P. Gylys. LRT – aklas, kurčias, nebylys. Kai reikia… (14)

Povilas Gylys | Alkas.lt, J. Gaučo nuotr.

Dažnokai iš savo pažįstamų ir nepažįstamų rėmėjų sulaukiu priekaišto – kodėl taip retai pasirodau televizijoje ir kalbu radijo laidose? Tie mano pažįstami ir nepažįstami simpatikai galvoja, kad jei užsimanai nueiti į kokią televizijos laidą, tarkim pas Edmundą Jakilaitį, tai ir nueini. Tačiau tikrovė yra kitokia. Ne politikas pasirenka radijo ar TV laidą, o laidos vedėjas renkasi politikus. Ir tai yra dideliu laipsniu teisinga. Tokia tvarka yra žiniasklaidos laisvės dalis. Žurnalistai, be abejo, turi teisę rinktis savo pašnekovus, laidų dalyvius, žmones, kurie duoda interviu. Su sąlyga, kad pasirinkimas nėra korupcinis.

Priešingu atveju – jeigu rinktųsi politikai – kai kurios laidos būtų pasmerktos. Nes politikai būtų dominuojanti jėga santykiuose tarp politinės valdžios ir žiniasklaidos. O tai demokratinėje save vadinančioje visuomenėje būtų anomalija. Žiniasklaida netektų savo, kaip „sarginio šuns“, aršiai ginančio viešąjį interesą, vaidmens. Kita vertus, laidos dėl tokio politinio diktato, labai tikėtina, prarastų patrauklumą – žiūrimumą, klausomumą. Vadinasi, ir savo, kaip ypač svarbaus viešojo gyvenimo dalyvio, veiksmingumą. Neskaitoma, nežiūrima, neklausoma žiniasklaida negali turėti deramo poveikio viešajam gyvenimui, jo kokybei.

Beje, mano karta gali paliudyti, kad tarybinėje sistemoje nemažu laipsniu taip ir buvo. Turiu galvoje pirmiausia politinę, ideologinę bei ekonominę tematikas. Nedaug buvo žmonių, kurie tikėjo tuo, ką tais klausimais anuomet rašė „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ar rodė bei kalbėjo tuometinis valstybinis transliuotojas. Nepasitikima Lietuvoje buvo ir „Kaspervizija“, tragiškų 1991 m. sausio įvykių metu užgrobtu ir burokevičininkų kontroliuotu transliuotoju. Taigi, žiniasklaida aptariama prasme turi būti laisva. Laisva rinktis, ką kviesti į laidas ir ko nekviesti, laisva formuoti rašančių autorių ratą ir pan.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – žiniasklaida, visų pirma, iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenanti jos dalis – LRT, turi užtikrinti ne tik laidų patrauklumą, bet ir nuomonių įvairovę, siekti būti, kiek tai įmanoma, neutrali ideologiniu bei partiniu požiūriu. Tik taip užtikrinamas demokratiškas viešasis gyvenimas. Valstybė nėra demokratiška, jeigu nėra užtikrinama galimybė viešoje erdvėje, pirmiausia, žiniasklaidoje, pasisakyti įvairių pažiūrų žmonėms, jeigu reikšminga visuomenės grupė yra traktuojama kaip marginali, užribio visuomenės dalis.

Deja, Lietuvoje yra susiformavusi tokia praktika, kad jeigu nesi liberalių pažiūrų, jeigu aktyviai gini viešąjį interesą, jeigu nesi valstybės, kaip bendrojo gėrio kūrėjo, niekintojas viešojoje erdvėje, LRT esi nepageidaujamas. Nes esi atgyvena. Todėl tavo atžvilgiu transliuotojas yra aklas, kurčias, nebylys.

Priklausau užribio kategorijai, t. y. Lietuvos gyventojų grupei šalia Broniaus Genzelio, Vytauto Radžvilo, Vytauto Rubavičiaus ir į juos panašių. Būdamas holistu ir liberalios, individualistinės pasaulėžiūros kritiku, tapau liberaliai žiniasklaidos daliai nepriimtinas. Todėl tokių kaip aš nepamatysi Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės, Nemiros Pumprickaitės ar Andriaus Tapino laidose. Neišgirsi ir LRT radijuje. Nebent teisiamo už akių vaidmenyje, kaip tai buvo nesenoje R. Miliūtės laidoje.

Mat tos laidos yra „teisingos“ – liberaliai kompradoriškos, o dar krutančių, demokratiškai ir patriotiškai nusiteikusių sąjūdiečių dalis yra nepatogi. Nes disidentiška. Sąjūdiečiai – disidentai (nekalbu apie dėl amžiaus, ligų ar kitų priežasčių tylinčius Didžiojo Sąjūdžio žmones) mato esamos padėties dramatizmą ir drįsta kalbėti bei rašyti „ne taip“. Per tai jie net saugumo struktūrų yra įvardyti kaip grėsmė valstybei.

Tačiau net nebūdamas žvalgybos specialistu, suvoki tokios nuomonės absurdiškumą. Absurdas glūdi tame, kad esant realiam nacionaliniam pavojui, normalioje šalyje specialiosios tarnybos imtųsi realių veiksmų kenkėjų atžvilgiu. Bet ne viešųjų ryšių akcijų. Viešojoje informacinėje erdvėje  ŽURNALISTAI turi teisę ir, manau, pareigą aptarinėti žinomų, kitaip mąstančių žmonių keliamą pavojų valstybei. Manau, jie viešai turėtų diskutuoti su tais kritiškai kalbančiais žmonėmis, kad būtų matomas jų pozicijos kenksmingumas. Jeigu tokio esama.

Tačiau taip nėra – diskusijos visais būdais vengiama. Ir tai rodo situacijos autoritariškumą. Demokratinėse sistemose specialiosios struktūros dirba tyliai, o žiniasklaida informuoja ir, jei reikia, triukšmauja. Jeigu mato realias grėsmes. Pas mus visi, taip pat VSD, triukšmauja, tačiau tikros, pliuralistinės diskusijos nėra. Jos nepajėgus užtikrinti ir naujai nomenklatūrai tarnaujantis, stagnacijos būklėje esantis, liberaliame transe gyvenantis ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą – liberalizmą propaguojantis vadinamasis nacionalinis transliuotojas. Kaip vieną nuomonę brukantis jis vis labiau panašus į tarybinių laikų valstybinį transliuotoją. Gal todėl aštrialiežuviai jį vadina Siaurovizija.

Atkreipiu dėmesį į LRT laidų pavadinimus – „Pinigų karta“, „Bėdų turgus“. Tie pavadinimai rodo, jog transliuotoją užvaldžiusi grupuotė ne tik ekonomiką, bet ir visą visuomenę tapatina su rinka ir žmonių gyvenimo gerėjimą sieja vien su pinigais, turgumis, rinkos režimų įtakos didėjimu visuomenėje. Tačiau ketvirtis amžiaus liberalizmo ideologijos dominavimo rodo ką kita – visuomenės skurdinimą, didėjančią nelygybę, viešojo sektoriaus biednystę, aštrėjantį žmonių nepasitenkinimą esama padėtimi.

Didžiulė LRT bėda yra ir akiplėšiškas politinis šališkumas. Toks šališkumas sukelia neigiamą visuomenės reakciją, kuri virsta pravardėmis. Visi visuomeninių laidų vedėjai demonstruoja palankumą konservatoriams ir liberalams bei priešiškumą ne tik „blogai“ partijai „Tvarka ir teisingumas“, bet ir socialdemokratams. Prisiminkime, kaip buvo pučiamas Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir ministro Kęstučio Trečioko pokalbių skandalas. Ir kokie „drovūs“ LRT laidų vedėjai yra galimai korupcinėje Landsbergių šeimos darželių ir mokyklų verslo istorijoje. Akivaizdžiai šališki jie yra ir naujausiame Eligijaus Masiulio ir liberalų skandale.

Apibendrinkime. Visuomenėje stiprėja nuostata, kad LRT tampa panaši į tarybinių laikų valstybinį transliuotoją, kad ji aktyviai ir akiplėšiškai dalyvauja politinėse batalijose, atstovaudama jungtines politines pajėgas – prezidentūrą, konservatorius, liberalus. Ir tai vyksta Seimo rinkimų išvakarėse, o tai reiškia manipuliaciją rinkėjų nuomone ir nuotaikomis. Tačiau bent kol kas nesimato jėgos, kuri galėtų veiksmingai pasipriešinti tokiai negarbingai, neteisėtai, vadinasi, ir nedemokratiškai LRT elgsenai. Nebent nubustų Seimas.