M. Zasčiurinskas. Tikra teisybė apie Europą ir Lietuvą

Kažkada buvę multikultūrine Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste, galime tapti multikultūrine mažąja Lietuva. O gal ir nebe Lietuva? Mūsiškių, lietuvių, milijonas jau multikultūrina kitus kraštus.

Ar mūsų emigrantus kas nors iš Lietuvos išvarė? Galima teigti, kad politikai kalti, verslininkai kalti, valdžia kalta ir iš dalies tai bus teisybė. Nes jei tiesiogiai ir neskatino emigracijos, tai kokių reikšmingesnių priemonių stabdyti taip pat nesiėmė. Tradicinis palyginimas su Estija emigracijos aspektu taip pat ne Lietuvos naudai.

Bet yra ir kita teisybė, apie kurią beveik nekalbama. Priimti į Europos Sąjungą iš karto tapome išsivysčiusių valstybių donorais. Proto, intelekto, žinių, galų gale paprasčiausios darbo jėgos rezervatais. Tai suprantama – žmonės nori gyventi geriau ir važiuoja, sienos juk atviros. Laisvė ir demokratija, taip sakant.  Vakarai puikiai žinojo, kad taip bus ir kas gali paneigti, gal net ir skatino migracijos procesus, stipriai nustekenusius centrines – rytines ES šalis.

Tačiau turime pripažinti – Vakarai dosniai už tai moka. Ne milijonais, o milijardais! Europos Sąjungos pinigai sudaro maždaug ketvirtį mūsų Nacionalino biudžeto. Jau pripratome – tik kokia problema, rimtesnis objektas, pirmi žodžiai – „mums padės Europos Sąjungos fondai“. Ir padeda. Gausiai. Tačiau tuo pačiu egzistuoja ir keistas paradoksas – Lietuvoje vieni mažiausių atlyginimų, pensijų, išmokų vaikams ir net nedarbingumo pašalpų dydžiai Europoje.

Tačiau tos donorystės pasirodė negana. Didžiosioms valstybėms darbo jėgos ir intelekto trūkumas neužsipildė. Ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel ištarė žodžius, seniai brendusius ir kitų Didžiųjų galvose – kad priims visus, reikia žmonių! Buvo pasakyta tiesa – Vokietijai nuo 60-ųjų metų yra nuolatinis darbo imigrantų poreikis. Šiuo metu iš 82 mln gyventojų net 15 milijonų – atvykėliai. Taigi, A.Merkel suklydo tik tiek, kad nesitikėjo tokios neaprėpiamos pabėgėlių masės, dėl kurios ekonominė problema netikėtai tapo politine.

Yra ir dar viena problemos briauna. Islamiškojo pasaulio intervencija į Europą buvo prinokusi, kaip garsusis obuolys, bumbtelėjęs Niutonui į galvą. Štai mums iki šiol nežinotas Briuselio rajonas Molenbeek‘as. Pačiame centre per penkiasdešimt metų susiformavo tokia didelė musulmonų koncentracija, kad Belgijos valdžia rajone praktiškai nebeturi jokios kontrolės. Ten klesti radikalusis islamas, ten buvo rengiami ir teroro išpuoliai Paryžiuje.

Tokie ar panašūs rajonai egzistuoja daugelyje Vakarų Europos šalių. Prancūzijoje šiandien, kaip skelbia žiniasklaida, 30 proc. gimtančių vaikų – musulmonai, Belgijoje 25 proc. gyventojų ir 50 proc. gimstančių vaikų – musulmonai. Panašiai Olandijoje. Vokietija, jei tikėti Federaline statistikos valdyba, 2050 metais gali tapti islamiška valstybe.

Štai tokios tokelės. Europa jau seniai tiek susigyveno su musulmoniška kaimynyste, kad tai tapo buitimi. Pavyzdžiui, Vokietijoje egzistuoja 2007 m. patvirtintas Nacionalinis Integracijos Planas. Egzistuoja galingas vadinamųjų “krikštatėvių” tinklas, padedantis imigrantams integruotis. Viskas buvo ramu, ekonomikos augo ir Europa nerūpestingai užsiliūliavo sočioje demokratijos laisvių ir teisių saviapgaulėje. Kažkuria prasme pradėjo nebesuvokti prarandanti kultūrinį, tautinį ir religinį identitetą. Prisiminkime, dar 2007 metais Lisabonos sutartyje, (iš esmės ES Konstitucijoje), buvo atmestas iki tol laikytas jungiančiuoju krikščioniškų vertybių pagrindas, istorijos eigoje suformavęs ir pasaulietinės Europos principus.

Visai kita situacija Lietuvoje bei kaimyninėse Rytų Europos valstybėse. Tik išsilaisvinusios iš politinės ir nacionalinės priespaudos į netikėtą ateivių srautą sureagavo itin jautriai ir nepatikliai. Dar nesuprantamesnis pasirodė „solidarus kvotinis“ pabėgėlių pasidalinimas. Mūsų šalys ir tautos, sunkiai atgavusios nepriklausomybes, labai brangina tapatybes ir tikrai nesirengia lengvai jas prarasti. Tai iš dalies paaiškina spygliuotas tvoras eilės valstybių pasieniuose.

Gali taip atsitikti, kad Europos Sąjungos Vakarų ir Rytų valstybės pradės tolti vienos nuo kitų, to nenorėdamos. Vakarinė Europa sparčiai islamizuosis. Rytinė tam nepasiduos. Berods Libijos diktatorius Muammar‘as Gaddafi‘s sakė, kad Europą pavers islamo valstybe. Sunku paneigti, kad taip nevyksta. Todėl visiškai galima suprasti europiečių šoką, kai teroro aktus pradėjo vykdyti antros, ar net trečios kartos „britai“, „prancūzai“ ar „belgai“. To nesitikėjo niekas, ir ypač didieji tolerancijos puoselėtojai. Tačiau ar ne per toli „nusiintegruota“? Ar ne per ilgai ekonominiai interesai buvo suvaržę net politiką? Ar bepajėgs Vokietija, Prancūzija, Švedija, Olandija, Britanija pakeisti skaudžiai ir žiauriai smogiančią realybę? Imigrantai plūsta lyg ugnikalnio lava, kiekvieną dieną po penkis tūkstančius.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad žinau aukso vertės patarimą: „protingas mokosi iš svetimų klaidų“. Mūsų atveju – mokykimės iš kaimynų. Todėl siūlau.

Pirma. Policinės priemonės imigrantų neintegruos, tik sukurs prielaidas pakartoti Lietuvoje Briuselio Molenbeko ir Paryžiaus, Londono tragiškus precedentus. Todėl naudinga siųsti specialistus į Vokietiją, Švediją, kad pasimokytų jų patirties. Tose šalyse sukauptas integravimo patirtis kritiškai įvertinti ir, atsižvelgiant į mūsų istorinę – paprotinę – socialinę  specifiką, pritaikyti Lietuvoje.

Antra. Mokykimės iš kaimynų lenkų. Naujoji Lenkijos valdžia pažėrė pluoštą įsipareigojimų vaikams, motinoms, šeimoms. Vadinasi, jau suprato grėsmes, nors gyventojų turi beveik 40 milijonų. Mes skubiai privalome daryti tą patį. Maksimaliai didinti motinystės, tėvystės paramas, atostogas. Maksimaliai didinti išmokas už kiekvieną vaiką. Statyti darželius, plėsti nemokamus užklasinės veiklos būrelius, sudaryti sąlygas vaikams sportuoti ir, suprantama, užtikrinti sveikatingumą, kuris, pagal Seimo sveikatos reikalų komiteto informaciją, vienas blogiausių Europoje. Tam reikia kaip nediskutuotiną būtinybę sugrąžinti jau beveik dvidešimt metų nerengiamus pediatrus, t.y. vaikų ligų gydytojus.

Sociologai aiškina, kad Lietuvoje dabar gimsta tik 1,5 vaiko moteriai iki 45 metų. Palyginimui Airijoje 2, Prancūzijoje 1,8, Anglijoje 1,6, Europos Sąjungos vidurkis 1,38. Akivaizdu, gimtamumas per mažas, arba nereprodukuojantis tautos. Pabėgėliai, be abejo, gimstamumo statistiką gali pagerinti, bet ar mes, maža tautelė, to norime? Ne, todėl privalome padaryti viską, kad išliktume lietuviais.

Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo narys