Nenumaldomai artėja pavasaris, o kartu – ir daugumos labai laukiamas „didysis sprogimas“ gamtoje. Įdomiosiomis botanikos žiniomis apie tikruosius pavasario pranašus, jų ypatybes ir auginimo sąlygas su mumis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo specialistai.
Botanikos soduose, žmonių darželiuose ir natūralioje gamtoje pirmieji žiedus skleidžia augalai, vadinami efemerais (iš gr. ephemeros „vienai dienai“:ephiêmi„siųsti, uždėti“, hēméra „diena“), vok. ephemer – „trumpalaikis, praeinantis“). Tai – visame pasaulyje paplitę, trumpai gyvenantys vienmečiai augalai, pražystantys bei subrandinantys vaisius per itin trumpą vegetacinį laikotarpį, po kurio apmirštantys.
„Efemerai suklesti tik tais metais, kai yra daug kritulių ir drėgmės. Daugiausia jie auga smiltynuose, stepėse, dykumose, mūsų klimatinėje zonoje efemerų savaime auga gerokai mažiau rūšių, tačiau nemažai yra introdukuotų, auginamų darželiuose (eritroniai, scylės, žydrės, sniegžydrės, eleborai (čėrai), erančiai ir dar daug nuostabių gėlių)“, – pasakojo VDU Kauno botanikos sodo vyr. kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius.
Akyliausiems pasiseka pamatyti nuostabiąsias ankstyves
Vienas iš ankstyviausių efemerų Lietuvoje yra mažas, smulkus (vos 2-5 cm aukščio) augalėlis – pavasarinė ankstyvė (Erophila verna). Ji auga beveik visur, kur yra bent menkiausias tarpelis plikos, lengvesnės žemės – pakelėse, dykvietėse, daržuose, gėlynuose, pasėliuose. „Dėl to, kad augalas smulkus, lapeliai išsidėstę skrotele prie pat žemės, stiebeliai siūliški, o žiedeliai – irgi smulkūs (kaip ir daugelio bastutinių šeimos augalų), balti – dažnas šio augalėlio nė nepastebi. Jei kas netingi pasilenkti ar priklaupti, pamato nuostabaus grožio bene pirmuosius pavasarinius žiedelius“, – apie pavasarines ankstyves pasakojo K. Obelevičius. Žydėti ankstyvės pradeda jau kovo mėn. Kovo pabaigoje jos subrandina sėklas, o birželį jų vegetacija jau būna pasibaigusi.
Ankstyvieji pavasariniai augalai stengiasi kuo greičiau iškelti savo žiedus ir žiedynus į saulę, kol dar nesužaliavę aplinkiniai žoliniai augalai, medžiai ir krūmai. Daugelis efemerų ima žydėti dar net neišskleidę savo lapų, juos išaugina vėliau, jau augalams žydint arba peržydėjus (pvz., ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara), plačialapis (Petasites hybridus) ir pilkalapis (Petasites spurius) šaukščiai). Kiti – žydėjimo metu turi senuosius, pernykščius peržiemojusius lapus, o po žydėjimo arba jo metu augina naujus lapus, pavyzdžiui, triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis). Visgi didžioji dalis pavasarinių augalų į saulę kelia savo lapuotus stiebus su nuostabiausio grožio žiedais.
Kviečia būti atsakingiems
Po ilgo šaltojo laikotarpio vienas pirmųjų pavasario pranašų, pastebimų miškuose, pietiniuose kalvelių šlaituose, o vis dažniau – ir darželiuose – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis). Ji pradeda žiedus skleisti kovo-balandžio mėnesį. Lapuočių ir mišriuose miškuose, ne per daug tamsiuose eglynuose žibuoklės sukuria ištisus mėlynų atspalvių kilimus, o vietomis pasitaiko ir žydinčių baltais bei raudonais žiedais. „Žibuoklėms baigiant savo pasirodymą, pasipila jų giminaitės – baltažiedės (Anemone nemorosa) ir geltonžiedės (Anemone ranunculoides) plukės. Jų žiedų spalvą nusako augalų vardai. Tiek žibuoklės, tiek plukės nėra reti mūsų krašto augalai, bet mėgėjai pasiskinti jų puokšteles turėtų leisti žiedeliams pasisėti – neišskinkime jų visų iš kero“, – perspėja K. Obelevičius. Be to, anot specialisto, skinant plukes, lengvai išsirauna jų negiliai po miško paklote pasislėpę plonyčiai šakniastiebiai, augalai paprasčiausiai išraunami ir sunaikinami.
Skuba užkariauti naujas teritorijas
Balandžio-gegužės mėnesiais pakelėse galime pastebėti ir mažas aukso spalvos „saulutes“ – ankstyvojo šalpusnio (Tussilago farfara) žiedynus – graižus, kuriuose yra keli šimtai vamzdiškų (vyriškų) centre išsidėsčiusių žiedų ir keli šimtai keliomis eilėmis ratu išsidėsčiusių liežuviškų (moteriškų) žiedų. Žiedynai išauga ant 10-20 cm aukščio redukuotais lapeliais padengtų žiedynstiebių. Lapai, kurių apatinė pusė pilka, pūkuota, o viršutinė – žalia, plika, išauga augalams baigus žydėti. „Šalpusniai, kaip ir kiti efemerai, stengiasi peržydėti ir sėklas subrandinti greitai, kol aplinkiniai augalai „nepasiima” dalies šviesos. Tad vienas žiedynas težydi vos keletą dienų, o po 10-25 dienų (priklausomai nuo šilumos, drėgmės) jau sunoksta šimtai mažais parašiutėliais pasirūpinusių sėklų, kurios vėjo pagalba pasiruošusios skristi užkariauti naujų žemių“, – vaizdingai šalpusnių kelionę piešia K. Obelevičius.
Vis labiau šylant orams, keičiasi pavasarinių augalų kilimai – žydi vis daugiau ir vis įmantresnių spalvų bei formų augalai – rūteniai, švitriešiai, purienos, pipirlapės, plautės, vištapienės ir dar daug kitų augalų.
Nuo auskarėlių iki plaučių ar ylalapių
VDU Kauno botanikos sodo vyr. sodininkė Indrė Lukšytė, pasakodama apie Botanikos sode sužydinčias ankstyvąsias daugiametes gėles, pirmiausia mini vos nutirpus sniegui pradedančias žydėti svogūninės gėlės: krokus, snieguoles, puškinijas, scyles, sniegžydres, tulpes, narcizus, hiacintus. „Botanikos sode sukaupta didelė pavasarį žydinčių daugiamečių gėlių kolekcija. Anksčiausiai pradeda žydėti eleborai (Helleborus), erančiai (Eranthis), kaukazinės plukės (Anemone caucasica), raktažolės (Primula), rytinės laumenės (Doronicum orientale), žibuoklės (Hepatica), šilagėlės (Pulsatilla), našlaitės (Viola), aubretės (Aubrieta), vaistučiai (Arabis), pavasariniai poraičiai (Omphalodes verna), plautės (Pulmonaria), valdšteinijos (Waldsteinia). Balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės mėnesį žydi auskarėliai (Dicentra), glažutės (Cerastium), erinai (Erinus), bruneros (Brunnera), katpėdės (Antennaria), vaisginos (Ajuga), žiemės (Vinca), rudgrūdėlės (Iberis), lieknosios plukės (Anemone sylvestris), ylalapiai flioksai (Phlox subulata), bergenijos (Bergenia)“, -– vardijo I. Lukšytė.
Ankstyvąjį pavasarį praneša lazdynas
Žvilgsnį keliant aukščiau, pavasarį pranašauja ne tik gėlės, bet ir krūmai bei medžiai. Kovo pabaigoje – balandžio pradžioje pražysta liaudyje „kačiukais“ vadinamosios paprastosios blindės (Salix caprea). „Šis augalas gali užaugti tiek krūmu, tiek nedideliu medžiu. Dirvai ir augimo sąlygoms blindė nereikli, tačiau geriau auga ir gausiau žydi atvirose saulėtose vietose. Augalas atsparus šalčiams ir sausroms, auga sparčiai, gerai dauginasi atžalomis. Blindė gyvena apie 60 metų. Dekoratyviniuose želdynuose populiarūs medeliai svyrančiomis šakomis, kuriuose įskiepytos: ‘Kilmarnock’ ir ‘Weeping Sally’ blindės veislės“, – pasakojo VDU Kauno botanikos sodo Kolekcijų skyriaus Dendrologijos sektoriaus vedėja dr. Asta Malakauskienė.
Kaip anksčiausiai pražystantį savaiminės Lietuvoje dendrofloros augalą dr. A. Malakauskienė įvardijo paprastąjį lazdyną (Corylus avellana). Anot specialistės, pagal paprastojo lazdyno žydėjimo pradžios laiką yra sprendžiama ankstyvojo pavasario pradžia. „Paprastai Lietuvoje gali pradėti žydėti kovo ar balandžio mėnesiais, prieš sprogstant lapams, bet vidutinė žydėjimo pradžios data – apie kovo 23 d. Gelsvai rudi žirginėliai – tai kuokeliniai (vyriškieji) lazdyno žiedynai. Piesteliniai (moteriškieji) žiedai, palyginus su žirginėliais, yra labai maži – iš pumpuro išlindusios kelios ryškiai purpurinės 2-3 mm purkos“, – pasakojo dr. A. Malakauskienė.
Džiugina įvairiaspalviais žiedais
Kalbėdama apie pavasario pranašus, dr. A. Malakauskienė pasakoja ir apie švelnųjį hamamelį (Hamamelis mollis) bei tarpinį hamamelį (Hamamelis x intermedia). Iš Vakarų ir Vidurio Kinijos kilęs švelnusis hamamelis žydi kovo pradžioje (kartais pradeda žydėti ir vasarį). Tokį vardą šis krūmas gavo dėl minkštais pūkeliais pasidengusių jaunų šakelių ir lapų. Švelnusis hamamelis užauga iki 10 metrų krūmu arba medeliu. Šis augalas bijo didelių šalnų. Tarpinis hamamelis užauga apie 3-4 m aukščio vazos formos krūmu. Žydi labai anksti pavasarį (vasario-kovo mėnesiais). Žiedai kvapnūs. Rudenį lapai būna ryškiai geltoni.
Kovo pabaigoje – balandžio mėnesį pražysta ir geltonžiedė sedula (Cornus mas). 5-9 m aukščio krūmu arba medeliu augančios sedulos kaulavaisiai valgomi, juose daug vitaminų, jie subręsta apie spalio mėnesį ir skaniausi būna po pirmų šalnų, kai ima byrėti nuo krūmo. Geltonžiedė sedula auga gana lėtai, negausiai plinta šaknų atžalomis. Šis augalas gali gyventi 100-150 metų. „Geltonžiedė sedula yra vidutiniškai reikli dirvožemiui, mėgsta šviesą, atspari sausroms, vėjuotose vietose žiemą apšąla. Kad augalas vestų vaisius, reikia pasodinti bent du augalus, nes ši sedula yra kryžmadulkė. Auginant galima genėti ir formuoti krūmą pagal savo reikmes. Lietuvoje patartina auginti kultūrines stambiavaises veisles ‘Butyločny’, Kara Zogal’, ‘Ispolinskij’ ir kt.“, – patarė dr. A. Malakauskienė.
Kaip ir geltonžiedė sedula, kovo pabaigoje – balandžio pradžioje žydi ir daūrinis rododendras (Rhododendron dauricum). Šis augalas natūraliai paplitęs Šiaurės Kinijoje, Rytų Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Rytų Mongolijoje. Tai – vasaržalis 0,5-2 m aukščio krūmas, žydintis 2 cm skersmens šviesiai rausvais žiedais. Anot specialistų, augalas yra atsparus šalčiui, gerai auga rūgščios durpės, normalaus drėgnumo dirvožemyje. ‘April Dawn’ ir ‘April Snow’ veislės pasižymi puošnesniais žiedais.
Dr. Astos Malakauskienės, Indrės Lukšytės ir Kęstučio Obelevičiaus nuotraukos.
