G. Jakavonis. Kada turėsime trečią valstybės atkūrimo datą? (24)

Gediminas Jakavonis | respublika.lt nuotr.

Turime dvi Lietuvos valstybės atkūrimo datas – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.

Taip jau susiklostė, kad nuo 1918 metų mūsų Nepriklausomybės paskelbimo iki 1990 metų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos tėra keleto savaičių tarpas. Tarpas, per kurį prisimenami signatarai, visi žmonės, kūrę Nepriklausomą Lietuvą. Tikėję, kad tai bus mūsų pačių valdoma ir tvarkoma žemė, kur Tauta kalbės savo lietuvių kalba, kur galios tik mūsų pačių priimti įstatymai.

Esame keista tauta. Ginklu, krauju atkovotą laisvę per porą inscenizuoto referendumo parų už skalbimo miltelių pakuotę ir alaus butelį sugebame išmainyti į narystę Europos Sąjungoje.

Nė nepajutome, kaip pamažu Sąjūdžio skelbtos idėjos apie tautiškumą, nacionalinę kultūrą, lietuvybės puoselėjimą ėmė virsti idėjomis apie integraciją, Vakarų vertybes ir pasaulio globalizaciją. Esu buvęs amerikiečių rengtuose kursuose apie globalizacijos pliusus ir minusus. Pagrindiniu globalizacijos minusu jie įvardijo pavojų, kylantį mūsų valstybių nacionalinėms kultūroms. Bet juk kultūra ir yra tauta! Kalba yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Ar kas galėjo įsivaizduoti, kad Sąjūdžio laikais rinkę parašus akcijose „Lietuvių kalba – valstybinė“ turėsime šias akcijas kartoti nepriklausomoje Lietuvoje? Turiu omenyje visuomenininkų akciją „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“, skirtą pasipriešinti, kad mūsų abėcėlėje neatsirastų raidės w, q, x.

To prireikė, nes patriotiškai nusiteikę mūsų žmonės jau nepasitikėjo Seimo valdančiąja dauguma, kuri buvo linkusi priimti pataisas, leidžiančias įrašus valstybine kalba pasuose pakeisti įrašais kitomis pageidaujamomis kalbomis. Ir kodėl turėjo pasitikėti, kai už referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams surengimą balsavo tik 41 iš 141, o prieš lito sunaikinimą pasisakė tik septyni Lietuvos Respublikos Seimo nariai.

Visiškai teisi čia buvo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė sakydama, jog nevalia kalbą paversti politinių sandorių įkaite. Nei vietinių politinių partijų, nei valstybinių sandorių.

Prezidentė šiuo atveju neapsiriko. Pats su bendraminčiais rinkdamas parašus iš kolegų politikų kaip besiraitančių ungurių prisiklausiau aiškinimų, kodėl jie negali pasirašyti. Atrodo, didžiausi didmeistriai, einantys šachmatų žirgo ėjimu, – vieną sakė, kitą darė, o trečią galvojo, bet nepasirašė.

Šiandien Maironis atrodo drąsesnis nei sovietiniais laikais. Kristijonas Donelaitis, palaimintasis Jurgis Matulaitis. Tokie lietuviai šiandien labai pavojingi Europos Sąjungos tūzams. Ir mums patiems, kurie skuba išmainyti lietuvybę į sotesnį europietišką kąsnį, pigius vakarietiškus blizgučius bei madingą anglišką šneką.

Apie ką kalbu? Ogi apie penkis Lietuvos europarlamentarus: P.Auštrevičių, A.Guogą, A.Saudargą, Z.Balčytį ir V.Blinkevičiūtę. Tai jie balsavo „už“, kai 2015 m. lapkričio 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos Sąjungos rinkimų teisės reformos. Priėmus tokį sprendimą, Europa taptų bendra rinkimų apygarda, kandidatų sąrašai būtų bendri visai ES, o balsuotume už Europos socialdemokratus, Europos liberalus be nacionalinių skirtumų. Pavyzdžiui, Lietuvos konservatorius būtų Europos konservatorių sąrašo narys. Jei jis būtų išrinktas, atstovautų ne Lietuvos, o visos Europos rinkėjams. Teoriškai ir praktiškai Lietuva Europos Parlamente iš viso gali neturėti nė vieno savo delegato.

Kuo gi ne carinės Rusijos Dūma? Istorija kartojasi. Istorijos ratas pasisuko.

Negi vėl reikės kautis dėl savo nepriklausomybės ir Lietuvos istorijoje atsiras trečia Valstybės atkūrimo data?