V. Sinica. Kokie tikrieji „w“ šalininkų tikslai ir siekiai (64)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad „lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo klausimas turėtų išsispręsti pavasarį“, o negalėjimas priimti sprendimo Lietuvos ir Lenkijos „tikrai labiau nesuartina“. Premjeras teisus. Kadangi Lietuva užsileido ant galvos problemą tuščioje vietoje, nuolatinis jos kurstymas ir nesprendimas yra naudingas tik Rusijai ir jos darbus dirbantiems platformininkams Lietuvoje. Pavasaris įsibėgėjo ir Seimas greitai imsis spręsti šį klausimą. Tačiau kaip suderinti Lietuvos interesus, Konstituciją, demokratinį piliečių atstovavimą ir – kartais atrodo, kad politikams patį svarbiausią – geresnių santykių su Lenkija siekį?

Pavardės

Reikėtų atskirai aptarti pavardžių rašybą ir mūsų brangius NATO partnerius. Pavardžių klausimas blaškomas tarp dviejų projektų: LSDP atstovų siūlymo rašyti kitomis kalbomis vietoje valstybinės ir piliečių talkos už valstybinę kalbą siūlymo rašyti norima kalba papildomų įrašų puslapyje, pirmame paliekant tik valstybinę kalbą. Pavardžių klausimas po 69 000 piliečių parašų surinkimo išsprūdo iš J. Sabatausko stalčių ir atiteko Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Šis parodė norą klausimą spręsti rimtai ir kreipėsi į ekspertus. Suorganizuota tarptautinė konferencija su Latvijos atstovais, tarp jų ir buvusia Latvijos Švietimo ministre bei Rygos universiteto prorektore prof. Ina Druviete. Kaip reikalauja Konstitucinis Teismas, gautos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) išvados. Visos jos buvo palankios „antrojo puslapio“ variantui.

Abi kalbos politiką formuojančios institucijos konstatavo, kad pritaria pagrindinei „Talkos“ siūlymo nuostatai, jog „Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis“. Dar atkreipė dėmesį į ankstesnių Komisijos sprendimų numatytas išimtis – galimybę nevalstybine kalba asmens dokumentuose rašyti Lietuvos pilietybę gavusių užsieniečių, jų sutuoktinių arba vaikų vardus ir pavardes. Pagal VLKK išvadas, tokia galimybė šioms išimtinėms piliečių grupėms gali būti sudaroma ir pirmame paso puslapyje, bet prievolės tą leisti nėra, todėl „Talkos“ pateiktas siūlymas leisti įrašus nevalstybine kalba paso kitų įrašų skyriuje šiai VLKK nuostatai neprieštarauja. Tačiau jau anksčiau VLKK išaiškinta, kad Konstitucijai prieštarauja G. Kirkilo siūlymas leisti vietoje valstybinės kalbos kitomis kalbomis pase rašyti visiems to norintiems. G. Kirkilo projektas vis dar yra antikonstitucinis. J. Sabatauskas pernai pavasarį nuosekliai vaizdavo, kad negirdi ar nesupranta šios išvados. Ekspertus reikėtų išgirsti.

Kaip reikėtų išgirsti ir NATO partnerius latvius, su nerimu sekančius šio klausimo svarstymą Lietuvoje ir nuolatos panašiais reikalavimais spaudžiamus kaimynės Rusijos. Latvijos Saeimos narys Romualdas Ražukas dar užpernai apie G. Kirkilo ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Pastaruoju metu signalų padaugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. Seime šį sausį kalbėjusi buvusi Latvijos Švietimo ministrė ir esama Saeimos narė prof. Ina Druvietė siūlė Lietuvai latviškąjį modelį, paaiškino visas jo taikymo subtilybes, paneigė baimes dėl neatitikimo tarptautinei teisei. Latvija laimėjo visus prieš ją vietos rusų pradėtus teismus dėl tariamos teisės asmenvardžius pase rašyti norima kalba pažeidimo. Nėra tokios teisės, nėra ir ką pažeisti.

Metų pradžioje LRT paskelbta, kad „užsieniečių pavardes latviai perrašo pagal savo kalbos taisykles ir jie labai bijo, kad, jei Lietuva suteiks teisę užsieniečiams rašyti pavardes originalo kalba, Latvijos rusai gali pradėti reikalauti išimčių. Būtent dėl to jų kalbininkai yra kategoriškai prieš tai nusistatę“. Rusijos spaudimas – gerai žinomas faktas. Kad Rusija norėtų LLRA reikalavimų išpildymo ir faktinės dvikalbystės Lietuvoje, yra pripažinęs ir Rusijos ambasadorius. Latvijoje net rengtas nesėkmingas referendumas dėl rusų valstybinės kalbos statuso. Jaučiama reali grėsmė. Laimei, Lenkija nereiškia jokių priekaištų Latvijai dėl 2 proc. joje gyvenančių lenkų teisių ir pavardžių rašybos.

Meilės Lenkijai išbandymas

Pasisakančiųjų šia tema nenuoseklumas dažnai glumina ir bado akis. Jau anksčiau teko klausti, ar Latvijos lenkai yra mažiau lenkai, kad Varšuva dėl jų teisių Latvijoje neturi šiai šaliai jokių priekaištų, priešingai, viešai jas giria? Žinoma ne. Akivaizdu, kad Lenkijos požiūris į Lietuvos lenkus yra išskirtinis ir nulemtas istoriškai susiformavusių interesų. Tačiau Lietuvoje, ypač LSDP atstovų ir liberalių apžvalgininkų taip pat galime klausti: ar latviai mažiau NATO partneriai, kad niekas nereikalauja solidariai su jais laikytis prieš Rusijos interesus Baltijos šalyse? Žinoma ne. Partnerystės argumentai paprasčiausiai išsitraukiami ten ir tada, kur ir kai yra patogūs. Kovo 10 dieną Lietuvos žiniasklaidos lyderiai susitinka su kolegomis iš Lenkijos ir L. Linkevičius paskelbia, kad reikia siekti daugiau Lenkijos Lietuvoje ir geresnių šalių santykių, nes jų bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus. Įsipareigojama tam dirbti. Bet tie patys žiniasklaidos lyderiai vienu balsu trimituoja apie Lenkijoje trypiamą demokratiją ir šios šalies antieuropietiškumą. Audronis Ažubalis pasiūlo Seimui rezoliucija, kurioje reiškia paramą Lenkijos užsienio politikai, taip pat siekiams atnaujinti Smolensko tragedijos tyrimus. Seimo valdyba atsisako jį svarstyti – visų pirma „w“ šalininkų socialdemokratų ir LLRA balsais. Sako, draugystei nereikia deklaracijų.

Tai leidžia kelti kitą, jau visai nepadorų klausimą. Ar nėra taip, kad didelė dalis vadinamosios „w“ šalininkų (pavienės išimtys – Vladimiras Laučius ir…?) to nori visai ne dėl šventos draugystės su Lenkija, o vedini gilesnio užsidegimo naikinti visa, kas uždara, „atsilikę“ ir etnocentriška? Dar konkrečiau, ar tai nėra elementarus atvejis platesnės kovos už kairiųjų intelektualų visoje ES populiarinamą sampratą atviros pilietinės tautos, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė (kalba, papročiai, simboliai, tautos istorinis pasakojimas ir t.t.) neturi jokios išskirtinės, valstybės pripažįstamos vertės kitų tautinių kultūrų atžvilgiu. Jokia naujiena, kad labai daug kas Lietuvoje seniai viešai ragina esamą politinę lietuvių tautą pakeisti tokia betaute atvira visuomene, atsisakyti principo, jog Lietuvos valstybė yra visų pirma lietuvių tautos namai, kur gerbdami jos įsteigtas normas gali lygiomis teisėmis gyventi kitų tautų atstovai.

Europoje vykstantys procesai gali leisti labai paprastai patikrinti šią hipotezę ir atsijoti pelus nuo grūdų. Pernai Europos Komisija inicijavo tyrimą, ar Lenkijoje demokratiškai išrinkta naujoji valdžia laikosi teisės viršenybės principo. Beveik visiems, besidomintiems situacija Lenkijoje, žinoma, kad tyrimas gimė ne be rinkimus pralaimėjusios liberalų partijos atstovo Donaldo Tusko pastangų. Balsavimas dėl tyrimo išvadų ir galimų sankcijų Lenkijai – jei tokio balsavimo prireiktų ES Taryboje – bus grynai politinis pagarbos arba nepagarbos Lenkijos Vyriausybės savarankiškiems sprendimams pademonstravimas. Labai norėtųsi, kad Lietuvos vyriausybei likimas suteiktų tokio balsavimo šansą. Tai būtų tobula proga parodyti, ko vertos socialdemokratų ir kitų „w“ šalininkų kalbos apie draugystės su Lenkija būtinybę.

Ne visiems Lietuvoje žinoma, kad naujoji Lenkijos valdžia, nors nacionalistinė ir dėl Lenkijos vidaus politikos klimato priversta nuolatos kelti „lenkų padėties rytuose“ klausimus savo kaimynėms, šiam klausimui visiškai neteikia prioriteto. „Teisės ir teisingumo“ prioritetas – regioninė partnerystė siekiant kuo didesnių NATO saugumo garantijų šiame regione ir formuojant bent kiek vieningą Vidurio Europos šalių bloką ES santykio su nacionalinėmis valstybėmis klausimu. Tiek G. Kirkilas, tiek A. Kubilius puikiai žino, kad dvišaliuose susitikimuose Lenkijos naujosios valdžios atstovai pirmieji nekelia asmenvardžių klausimo ir netgi suka tolyn nuo jo, kai tą dėl nesuvokiamų priežasčių daro patys Lietuvos delegatai. Tikrasis PiS interesas yra kuo mažesniais kaštais Lenkijos visuomenei numesti meduolį – žinią, kad pasiekta apčiuopiamų rezultatų ginant lenkų reikalą Lietuvoje, ir taip patraukti šią kliūtį iš dvišalės darbotvarkės, užleidžiant vietą tikrai svarbiems klausimams.

Lietuvos pasirinkimas tad yra gerokai sudėtingesnis nei leisti ar neleisti „w“. Tai pasirinkimas eiti su Varšuva ar su Briuseliu. Pasirinkimas tarp tautų arba kosmopolitinės Europos. Lenkija kartu su kitomis Vyšegrado šalimis pastaraisiais metais nuosekliai demonstruoja suverenios teritorinės tautinės valstybės gynimą nuo viršnacionalinių institucijų ir tapatumų įvairovę skatinančių politinių sprendimų. Europos integracija tuo tarpu vykdoma kaip tik tokiomis priemonėmis – tautų suverenumo silpninimas ir kolektyvinių tapatumų dekonstrukcija yra ne koks apmaudus integracijos šalutinis poveikis, o planinė integracijos priemonė. Lenkija su savo naująja valdžia atsiduria kovos su šia tendencija smaigalyje, tuo tarpu Baltijos šalys kol kas pasyviai stebi susidūrimus tarp Varšuvos ir Briuselio, kai būtina besirinkdamos Briuselio poziciją. Bandymai ES finansų, migrantų ir kitas krizes spręsti didesnės integracijos ir sienų atvėrimo keliu tik skatins šią konfrontaciją. Artėja, o gal jau pasiektas taškas, kai transnacionalinis ES elitas iš šalių narių reikalauja daugiau nei šios kada nors buvo pasiryžusios atiduoti. Jungtinės Karalystės išstojimo scenarijus grasina iki maksimumo įkaitinti šį ES ateities klausimą.

Ar tikra „w“ šalininkų meilė Lenkijai?

Šiame europiniame kontekste „W“ įteisinimo pasuose šalininkai paradoksaliai atsiduria visai ne Varšuvos, o jos priešininkų pusėje. Pats mažumų teisių reikalavimas, jų reikalavimų kėlimas prieš vadinamąjį „daugumos diktatą“ yra Europos integracijos dėsnių atspindys. ES skatina kuo didesnę įvairovę pačių valstybių viduje, atvirumą tautinėms, religinėms ir kitokioms mažumoms, išskirtinių statusų joms suteikimą. Neatsitiktinai Lietuvos lenkakalbių teisių reikalavimai pasigirdo stojimo į ES kontekste, užuodus naujus vėjus, finansavimo šaltinius ir tapatumų politizavimo galimybes. V. Tomaševskio jedinstvininkams puikiai sekėsi išnaudoti šiuos mažumų teisių lozungus ir derinti juos su nepaprastai palankia aplinkybe – Lenkijos iš esmės imperinėmis, Rusijai ir Vengrijai taip pat būdingomis, ambicijomis diktuoti kaimynams lenkų gyvenimo sąlygas. Tačiau ši Lietuvai nepalanki, o V. Tomaševskiui karjerą sukūrusi aplinkybių sąjunga nekeičia fakto, kad Lenkija niekada nebuvo ir nėra mažumų teisių ir kosmopolitinės „vienovės įvairovėje“ gynėja.

Net valdoma liberalų Lenkija buvo iš esmės tradicinė tautinė valstybė. Valstybė, atsisakiusi euro įvedimo, apribojimais padariusi neįmanomą žemės pardavimą užsieniečiams, ribojanti abortus taip griežtai, kaip Lietuvoje drįso siūlyti tik LLRA, dėstanti ne kontracepciją dalinančio lytinio švietimo, o susilaikymą iki santuokos skatinančias rengimo šeimai programas. Valstybė, kurios prezidentas ir valdančios partijos pirmininkas po pergalės rinkimuose pirmiausiai vyksta į Čenstachovą atsiklaupti maldai prieš Dievo Motinos paveikslą. Svarbiausia – valstybė, kuri nuosekliai asimiliavo kone visas savo tautines mažumas, kurių liko tiek nedaug (viso 2 proc.), kad jos nebeturi jokios politinės reikšmės ir gali mėgautis kosmetinėmis kalbinėmis teisėmis.

Tokia yra Lenkija, su kuria draugystės garsiausiai šaukdami ieško Lietuvos liberalai ir socialdemokratai. Kaip taisyklė, Lietuvoje „w“ šalininkai beveik visais atvejais aptartame tautų dekonstrukcijos ir išsaugojimo, „pažangos“ ir tradicijos fronte stovi ne Lenkijos pusėje ir visai nesvarbu, liberalų ar konservatorių vyriausybė vadovauja mūsų brangiai kaimynei. „W“ šalininkai beveik visada yra ir mažumų teisių plėtros, „vienovės įvairovėje“ kūrimo, atvirumo Kitam ir gilesnės integracijos šalininkai. Eurooptimistai, besišaipantys iš ES kritikuojančiųjų „paranojiškos ir apokaliptinės retorikos“.

Tipinis šio mąstymo pavyzdys buvo neseniai pasirodęs Vytauto Ališausko tekstas žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“. Autoriui atrodo, kad „w“ įteisinti reikia ir tam trukdo tik bukas lietuvių nacionalizmas. Patogiai nutylima, kad Varšuvoje to reikalaujama dėl to paties „buko“ nacionalizmo. Kartu „Naujojo židinio“ autorius stebisi Lietuvos dešiniųjų entuziastinga parama naujajai Lenkijos vyriausybei, jos „antiimigracine retorika dengiamu nacionalizmu“. Siunčiamas įspėjimas, kad palaikyti Lenkiją ES būtų didžiausia klaida, esą paversianti Lietuvą Lenkijos įkaite. Anksčiau aptartame nematomame fronte tarp tautinių valstybių ir betautės Europos šalininkų, aiškiai siūloma rinktis antrąją pusę ir toliau laikytis dabar Lietuvai būdingos prointegracinės laikysenos. Laikysenos, kurią Lenkija laiko keliu į susinaikinimą ir kurios laikantis, neįmanoma draugystė su šia kaimyne. Toks V. Ališausko siūlymas savaip nuoseklus, mat profesorius netiki, kad vis glaudesnėje ES Lietuva nyksta kaip savarankiškas politinis subjektas. Jam atrodo, kad stiprėjame, nors ES organams atiduodame vieną kompetencijos sritį po kitos. Skaitant tekstus matyti, kad iš esmės tokios pozicijos laikosi dauguma ne tik „Naujojo Židinio“, bet ir kitų liberalių ir pažangių viešosios erdvės autorių.

Tačiau mus dominantis klausimas yra draugystė su artimiausiais NATO partneriais – Lenkija ir Latvija. Pastarąją akivaizdžiai išduotume ir pakištume meškai mėgindami „prastumti“ į pirmą pasų puslapį nelemtąją „w“. Tačiau tą padarę vis tiek netaptume Lenkijos draugais. Lenkija, kaip didelė valstybė su solidžia politine klase, savo ambicijomis žvelgia toliau ir sprendžia iš esmės valstybės ir modernaus politinio gyvenimo modelio išlikimo klausimą. Nuo karinių grėsmių ji siekia apsisaugoti stiprindama NATO vaidmenį regione, nuo valstybinės sąmonės dekonstravimo saugosi stodama prieš ES institucijų pastangas riboti nacionalinių valstybių suverenumą. Šie tikslai yra ir bus Lenkijos prioritetai. Draugystę su ja lems Lietuvos laikysena šiais klausimais ir to nepakeis jokios aukos Lietuvos lenkams. Galėtume suteikti jiems regioninę kalbą, lenteles, pasų įrašus, lenkiškas mišias arkikatedroje ir panaikinti LLRA platformininkams rinkimų slenkstį, tačiau visa tai neturės vertės Lenkijai, jei Lietuvoje ji nematys sąjungininko kovoje už pačios valstybės – taigi už jų ir mūsų politinę laisvę – išlikimą. Tie, kam iš tiesų rūpi stipri ir abipuse pagarba grįsta partnerystė su Lenkija, turės rinktis tarp Varšuvos valstybininkų ir Briuselio biurokratų vizijų, o ne įteisinti „w“.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

64 komentarai

  1. Bartas:

    “Kadangi Lietuva užsileido ant galvos problemą tuščioje vietoje,” Štai ištrauka iš rašinio. Parašyta su vienu svetimu žodžiu – “problema”, o aš , kaip čia kažkas minėjo, nemokša bandau įsivaizduoti Lietuvą su ta “problemą” ant galvos. Ji didelė ir tamsi, na kaip krušos debesis, ar kaip piktų ateivių laivas , o gal … gana svaigti. Einu pažiūrėti, gal kaminą per anksti užkišau.

  2. Kaunietis:

    Gerb. Autoriau, gal neklaidinkite skaitytojų? Aiškinu. Pirma. Pietryčių Lietuvos “lenkai” – tai kažkada nutautėję lietuviai bei gudai, ką seniausiai įrodė Lietuvos ir Lenkijos (!) mokslininkai. Šiuo, “lenkų”, klausimų labai aiškiai pasisakė taip pat ir a/a Popiežius Jonas Paulius II viešnagės Vilniuje metu. Antra. Tautinės mažumos, pvz., yra Lenkijos lietuviai, vokiečiai, kašūbai bei kiti, gyvenantys savo etninėse žemėse, prijungtose prie Lenkijos. O kokios svetimos žemės yra prijungtos prie Lietuvos? Dabartinė LR teritorija – tai etninės lietuvių žemės, taigi kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje, vadintini ne tautinėmis mažumomis, o tautinėmis bendrijomis. Žinau tik vienos rūšies mažumas Lietuvoje – seksualines. Trečia. Oficialūs dokumentai Lietuvoje pildomi TIK vakstybine kalba! Niekaip nesuvokiu, kodėl kuriamos dirbtinės problemos (?!)… Sakoma, kad su lietuviškais dokumentais bus problemų užsienyje. Tai kad ne! Prieš vykstant į užsienį su lietuviškais dokumentais paprastai jie išverčiami į tos šalies valstybinę kalbą patvirtinant vertimą pas notarą. Paprasta kaip 2×2=4. Tai kame problema?! Ar tik ne kai kurių valdžiažmogių smegenyse?

    • Jokių kitų tautų Lietuvoje nėra.
      Ir niekada nebus!

      • Kaunietis:

        Tautos Lietuvoje yra ir bus!!! Nėra (nes principe negali būti) jokių tautinių mažumų, o tik tautinės bendrijos: totorių, karaimų, gudų (baltarusių), rusų, latvių, ukrainiečių, armėnų ir t.t.

        • Meluoji, lenke:
          Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo jokių tautų, išskyrus lietuvius, žemių, todėl čia, išskyrus lietuvius, nėra ir negali būti jokių kitų tautų.
          Lietuvoje gali būti tik kitos kilmės, kitakalbių bei kitakultūrių nei lietuviai, bet ir tik.
          Su laiku jie privalo būti sulietuvinti.

        • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

          Drisciau su Jumis, Kaunieti, nesutikti. Reikia zinoti kas yra tautine mazuma. Tautinems mazumoms priklauso toks tautos, kurios NIEKUR pasaulyje neturi savo valstybes ir todel joms priklausytu specialus statusas su tam tikromis privilegijomis, kad galetu islikti ir vystyti savo kultura. Gi lenkai, rusai ir visi kiti…nera jokios tautines mazumos!, nes turi savo valstybes, kur gali ir vystytis, jei sugeba. Tautines bendrijos, cia jau kitas dalykas. Gali buti, o kodel gi ne? Taciau joms netaikomos kazkokios isimtys, lai gyvena kaip visi. O tautines mazumas reikia saugoti kaip geles darzelyje, nes tai puosia valstybe.
          Beje toksai “tikras lietuvis” yra Lietuvos rusas, buves tardytojas, taigi jo mastysena niekaip neatitinka lietuvio mastysenai. Senas propagandistas!

          • Pats toks, nes pabėgai, pametęs Lietuvą likimo valiai, o dabar tavęs prie Lietuvos neprileidžia per patrankos šūvį. 🙂
            Ir ne tautinės bendrijos, o rusakalbių, rusakultūrių, rusakilmių ir pan. – be žodžio tautinis, nes žodis tauta taikytina tik tai bendruomenei, kuri, susidariusi savo žemėje nuo amžių amžinųjų iš artimų genčių, niekada, niekur ir jokiomis aplinkybės nepasitraukė iš savo žemės.
            Klajokliai gali būti tik kitakilmiai, kitakalbiai, kitakultūriai.
            Štai kodėl Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė Lietuvos “lenkams”: “jūs esate ne lenkai, jūs – lietuviai, tik lenkiškos kultūros”.

          • Kaunietis:

            Taip vadinamu “tautinių mažumų klausimų”, t.y., kas yra tautinės mažumos, o kas – tautinės bendrijos, galima ginčytis iki sąmonės netekimo (Europos Sąjungoje šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės)… Neginčijamas faktas, patvirtintas (pasikartosiu) Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų, yra tas, kad Pietryčių Lietuvos taip save vadinantys “lenkai” – tai yra nutautėję lietuviai bei gudai (baltarusiai), beje, šnekantys kalba, kuri kalbininkų vadinama baltarusių kalbos vakarų baltarusių tarme. Tarp kitko (čia tik tarp kitko!), Šalčininkų rajono, vadinamo lenkiškiausiu Lietuvos rajonu, laikraštis “Šalčios žinios” leidžiamas tik lietuvių ir rusų kalbomis. Kažin, kodėl?..

  3. watnikas:

    Tikslas wienas kuo brangiau parduoti

  4. Algimantas:

    Gerb.autoriui Vytautui nuoširdžiai dėkojame už drasą,atvirumą ir TIESĄ .Tik būtina pasiekti,kad žiniasklaida ir politikai pradėtų kalbėti apie Lietuvos tautines bendrijas.

    • Jos ne tautinės, o bendrakalbinės ar bendrakultūrinės.

    • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

      Atsargiai su ziniasklaida, tas pats ir apie alkas lt, nes kai jiems nusiunciau straispsni apie eilinius antikonstitucinius rinkimus, tai jie jo NESPAUSDINO, kas reiskia remia Lietuvos antikonstitcine valdzia, pazeidzia LR Konstitucija del zodzio laisves…. deja, tai amoralus elgesys. Tegu jie sau pyksta ant manes, taciau per ketvirti amziaus Lietuvos valdzia vis dar neismoko elementariu teisines valstybes pagrindu…. nes tai naudinga….. koloboracinei, vagiu, banditu ir dvasiniu iskrypeliu valdziai.

  5. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Viso straipsnio neperskaiciau. Taip retai atsitinka. Pacituosiu pradzia: “V. Sinica. Kokie tikrieji „w“ šalininkų tikslai ir siekiai “. Kadangi ponas V.Sinica priklausot tai iniciatyvinei 150 ar kiek inteligentu grupei uz “W”, tai jis ir yra tos “w” salininkas, tai tegu atskleidzia tuos savo tikslus ir siekius, o ne klausineja ir aptarineja kitus.
    Mano supratimu “w” salininku, kuriuo laikau ir pona V.Sinica su visais tais 150 inteligentu, tikslas ir siekiai issitarnauti lenkiskajam okupantui, gal kokiu popiergaliu pagerbs? Tai ju esminis siekis buti slektu tarnais. Gal jie to jau patys nepajegus suprasti. O is esmes cia jokios problemos, jokio klausimo NERA! Lietuvos valstybe turi savo Konstitucija ir joje fundamentaliai atskleista, kad Lietuvoje lietuviu kalba yra valstybine. Klausimas issprestas. Kai lenkai savo valstybine kalba padarys kinieciu kalba, tai klausima galime nagrineti toliau. Savo sieloje tu 150 iniciatyviu slektu tarnu nemegstu.

    • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

      Perskaiciau dar ir paskutine pastraipa: “Tie, kam iš tiesų rūpi stipri ir abipuse pagarba grįsta partnerystė su Lenkija,…” Cia tuo viskas ir pasakyta. Tai vergo mastysena.
      Visiskai aisku ir istorija ta patvirtina, o taip pat ir Oskaro Milasiaus pranasyste, isdestyta knygeleje “Trecdalis atskilusio menulio virs Lietuvos”, kuriuoje aiskiai ir nedviprasmiskai pasakyta: Jei Lietuva nori islikti valstybe, tai pirmu pirmiausia ka reikia daryti, tai: NESUSIDETI SU LENKAIS!
      As ir galvoju apie tuos 150 “inteligentu”, mat jie i antra puslapi siulo raide “w”, kokie gudruociai, o realiai slektu tarnai. Baisu klausytis tokiu postringavimu. Musu draugais gali buti latviai, estai, baltarusiai, ukrainieciai.

  6. Kas dar abejojo tuo, kad Sinica yra prožespospolitininko, liublininko pozicijose, kaip ir pati Propatrija, tai iš šio pilstymo iš tuščio į kiaurą turi progą tuo įsitikinti galutinai. Baltijos, kaip ir kitų šalių, pozicija nesidėti su Lenkija į jokius blokus viską pasako kuo pasaulyje yra laikoma Lenkija. O vadinamiems “Lietuvos lenkams” apskritai siūlyčiau pasikeisti šį pavadinimą pasivadinant “Ne Lenkijos lenkais” ir tokiais tampant gyvenime ir visos problemos taps, kaip ranka nuimtos…

  7. Stipru:

    V. Sinica įsitvirtino, kaip stipriausias Lietuvos politologas.
    Tai pavyzdys, kaip reikia giliai suprasti kas vyksta Europoje ir Lenkijoje, o svarbiausia – kaip reikia suprasti , gerbti ir neišduoti savo Tėvynės, savo Valstybės ir savo Tautos.

    • Nieko stipraus. Tai tuščio Lenkijos pasipūtimo transliavimas Lietuvoje. Man jis, tai proLenkijos “politologas”…

      • Jis kritikuoja liAnkus.
        O ne proteguoja.
        Nemaišyk.

        • Pirma, jeigu iš esmės, tai kritikuotini yra ne “liAnkai”, o Lenkija.
          Antra, straipsnyje priekaištaujama “w” šalininkams, kad jie “tautų dekonstrukcijos ir išsaugojimo, „pažangos“ ir tradicijos fronte stovi ne “brangios kaimynės” Lenkijos pusėje”, išsakoma mintis, kad už tą “w” dabar Lenkijai, atseit, yra svarbiau, jog Lietuva dėtųsi į Lenkijos frontą prieš “valstybinės sąmonės” destrukcines “Bruselio biurokratų vizijas”. Žodžiu, visom keturiom yra užkalbami Lietuvai dantys Lenkijos politikos dvasia, siekiama ją mobilizuoti Lenkijos tikslams… Vėl, kaip ir sukilimuose prieš carinę Rusiją, ieškoma Lietuvoje durnių. Gal nelabai įkerti lietuvišką “druką”, ar ką…

  8. Bartas:

    …. gerbti ir neišduoti savo Tėvynės, savo Valstybės ir savo Tautos.” Stipru , bet ne iki galo. Užmiršai , o gal nežinai , kad mus jungia kalba. Lietuviška Kalba. Apie tai privalo žinoti visokie “politologai”. Gal gali išversti į Lietuvių Kalbą žodį _ “politologas”?

  9. Apie politikos klastingumą:

    Mane šį kartą V.Sinica nuvylė su savo naiviu patikėjimu, jog naujoji nacionalistinė(!) Lenkijos valdžia nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus dėl “W” ir panašių klausimų. Juk artėja rinkimai į Lietuvos Seimą, tai suprantama, kad Lenkijos politikai “primiršo” “W” rašybos klausimą Lietuvoje, nes priešingu atveju būtų daroma paskata pakliūti į Lietuvos Seimą tautinių pozicijų besilaikantiems politikams. Beje, prieš ketverius metus (kai artėjo rinkimai į Lietuvos Seimą) Lenkijos politika šiais klausimais taip pat buvo sušvelnėjusi. Manau, kad Oskaro Milašiaus įžvalga, jog bet kokia sąjunga su Lenkija, anksčiau ar vėliau Lietuvai taptų pražūtinga yra labai protinga. Juk niekad nereikia pamiršti, kad Lenkija (kaip ir Rusija) Lietuvos atžvilgiu yra klastinga valstybė, niekuomet neatsisakanti idėjos praplėsti savo valdomą teritoriją Lietuvos sąskaita.

  10. ??????:

    Na anksčiau dar čia Marių,užsukus,rasdavai,tokį laukime.Žiūrėjai į Marių matei tautinykus.Dabar nei Mariaus ,nei tautinykų.
    Graži buvo nuotrauka.

  11. Voras:

    Šis straipsnis turėtų tapti Lietuvos užsienio politikos programa ateinantiems 5 metams.

  12. Kaunietis:

    Gerb. Dr. J.Ramanauskui.
    Dėl tautinių mažumų.
    Pagrindiniame mūsų valstybės įstatyme – LR Konstitucijoje nėra nė vieno žodžio apie tautines mažumas. Minimos tik TAUTINĖS BENDRIJOS (LRK 37 ir 45 straipsniai). Kaip sakoma, ką ir reikėjo įrodyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *