinis veiksmas, kad tie “mes” būtume išgirsti…

  5. S:

    Paistalai. Pats svarbiausias dalykas, kad valdžia išdavė Lietuvos Nepriklausomybę ir pamynė LR Konstituciją, kur tai parašyta pirmu straipsniu. Mums reikia trauktis iš ES, atkurti savo valstybę, bet vietoj to dauguma taip vadinamų “intelektualų” inkščia, kad “mes dar nepribrendome”…

    Taip, Lietuvoj yra tik apie 1% lietuvių visuomenės, kurie neišdavė savo tautos valstybės, bet tai būtų didelė ir didėjanti jėga, jei būtų atstovaujama kažkurių partijų. O dabar tokių nėra, visos atseit yra nepribrendę. 🙂 Jūs ne pribręsit, o supūsit, todėl gal mums verta būtų įkurti kažkokią mažą NEpriklausomą valstybę, kaip Perlojos respublika? 😉

  6. Pikasas:

    Vis dar trūksta aiškumo dėl valstiečių ir žaliųjų politinio darinio politinės pozicijos. Vienas iš lyderių ir partijos kūrėjų Ramūnas Karbauskis televizijoje padarė oficialų pareiškimą. Jame paaiškino, kad jis įsitikinęs, kad jo partija laimės rinkimus ir sudarys valdančią koaliciją. R.Karbauskio teigimu, joje nebus “naktinės reformos” paskelbėjų, auksinių šaukštų skandalo veikėjų. Nors ta vadinama “naktinė reforma” buvo vykdoma ir tęsiama ir kairiųjų vyriausybės, jos punktų nekeičiant, tačiau aišku, kad TS LKD partija už tas priemones krizės metu dar ir kaltinama. Kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų šaknys brendo kairės ideologijos dirvoje, jau aiškinomės. Tai sunku būtų paneigti. Teigti, kad ši partija gaus didžiausią palaikymą , o rinkėjai pageidaus, kad Skvernelis taptų premjeru, labai įspūdinga, bet nelabai įtikinama. Manau, kad kairiųjų jėgų koalicija bus sudarinėjama nežiūrint besivelkančių iš paskos skandalų. Kaunas savivaldybių rinkimuose pasirinko “Vieningą Kauną”. Jo meras jau aiškina, kad palaiko LSDP ir Valstiečių ir žaliųjų partijas. Toks pažadas išduoda, kad kauniečiai, nuolat balsavę už dešinės centro jėgas, buvo paprasčiausiai “išdurti”. Yra ir daugiau simptomų, kas tai gali patvirtinti. Nesiplėsiu. Tad su kuo jungsis R.Karbauskio “valstiečiai”? – išlieka viešai neatsakytas, bet nesunkiai atspėjamas klausimas. Kai kas juos bando palyginti su A.Valinsko dariniu. Toks palyginimas nėra teisingas. Arūno politinis margutis suskilo, tačiau septyni “samurajai” valdančioje koalicijoje išliko ir taip ją išsaugojo. Nemanau, kad žalieji ir valstiečiai skilinės. Nematau jokių vidinių politinių priešpriešų.

  7. Pikasas2:

    Jei visai nebetikėti Lietuvos visuomenės gebėjimais susikurti padorų gyvenimą ir jo ateitį, tai teliktų tik virkauti, kokie mes nelaimingi buvom vakar, esam šiandien ir būsim rytoj. Profesionaliai kritikuodamas mūsų teisinės sistemos padėtį, problemas įvairiuose svarbiuose rinkimuose, autorius, deja, nenurodo aiškių būdų, kaip iš tokios sudėtingos situacijos išeiti. Vien tik visuomenės (sakykim tarėjų) dalyvavimas teismuose situaciją gali tik sušvelninti visiškai nuo kontrolės atsiribojusioje teisminėje sistemoje. Bet to Lietuvai aiškiai per maža. >>>>>>>>>>>>
    V.Rubavičius pateikia netgi labai prasmingą mintį: “Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai.” Taip, apie panašius pokyčius verta mąstyti, tartis ir susitarti. Tokie pokyčiai galėtų įtakoti ir LR Konstitucijos nuostatas, tačiau kaip juos konkrečiai įgyvendinti? – lieka miglose. Konstitucinė dauguma Seime, manau, bus labai slidi ir po šių Seimo rinkimų, tad susitarti gali būti be galo sunku. Kalbėti apie sėkmingo referendumo suruošimą dabartinėse teisinėse sąlygose taip pat beviltiška. Be to, galima netgi tikėtis, kad ir dėl referendumo nuostatų bus labai sunku politiškai susitarti. Didžiulės emigracijos problemos gali sėkmingai spręstis tik tada, kai Lietuvos ekonomika taps ne tik stipresnė, bet ir skaidresnė. Korupcija įstatymų leidime kerta ypač skaudžiai, tuo pačiu labai mažinant pasitikėjimą mūsų valstybe. Autoriaus paminėtas teiginys, kad “sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai” yra teisingas, tačiau dar svarbiau senstant “senai gvardijai” neprisikurti panašių, tik persivadinusių naujų kadrų. Tokia tendencija vis tik yra. Lietuvos visuomenė gali viską. Ir valdyti ir pasiekti, kad būtų teisingai valdoma. Nenuvertinčiau ir mūsų lietuvių tautos galimybių. Nuolatiniai įtikinėjimai, kad mes nieko negalim pakeisti sėja tik nesveiką nihilizmą, kuris verčia nuleisti rankas. Tokių momentų, kada kiekvienas pilietis turi galimybę įtakoti valdžios kūrimą būna labai retai. Tai įvairūs rinkimai, kurių metu, manau, dera būti ypač aktyviems. Negalėčiau raginti aktyvumo pas tuos, kurie visiškai nesidomi politikos reikšme mūsų gyvenime. Tokie gali išrinkti tokią valdžią, kad Lukiškes tektų plėsti ir plėsti… Žinoma, tai tik juokas, tačiau realiai žvelgiant bent jau kelis padoriausiai atrodančius kandidatus iš 14 partijų ir 1416 skaičiaus galima išsirinkti be visokių virkavimų. Kurie rinkimų dieną tikrai nepadės. Prūsų likimas ištikti lietuvių tautą galėjo tuo atveju, jei Stalinas būtų dar kelis metus pratempęs. Nauji sąrašai jau buvo sudarinėjami…

  8. Faktiškai čia du straipsniai. Antru autorius V. Rubavičius komentuoja pirminį Stoškaus. Įdedu esmingiausią (mano nuomone pastraipą) :

    Labiausiai minėtame tekste nuvilia jo pabaiga. Aptarus mūsų bėdas filosofo vardas įpareigoja pasiūlyti vienokius ar kitokius gydymosi receptus ar bent jau surašyti pagrindinius klausimus, pagal kuriuos rinkėjas galėtų orientuotis Seiman besiveržiančių politikų pasisakymuose. Deja, jokių receptų anei klausimų. Nekalbama apie jokias politinės sistemos keitimo galimybes. Iš tikrovės liūno vienu ypu pakylama į „aukštą“ mąstymo lygmenį ir imama dėstyti, jog norint, kad kažkas keistųsi, suvereniai tautai (!) privalu „mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę“. Tai suvereniai tautai „būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui“. Tokie uždaviniai tautai, gaunančiai mažiausias pensijas ES ir gyvuojančiai taip pat iš menkiausio ES minimalaus uždarbio!? Antraip „gali būti sunku išvengti prūsų likimo“

    Gal per daug žodžių, kad autorius ironizuoja Stoškų? Turbūt ir skaitytojui Stoškaus receptas (kad tauta turi sustiprėti, tapti nepalyginamai aktyvesnė, organizuotesnė ir t.t. ir t.t. atrodo – n e r e a l e i….

    Iš kur tokie pokyčiai? O aš sakau, kad jie įmanomi. Tereikia rinkėjams teisės valdžią ne tik rinkti, bet ir kontroliuoti, atšaukti, šalinti. Tada tie pokyčiai, apie kuriuos rašo Stoškus, atsiras iš niekur. Tai elementaru. Tokiu būdu bus sugriauta ydinga, vienos krypties valdžios vertikalė. Valdžia taps abiejų krypčių arba uždaro rato formos. Ezoterikoje tai vaizduojama gyvatės apžiojusios savo uodegą simboliu. Toks ratas – tobulos visuomenės simbolis.

  9. Pikasas3:

    Nuomonių įvairovėje lengviau rasti kelią tiesos link. Šia prasme Vytauto Rubavičiaus bandymas oponuoti Krescencijaus Stoškaus rašiniui yra sveikintinas. Tačiau ir šiame ilgokame rašinyje matosi kai kurių esminių spragų apie kurias galėsime dar padiskutuoti. Manau, kad šis straipsnis ne tik neišvengia panašių klaidų, kaip profesorius K.Stoškus, bet pažeria dar ir naujų keistenybių. Kol kas tik PRIMINSIU savo komentarą prie K.Stoškaus rašinio: …………………….“Lietuvai vaduojantis iš okupacinio marazmo girdėjome visokių lozungų. Vienas aiškino apie “istorinę klaidą” (A.Juozaitis)_, kitas, kad “buvome viename sojūze, dabar kitame” (A.Terleckas), na o rašinio autorius K.Stoškus prisimena senus mokymus apie “laukinį kapitalizmą”, pridėdamas aiškinimus apie “prichvatizaciją” ir “bėgimą nuo laisvės”. Manau, kad autorius sąmoningai neaiškina, kas gi tą “prichvatizaciją” vykdė ir kokios priežastys vis dar verčia rastis naujiems ekonominiams emigrantams. Apie “hegemono”, “komsomolo” vadukų bei ir “kampuotų pagalbininkų” vykdytus visokius “holdingus” esu nemažai diskutavęs. Kaip ir apie tai, kas dabar visuomenei trukdo atsitiesti. Senų ideologinių klišių “patobulinimai”, vykdomi sovietinės profesūros reliktų, atrodo ganėtinai naiviai ir neįtikinamai. Ne nuo laisvės bėga tautiečiai, kaip teigia K.Stoškus. Dauguma jų ir išeivijoje demonstruoja Lietuvos laisvei pagarbą, Bėga dėl to, kad kreivai įtakoti valdžios reliktai siekia tik asmeninių ir grupinių tikslų, o kariniai būgnų garsai, sklindantys iš Rytų imperijos taip pat nekelia pasitikėjimo bei nesuteikia ramybės. Žinome, kad mūsų emigrantai nemažas sumas perveda į Lietuvą. Paremia mus ir ES stipresnės šalys. Tačiau, pasigilinus, matosi, kad ta pagalba turi ir kitą reikšmę. Mūsų emigrantai dirba tose šalyse, moka mokesčius ir tai stiprina jų ekonomiką. Tad ir ta parama daugiau ar mažiau yra užtarnauta ir mūsų “darbo ambasadorių” pasklidusių įvairiose šalyse. Į Rytų imperiją, tai net putinofilai nevyksta. Taiko savo atžalas Vakarų universitetuose įtaisyti. Tokiu atveju pamirštama, kad ten “supuvęs kapitalizmas” egzistuoja… …………. Post scriptum: Žiniasklaidoje teigiama, kad Krescencijus Stoškus, įstojęs į SSKP 1966 metais, 1965–1968 m. studijavo Filosofijos katedros aspirantūroje. 1972 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Nežinau “Filosofijos katedros” sovietmečiu. Kiek menu, tai buvo Marksistinės filosofijos katedros. Tos informacijos net nereikia. Ji spindi K.Stoškaus rašiniuose.”

  10. Talkinkim antikorupcinei Puteikio koalicijai..:

    Džiugu demokratiškiems žmonėms: auga Puteikio koalicijos reitingai.. 17 dieną naujausius duomenis publikuoja ,,L. rytas” Puteikio komanda: jau 4,7 populiarumo procentai. Prisidėkim, nes kitaip Lietuvos Suverenas toliau liks korumpuotosd politinės nomenklatūros šešėlyje, o tauta bėgs iš šalies..Tik jie galėtų korumpuotos pol. nomenklatūros ir oligarchų sąjungai priešpastatyti piliečių galią ir sutelkti žmones reformuoti VD. Deja, bet .oligarcho Karbauskio kompanija sava tai oligarchų ir nomenklatūros valdžiai..

    • S:

      Kas tas VD? Aš pažįstu Puteikį ir puikiai žinau, kad jis nieko nepakeis. Jis yra EU šalininkas, o tai ir yra didžiausias korupcijos šaltinis. Didžiausias korupcinis nusikaltimas yra ne viešuosiuose pirkimuose ir ne kažkokia “prekyba poveikiu”, o prekyba savo šalies Laisve ir Nepriklausomybe. Tai Puteikis ir Krivickas bus tokie patys nusikaltėliai. Aš nesakau, kad jie blogesni už dabartinę išdavikišką valdžią, Bet…

  11. Matas:

    Visada atidžiai perskaitau V.R. straipsnius. Pritariu kiekvienai minčiai, tikra tiesa pasakyta.
    Jokio skirtumo ar valdančioj daugumo kubilininkai , ar socdemai, visiškai tas pats. Konservatoriai dar baisiau, nes jie į kompanija pasiima didžiausius lietuvybės priešus – liberalus ir kartu “stumia” kosmopolitizmą, genderizmą. Jaunasis anūkas atvirai tai pasakė, net nesupratama, kodėl jų partijos krikščionys net necyptelėjo. Tur būt dėl aukštesnių vietų sąraše tyli. Tai ko verti tokie krikščioniškų vertybių puoselėtojai?
    Nei viena iš biudžeto besimaitinanti partija nieko keisti nenori, neduos nei tikros savivaldos, neįsileis į tesimus jokių tarėjų. Konstitucinio teismo teisėjai tapo antžmogiais – jie jau aiškina ir keičia net pačią Konstituciją.

  12. S:

    Kalbant apie rinkimus, aš matau dvi partijas, vertas kažkiek dėmesio: Buškevičius su Tautininkais; ir Liaudies partija. Abi pasirodė ne taip, kaip norėtųsi. Bet LLP (?) Paulauskas kalbėjo žymiai daugiau į Nepriklausomybės pusę, jiems bent jau pagyrimas.

    • Aš tai sakyčiau, kad iki šiol seime buvusios per visas kadencijas nedirbo visuomenės daugumai (tai įrodo rezultatai – Lietuva tuštėja), bet ir kitos partijos yra nieko vertos.
      Nes partijos turėtų ginčytis tik dėl to kaip geriau pakelti šalies ekonomiką bei gyventojų gerbūvį, tačiau nei viena apie tai nieko doro pasakyti negali.

  13. Pijus:

    Yra pripazinta ,kad ES yra Vatikano taikos projektas ,kurio vykdytojais kaip matome tampa bet kas ,ivairaus plauko perbegeliai,net ir tie patys buve TSRS klierikai. Kiti tampa net ir ministrais ,arba prezidentais. Ko tiketis ? ES projektas ,turejo reiksti ,taiku,geresni ,gyvenima ir ekonomini klestejima visoje Europoje. Po Berlyno sienos griuties,niekas net neisivaizdavo ,kad visas sis procesas sukels tiek daug problemu. Tarptautinis scenarijus siandien stipriai pasikeite. Siandien mes turime spresti ne tik savo ES problemas bet ,ES taikos projektas jau tapo beveik viso pasaulio taikos projektu. Karo ir ekonominiai pabegeliai ,is ivairiu Azijos ir Afrikos saliu ,rizikuodami savo gyvybe , nesustabdomu srautu skverbiasi i cia – i issvajota taikia ir “pasakiskai turtinga Europa”. Sio chaoso sukuryje ,Vatikanas ragina “atverkime savo sielas ir sirdis”… Manau cia reiketu uzduoti klausima ,ES taikos projekto organizatoriams – o kaip gi su musu paciu islikimu,juk siandien mes patys,musu vaikai, tapome ekonominiais pabegeliais ? Kas liks is tokiu mazu tauteliu kaip Lietuva,Latvija, Estija ? Ar tik tai nera musu paciu naikinimo projektas ? Kiek sansu mes turime sustabdyti si mums patiems kenkianti procesa ,patys budami Vatikano taikos projekto dalimi ? Kazkas rimtu veidu sako: “daugiau atsakomybes, daugiau drasos priimti sprendimus, kuriu reikia musu zmonems, ir jokios krizes nebus”… 🙂 🙁

  14. Kas bijo Antikorupcinės koalicijos?:

    Antikorupcinė apvers ,,lovį” visiems..Todėl ir niršta ,,lovio” partijų nariai, padlaižiai, ar tiesiog siauragalviai, nes bijo antikorupcinės koalicijos perglingo pasirodymo ir įtakingos frakcijos Seime…:)
    ,,Biudžetinės” partijos, Seimą, biudžetą ir ES lėšas loviu ir postais saviems pavertė ir įtvirtino oligarchinę santvarką. Balsuokim prieš tas ,,lovio” partijas, kurių veikla ištrėmė miljoną , o ketvirtį gyventojų panardino skurdan..Tik už Puteikio koaliciją, kad vagis nuo ,,lovio’ patrauktų”, o ,,lovį” apverstų dugnu aukštyn…:)

    • Arūnas:

      svarbi yra ne tik korupcijos problema, bet ir kiti klausimai: lietuviškumo palaikymas, priešinimasis dvikalbiams užrašams ir oficialiems įrašams ne lietuvišku raidynu, homoseksualų reikalavimams ir keliagubos pilietybės įteisinimui ir pan. Jei į šiuos klausimus žiūrima kaip į antraeilius, tai abejotina yra ir antikorupcinė kova. Kaip sakoma: nuo meilės iki neapykantos tik žingsnis ir atvirkščiai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: