L. Šarkaitė–Viluma. Jaudinantys susitikimai Gardine (nuotraukos) (3)

Gadino pilyje ant aukštojo Nemuno kranto | N. Balčiūnienės nuotr.

Jau daugelį metų vedami Nijolės Balčiūnienės ir Kazimiero Garšvos, kurie nepailstamai padeda etninių žemių lietuvių bendruomenėms, lankome lietuvius, gyvenančius Baltarusijoje. Kartu su folkloro ansambliu „Laukis“, lietuvybę, tautines vertybes, gautas iš protėvių, senelių palikimo ne kartą skleidėme Pelesoje, Lydoje, Rimdžiūnuose, Apse, Minske.

O šių metų šiltą birželio 4-osios vasaros dieną vykome į Gardiną, kur Nacionalinių kultūrų festivalyje puikavosi ir lietuvių kiemelis su Baltarusijoje gyvenančių lietuvių kolektyvų koncertais. Kartu su mumis važiavusi „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė suspėjo susitikti su lietuvių bendruomenių pirmininkais bei aptarti jų rūpesčius.

Šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos Ambasadorius Baltarusijoje Evaldas Ingatavičius, Generalinio Konsulato Gardine darbuotojai, aukšti Baltarusijos Respublikos pareigūnai, kurie lankėsi lietuvių kiemelyje, stebėjo meninius pasirodymus, rankdarbių bei kulinarijos parodas.

Čia, kartu su Lydos, Pelesos, Minsko, Rimdžiūnų lietuvių bendruomenių atstovais,  koncertavome ir mes. Tarp stilizuotų kolektyvų pasirodymų, laukiškių programoje skambėjo sutartinės, tradicinės daugiabalsės dainos, muzika ir šokiai. Rodėsi, kad baltarusių ir vietinių lietuvių žiūrovams plūstant, „Laukio“ pasirodymas turėjo sumažinti žiūrovų skaičių kiemelyje. Bet mūsų nuostabai taip nenutiko, žmonės itin susidomėję klausėsi, džiaugėsi ir plojo, o po koncerto dėkojo už įdomų ir dvasingą pasirodymą.

Matyt kitaip ir negalėjo nutikti, juk čia mūsų protėvių kovota, gyventa ir jų dvasinis palikimas kaip gija į nūdien įsidriekęs… O šis susitikimas su žiūrovais ir žmonių susikaupimas bei gebėjimas klausytis senojo tradicinio folkloro kūrinių, paliko nuoširdų įspūdį.

Lietuvių, ir ne tik, istorikų ir archeologų duomenimis, Gardino krašte nuo seno buvo gyventa jotvingių (sūduvių). Šioje  žemėje augo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Gardino kunigaikštystę valdyti jam paskyrė tėvas Kęstutis (ne vėliau kaip 1376 m.). O miesto Aukštutinės (senosios) pilies statyba šalia Nemuno būtent ir buvo tiesiogiai susijusi su Vytauto valdymu.

Dabar Gardine stovi dvi pilys – Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.), kuri stūkso ant gretimų kalvų taip pat Nemuno pakrantėje. Tarp pilių yra medinė LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo skulptūra, dovanota lietuvių, todėl Vytauto vardas ten įrašytas ir lietuviškai.

Tai – viena iš vos kelių skulptūrų įžymiems LDK asmenims Baltarusijoje. XVI a. pab. pastatyta renesansinė Gardino parapijos bažnyčia, vadinama „Vytauto bažnyčia“, kuri 1961 m. Gardino miesto vykdomojo komiteto sprendimu buvo susprogdinta. Šie istoriniai faktai išgirsti iš dar vieno susitikimo Gardine – atsidavusio lietuvybei ir šiam kraštui, buvusio ilgamečio  Gardino lietuvių bendruomenės „Tėvynė“ pirmininko, Algimanto Dirginčiaus. Būtent jo pastangomis ir pastatyta minėtoji skulptūra mūsų Vytautui Didžiajam! A. Dirginčius paliko nepaprastai gilų, mylinčio savo kraštą, charizmatiško bei vietinių gardiniečių labai gerbiamo žmogaus įspūdį. Esame dėkingi jam už ekskursiją po Gardino pilį!

Trečiasis susitikimas pats svarbiausias! Tai susitikimas su pačia žymiausia Gervėčių krašto šviesuole, kultūrinės atminties saugotoja, tautosakos pateikėja Maniute – Marija Mažeikiene (Petrikaite). Susitikome tame pačiame Nacionalinių kultūrų festivalyje. Ji, kartu su Rimdžiūnų kaimo moterimis ir vaikais, atvyko koncertuoti bei lietuvių kiemelyje pristatyti savo rankdarbius – išaustas lovatieses ir rankšluosčius, kaip savitą tradicinės tekstilės meną.

Šis susitikimas buvo ypatingas savo jausmingumu. Folkloro ansamblio „Laukis“ koncerte išvydus Maniutę, tyliai prisėdusią ant suolo ir besiklausančią mūsų sutartinių, iš džiaugsmo nutirpo širdis. O dar nuostabesni jausmai užplūdo ją apsikabinus. Rodos, kartu švytėjome nelyg ryški Aušrinė žvaigždė. Nesame jau taip pažįstamos, tik viena diena bendravimo, buvimo jos namuose prieš du metus. Matyt, to pakanka. Kartą susitikus su Maniute, tampi labai artimas, tarsi anūkas. Neapsakomai šviesi, miela ir graži ta Maniutė! Būni šalia ir žodžių nereikia…

Visas Marijos Mažeikienės (Petrikaitės), visų meiliai vadinamos Maniute, gyvenimas prabėgo Gervėčių krašte, prie Ašmenos, – ji gimė ir ištekėjo Girių kaime, vėliau su šeima persikėlė gyventi kitapus upės – į Petrikus. Tėvų šeimoje buvo vyriausia iš aštuonių vaikų, metus mokėsi lietuviškoje pradinėje mokykloje, o ją uždarius, dar trejus – lenkiškoje, iki šiol kalba ir skaito lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir gudiškai. Ji dainuoja senas Gervėčių krašto dainas, seka pasakas su padainavimais, prisimena ne tik savo, bet ir tėvų, senelių kartos gyvenimą, domisi ir šiandienos įvykiais.

Kai 2014-ųjų vasarą rinkau tautosaką Gervėčių krašte, į Petrikus ėjau ieškot žymiosios Maniutės. Radau ją bulvių lauke ravinčią, sužinojusi ko noriu, teištarė „einam“. Taip visą dieną ir prasėdėjome jos namuose. Pridainavo, pripasakojo. Maniutė mielai dalijasi tuo, ką žino. Rodos, ji mena daugiau nei kiti, net sąmoningai to atsiminimo siekia, jį brangina. Brangina ir savo gimtąjį kraštą, žmones ir džiaugiasi viskuo, kas jos gyvenime vyksta. Šį rudenį jai sukaks 93-eji metai! Duok, Dieve, Maniutei sveikatos, stiprybės ir džiaugsmo, kurį ji taip dosniai dalinasi su kitais!

Trys susitikimai Gardine. Rodos tokie skirtingi, bet kartu ir panašūs. Visus šiuos susitikimus jungia savojo krašto, vietos žmonės. O mes atvykę, trumpai akimirkai įvietinti, susijungėme kartu viena gija – protėvių žemės saitu!