Veidų ir žemės vagos (II) (0)

Ona Pajedaitė (apie 1980 m.) |autoportretas

Ona Pajedaitė (apie 1980 m.) |autoportretas

Su lituaniste, fotomenininke Ona Pajedaite kalbasi Juozas Šorys.

Pokalbio tęsinys. Pradžia ČIA.

– Įsimintinas Jūsų bendravimas su rašytojais, jų fotografavimas. Kaip nutiko, kad mokydama lietuvių kalbos profesinėje technikos mokykloje Vilniuje užsiėmėte ir fotografija? 

– Man baigiant dvyliktą klasę brolis padovanojo fotoaparatą. Vokišką, gerą. Jau tada buvau padariusi šiek tiek nuotraukų. Mokydamasi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete nedaug fotografavau – padarydavau draugų nuotraukų iškylose, susibūrimuose. Atsimenu, fotografavau kurso draugų ir profesorių kopimą į Gedimino kalną, kartu su mumis kopė Vincas Mykolaitis-Putinas, Kostas Korsakas, Eugenijus Meškauskas ir kiti. Baigiant universitetą buvau paskirta mokytojauti į Jurbarką, bet kai mandatinė komisija sužinojo, kad mano broliai kaip politiniai kaliniai buvo nuteisti penkiolika metų katorgos ir išvežti į Karagandos rūdos kasyklas, o likusi šeimos dalis ištremta į Sibirą, mane išmetė iš universiteto prieš pat baigiamuosius valstybinius egzaminus. Likau dirbti profesinėje technikos mokykloje Gerosios Vilties gatvėje, kurioje jau metus mokytojavau. Iš pradžių sunku buvo galynėtis su stambaus sudėjimo berniūkščiais; kartais kuris nors padeda galvą ant suolo ir neina atsakinėti, ir ką tu jam padarysi, juk neišvarysi… Kartą neištvėrusi išbėgau iš klasės, atėjęs direktoriaus pavaduotojas juos apibarė. Tada nusprendžiau su jais susidraugauti – kartu mokėmės liaudiškų dainų, o dainuoti jiems patikdavo, ypač mergaitėms. Po kurio laiko pastebėjau, kad pamažu jie ėmė mane laikyti sava. O juk sakydavo, kad be dešimties metų praktikos – dar ne mokytojas. Iš mokyklos gavus gerą charakteristiką gerų profesorių dėka pasisekė išlaikyti ir baigiamuosius valstybinius aukštojo mokslo egzaminus. Fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas pats nuėjo pas rektorių su visais reikiamais dokumentais ir gavo leidimą. Išlaikiau penketais ir gavau diplomą.

Kodėl pradėjau fotografuoti rašytojus? Vesdama pamokas pastebėjau, kad neturime rašytojų klasikų (ir tebegyvenančių) nuotraukų. Eidavau į fotoarchyvus, tuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, nuvažiuodavau į Kauno literatūros muziejų – nusiskenuodavau portretines rašytojų nuotraukas. Kiekvieną vasarą su moksleiviais keliavome po rašytojų gimtines. Mokiniams iš anksto duodavau užduotį papasakoti apie rašytojus, apžiūrėdavome likusias jų sodybas, kitus trobesius ar atminimo ženklus. Kartais sutikdavome rašytojų giminaičių, pasikalbėdavome su jais, kartu su mokiniais fotografuodavome sodybų aplinką, trobas, klėteles, kapus. Taip keliaudami po Lietuvą sukaupėme šiokį tokį rašytojų fotoarchyvą. Be to, ir su kolegomis lituanistais vasarą sunkvežimiu važiuodavome literatūriniais keliais. Aišku, nufotografuodavau ir gražesnes bažnyčias, koplytėles, kryžius, piliakalnius, kitus paveldo objektus. Tad didėjo ir etnografijos, kraštotyros vertybių archyvas. Per gana ilgą laiką kiekvienam klasikui sulipdžiau po aplanką, kurį galėdavau atsinešti į klasę. Šalia portretų ir gyvenamosios aplinkos objektai bei detalės, įdomesni akcentai. O ten dar malūnas, koplytstulpis, prie bažnytėlės – įdomesnės konstrukcijos varpinė… Kai tik atsinešdavau aplanką, vaikai tuoj puldavo iš suolų ir apguldavo stalą. Rašytojai jiems tapdavo suprantamesni, artimesni, ypač tiems, kurie kartu keliavo. Be to, iš kiekvienos kelionės padarydavome po stendą su mokinių nuotraukomis ir jų atvaizdais… Vaikai mielai keliaudavo. Buvome pasisiuvę vienodą žygeivių aprangą – kelnes, palaidines, skrybėles, be to, mokyklos siuvimo cechas mums buvo pasiuvęs vienodas, plonas (kad būtų lengvos) palapines, parūpinęs kibirų, plastmasinių indelių. Tuos mano parengtus aplankus Švietimo ministerija buvo susiruošusi išleisti, bet atsakingi valdininkai, matyt, buvo per daug abejingi.

– Kaip pradėjte fotografuoti gyvuosius klasikus?

Ieva Simonaitytė (1978 m.) | O. Pajedaitės nuotr.

Ieva Simonaitytė (1978 m.) | O. Pajedaitės nuotr.

– Kartą institute dirbusi literatūros tyrinėtoja ir mano draugė Regina Mikšytė pasiūlė pafotografuoti Ievą Simonaitytę. Sako, žinai, ji tokia vieniša, šluba, jai turbūt būtų malonu, jei parodytum dėmesį… Užsuk į Priekulę, kai vasarą važiuosi į Nidą.

Iki tol gyvų rašytojų dar nebuvau fotografavusi. Buvau girdėjusi, kad ji bet ko nepriima, jei nepatinka, gali ir išvaryti, bet tą vasarą atostogaudama Nidoje skyriau dieną apsilankyti Priekulėje. Iš Klaipėdos pavažiavau iki Jonaičių paieškoti Vydūno gimtinės. Klausinėjau žmonių, bet retas galėjo nurodyti, kur ji. Kol suradau namą su bareljefu ir užrašu… Žinodama kryptį, nusprendžiau iki Simonaitytės namų eiti ne žinomais, o aplinkiniais keliais. Su mokiniais dalyvaudavom orientavimosi sporto varžybose, miške nepaklysdavau. Ilgokai keliavau ir Priekulę pasiekiau tik pavakariais. Dar, pasiklaususi žmonių, aplankiau jos gimtosios sodybos vietą, kitą sodybą, taip pat Vanagų kapines ir bažnytėlę.

Priekulėje nesunkiai suradau jos namą – toks gražus, akis traukė gėlynai, rožynai, neįprasti medžiai: šeivamedžiai, raudonmedžiai, įvairios eglutės. Padarytas akmenų kalnas – alpinariumas. O namuose – tylu. Einu prie visų durų, barbenu, – niekas neatidaro. Pradarau, tylu, nieko nėra, bet eiti į vidų nedrąsu. Ilgokai sėdėjau prie namo, kol laipteliais nulipo moteris – pamaniau, kad Simonaitytė. Pasirodo, kad tai buvo Damutė, jos ūkio ir gyvenimo reikalų tvarkytoja. Paklausiau, kaip pamatyti rašytoją? Ai, sako, rašytoja yra viršuje, eisiu ir paklausiu, ar jus priims. Priėmė, prisistačiau ir pirmiausia papasakojau, kaip jos ieškojau. Sakiau, kad Vydūno gimtinės parodyti niekas negalėjo, o Ievos Simonaitytės gyventas vietas visi žmonės žino. „A, – pasijuokė, – apie Simonaitytės vietas visos varnos karkia… Tai, ką papasakojau, jai patiko. Ir nuo to prasidėjo nuoširdesnė kalba. Pasakojau, kad aplankiau daug rašytojų klasikų tėviškių, kad labai panorau ir su ja susipažinti, nufotografuoti. „Ką tu, juk vakare niekas nefotografuoja…“ – „Tai gal rytoj, tik turiu kažkur pasiieškoti nakvynės, ar Priekulėje yra viešbutis?“ – „Na, ko tau viešbučio ieškoti, taigi pernakvosi pas mus…“ Tada ėmėm kalbėtis, kur keliavau, kokias rašytojų tėviškes aplankiau, apie Kaukazą, Krymą. Sako, ir aš mėgstu keliauti, ir skaityti apie keliones, bet nesveika koja neleidžia. Prakalbėjom iki pirmos valandos nakties. Pasiskundė, kad karšta dabar vasara, liepos mėnuo, kamuoja sausra, byra pageltę berželių lapai, nesmagu, kad pamačiau nuleipusias, apvytusias rožes. „Kartais paskambinu į vyriausybę, tai atvažiuoja ugniagesiai ir palaisto.“ Aha, galvoju, na, palauk – aš pabandysiu tas rožes atgaivinti. Laistyti iš šulinio – vandens trūksta, bet juk netoliese teka Minija. Tiesa, iki jos gal kokia pora šimtų metrų. Atsiguliau pirmame namo aukšte, bet nutariau, kad turiu anksti atsikelti ir palaistyti rožes. Damutė kėlėsi apie aštuntą, o aš atsikėliau anksčiau, apėjau ir apžiūrėjau, kaip dieną atrodo miestelis. Tada Damutė davė kibirus ir atitempiau kokius trisdešimt vandens, palaisčiau rožes. Atsikėlė Simonaitytė ir mato, kaip aš, atsiraičiusi kelnes, tempiu vandenį, o rožės bematant atsigavo. Manau, kad tai padėjo pelnyti jos palankumą. Kitą dieną, aišku, fotografavau ją prie rožių, verandoje ir kitur.

– Ar galima sakyti, kad tai buvo tikslingai užmegzta draugystė?

– Tai buvo ne vien draugystė, bet tikra bičiulystė. Sakyčiau, buvau viena iš artimiausių Ievos Simonaitytės draugių, laukiama, mylima, nuolatinė jos lankytoja. Po pirmojo apsilankymo padariau jos nuotraukų ir skaidrių – nunešiau jai, kai parvažiavo į Vilnių. Buvo pradžiuginta, tokia patenkinta, laiminga. Sakė: „Na va, Simonaitytės jau nebus, o aš vis dar vaikščiosiu, dar vis šypsosiuosi“. Nuo to prasidėjo beveik nuolatinis mūsų bendravimas. Vasarą vis nuvažiuodavau į Priekulę, pabūdavau kokią savaitę. Aš joms abiem su Damute buvau reikalinga – perdegė lemputė, kas įsuks? Sugedo užraktas? Onutė atvažiuos…

– Kas Ievai Simonaitytei buvo Damutė?

– Ji buvo Simonaitytės globėja. Buvo dirbusi pradžios mokyklos mokytoja, buvusi tremtinė. Iki jos Simonaitytė turėjo visokių tarnaičių, bet jos jai neįtikdavo, tiesiog nepatikdavo ar jomis ji nepasitikėdavo. O Damutė buvo ir literatūros srityje išprususi, apskritai geros sielos moteris. Ji visiškai pasiaukojo Simonaitytei. Aš buvau tiesiog laiminga, kad senatvėje Simonaitytė turėjo tokią patikimą globėją. Ištikimai ja rūpinosi kaip sesuo, kaip motina, kaip tikra namų šeimininkė. Ji juk viską tvarkė – eidavo apsipirkti, virdavo valgyti, paduodavo maistą ant stalo, aptepdavo riekę… Tyliai, nematomai, atrodė, kad jos nėra, ir tas jų ryšys atsirado tarsi savaime, natūraliai. Ji rašytojai įtiko, kitas ir aprėkdavo, ir išbardavo, o Damutei nedrįsdavo blogo žodžio pasakyti. Bijojo jos netekti. Kartą Damutė turėjo važiuoti į vedusio sūnaus gimtadienį Alytuje, jau buvo susiruošusi, bet Simonaitytė pasakė: „Damute, negi tu mane paliksi vieną…“ Ir, įsivaizduokite, Damutė nevažiavo. Žinoma, jų santykiai buvo ypatingi. Damutė buvo prirašyta kaip šeimos narys, o tai reiškė, kad po Simonaitytės mirties turėjo gauti pusę palikimo. Algos jai nemokėjo, bet viską jai pirkdavo, kaip ir sau. Viską darydavo kartu. Damutė tvarkė piniginius reikalus. Girdėdavau, kaip jos klausia: „Damute, ar tau netrūksta pinigų“. Trumpai sakant, ja visiškai pasitikėjo, ji buvo ir globėja, ir ūkvedė, ir visokiausių reikalų patikėtinė. Kai Simonaitytė sirgdavo, ji naktimis ateidavo ligonės apkloti, kad nesušaltų, nedejuotų, duris laikydavo praviras… Sunkiai įsivaizduojamas pasiaukojimas.

O aš tapau tarsi trečias šios šeimos žmogus. Šeimos narė. Būdavo, penktadienį vakare Simonaitytė skambina ir klausia: „Ar šiandien ateisi?“ Ir jos toks tonas, kad nė nedrįsk pasipriešinti… Žinoma, ateidavau penktadienį, kartais ir šeštadienį, nors ant stalo laukdavo stirta sąsiuvinių (mokiniams duodavau rašyti daug diktantų, atpasakojimų). Prabūdavau pas ją šeštadienį, nakvodavau, rytus paprastai pradėdavau su giesmėmis – lietuviškomis dainomis. Buvau įpratusi su mokiniais kartu traukti senovines lietuviškas dainas. Aš vienam kambary, o Simonaitytė jau kitam kambary bar bar bar ir pradeda dainuoti operų arijas. Toks rytas paprastai užsitęsdavo apie porą valandų. Paskui dar pietūs, o po jų jau eidavau namo. Simonaitytei pasakodavau, kokiuose koncertuose, spektakliuose buvau, su kuo bendravau, ką kalbėjau su rašytojais, kitais menininkais, žodžiu, apie tą kultūrinį gyvenimą, kurio jai trūko. Vėliau atsinešdavau ir savo sudarytus rašytojų aplankus – nuo Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko ir kitų. Stebėdavosi, iš kur prigraibiau tiek nuotraukų. Kokie įdomūs žmonės! Reikia pripažinti, kad daug lietuvių rašytojų klasikos kūrinių ji nebuvo skaičiusi. Prisiminė, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas vaikščiojo Kaune palei Nemuną, susitikimus su Maironiu, kai ką iš jo poezijos pacituodavo… Rodydama aplankus jai, kaip ir trisdešimčiai klasės mokinių, pasakodavau apie rašytojus klasikus.

– Užtat kokią retą klausytoją turėjot…

– Ir kokia įsidėmėtina buvo jos reakcija. Visko klausinėdavo, viskas jai buvo labai įdomu. Daug klausinėjo apie Vincą Krėvę, gal todėl, kad nebuvo skaičiusi jo dramų. Neskaičiusi ir Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“. Ji labiausiai domėjosi vokiečių literatūra, kelionių aprašais, galėjo cituoti Henriką Heinę, Johaną Volfgangą Gėtę.

– Ar lengva buvo ją fotografuoti, gal rodė charakterį, gal reikėjo ją prisikalbinti?

– Fotografuotis jos nereikėdavo kalbinti. Kviesdavo fotografuoti jos per šventes ar kokiomis nors progomis, ar kai turėdavo svečių. Ji turėjo šešis „sūnus“, kurie ja rūpinosi ir visaip adoravo. Šiaip įvairių fotografų nuotraukoms ji buvo reikli. Kartą vienas fotografas jai atnešė nuotraukas, ji pasižiūrėjo ir pasakė: „Ir ką tu čia padarei?“ Suplėšė jas ir išmetė į šiukšliadėžę.

– O su Jūsų nuotraukomis taip nė karto neatsitiko?

– Taip neatsitiko nė karto, bet kartą buvo taip, kad jos nenufotografavau. Tai įvyko per paskutinio lietuvininko, Ievos Simonaitytės giminaičio, laidotuves, dalyvaujant protestantų vyskupui Jonui Kalvanui. Rašytoja stovėjo prie karsto, o jos giminaitis man padavė savo aparatą, prašydamas, kad nufotografuočiau. Padariau kelis kadrus, čiupau savo aparatą, bet pamačiau, kad ji jau pavargo ir atsisėdo. Dar fotografavau, bet jau be jos… Kai atnešiau parodyti nuotraukas, ji ilgai žiūrėjo ir paklausė: „O kur Simonaitytė? Tai tu manęs tyčia nenufotografavai? Su tuo man brangiu žmogumi, paskutiniu lietuvininku?“ Kaip ji persiuto… Gerokai gavau į kailį. Norėjau jai paaiškinti, bet jokių paaiškinimų nenorėjo girdėti. Sakė: „Manęs nėra prie karsto – ir tu man nieko neaiškink!“ Ji, jei ir būdavo neteisi, niekada neatsiprašydavo. O aš, nors ir nekalta, visada pirmoji jai nusileisdavau. Buvo keletas tokių atvejų, bet jie neišardė mūsų bičiulystės. Ir vėl lyg niekur nieko draugavome. Kartą net Justinui Marcinkevičiui pasakiau, kad jei aš atlaikiau Simonaitytės charakterį, tai jau su nieku kitu nebus sunku bendrauti.

– O kaip užsimezgė ryšiai su kitais rašytojais?

– Pavyzdžiui, Eduardas Mieželaitis prisiminė, kad skaitė mano straipsnį apie Ievą Simonaitytę „Kultūros baruose“, jis jam patiko, ir tai iškart paveikė mūsų susitikimą, atsirado kontaktas. Panašiai susipažinau ir su Jonu Mikelinsku, Juozu Baltušiu.

– Vis dėlto kokių rašytojų portretinių atvaizdų Jūsų fototekoje daugiausia ir kurių iš jų vidinį pasaulį, Jūsų nuomone, pavyko geriausiai atskleisti?

– Kai pradirbusi dvidešimt septynerius metus išėjau iš darbo technikume, rašytojus ėmiau fotografuoti nuosekliau, tam galėjau skirti daugiau laiko ir dėmesio. Keitėsi laikai, supratau, kad laikas užsiimti fotografavimu, nors penkerius metus teko pragyventi iš pusės pensijos. Buvo akivaizdu, kad lituanistų daug, o fotografuojančių tarp jų beveik nėra. Tada fotografavimas tapo mano gyvenimo būdu. Eidavau į daugelį rašytojų renginių, į vakarus, į jubiliejus, važiuodavau į rašytojų keliones, dalyvaudavau „Poezijos pavasario“ renginiuose ne tik Vilniuje ar prie Maironio muziejaus, Dainų slėnyje Kaune, bet ir atokiausiose vietovėse. Tad galiu pasakyti, kad į mano fotoobjektyvą tilpo daug rašytojų. Būdavo, prifotografuoju ir kontrolines nuotraukas nunešu rašytojams, kad pasirinktų, kurias norėtų turėti. Daug fotografų to nedarė. Ir pamažu rašytojai ėmė mane laikyti sava. Be Ievos Simonaitytės, daugiausia turėjau Juozo Baltušio, Justino Marcinkevičiaus nuotraukų. Kartą Kazys Saja atsivedė pas mane Antaną Sutkų, kuris, pamatęs mano nuotraukas, tuoj pasiūlė rašyti pareiškimą stoti į Fotografijos meno draugiją. Tik tada galėjau darbui įsigyti gerų medžiagų. Net skeptikas Vytautas Sirijos Gira per Simonaitytės 80-metį įvertino mane kaip tikrą menininkę, o Baltušis pasakė, kad geriausios nuotraukos – Pajedaičios. Daug bendravau su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi ir jo žmona, su poetu Jonu Graičiūnu, dažnai ir kiti rašytojai užeidavo pas mane nusifotografuoti, žinojo, kad bus pavaišinti grybais. Atsimenu, kartą grįžome su didele kompanija – Jonas Mikelinskas, Juozas Aputis, Albertas Zalatorius, dainininkė Birutė Jasiūnaitė. Pastaroji įdomiai pasakojo apie savo nuotykius iš gyvenimo namelyje Labanoro girioje: esą laukusi vakare mylimojo, pasigirdęs bildesys, pamaniusi, kad jis neranda įėjimo ar nori įlipti per langą, o pasirodė, kad prie sienos nuvirto baslys… Tai kvatojimo buvo iki raitymosi, Aputis ir Zalatorius net kojomis trypė, o Mikelinskas, parimęs ant rankos, šypsojosi…

Fotografuodama norėjau žmones parodyti natūralioje aplinkoje. Niekada nerežisavau situacijų. Kadangi laikė beveik sava, jie visai nepozavo. Fotografavau tyliai, niekada nebėgau prie scenos, kaip daugelis seniau darė, sėdėdavau pirmoje eilėje ir niekas, atrodė, manęs nepastebėdavo. Turėjau teleobjektyvą, galėdavau norimus vaizdus priartinti.

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *