V. Mazuronis. Pabėgėliai – Trojos arklys Europoje (9)

Valentinas Mazuronis | asmeninė nuotr.

Valentinas Mazuronis | asmeninė nuotr.

Aistros dėl pabėgėlių Europoje vėl ypatingai užvirė po pastarųjų įvykių Kelne ir kituose miestuose, kai Naujųjų metų išvakarėse „arabiškos išvaizdos vyrai“ (policija patvirtino, kad dauguma jų turėjo pabėgėlių dokumentus) vidury miesto puldinėjo, apiplėšinėjo ir netgi žagino moteris. Atrodo, tai sukrėtė visuomenę. Sukrėtė ir Europos Sąjungą, kurios politikai jau pradėjo keisti savo poziciją pabėgėlių klausimu.

Jau pačioje pabėgėlių krizės pradžioje sakiau, kad su tokiu pabėgėlių antplūdžiu nesusitvarkysime, mes tam – nepasiruošę. Nepasiruošusi ne tik Lietuva, bet ir visa ES. Ne kartą kartojau, kad Bendrijos primetama kvotų sistema yra ydinga ir skaldo visuomenę, Bendrijos narių vieningumą.

Mažai tokia nuomonė tuomet patiko mūsų valstybės vadovams: visi tik klusniai linksėjo kvotų sistemai ir netgi ragino įsileisti pabėgėlių dar daugiau. Dėl solidarumo – negalvojant apie pasekmes.

Dirbant Europos Parlamente labai gerai galima justi įvairių nuotaikų kaitą skirtingose valstybėse. Tai labai aiškiai matosi kalbant apie pabėgėlius. Dar prieš kelis mėnesius entuziastingai palaikę kvotų sistemą vokiečiai, danai ir švedai šiandien jau šneka visiškai kitaip – pagaliau imamas suvokti problemos dydis ir gylis.

Atrodo „signalas“ iš Europos neliko nepastebėtas ir mūsų politikų. Vos tik pasikeitė ES senbuvių tonas – pasikeitė ir kai kurių mūsų politikų tonas.

Kalbu apie užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių bei vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį. Dar neseniai suokę apie solidarumą su ES ir apie tai, kad Lietuva pasiruošusi priimti dar daugiau pabėgėlių, šiandien jau kalba priešingai. Nejau mūsų politikai pataikauja ES ir kai tik ji pakeičia nuomonę, staiga persigalvoja ir jie?

Reikia įrodymų? Štai užsienio reikalų ministras dar rugsėjį teigė, kad „tikrai dalyvausime sprendžiant kartu šitas problemas ir esame tikrai pasiruošę savanoriškai priimti ir didesnius skaičius“. Šiandien jis sako, kad „jei tiesiog milijonai norės persikraustyti, prasidės didysis tautų kraustymasis, tai mes, europiečiai, tam nesame pasirengę“.

Jo pėdomis seka ir vidaus reikalų ministras, kuris rudenį sakė, kad „įsipareigojome tai, ką įsipareigojome, ir nemanau, kad turėtume tuos įsipareigojimus keisti“. O vėliau staiga pakeičia nuomonę, kad galbūt jau primestos kvotų sistemos galime ir nebeįgyvendinti. Kas seka politines naujienas, tas pastebėjo tai net anksčiau už mane.

Tai kaip čia dabar yra? Iš pradžių mūsų politikai sako pirmyn, susitvarkysime su pabėgėlių skaičiumi, prisidėsime prie ES solidariai, bet pamatę, kas vyksta Europoje, ką „kalba Briuselis“greitai suprantame, kad reikia keisti poziciją? Juk reikia visiems įtikti…
Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad pagaliau mūsų politikai, kurie atsakingi už pabėgėlių krizės sprendimą, atėjo į protą. Džiaugiuosi, kad ir Europa pradeda suprasti, su kuo mes susidūrėme.

Esu įsitikinęs, kad politikoje taip žongliruoti žodžiais ir idėjomis, neprisiimant atsakomybės už padarytus sprendimus ar pasakytus žodžius – nedera. Keisti nuomonė – yra sveiko ir protingo žmogaus bruožas, bet neigti, kad ją pakeitei ir apsimesti, kad visąlaik taip galvojai – itin žemo politinio lygio demonstravimas, rinkėjų kvailinimas. Negaliu leisti, kad tokie dalykai liktų nepastebėti ir neįvardyti.

Rodos, kad daug ko neapsvarstę mes tiesiog prisiėmėme naštą, norėdami padaryti gera kitiems, bet ar tai tikrai į naudą mums europiečiams, lietuviams?
Nenorom vis kalbėdamas apie pabėgėlius prisimenu Trojos arklio analogiją. Kaip ir anuomet trojėnai negalėjo nepriimti dovanojamo arklio, taip ir ES – nedrįso pačioje krizės pradžioje būti drąsia, stipria ir pasakyti, kad mes nesame atsakingi ar įsipareigoję išgelbėti visą pasaulį bei negalime kiekvieno norinčio patekti priimti išskėstomis rankomis. Pasielgta priešingai.
Manau, niekas nepamiršo garsiojo A. Merkel šaukimo pabėgėliams atvykti į ES. Vokietijos kanclerė motyvavo savo šaukimą krikščioniška atjauta (o, iš tiesų, tik sprendė savo senstančios šalies demografines problemas). Kiek dar kartų vėliau visi kartojo tą patį – juk nemandagu nepadėti į bėdą patekusiems. Taip, nemandagu, bet dar nemandagiau yra nepaisyti savo piliečių saugumo, interesų ir nuomonės.
Atvažiavau čia ne dirbti, o gyventi“ viename interviu sako pabėgėlis pasiekęs Vokietiją. Tai tik viena nuomonė, bet ji labai simptomiška ir, greičiausiai, plačiai pritaikoma daugumai pabėgėlių. Mano nuomone, didžioji dalis pabėgėlių į ES (ir tuo pačiu Lietuvą) veržiasi tik tam, kad geriau gyventų ir tikrai nedega noru integruotis, perimti mūsų vertybes, tapti visomis prasmėmis europiečiais. Gyvens ant mūsų pečių, bet laikysis ir skleis savo religiją, požiūrį į šeimą, moteris ir t.t. Naivu būtų galvoti, kad  yra kitaip.

Krizių akivaizdoje reikalingi griežtesni ir tvirtesni sprendimai nei kasdien. Ne tik pabėgėlių klausimu, bet ir dėl kaimynės Rusijos elgesio, sprendžiant terorizmo problemą. Reikia suprasti, kad nebe laikas apie mandagumą kalbėti, reikia galvoti apie savo piliečių ir valstybių gerovę.

ES dar blaškosi savo vertybėse, bet blaivių minčių girdėti vis daugiau. Netgi ir pas mus. Svarbiausia tik, kad nepasikeistų „vėjo kryptis“ iš Briuselio – dar ims ir vėl mūsų „lyderiai“ persigalvos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: