G. Žiemys. Ugnies ir vandens ženklai indoeuropiečių pasaulio kūryboje (25)

Toras su stebuklinguoju kūju, galios juosta ir krivūle | kb.dk, Danijos Karališkosios bibliotekos  rankraščio nuotr.

Toras su stebuklinguoju kūju, galios juosta ir krivūle | kb.dk, Danijos Karališkosios bibliotekos  rankraščio nuotr.

Kai kurių mūsų vartojamų ženklų analizė byloja, kad mes jau esame užmiršę pirminę jų prasmę. Paprastas pavyzdys – raidė T. Jinai turi nuostabią savybę – slaptą ryšį su mūsų senuoju dievu Perkūnu. Kai pabandome sudaryti griausmo ar jam giminingų dievų sąrašą (1), didžioji dauguma vardų prasideda ta pačia raide T. Turbūt tai ne atsitiktinumas:

– Taara, Toora, Tuuri (estų, suomių, karelų) – dangaus ir griausmo dievas;
– Taranis – griausmavaldis keltų mitologijoje;
– Taru – chetų ir chatų griausmo dievas;
– Tešubas – churitų-urartiečių griausmo dievas;
– Titis – spėjamas žemaičių griausmo dievas, kurį savo raštuose mini Simonas Daukantas;
– Toras – germanų ir skandinavų griausmo dievas ir kt.

Marija Gimbutienė (2) savo veikale „Senoji Europa“ pateikia keliasdešimt hieroglifų, kurie buvo vartojami jau prieš 8000 metų. Jie galėjo reikšti atskirus skiemenis arba net žodžius. Tarp jų matome strėlę, nukreiptą į viršų ↑, kuri nuo raidės T skiriasi nulenktais sparneliais. Strėlė buvo vadinama garsu ti. Vėlyvesnė runų raidyno (futharko) strėlė, nukreipta į viršų, taip pat atitiko raidę T.

Anot Kazimiero Būgos (3), dalelytė ti randama titnago pavadinime. Senesnioji jo forma – titi-nagas arba titi-lingas reiškia ugnies akmenį (tiksliau – ugnies dievo Perkūno akmenį). Vadinasi, mūsų griausmo dievų sąrašas yra paženklintas strėle, kurią galime laikyti ugnies dievo ekvivalentu.

Kita nemažiau įsimenanti – raidės M evoliucija. Anot garsios teosofės Jelenos Blavatskajos (4),  raide M prasideda visų Dievo Motinų vardai, pradedant Maja – Budos Motina, ir baigiant po Nukryžiuotoju stovinčiomis trimis Marijomis (lot. mare – jūra ar vandenys). Kaip raidė T siejasi su ugnimi, taip raidė M – su vandeniu. Lietuvių mergelė, marti, motina, močiutė ir marios, slavų matj (motina) ir more (jūra), prancūzų mère (motina) ir mer (jūra) ir kt. prasideda  ta pačia raide M. Tad greičiausia ji yra atsiradusi iš tradicijos vaizduoti vandenį banguota linija.

Pastarųjų ženklų semantika atskleidžia senąją mitologiją, kaip iš ugnies ir vandens elementų arba Ugnies dievo ir Vandens deivės (liet. Marių Pana; asirų-babil. Ištar; finik. Aštartė; gr. Afroditė; sl. Paraskeva Piatnica; rom. Venera; krikšč. Mergelė Marija) sąjungos kilo mūsų pasaulis. Įžvalgusis Stasys Daunys (5) mano, kad pasaulio atkūrimą kažkada kiekvieną kartą atkartodavo pirties kūrenimo apeigos. Nes vanduo pirčiai buvo prišildomas mėtant į kubilus iki raudonumo įkaitintus akmenis, t.y. mėgdžiojant šventąjį Perkūno veiksmą. Anot St. Daunio, anksti pavasarį Perkūnas į dangaus vandenis svaidąs įkaitintus akmenis (kai jie sprogsta, mes girdime garsą), kad ugnimi ir vandeniu atkurtų pasaulį. Nes tučtuojau tai ir įvyksta: atbunda šalčio sukaustyta gamta, parskrenda paukščiai, ima žydėti gėlės, sužaliuoja augmenija…

Rekreacinį Perkūno veiklos pobūdį įžvelgiame ir suomiškoje pirtyje. Kalevalos 18-oje runoje Anikė kūrena kalviui Ilmarinui pirtį Perkūno nuverstais (t.y. apdegintais !) medžiais…

Indoeuropietiškųjų ženklų ir Baltų religijos vienovė mus stebina ir žavi protėvių dvasios didingumu ir skatina  toliau ieškoti užmirštų jos prasmių.

Literatūra:

Žiemys G., Dingęs pasaulis. Baltų kosmologija. Rekreaciniai ritualai, V., 2012.
Gimbutienė M., Senoji Europa,V., 1996.
Būga K., Raštai, t. 2, sudarė Z. Zinkevičius, V., 1961.
Blavatskaja J.,„Lotosas kaip visuotinis simbolis“, Mokslas ir gyvenimas, Nr. 10, 1991.
Daunys St., „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“, Dangaus ir Žemės simboliai, V., 1995.

Kategorijos: Akiračiai, Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Kemblys:

    Ginas Žiemys:
    ,,Rekreacinį Perkūno veiklos pobūdį…” – REKREACINĮ
    ,,…iš tradicijos vaizduoti vandenį banguota linija.” – TRADICIJOS, LINIJA
    ,,Vadinasi, mūsų griausmo dievų sąrašas yra paženklintas strėle, kurią galime laikyti ugnies dievo ekvivalentu.” – EKVIVALENTU
    ,,…vartojamų ženklų analizė byloja…” – ANALIZĖ

    Beje, nuotraukoje ne krivūlė, o kuoka – valdžios ženklas……………..

  2. Perkūno Paukštis:

    Gražus ir prasmingas straipsnis. Aišku, galima sakyt, dabartinės (su Vatikanu “sutartinės”) raidės – tai “nutrupėjusios” dalelės nuo mūsų Protėvių ir Dievų didingų dvasinių ženklų.

  3. Kai apsidairai MEROS, SARIOS, Karvinės
    ir Žeimenos su Lakaja bei Sudota
    NALŠIOS žemių aplinkoje i š l i k u s i o j e mūsų lopšiu (vardiniu),
    tai aišku patampa, kodėl “meniškas” išsipildymas pvz. tokių Mc’donald
    viršpaveikaus patrauklumo turinį nešantis

  4. o jau “marios”, tai ne lietuviškas žodis, tų pačių jūrų, vandenų sinonimas?

  5. “Ugnies dievo ir Vandens deivės” – vis kas apversta aukštyn kojomis. Ugnis – moteriškas pradas, tad ugnies galėjo būti tik deivė (ir yra – Gabija). Vanduo – vyriškas pradas, tad vandens galėjo būti tik dievas. Žemė gi, moteriškas, tad žemės galėjo būti tik deivė (ir yra – Žemyna). Oras – vėlgi, vyriškas pradas, tad jo galėjo būti tik dievas.
    Perkūnas nėra vieno iš 4 gamtos pradų dievas. Perkūnas yra vyriškas dievas, kuris perkūnija sielą naujam gyvenimui, t.y. ją įkūnija.
    Tiesiog yrant vieningai pasaulėvokai, suiro ir pradų / reiškinių esmės, prasmės suvokimas. O mes bandome ieškoti pirminių suvokimų jau neteisingose, irimo paveiktose sąvokose.

    • lyvis:

      Norėčiau patikslinti ugnies būvis priskirtas vyriškai dievybei, vandens būviui moteriška dievybė, oro būviui antram luomui priskirta moteriška dievybė. Matosi kad Rimvydai giliai kapstosi mitologijoje ir trupučiuka klaidžioja bet tam reikalui stipriai atsidavęs. lyvis

      • Rimvydas:

        vanduo negali būti moteriškas pradas. Vanduo, vyriškas pradas – tai judrumas, vanduo apibėga, sudrėkina žemę, moterišką pradą, tik tuomet žemė atsiveria, atgyja. Sąlyginai žemė ir vanduo yra žemiškoji / kuniškoji (tai turėtų būti nekatrosios giminės žodis, bet lietuvių kalboje nekatroji neišliko, rusų kalboje tai būtų “tielo / tieliestnojie načalo” matyt) pradų pora. Toliau turime dangiškąją pradų porą – ugnį ir orą. Oras, judrus vyriškas pradas “apibėga”, “įpučia ugnį – moterišką pradą (rusų kalboje tai nekatrosios giminės žodis “niebo / niebiestnojie načalo” matyt). Seka tokia – pradžioje dievas vienis / absoliutas / RA (simbolis – apskritimas), tada pirmasis jo pavidalas – saulė (simbolis – apskritimas su tašku viduryje), tada “tielo / niebo” (simbolis – apskritimas su tašku viduryje ir gulsčiu brūkšniu, t.y. lytiškumo / giminės dar nėra, yra nekatroji giminė), tada jau 4 gamtos (vanduo, žemė, oras, ugnis), žmogaus (pojūčiai / emocijos, kūnas ( rus. plot), jausmai, dvasia) pradai (simbolis – prie minėtų dar ir statmenas brūkšnys) (čia dar ir 4 metų laikai).
        Taigi, nei žemė, nei ugnis savo prigimtimi negali būti vyriški pradai, tik moteriški, kai vanduo ir oras – tik vyriški. Lietuvių kalboje šių žodžių giminė – vanduo (v), žemė (m), oras (v), ugnis (m) išlikusi teisinga, pvz. rusų kalboje ir žemė ir vanduo jau moteriškos giminės.
        Taigi, atstatant, atkuriant pačią pirminę pasaulėvoką, pradų, reiškinių, žodžių prasmes, negalima kliautis vien tik kuria kalba ar mitologija, kad ir pačia senoviškiausia. Reikia po kruopelytę iš visų senoviškiausių rankioti vadovaujantis nuoseklumu, palyginimais.

        • ginas:

          Ačiū už mitologijos pamoką. Leiskite atsilyginti tuo pačiu.

          Mergės pradas.

          Glaudų jos ryšį su vandeniu atskleidžia labai įvairūs duomenys: lingvistiniai, mitiniai, religiniai, istoriniai, tautosakiniai, epigrafiniai ir kt. Subrendusios ir pasiruošusios tekėti mergelės simbolis, regis, pats artimiausias vaisingumo idėjai. Su juo tiesiogiai siejasi vandens įvaizdis. Antikinėje Graikijoje Afroditės šventyklos įrengtos jūros pakrantėse, salose RŽ 12, panašiai, kaip iki šiol Lietuvoje prie šventų šaltinių statomos Švč. M. Marijos statulos arba koplyčios (Alksnėnai, Višakio Rūda etc.). Pasakų mergelė dažnai gyvena ežero viduryje, saloje ir vadinama vandens LT III 396, jūrių ar marių pana 130,129. Susijusią su vandeniu mergės veiklą patvirtina ir vestuvinės dainos.Mergelė: baltas rankas mazgoja LTR 3124(3), LLD II 292 (psl.); po pajūrėlius vaikšto LTR 2813(1615), p.293; auga kaip lelijėlė, kurią migla laisto LTR 914(349), p.345; nardo ir krykščia kaip raiba antelė LTR 225(1124), p.347; braido purvelius JSD 231, p.111; eina parnešti vandenužio, prausia burnelę žaliu muileliu, šukuoja galvelę žuvies šukelėm LMD I 415(121), LLD V 141; sėdi laively LTR 4060(32), p.142; marių putelėm burnelę prausia LTR 3459(106), p.153; žuvelių kauleliais galvelę glosto LTR 3258(205), Kl 407, p.156; sėdi ant jūros kraštelio ir baltąsias drobeles baldo LTR 4815(46), p.253; baltai skalbia, ant „lingrės šakelių“ džiausto LTR 920(19), p.253; prie jūrių marelių suverpia išaudžia raudodama BrMD 2 32, p.254; kiekvieną rytą rūtas laisto LTR 3530(303), p.258; tirpsta kaip sniego gniūžtelė LTR 405(107), p.269; dyla „kai danguj delcela“LTR 2395(31), p.328 ir kt.
          Berno prigimtis. Brolelis stovi tarp žirgelių ir užtaisinėja šviesią plintelę (šautuvą) LLD II 63 (psl.); per girelę joja, volungėlę šauna – p.71; Kasdina stulpelį, kad neklaidžiotų, ženklina mergelę, kad pažintų – 93; daro tiltaicius per ažeraicius – 99; Su putino rykštele kerta žirgui per galvelę – 144; Per lauką joja – sauliula teka, per ciltalių joja – ciltalis trinksi, iš po žirga kanopalių ugnela žiba –153; Per dvarelį joja, unt mūrelį šauna – 160; Iš kiemelio joja, kepurėlę kelia –161; Tirpina mergelę kaip vašką – 166; Tėvelio dvare gieda raibi gaidžiai, uošvelio dvarely loja margi kurtai – 191; joja per aukštą tiltelį – 226; sėdi aukštuose svirnuose – 227; vidury šilelio ugnelę sukuria – 228; Nuo kepurės diena aušta, nuo šoblelės saulė teka – 275; tėtušis liepia imti kirvelį ir kirsti svirno slenkstelį – 286; per girelę jodamas, Į liepelę šaudamas LTR 3007 (103) – 302; ant jojančio bernelio aukso karūna LTR 1762 (29) – 310; Bernelio žirgelis kaip pilkas karvelėlis LTR 461a (116) – 311 ir t.t.
          Bernelio valdžią ugniai, o taip pat jo ryšį su pasaulio viršumi, pabrėžia plintelė (iš jos lekia ugnis), šovimas į mūrus (smarkus garsas), tekanti saulė, kepurėlė, žirgo galvelė, karštis, nuo kurio tirpsta vaškas, gaidžio giedojimas, aukšti tiltaičiai ir svirnai, ugnelės kūrenimas, šoblelė, kirvis, aukso karūna, karvelėlis, nepaprasta šviesa, kuri sklinda nuo saulės, aušros, ugnies, aukso, plieno ir kiti simboliai. Vertikalią padėtį – stulpelio kasdinimas.

          Vanduo ir ugnis.

          Boris Litvinskij pastebi, jog zoroastriečių veikaluose apie ugnį ir vandenį kalbama, kaip apie vyrą ir moterį, brolį ir seserį, vyrą ir žmoną, ir kad po jų jungties „viskas išsipildo, subręsta ir grįžta į savo vietą“. Zervaniečių mitikai būdingas vaizdinys, kad Zervanas „sukūrė ugnį ir vandenį, o kada jis juos sujungė, atsirado Ormuzdas“ 180,108.
          Anot Arielio Golano, senieji romėnai per vestuvių apeigas ant slenksčio statydavę ugnį ir vandenį, kurie simbolizavę vyrą ir žmoną; Rusijoje ugnis ir vanduo buvo tituluojami „caru ir cariene“. „Ugniai ir vandeniui persai aukoja pačias iškiliausias aukas“, – rašo Strabonas. Ugnies ir vandens jungties, išreiškiančios vyrišką ir moterišką pradą, garbinimo reikšmingumas atsiskleidžia spalvų simbolikoje: senųjų graikų šventovėse vyravo raudona ir mėlyna spalvos 159,76. Pagal Katalikų Bažnyčios kanonus Kristus dėvi raudonais, o Marija – mėlynais drabužiais.
          Senojoje viduramžių Chorezmo valstybėje, kairiajame Amudarjos krante atkastas gausiai ornamentuotas [datuojamas X a.] židinys, turintis stilizuoto žmogaus pavidalą, kurio galva rodo Pietus. Be to, ir sen. iranėnų Videvdate (Mažoji Avesta) Ugnis, tartum gyva būtybė, šaukiasi pagalbos: „Kelkis, namų šeimininke! Pasijuosk drabužį, nusiplauk rankas, imk malkas, idant atneštum jas man; leisk man skaisčiai degti virš švaraus medžio, patiekto gerai numazgotomis rankomis. Nes Aži, devų išpera, taikosi susikauti su manimi ir pasiruošęs atimti mano gyvastį!“ 154,105.
          Pasakose caraitis Ivanas paleidžia strėlę iš lanko, o ją pakelia varlė, būsimoji nuotaka. Strėlė (ugnis) – berno, vanduo (varlė) – mergės atributas etc. Taigi, jei bernelio žirgas, jam jojant par tiltalį, skelia kibirkštis, tai jam priklauso ugnis, o jeigu mergelė raudodama eina į mareles semti vandenėlio, tai jai priklauso vanduo!.. Ir ne kitaip, mano mielas Rimvydai!..

      • Rimvydas:

        apskritai, daugiadievystė yra pirminės pasaulėvokos irimo pasekmė. Pastarojoje Dievas, tiksliau, matyt, nekatrosios giminės žodis “Deiua” turėjo būti suvokiamas kaip Vienis (nepainioti su Vienu Dievu, kaip kad yra krikščionybėje pvz.). T.y. viskas kas regima ir neregima yra neatsiejama Deiua dalis, taigi, irgi dieviška. Gamtos pradai irgi dieviški ir tik vėliau, yrant Deiua kaip Vienio suvokimui, atsirado daugiadievystė ir pradai patapo atskirais dievais ir deivėmis.

        • lyvis:

          Duosiu pavyzdį egipto dievybė Nut stovi atsirėmusi į žemę rankomis ir kojomis o nugara išsilenkusi į viršų t y į dangų t y dangaus moteriška dievybė, o apačioje po ja ant žemės guli vyriška dievybė Gebas. Nors paties įžvalgos gana įdomios bet jos kol kas miglotos. lyvis

          • kaip sakiau, reikia labai atsargiai imti kaip už gryną pinigą mitologiją, kokia sena ji bebūtų. Priedo, reikia labai atsargiai vertinti tai, kas pavaizduota (kad ir paties minėti Nut ir Gebas). Egipto visuomenė jau buvo suirusios pradų pusiausvyros visuomenė, kur jau vyrauja vyriškas pradas, jau nekalbant apie tai, kad tai ryškiai išsisluoksniavusi visuomenė ir t.t., todėl jos suvokimas apie pradus jau gali būti klaidingas. Lygiai taip pat ir su kitomis mitologijomis. Sakykim, rusų kalboje 4 gamtos pradų priskyrimas giminei ką rodo? ziemlia ir voda, t.y. “žemiškasis” pradas (tielo) yra moteriškos giminės, o ogon ir vozduch, t.y. “dangiškasis / dvasinis” pradas (niebo) yra vyriškos giminės. Ar tai nėra arijų pasaulėvoka (vedos), kai vyriškam pradui priskiriamas dvasingumas, dangiškumas, o moteriškam – žemiškumas, kūniškumas? Tai akivaizdus pradų esmės suvokimo ir pusiausvyros suirimas.

          • Pas egiptiečius dar yra pomirtinio pasaulio dievas Anubis (Anup, Ἄνουβις). Jis kelia į ANĄ UPės krantą, iš kurio jau negrįžtama.

            • lyvis:

              Rimvydai pats atmeti egiptiečių mitologiją, kuri yra senesnė negu rusų kuria tu vadovaujasi. O rusai išsirutuliavosi iš baltų. Kažkaip nesueina galai. lyvis

              • Rimvydas:

                aš tikrai neatmetu nė vienos mitologijos, o bandau iš kiekvienos mitologijos, kiekvienos kalbos išrankioti tai, kas, mano manymu, yra tas grūdas tarp vyraujančios erozijos pelų. O kas dėl rusų / slavų kalbos, tai ji, kaip ir lietuvių, yra archaiškiausia iš gyvųjų kalbų ir jos žodžių prasmėse dar likę daug tų grūdų. beje, Egipto mitologija kažin ar yra senesnė, nes mūsų mitologija savo seniausiomis ištakomis siekia daug tūkstančių metų, daugiau, nei oficiali egipto istorija, kurio mitologija taipogi pareina iš senesnių laikų, nei jo istorija. Nors man labai nepatinka grūdų paieškose egipto labai jau fetišizuoti dievai ir deivės, kas liudija jau gilią pasaulėvokos erozija, kas reiškia, kad pelų yra daugiau.

    • ginas:

      Jūsų vartojama sąvoka “moteriškas pradas” yra netiksli, visai netinkama ir dezinformuojanti. Pasaulio rekreacijos (!) požiūriu ji nepriimtina! Kodėl? Todėl, kad pasaulį gali atkurti tik skaisti mergelė. O moters sąvoka byloja, kad ji jau buvo vieną sykį ištekėjusi, t.y. dalyvavo pasaulio atkūrimo rituale ir atliko jai skirtą užduotį. Pasikeitė jos statusas – dabar ji motina, o Jūs ką, norite, kad ji ir toliau atkurinėtų pasaulį? Lauktų klėtelėje bernelio… Nesulauksit!.. Dėl šios priežasties mūsų pasakose veikia Marių Pana (ir tik, bet ne moteris), Mergelė Marija, Afroditė, Venera, Ištar, t.y. visos skaisčios mergelės (vaidilutės, vestos, hurijos, apsarės etc.). Ištekėjusios moterys, ypač arti 90-ies, mus, mitologus, jau mažiau domina…

  6. Judita Hemmen:

    Idomus straipsnis ir idomi informacija pateikta. Bent jau iki tos vietos straipsnio pabaigoje, kur parasyta “Rekreacini Perkuno veiklos….” (necituosiu viso sakinio). Tai kodel neparasyti grazaus lietuvisko zodzio su tokia pacia prasme – “Atkuriamaji Perkuno veiklos…”, vietoj sulietuvinto anglisko zodzio, kuris tiesiog rezia ausi. Tas vienas zodis sugadino visa straipsnio esme ir pagarba rasytojui.

  7. Rimgaudas:

    Šio gero straipsnio ir komentarų pasirodymo proga norėčiau žodį Perkūnas, paprašyti kirčiuoti brolių latvių stiliumi, t. y. pirmuoju skiemeniu: PERkūnas. Jis PERkūnija, t. y., pavyzdžiui, apvaisina (žr. mitologiją), naikina elektros įtampas ir pan. Žviesiame žaibe matome tik PERkūno mintį (yra ir juodi, nematomi žaibai). Pati sąvoka PERkūnas šiuolaikine samprata išreiškiama žodžiu agregorą ir ženklina energetinį tautos išminties debesį, turi atitinkamą potencialą bei spalvą. ŠIi spalva mūsuose yra skaisčiai balta. PERkūnas turi ne tik priimamąjį (pvz. po žmogaus mirties), bet ir grįžtamąjį ryšį, todėl gali veikti sąmonę arba pasąmonę. Pakaitinis PERkūno žodis, manyčiau, galėtų gal būti ir DAUSOS.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: