D. Daučiūnaitė. Spalvotos vėliavėlės „Facebook“ ir viešas liūdesys dėl įvykių Paryžiuje: nuoširdi užuojauta ar veidmainystė?

Šiuo metu Feisbuke (Facebook) plačiai  paplitusi mada savo profilį puošti Prancūzijos  vėliavėlėmis. Neabejotina, kad žmonės taip elgiasi, norėdami pareikšti užuojautą teroristinių išpuolių Paryžiuje aukoms, solidarumą su liūdinčiais prancūzais ir kitais europiečiais. Atrodo, kad tai graži akcija, ir tiek. Bet kai kurie žmonės šioje madoje įžvelgia ir kitą aspektą – atrodo, kad mums yra reikšmingos ir svarbios tik Vakarų Europos ar JAV šalių gyventojų mirtys ir visai pamirštama, kad lygiai tokie pat, kartais mažiau, o kartais ir gerokai daugiau aukų pareikalaujantys teroristiniai išpuoliai vyksta ir Libane (čia panašus teroro aktas įvyko prieš dieną iki Paryžiaus žudynių), Irake, Sirijoje, Irane ir kitose šalyse bei žemynuose. Nesu mačiusi, kad kas nors puoštų savo „Facebook“ profilį Irako, Libano ar Sirijos vėliava, nors ten irgi kenčia ir žūsta žmonės, tuo labiau niekam nekilo mintis pasidabinti savo internetinį profilį Rusijos vėliava, kai Egipte nukrito šios šalies lėktuvas. Ar prancūzai yra labiau žmonės nei libaniečiai, irakiečiai, sirai ar, pavyzdžiui, rusai?

Susimąsčiau, kodėl taip yra, kodėl iškart taip audringai (aišku, reakcija yra  adekvati) reaguojama į teroro išpuolius Vakarų Europoje ir taip abejingai į tą patį terorizmą Azijos ar Afrikos šalyse? Turbūt taip yra dėl to, kad Europoje tokie išpuoliai kol kas vyksta palyginti retai, be to, kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Mums, lietuviams, Prancūzija yra arčiau, nei, pavyzdžiui, koks Libanas, žmonės ten dažniau keliauja, palaiko daugiau prekybinių ir kitokių ryšių. Galime sakyti mylime visą pasaulį, bet vis tiek liūdniausia būna, kai kas nors blogo nutinka mūsų šeimos nariams, artimiesiems ar kaimynams.

Azijos žemyne ar kitose šalyse vykstančios žudynės mūsų nedomina, nes ten pastoviai vyksta karai, teroristiniai išpuoliai yra kasdienybė, tos šalys tolimos, turinčios kitokią kultūrą, vertybes, pasaulėžiūrą. Daugelis nori save tapatinti su Europa, Vakarais, bet ne su Azija, Afrika ar Rytų kraštais, kurie laikomi nemoderniais, necivilizuotais, atsilikusiais, tik kariauti ir temokančiais. Panašiai ir su užuojauta Rusijai – baisu užsidėti „Facebook“ Rusijos vėliavą, nes juk beveik niekam nepatinka Vladimiras Putinas, tuoj draugai ir pažįstami apskelbs Rusijos rėmėju, Putino palaikytoju, neturėsi kur dėti akių iš gėdos ir negalėsi atsikratyti prilipintos putinisto etiketės.

Nesvarbu, kad galbūt tie lėktuvu skridę rusai jokia politika nesidomėjo, o jei, tarkime, domėjosi ir rėmė V. Putiną, tai tiesiog buvo ten plačiai skleidžiamos propagandos aukos, ar dėl to jie mažiau žmonės? Pas mus irgi yra nemažai melagingos propagandos, aišku, ji dažniausiai būna ne tokia buka kaip Rusijoje, bet tikrai nėra teisinga. Neįmanoma visiškai pasitikėti žiniasklaida, kurioje vienos, kartais visai antraeilės temos, ištransliuojamos visais kanalais, o tai, kas svarbu, išvis nepaminima arba lieka kažkur paraštėse.

Mes nenorime gailėti nei libaniečių, nei rusų, bent jau neskiriame tam daug laiko ir dėmesio, nes mūsų ateitis (bent jau taip skelbia mūsų politikai) yra Vakaruose, visa, kas svarbiausia, vyksta čia (na, gal dar Ukrainoje). Tai, kas įvyko Prancūzijoje, yra baisu ir gerai, kad žmonės išreiškia paramą šios šalies gyventojams, ne vien vėliavėlėmis „Facebook“, bet, pavyzdžiui, susirinkdami uždegti žvakutes prie Prancūzijos ambasados, melsdamiesi už terorizmo aukas, tylos minute ir pan. Bet visa tai atrodo šiek tiek išpūsta, kai šitiek daug dėmėsio skiriama vienoms terorizmo aukoms, o kitos visiškai ignoruojamos. Aiškiai matyti, kad europietis vakarietis yra „aukštesnio lygio“ žmogus nei skurdesnėse, tolimesnėse šalyse gimęs ir laimės būti europiečiu neturėjęs asmuo.

Kai pagalvoji apie visus tuos svaičiojimus apie lygybę, suima juokas. Lygybės šiame pasaulyje nėra ir nebus, lygybė būna tik mirties akivaizdoje, nes visi anksčiau ar vėliau miršta, lygybė yra tik prieš Dievą, nes Jam visi jo sukurti žmonės yra lygūs, vienodai jo mylimi ir Jam skauda širdį dėl kiekvieno kenčiančio ar žuvusio žmogaus, nesvarbu, kokios šalies, tautybės ar net religijos jos būtų. Kosmopolitizmas, meilė visai žmonijai, šiame pasaulyje yra neįmanomas dalykas, nes tik Dievas sugeba visus mylėti vienoda, visa apimančia meile. Mes tik nesėkmingai bandome ją mėgdžioti, bet vis tiek pirmenybę teikiame sau ir artimiems, mums svarbiems žmonėms, su kurias tapatinamės. Meilės priešingybė yra abejingumas, mylime tai, ką pažįstame, abejingai žvelgiame į tai, kas mums svetima ir tolima.

Tad nėra ko stebėtis, kad „Facebook“ greit paplito būtent prancūziškos, o ne kokios kitos vėliavos. Nes terorizmas mums neįdomus tol, kol nepasirodo, kad jis yra arčiau nei mes manome ir pavojus gali grėsti kiekvienam iš mūsų. Įvykiai Prancūzijoje sugriovė rožinę, politikų dažnai intensyviai palaikomą, iliuziją, kad Europoje yra visiškai saugu. Kai sklaidosi iliuzijos, kuriomis buvo tvirtai tikima, visada skauda. Bet gal tas skaudus smūgis padės Europai susimąstyti, kur ji eina, ar tikrai gerai elgiasi plačiai atverdama sienas visiems pasaulio atėjūnams ir apgyvendindama juos savo žemėse?

Taip, tarp tų atvykėlių yra žmonių, kurie irgi bijo karo ir bėga nuo ISIS ir kitos velniavos. Bet iš visa ko matyti, kad tokių žmonių, tikrųjų pabėgėlių, yra mažuma, o dauguma nežinia ką galvoja. Vieni ieško Europoje aukso kalnų, sotaus, patogaus gyvenimo, dar kiti džiaugiasi turėdami galimybę laisvai pasiautėti darydami įvairius nusikaltimus (juk įstatymai ir kokios nors ribos galioja tik europiečiams, bet ne atvykėliams). Kad ir kaip tai norėtų paneigti ar ignoruoti mūsų politikai, dalis atvykėlių yra teroristai (arba tokiais taps ateityje).

Ar protinga visus atvykstančius atbėgėlius-pabėgėlius priimti išskėstomis rankomis ir su plačiomis šypsenomis veiduose? Vieni į tokį svetingą priėmimą atsakys draugiškumu, bus dėkingi ir stengsis visakeriopai prisitaikyti mūsų šalyje, kiti pareikalaus kuo daugiau privilegijų, o galų gale išsitrauks ginklą ir ims pyškinti į visus aplinkinius. Nes jie nenori prisitaikyti, manydami, kad jų tvarka geresnė, o europiečiai – tiesiog kvaili, naivūs, moraliniai iškrypėliai, kurių dienos jau suskaičiuotos.

Kaip didžiulėje pabėgėlių masėje atskirti pelus nuo grūdų? Tai beveik neįmanoma, nes nė vienam ant kaktos nėra užrašyta, kad jis teroristas, o gudrus teroristas bent jau pradžioje savo ketinimų ir tikslų neišduos nei savo elgesiu, nei išvaizda. Tad atverdama sienas visiems norintiems be jokių apribojimų, be griežtų atrankos kriterijų ir tolesnės migrantų kontrolės, Europa neria kilpą sau ant kaklo ir sudaro prielaidą kitiems teroristiniams išpuoliams įvykdyti. Tai jau suprato kai kurie amerikiečių, lenkų, latvių politikai ir atsisakė jiems uždėtų arba būsimų papildomų migrantų kvotų.

Lietuviai kol kas dar tyli. Prabilti neleidžia vergiškas, dar sovietų laikais susiformavęs mentalitetas, kuris liepia sutikti su visais Europos Sąjungos siūlymais ir neturėti tvirtos savo pozicijos. Jei reikės, Lietuvos politikai prisiims ir kaimyninių šalių, atsisakiusių priimti pabėgėlius, kvotas. Nes kas galima lenkams ar latviams, lietuviams per didelė prabanga. Juokinga, kad Lietuvos politikai teigia, kad mes esame maža šalis ir todėl turime klausyti Briuselio. Latvija dar mažesnė, bet savo poziciją turi. Paniškai bijoma prarasti Europos Sąjungos struktūrinių fondų išmokas. Bet kas svarbiau – ar pinigai, kurių didžioji dalis mūsų piliečių vis tiek nemato, nes jie nusėda vieno ar kelių asmenų kišenėje, ar mūsų šalies saugumas ir ramybė?

Į šį klausimą turės atsakyti ne tik Lietuvos, bet ir Europos politikai, kurie iš migrantų tikisi paklusnumo ir jų, kaip pigios darbo jėgos, išnaudojimo. Bet ar tikrai visi migrantai yra švelnūs, pūkuoti kačiukai, kurie su malonumu prisitaikys Europoje, dirbs jos labui ir, esant reikalui, ją gins? Dabartiniai migrantų siautėjimai Graikoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, teroristinės atakos Prancūzijoje rodo, kad šios viltys yra niekuo nepagrįstos ir gal tik mažuma migrantų elgsis pagal iliuzinį, europiečių sukurtą integracijos modelį.

Europai laikas pabusti iš rožinio sapno ir stabdyti migracijos bangą tol, kol dar yra nevėlu, nes kitaip jau po 10-20 metų Europoje teroristiniai išpuoliai ir žudynės bus tokia pati kasdienybė, kokia yra, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose. Įvykiai Paryžiuje yra šaltas dušas, skirtas susimąstyti, link ko eina ir ką pasieks Europa dabartine savo politika. Dabartiniai sprendimai nulems mūsų ir visos Europos ateitį.