Retos transplantacijos – sudėtingas procesas ir medicinine, ir logistine prasme (0)

thebritishclinic.net nuotr.

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos dažnai sulaukia pacientų klausimų apie galimybę gydytis ir organo transplantaciją atlikti užsienyje. Tokią galimybę numato mūsų šalies teisės aktai, tačiau tam būtinos kelios sąlygos.

Ypatinga situacija organų transplantacijos procese – transplantacijos vaikams. Širdies ir inkstų persodinimo operacijos vaikams mūsų šalyje atliekamos, o kepenų transplantacijos vaikams iki 12 metų – ne. Tokius recipientus (laukiančius transplantacijos) gydantys gydytojai siunčia į užsienio klinikas (Vokietijoje, Lenkijoje ar kitur), kuriose atliekamos transplantacijos panaudojant dalį mamos ar tėčio kepenų, tai yra atliekamos transplantacijos iš gyvo donoro. Čia taikomi ir retų, dažniausiai genetinių, ligų gydymo metodai. Tokios operacijos yra planinės – recipientas vaikas vyksta į užsienio kliniką suplanuotu metu. Iki užsienyje suplanuotos transplantacijos vaikas mūsų šalies ligoninėje išsamiai ištiriamas. Tyrimai atliekami ir būsimam donorui – vaiko tėčiui ar mamai.

Ne visada tėveliai gali būti donorais – jei tėvai serga kokia nors liga, jų donorinis organas netinka vaikui. Arba vaikas serga iš tėvų paveldėta genetine liga, kurios pasekmė – kepenų funkcijos nepakankamumas, tokiu atveju tėvų donorinės kepenys taip pat netinkamos transplantuoti. Geriausiai tokią medicininę vaiko ir jo tėvelių situaciją žino vaiką gydantis gydytojas. Dėl šių specifinių kliūčių nesant galimybių atlikti transplantaciją savo šalyje, gydytojas, kaip ir numato teisės aktai, bendrauja su  užsienio klinikos specialistais, kurioje, jo manymu, būtų galima gydyti tokį vaiką, atliekant transplantaciją iš mirusio donoro. Minėtose užsienio šalyse gyventojų dešimtis kartų daugiau, todėl ir retų ligų pasitaiko dažniau, gydytojai turi daugiau praktikos ir medicininių galimybių jas gydyti.

Gydytojas, gydydamas transplantacijos laukiantį pacientą, turi daug papildomo darbo, todėl užsienio klinikose, kuriose gydomi transplantacijos laukiantys pacientai, dirba transplantacijos koordinatoriai, kurių kompetencijoje – recipiento sveikatos būklės ir gydymo plano derinimas bei koordinavimas.

Kai susiklosto tokia situacija, kad vaikas serga sunkia reta liga, užsienio klinikų, su kuriomis kontaktuoja mūsų šalies gydytojai, specialistai kviečia pacientus išsamiems tyrimams atlikti. Tada ir nutariama, koks gydymas padėtų išgelbėti vaiką iš ligos gniaužtų. Yra buvęs atvejis, kai vaikas ištirtas Varšuvos ir Paryžiaus klinikose, tačiau gydytojai atsisakė jam atlikti transplantaciją dėl ligos sudėtingumo ir vaiko sveikatos būklės, o šį vaiką ėmėsi gydyti vienos Vokietijos klinikos gydytojai.

Tuomet kyla daugybė nemedicininių klausimų – pirmiausia, logistikos ir šeimos buities – kaip nusigauti iki ligoninės, kur gyventi ir pan. Kada atsiras donoras ir kada reikės vykti į kliniką transplantacijai – niekas pasakyti negali. Svarbu ir tai, kad transplantacijoje laikas yra labai svarbus – vadinamasis šaltosios išemijos laikas (per kiek laiko donorinis organas turi būti transplantuotas) – yra ribotas, kepenys turi būti transplantuotos per 8 valandas. Gyvenant Lietuvoje, pasiekti kliniką Vokietijoje ir viską laiku spėti – sudėtinga.

Mūsų šalyje yra nustatyta tvarka, kad donorinio organo pervežimas iš kitos šalies apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, nes tai yra dalis transplantacijos proceso (medicininė paslauga) – jei nebus organo, transplantacija neįvyks. PSDF lėšos skiriamos ligoninei, kurioje ši paslauga buvo atlikta.

Toks atvejis vieną kartą jau buvo, kai donorinė kūdikio širdelė iš Paryžiaus klinikos buvo atgabenta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas ir transplantuota mažajai Lietuvos pacientei. Tačiau pacientų nugabenimo į kitose šalyse esančias klinikas kaštai nėra apmokami PSDF lėšomis – pacientas ir jo šeimos narys į užsienio kliniką turi nuvykti savo lėšomis (asmeninėmis ar paaukotomis  labdaros fondų).

Šiuo metu kepenų transplantacijos laukia vienas vaikas, kuriam dėl genetinės ligos gyva donorystė neįmanoma. Tokiu atveju taikytinas gydymo būdas – transplantacija iš mirusio donoro. Tenka suremti pečius visiems – ligoninei, gydančiam gydytojui, šeimai, labdaros organizacijoms, Nacionaliniam transplantacijos biurui – suderinti visas detales ir sudaryti sąlygas vaikui gauti galimybę pasveikti.