M. Kundrotas. Kas yra žmogus? (9)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Antikos filosofijos istorija liudija įdomų dialogą tarp dviejų mąstytojų – idealisto Sokrato ir ciniko Diogeno. Sokratas pateikęs žmogaus apibrėžimą: tai – gyvūnas, vaikštantis dviem kojomis. Diogenas atnešęs į turgų gaidį ir taręs: štai Sokrato žmogus. Sokratas patikslinęs: …ir be plunksnų. Tuomet Diogenas atnešė nupeštą gaidį.

Vėliau daugelis filosofų pildė ir tikslino Sokrato įžvalgas bei kūrė savas. Žmogus apibrėžtas kaip visuomeninis gyvūnas, politinis gyvūnas, religinis gyvūnas ir galiausiai – moralinis gyvūnas. Daugelis vis dėlto sutarė, jog žmogų iš gyvūnijos pasaulio ypač išskiria protas. Tai – geras kriterijus, tik ar jis pakankamas?

Nežinia, gerai tai ar blogai, bet klausimas – kas yra žmogus? – nėra vien filosofinė abstrakcija. Nors tai pirmiausiai – filosofinis klausimas, atsakymas į jį atsiliepia teisėje, politikoje, moralėje.

Gyvename laikais, kai vyksta audringi kultūriniai karai dėl žmogaus teisių. Vieni siekia jas išplėsti, kiti – susiaurinti, o kartais tie patys žmonės siekia abiejų dalykų. Svarstoma – kas svarbiau: užsimezgusio žmogaus teisė gimti ar nėščiosios teisė pasirinkti – gimdyti jį ar ne?

Abortų šalininkai lengva ranka numoja: ląstelė ar jų rinkinys – ne žmogus. Tomas Baranauskas jau prieš aštuonetą metų aprašė, kokie pavojingi gali būti žmogaus apibrėžimai, iš teorijos perkelti į praktiką. Lygiai taip pat laisvai skirstyta, iš žmonių sąrašo išbraukiant indėnus, negrus, žydus.

Deja, šis argumentas lengvai sukritikuojamas. Loginis vedimas nuo svarstomo prie absurdiško galimas į abi puses, žmogaus apibrėžimą galima tiek siaurinti, tiek ir plėsti. Kas nors sugalvos, jog beždžionė – taip pat žmogus. O kas tada? Žmonių ir beždžionių santuokos? Rinkimų teisė? Socialinės garantijos?

Zoologiškai žmogus – tai konkrečios rūšies gyvūnas, lygiai kaip gorila ar šimpanzė. Išsiskiriantis tik šiai rūšiai būdingais genotipo ir fenotipo bruožais. Deja, toks apibrėžimas mums sunkiai atsakys į klausimą, kada tampama žmogumi, o kada – galbūt – šis statusas prarandamas ar bent apribojamas. Atimdami tam tikras teises iš nusikaltėlio – teises, pripažįstamas visuotinėmis, taigi – kiekvieno žmogaus teisėmis – automatiškai pripažįstame, jog tai – jau ne visai žmogus. Politinį ir teisinį žmogaus apibrėžimą nustato ne zoologija. Tai nustato filosofija.

Logiška žmogumi vadinti tam tikros rūšies gyvūną – zoologinio apibrėžimo pagrindu, bet jį peržengiant – išsiskiriantį konkrečiomis ypatybėmis. Dvasia, protu, dora. Būtent šios ypatybės – o ne zoologinė klasifikacija – daro žmogų moraliniu, politiniu, teisiniu subjektu ir objektu.

Aiški sąmonė ir savimonė, abstraktus mąstymas, gebėjimas suvokti, prisiimti ir vykdyti tam tikras moralines normas – štai kas įeina į viršgamtinį žmogaus apibrėžimą. Deja, čia taip pat glūdi tam tikra grėsmė. Kas tada yra vaikas? Jau gimęs vaikas? Profesorius Vytautas Radžvilas jau atsakė: vaikas – dar ne žmogus, tiktai žmogaus galimybė.

Logikos čia yra. Iki tam tikro laiko vaikas stokoja aiškios savimonės, o gebėjimo abstrakčiai mąstyti, prisiimti ir vykdyti moralinius sprendimus gali stokoti labai ilgai. Bet ar pats profesorius supranta, kokį pavojingą teiginį pateikė? Jei vaikas dar nėra žmogus, ar jam galioja žmogaus teisės? Imtinai – iki teisės į gyvybę…

Kas užtikrins, kad abortų šalininkai sustos ties gemalu iki grynai anatominio gimties proceso? Juk kai kam gimęs vaikas gali tapti rimtesne problema, nei gemalas. O šiais emancipacijos ir vartotojiškumo laikais galime greitai sulaukti judėjimų, pasisakančių už laisvos moters teisę žudyti jau gimusius vaikus – ypač iki to laiko, kol jie išmoks kalbėti, reiškia – ir žmogiškai mąstyti.

Skeptikas vėl gali paprieštarauti, pasitelkdamas abipusio absurdo argumentą. Jei gemalas – žmogus, tai gal spermatozoidas su kiaušialąste – irgi žmonės? Akivaizdu, kad kažkur teks brėžti ribą. Abortų šalininkai ją brėžia ties gimtimi arba tam tikru laikotarpiu nuo užsimezgimo. Gyvybės kultūros šalininkai ją brėžia ties pačiu užsimezgimu. Bet kuo gi nusikalto spermatozoidai?

Išties, jei vaikas – žmogaus galimybė, tai gemalas – juo labiau. Filosofiškai galima žmogų apibrėžti kur kas siauriau, nei įprasta: galbūt žmogus – apskritai tiktai aukštos moralės filosofas, o visi kiti – pusžmogiai, untermenšai, geriausiu atveju – zoologiniai žmonės. Bet moraliai, politiškai ir teisiškai žmogaus apibrėžimas vargu, ar gali būti toks siauras. Jį atmestų praktinė logika. Vargu, ar daug kas norėtų gyventi Platono valstybėje, kuri iš esmės būtų elitistinė ir totalitarinė.

Išeitų, jog moraliai, politiškai ir teisiškai žmogaus galimybę reikia pripažinti žmogumi. Grįžtame prie klausimo apie atskaitos tašką. Smegenų struktūra ką tik gimęs žmogus mažai, kuo skiriasi nuo žmogaus prieš dieną iki gimties. Vadinasi, žmogus prieš gimimą jau gali būti laikomas žmogumi kaip moralės ir teisės objektas, nors sprendžiančiu subjektu jis taps kur kas vėliau. Peršasi sprendimas, jog žmogų žmogumi reiktų vadinti nuo to momento, kai jis tampa vientisa esybe. O tokia jis tampa nuo apvaisinimo. Taigi, lytinė ląstelė nėra žmogus. O zigota – jau.