Č. Iškauskas. Apie lietuvių kalbos skandinimą ir Rusijos „vanago“ giesmes… (pirmadienio mintys)

„Po manęs kad ir tvanas“, – girdžiu maždaug taip išsakytos nuomonės apie lietuvių kalbos ateitį potekstę. Dažniausiai taip kalba jaunimas, kuris kol kas nekreipia dėmesio į darkomą (ir jų pačių) lietuvių kalbą, puoselėtą šimtmečius mūsų didžiavyrių. Kitas lepteli sakralinę „filosofinę“ išvadą, kad esą „pasaulio tautos maišosi, tad ir lietuvių kalbai lemta ištirpti šiame okeane“. Girdėtos globalistų gaidelės…

Bet skaudžiausia, kad mūsų kaimo „globalistai“ taip pat kerta šaką, ant kurios tupi (o dažnai – nuo kurios ir duoną valgo). Jeigu dar galima suprasti mūsų žiniasklaidos išminčius, uoliai tapšnojančius kaimynams lenkams, tai didžiojo kalbos orakulo ir jos sergėtojo (pagal pareigas) VU Filologijos fakulteto dekano Antano Smetonos rašinys didžiausiame portale nejuokais suneramina. Gal jis ir teisus, kad nevertėtų kelti tokių ginčų „dėl tų nelemtų trijų raidelių“, bet docentas, kaip ir kiti, ginče tarp kurčio ir aklo pasirenka pastarojo negalią. Kodėl? Ogi todėl, kad, supaprastindami šį ginčą, mūsų kaimo globalistai – tyčia ar nesąmoningai – nemato gresiančios liūdnos mūsų kalbos ateities: taip būtų žengti pirmieji žingsniai, kai ši viena seniausių ir turtingiausių žmonijos kalbų taps skenduoliu pasaulio kalba ir apskritai nuskęs kultūros vandenyne.

Taigi, tai tik pradžia. Kartu su kalbos „suanglėjimu“, ilgus dešimtmečius trukusiu tautos rusinimu ir lenkinimu šios trys nekaltos raidelės (ir čia iš esmės niekuo dėti lenkai – juk q, w ir x yra ir kitose kalbose) pariša sunkų akmenį po galimo skenduolio kaklu. Štai kodėl A. Smetonos vadinami „sąmokslininkai“ – piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ atstovai šią savaitę Vyriausiajai rinkimų komisijai VRK įteikė 69 244 parašus žmonių, kuriems ne tas pats, kur atsidurs lietuvių kalba.

Tai ne šiaip sau parašai: tai rimti ir racionalūs pasiūlymai, kaip rasti kompromisą ginče dėl nelietuvių kilmės asmenvardžių rašymo dokumentuose. O kartu būtų rasta išeitis iš, kaip rašo mūsų kalbos sergėtojas ir puoselėtojas, „aklo ir kurčio ginčo“. O gal docentui 70 tūkst. Lietuvos gyventojų irgi beformė „masė“?

Juos gi atstovauja Seimo išrinktieji…

***

Vienas iš uoliausių Vladimiro Putino pagalbininkų, prilygstančių nebent Vladimirui Žirinovskiui, Dmitrijus Rogozinas (gruodį jam sukaks 52-ji) vis nenulaiko liežuvio už dantų. Kažkada Amerikos žurnalas „Forbes“ jį pavadino „svarbiausiu Rusijos užsienio politikos vanagu“. Šis kelis aukštuosius baigęs ir gerą išsilavinimą įgijęs dabartinis Dmitrijaus Medvedevo pirmasis pavaduotojas vis dar skraido Rusijos propagandos padangėje, taikydamasis nudobti kokią nors neatsargią auką.

Štai dabar jis smigo žemyn, kai lapkričio 5 d. Latvijos, Lietuvos ir Estijos teisingumo ministerijos pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo, kuriame išreiškė ketinimą pateikti Rusijai reikalavimą išmokėti kompensaciją už sovietinės okupacijos periodą.

D. Rogozinas socialiniame tinkle „Twitter“ rašo: „ Baltijos šalys susiruošė iš Rusijos išieškoti kompensaciją už sovietinę okupaciją“. Čia jis pateikia nuorodą į paieškų sistemą „Yandex“, kurioje randame frazę „nudvėsusio asilo ausys“. Lenta.ru rašo, kad tai tas pats, kaip Baltijos šalims pasakyti, jog jūsų reikalavimai neverti sudilusio skatiko, bet pasakyti tai ypač įžeidžiančiai.

Bet D. Rogozinas neoriginalus. Jis kopijuoja savo šeimininko elgesį.

Dar 2005 m. gegužės 23 d. kalbėdamas „Rossija 1“ televizijoje V. Putino piktinosi dėl tariamų Latvijos teritorinių pretenzijų. „Niekada nebus vykdomos jokios derybos net ir aptarimo lygmeniu dėl kokių nors teritorinių pretenzijų. Pskovo srities Pytalovo rajoną? Nudvėsusio asilo ausis jiems, o ne Pytalovo rajoną“, – įsikarščiavęs tikino jis.

Tad ši laki replika „Dvylikos kėdžių“ herojaus Ostapo Benderio lūpomis tapo Kremliaus įžeidžiamu motyvu. D. Rogozinas ne pirmą kartą žengia V. Žironovskio pėdomis. Kai šių metų rugpjūtį D. Medvedevas nuvyko į Kurilus, o Japonija tuo pasipiktino, vicepremjeras tik pasišaipė ir Tokijo reakcijos ir japonams rekomendavo „pasidaryti sau charakirį“. Gegužę, kai ES įvedė dar griežtesnes sankcijas Rusijos pareigūnams, D. Rogozinas vėl plykstelėjo cinizmu, TV kanalo „Rossija 1“ eteryje pareiškęs: „Tankams vizų nereikia“.

Būdamas Rusijos atstovu prie NATO, jis gyrėsi neva „lietuviai ir rusai vieno kraujo“. Dingstis buvo tokia: 2011 m. jis buvo atvykęs į Vilnių pristatyti savo knygos „Baronas Žoltokas“, o netrukus ji išleista lietuvių kalba. Įdomiausia, kad vertimas į lietuvių kalbą pasirodė anksčiau nei rusų kalba parašytas originalas. Knygoje pataikaujančiai skelbiama, kad „rusai ir lietuviai iš vieno pasaulio, iš vieno kraujo“, esą rusai ir lietuviai istoriškai išvien kaudavosi su bendrais priešais, bet tarpusavyje niekada nekariavo.

Apžvalgininkai tai vertino kaip Kremliaus informacinio karo sudedamąją dalį, kuri paskui išryškėjo generolo skandalingose frazėse.

Vanagas negali kitaip giedoti.