M. Markuckas. Apie ES ir vyžas (4)

Marius Markuckas | propatria.lt nuotr.

Prognozuoti tai, kaip baigsis Jungtinėje Karalystėje dar šį birželį vyksiantis referendumas dėl britų narystės ES, remiantis tik turimais apklausų duomenimis, būtų gana sudėtinga. Pasisakančiųjų už tolimesnį britų buvimą ES stovykla dydžiu panaši į pasisakančiųjų prieš. Liks, ar neliks Jungtinė Karalystė ES dalimi – pamatysime jau visai greitai. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą britai priims, jau dabar galima kalbėti apie tam tikrą pamoką. Taip pat ir mums, lietuviams.

Šios pamokos esmė – paprasta. Ji yra apie tai, kad ES, nepaisant ją gaubiančių ideologinių lozungų, yra tik organizacija, kurioje arba verta, arba neverta būti. Taip pat ši pamoka yra apie tai, kad kiekviena save gerbianti ir politiškai brandi tauta turi kelti šį klausimą ir ieškoti į jį savų atsakymų. Galiausiai ši pamoka yra ir apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje, nors hiperglobalizmo šalininkai teigia diametrialiai priešingai, suverenios nacionalinės valstybės nėra jokia atgyvena, o ir toliau lieka ypač svarbiais politinę tikrovę struktūruojančiais veikėjais.

Tiesa, mąstant apie Lietuvą aptariamos pamokos kontekste, reikėtų pastebėti, kad į šią pamoką mes ateiname menkai pasiruošę. Minėtus probleminius klausimus svarstome vangiai, bet dar blogiau – tą darome neturėdami įsisąmoninę aiškaus vertinimo kriterijaus, kuris, kalbant paprastai, leistų atskirti tikrovę nuo ideologijos. Nereikėtų pasiduoti nuo vertinimo atsakomybės „atpalaiduojančiai“, ypač socialinėje žinijoje madingai postmodernistinei nuostatai, ir manyti, kad vieningo kriterijaus apskritai nėra ir negali būti. Toks kriterijus, be abejo, egzistuoja – tai lietuvių tautos ir jos politinės formos – Lietuvos valstybės – gyvybiniai interesai. Turbūt banalu, bet, panašu, reikia kartoti, kad į ES, kaip, beje, ir į NATO, stota tik dėl to, kad šie interesai būtų puoselėjami. Dar kitaip sakant, stota tik dėl to, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta būtų ir stiprėtų.

Nepaisant šio kriterijaus akivaizdumo, tenka pripažinti, kad mūsų diskusijose apie ES jis dažnai pamirštamas ar sąmoningai ignoruojamas ir todėl užuot racionaliai apmąsčius šiandienos iššūkius ar netgi pavojus, susijusius su Europos integravimo projektu, kur kas dažniau linkstama į ideologizuotus europeizacijos teisinimus. Nėra atsitiktinumas, kad dar ir dabar gaji sovietinio tipo nuostata visų pirma kalbėti apie sąjungos teikiamą materialinę naudą, o savo ruožtu visuminį valstybės ir tautos būvio klausimą geriausiu atveju traktuoti ir reprezentuoti tik kaip abstraktų – taigi ir antraeilį. Atkreiptinas dėmesys, kad šis iš esmės marksistinis mąstymo būdas, grindžiamas savotišku bazės ir anstato modeliu, yra būdingas ir kai kuriems save politiškai neabejingais krikščionimis pozicionuojantiems asmenims.

Antai buvęs ilgametis žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Ališauskas dar prieš keletą metų rašytame savo straipsnyje „Apie Europos Sąjungos ateitį ir apokaliptinį siaubą“ kaip ypatingą vertybę iškėlė ES paramą miestelių projektams, nepamiršdamas paminėti tiesiamų kelių ir bažnyčių atnaujinimų. Tik tą darant nutylėta, kad jei tie miesteliai ir toliau nyks tokiu tempu, kokiu nyksta, tiesiog neišvengiama, kad renovuotose bažnyčiose ilgainiui visai nebebus kam lankytis ir jos taps geriausiu atveju architektūriniais paminklais, o remontuojami keliai liks tik pravažiuojančių krovininių automobilių, judančių iš vieno Europos taško į kitą, patogumui. Kalbėti apie tai, kad per kiek daugiau nei kelis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius mūsų šalis neteko bemaž milijono gyventojų (nyksta ne tik šeimos, kaimeliai ar miesteliai, bet ir didmiesčiai), vadovaujantis Ališausko nubrėžta mąstymo linija, matyt, būtų tik bereikalingas rūstavimas, sąmokslo teorijų kūrimas ar apokaliptinių siaubų vaikymasis.

Kaip gali akinti europiniai pinigai liudija ir tai, jog ne tik nepastebimos akivaizdžios egzistencinės Lietuvos problemos, kylančios iš nuosekliai vykdomo lietuvių tautos transformavimo į iškultūrintą ir nupolitintą biomasę, skirtą aptarnauti plačiajai Europos darbo rinkai, bet ir lengva ranka teisinami eksperimentai su žmogaus prigimtimi. Pašiepiamas ne tik tautiškumo gynimas, kuris, be Europos Sąjungos, kaip turėtume suprasti skaitydami minėtą Ališausko straipsnį, būtų ne kas kita kaip tik vyžų, naginių, gintaro karolių ar žalvarinių segių dėvėjimas (iš esmės analogiškai tautiškumą šiepdavo ir sovietai, mielai leisdavę vykti Dainų šventėms, kad po visko, nusimetę tautinius drabužius ir žiguliais ar moskvičiais grįžę į komunalinius butus su patogumais, geriau pajaustume, „kiek daug mums davė sovietinė modernizacija“), bet ir pastangos priešintis tokiems milžinišką žmogaus, o sykiu ir visos visuomenės perdirbinėjimo energiją savyje talpinantiems renginiams kaip gėjų eitynės. Pastebėtina, kad idėjiškai panaši, jei ne tapati nuostata tautiškumo ir žmogaus prigimties klausimu, yra būdinga ir kitam „Naujojo Židinio-Aidų“ autoriui Bernardui Gailiui, kuris neseniai skelbtame straipsnyje „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“ atvirai deklaravo nepasirašysiąs jokiomis formomis po „ištautinimo“ prevencija ir „prigimtinės šeimos“ apsauga.

Iš tokių ir kitų panašių aplink „Naująjį Židinį-Aidus“ susitelkusių neva katalikų intelektualų pasisakymų yra aišku, kad jie linkę pritarti ES federalizacijos siekiui ir jį lydinčiam Lietuvos europeizacijos procesui visiškai ignoruodami esminius šio proceso bruožus – taip pat ir tuos, kurie jį akivaizdžiai suartina su pusę amžiaus lietuvių kęsta sovietizacija. Europeizacijos vardu vykdomas valstybės suvereniteto naikinimas, tautų maišymas siekiant formuoti beveidę vadinamųjų europiečių masę, netgi – kas katalikams turėtų būti ypač svarbu – šeimos politikos srityje faktiškai įgyvendinamos odioziškiausios Lenino bolševikų idėjos, kaip nesunku įsitikinti, nenusipelno bent kiek kritiškesnės šių asmenų analizės. Turint tai omenyje galima būtų pagrįstai klausti, ar tokia tiesmukiška „Europos integracijos“ bei „europinių vertybių“ propaganda nėra jau sovietmečiu pasiruošusių ir uoliai sovietiniam režimui pradėjusių tarnauti, bet dėl netikėtai pasikeitusių aplinkybių priverstų skubiai keisti „šeimininką“ ir todėl užsidėjusių „proeuropietiškų katalikų“ kaukę komjaunuolių veiklos tęsinys.

Kaip bebūtų, remiantis tuo, kas pasakyta, kaip pagrindinę problemą vis dėlto reikėtų traktuoti ne pačią ES. Nors dabartinė šios organizacijos forma leidžia pagrįstai kalbėti netgi apie imperiją, tačiau atreiptinas dėmesys į tai, kad šios imperijos plėtros galimybės nėra beribės, t. y. jos neišvengiamai stoja ten, kur prasideda tvirta tautinė ir politinė sąmonė. Tą šiandien, ko gero, dar geriau nei Jungtinės Karalystės organizuojamas referendumas liudija ir Višegrado grupės šalių, o ypač Vengrijos pavyzdys, kuri geba derinti pilnavertę narystę ES su aiškiai politiškai deklaruojama ir įgyvendinama nuostata, jog patys vengrai yra tikrieji politinių sprendimų priėmėjai. Valstybiškai, o ne tik ekonomiškai, mąstančių politikų turėjimas vengrams leidžia būti savo likimo kalviais ir įtikinamai demonstruoja, jog norint priklausyti ES nebūtina tapti trumparegiais politiniais bevaliais, be atsikalbinėjimų pardavinėjančiais suverenitetą.

Tikėtina, kad ši vengrų laikysena, ypač dabartinių iššūkių Europai kontekste, galėtų tapti, gerąja prasme, užkrečianti ir kitas tautas, o tai teiktų pagrįstą viltį alternatyviai ES raidai, atsisakant dar neseniai aukščiausių sąjungos vadovų lygmeniu atvirai deklaruotų imperinių ambicijų ir grįžtant prie ES kaip demokratiškų nacionalinių valstybių sąjungos projekto. Skatinamuoju to veiksniu, žinoma, gali tapti ir britų referendumas. Tačiau Lietuvos politinėje ir intelektualinėje plotmėje tokia perspektyva, regis, neįžvelgiama, todėl lojaliai tenkinamasi imperinio ES modelio aptarnavimu bei apologetika. Net lietuvių tautos ir valstybės gyvybinių interesų sąskaita. Savaip logiška ir nuoseklu, kad tą darantys asmenys, kurie, be kita ko, visiškai ignoruoja bręstančių ES pokyčių galimybes ir todėl buvoja savotiškoje mąstymo „periferijoje“, yra linkę garsiausiai kalbėti apie vyžas ir nagines.