M. Kundrotas. Dėl ko Lietuvoje žlugs švediškas alkoholio politikos modelis? (86)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Diskutuojant apie alkoholio prieinamumo ribojimą galima prisiminti įvairius pavyzdžius – „sausą įstatymą“ Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jurijaus Andropovo eksperimentus Sovietų Sąjungoje, vėliau nuosaikiau kartotus Michailo Gorbačiovo, skandinaviškus „sistem bolagetus“.

Šiuolaikinėje Lietuvoje alkoholio prieinamumo ribojimo politikos simboliu ilgą laiką buvo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Antanas Matulas. Jo iniciatyva priimtas įstatymas, draudžiantis prekiauti alkoholiu išsinešimui nuo 22-os valandos. Iš pažiūros tikslas – kilnus: atpratinti Lietuvos visuomenę nuo girtavimo. Deja, tas pats A. Matulas pritarė provincijų gydymo įstaigų tinklo naikinimui ir prieštaravo žmogaus gyvybės apsaugai iki gimimo. Iš to galima spręsti, kiek jam išties rūpi Lietuvos gyventojų gyvybės ar sveikata.

A. Matulo poziciją politiškai galima aiškinti kaip nišinį populizmą. Tai – tokia politikavimo forma, kai siekiama pritraukti konkrečios žmonių grupės balsus, kalbant ir darant tai, kas jai patinka. Yra homoseksualų niša, yra homoseksualizmo priešininkų niša, yra alkoholio priešininkų niša. Daugelis alkoholio priešininkų – alkoholikai, liovęsi gerti, bet ligšiol priklausomi nuo alkoholio. Pradėk su jais kalbą apie ką nori – apie gotikinę architektūrą ar apie orchidėjų auginimo ypatybes, jie būtinai baigs kalba apie alkoholį.

Dabar A. Matulas dėsningai žengia į istoriją. Atsirado radikalesnė figūra – Aurelijus Veryga, žengiantis su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, drauge su homoseksualų apologetika užsiėmusios „Naujosios kairės“ aktyvistu Tomu Tomilinu ir tos pačios ideologinės grupės atstove Dovile Šakaliene. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, žengdama į rinkimus, vadovaujasi politologijoje gerai žinoma taktika „pagauk visus“, todėl jos sąraše – tiek šeimos vertybių gynėjai, tiek seksualinės revoliucijos šaukliai, tiek patriotai, tiek kosmopolitai.

A. Veryga – psichiatras ir profesorius. Kolegos jį apibūdina, kaip visišką teoretiką. Tai nėra blogai – juk būtent teoretikai kuria idėjas ir jų sistemas, apibendrina praktinių faktų ir veiksmų visumą, daro išvadas ir nustato strategijas. Praktika be teorijos – tik spontaniški judesiai, be tikslo ir be krypties. Vis dėlto yra skirtumas tarp psichiatrijos ir politikos. Labai gali būti, kad A. Veryga veiksmingai gydo alkoholikus. Bet kalbame apie visai ką kita – apie politinę strategiją.

A. Veryga siekia Lietuvoje įvesti švedišką modelį. Perkelti prekybą alkoholiu į specializuotas parduotuves – Švedijoje jos vadinamos „sistem bolagetais“. Jei šių parduotuvių bus gausu, mažai, kas keisis. Koks gyventojui skirtumas, eiti į prekybos centrą, ar į „sistem bolagetą“, kai jis – šalia? Bet švediška sistema pasižymi dar dviem bruožais. Pirma, tokių parduotuvių skaičius – ribotas, jos išdėstytos gana dideliu nuotoliu viena nuo kitos. Antra, jų darbo laikas – ribotas.

Taigi, piliečių galimybės įsigyti alkoholinių gėrimų bus ribotos. Galima tai svarstyti moraliniu ir praktiniu lygmeniu. Moraliai kyla klausimas – ar teisinga dėl saujelės ligonių riboti sveiko piliečio galimybę jam patogiu laiku nusipirkti butelį alaus, vyno, ar – peršalus gerklę – ko nors stipresnio? Bet kur kas rimtesnių klausimų kyla praktiniu lygmeniu.

Jungtinėse Valstijose „sausas įstatymas“ baigėsi masiniais namudiniais alkoholio verslais ir mafijos suklestėjimu, kai kurios žymios mafijos grupės kūrėsi būtent iš pogrindinės alkoholio gamybos ir prekybos. Sovietų Sąjungoje prie J. Andropovo ir ypač – M. Gorbačiovo klestėjo samagonas, pasirodė nuodingų pakaitalų, nuo kurių žmonės apsinuodydavo, sirgdavo ir net mirdavo. Pats M. Gorbačiovas vėliau pripažino, kad jo laikais vykdyta alkoholio ribojimo politika privedė prie to, kad žmonės dar labiau nugrimzdo į alkoholizmo liūną.

Švedijoje ir apskritai – Skandinavijoje padėtis gerokai kitoniška. Ten alkoholizmo problema išties gerokai sumažėjo. Ir vis dėlto Lietuvoje tai vargiai pasikartos. Ir štai, kodėl.

Norint išgyvendinti alkoholizmo problemą pirmiausiai reikia kovoti su priežastimis. Ne su pasekmėmis. Pagrindinės alkoholizmo priežastys – skurdas, beviltiškumas ir gyvenimo beprasmybė. Reikia skatinti ekonomikos augimą, piliečių užimtumą, kultūrines veiklas, teikiančias gyvenimui prasmę. Panašu, kad A. Verygos fantazija ir kompetencija čia baigiasi. Uždrausime ir viskas išsispręs. Neišsispręs. Tik pablogės.

Lietuvoje įvedus sausą ar pusiau sausą įstatymą vargiai lauktinas Švedijos variantas. Ten sukurta gerovės valstybė. Kad ir su didžiuliais trūkumais, bet vis dėlto. Visose Skandinavijos valstybėse gyventojų laimės indeksas – aukščiausias tiek Europoje, tiek pasaulyje. O pas mus žmonės toliau gers. Nebus legalios alkoholio prieigos – pirks iš bobučių ir kontrabandininkų. Suklestės nauji mafijos tinklai. Prarasime mokesčius. O kažkas nuodysis „pilstukais“ ir „kaukoliniais“. Vietoje švediško modelio tikrovėje gausime J. Andropovo eksperimentą.

Ne veltui sakoma – kas užmiršta istoriją, priverčiamas ją pakartoti. Norėtųsi tikėti, jog A. Verygos taktika – šis tas geresnio už primityvų nišinį populizmą. Gal žmogus tikrai siekia gero Lietuvai? Bet tada reiktų pradėti visai nuo ko kito. Pašalinus priežastis išnyks ir pasekmė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *