Tradiciniai ir senieji amatai yra neatsiejama lietuviškosios kultūros dalis, tačiau norint šį paveldą perduoti ateities kartoms, reikia įdėti nemažai pastangų amatus skatinant ir atkuriant. Saulėtą penktadienį į Padvaisko dvare (Vilniaus r.) Žemės ūkio ministerijos surengtą konferenciją „Tradiciniai amatai etnografiniuose regionuose“ iš visos Lietuvos susirinko bendraminčiai pasidalyti įžvalgomis apie tradicinių amatų puoselėjimą Lietuvos etnografiniuose regionuose, tradicinių amatų centrus, tradicinių amatininkų kompetencijų tobulinimą.
Nežiūrint į tai, kad keičiasi laikai, gyvenimo sąlygos ir žmonių poreikiai, senieji amatai gyvuoja ir teikia žmonėms – tiek jų puoselėtojams, tiek vartotojams – apčiuopiamą naudą. Tradicinių amatų centrų paskirtis yra išsaugoti tradicinių amatų technologijas ir reprezentuoti regioninius amatų savitumus. Amatai, kaip viena iš žemės ūkiui alternatyvių veiklos rūšių, gali duoti nemažą naudą kaimo vietovėms, kadangi ši veikla yra naujų darbo vietų ir pajamų šaltinis.
Lietuvoje 2008 m. sertifikuoti 58 tautinio paveldo produktai, o 2014 m. – jau 2463. Pasitelkus Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos teikiamą paramą buvo įkurta 20 tradicinių amatų centrų. Naujuoju 2014-2020 metų laikotarpiu parama naujų amatų centrų kūrimui nebebus teikiama, tik plečiami ir remiami jau esami.
„Tradicinių amatų centre turi rusenti ugnelė – jis turi plėtoti veiklą: populiarinti tradicinius amatus, užtikrinti tautinio paveldo produktų gamybos technologijų perimamumą, vykdyti mokymus, organizuoti paskaitas, konferencijas, rengti ekspozicijas, parodas. Mes davėme meškerę, bet žuvį pagauti turite patys“, – sakė Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė Vilma Daugalienė, informavusi, kad kitais metais bus atliekamos centrų patikros, žiūrima, kaip jiems sekasi.
Tradiciniams amatininkams paramą teikia ne tik ES, bet ir valstybė: dengiamos gaminių sertifikavimo, jų pristatymo parodose, mugėse išlaidos, taip pat remiama amatus populiarinančių leidinių leidyba, edukacinių užsiėmimų organizavimas. Tyrimai rodo, kad valstybės parama davė postūmį ir pardavimams. „Ką susikursim – tą ir turėsim, todėl būtina bendradarbiauti ne tik institucijoms, bet ir savivaldybėms, tautodailininkų ir amatininkų interesams atstovaujančioms organizacijoms ir kitiems“, – pabrėžė ŽŪM specialistai. – Siūlykite savo idėjas, mes norime žinoti Jūsų poreikius. Viskas turi būti pritaikyta praktikoje, o ne nugulti į stalčius“.
Renginio metu taip pat buvo pateiktos mokslininkų įžvalgos apie ateities perspektyvas šiame sektoriuje, pristatyti nauji leidiniai: „Lietuvos tautinis paveldas: tradicinis maistas“ ir „Tradiciniai amatai atostogaujantiems kaime“ bei „Tradicinių amatų centrai pagal Lietuvos etnografinius regionus“.
Konferencijos metu buvo apdovanoti ir sėkmingiausiai 2015 metais dirbę tradiciniai amatininkai ir tradicinių amatų centras. „Tradiciniai ir senieji amatai – neatsiejama dalis mūsų kultūros, savivaldybių išskirtinumo požymis bei papildomas pajamų šaltinis vietos bendruomenei. Dėkoju Jums už gražius darbus ir meilę tradicijai“, – įteikdama apdovanojimus sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Konferenciją vedusi muzikologė Zita Kelmickaitė, puikiai pažįstanti beveik visus konferencijos dalyvius ir labai vertinanti jų sunkų triūsą ir pastangas išsaugoti tautinį paveldą, entuziastingai pasvarstė, kaip visuomenę galima būtų sudominti šia sritimi, kuri niekada negarsėjo ir negarsės skandalais. „Negi mums reikėtų išprievartauti ar sumušti kokį konferencijos dalyvį, kad į mus atkreiptų dėmesį?“, – retoriškai klausė žodžio kišenėje neieškanti Z. Kelmickaitė, sukėlusi juoko bangą salėje.
