Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus“ tiek, kiek pagal ją leidžiamas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas šią bylą išnagrinėjo pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą, kuriame teigta, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą vienmandatėse rinkimų apygardose susidaro dideli rinkėjų skaičiaus skirtumai, dėl to rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai, neatspindima daugumos rinkėjų valia, neužtikrinamas sąžiningas ir skaidrus Seimo narių rinkimų procesas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai turi būti renkami remiantis, be kita ko, lygia rinkimų teise, kuri reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Pasirinkęs tokią rinkimų sistemą, kai dalis parlamento narių renkami vienmandatėse rinkimų apygardose, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo užtikrinti, kad šiose rinkimų apygardose nebūtų tokių rinkėjų skaičiaus skirtumų, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus, nes kuo didesni rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų apygardose skirtumai, tuo labiau gali būti iškreipiama rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo rezultatus. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, jog pagal Konstituciją nereikalaujama, kad visose rinkimų apygardose rinkėjų skaičius būtų visiškai vienodas. Rinkėjų skaičius gali kisti (didėti ar mažėti) dėl įvairių objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, migracijos ar kitų demografinių veiksnių, todėl sudarant rinkimų apygardas neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, koks rinkėjų skaičius rinkimų dieną bus kiekvienoje rinkimų apygardoje. Pagal Konstituciją tam tikri rinkėjų skaičiaus rinkimų apygardose skirtumai gali būti konstituciškai pateisinami, jeigu siekiama išlaikyti įvairių konstitucinių vertybių pusiausvyrą, be kita ko, užtikrinti iš visuotinai pripažintų demokratinių rinkimų principų, kaip antai lygios rinkimų teisės, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos, rinkimų proceso skaidrumo, kylančių reikalavimų rinkimų apygardų sudarymui įgyvendinimą, pavyzdžiui, siekiama užtikrinti, kad rinkimų apygardos būtų vientisos, jų ribos būtų aiškios, suprantamos. Tačiau negali būti konstituciškai pateisinami tokie rinkėjų skaičiaus skirtumai, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus, paneigti pačią lygios rinkimų teisės esmę.
Taigi, kaip konstatuota nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visas rinkimų apygardų sudarymui reikšmingas aplinkybes (tiek į demografinius veiksnius, tiek į rinkimų apygardų vientisumą), privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį rinkimų apygardos būtų sudaromos taip, kad jose būtų užtikrintas tolygus, kiek tai įmanoma, rinkėjų skaičiaus pasiskirstymas. Tai yra svarbi prielaida užtikrinti visų rinkėjų balsų lygiavertiškumą ir vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.
Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal jį rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičius gali būti ir iki 20 proc. mažesnis, ir iki 20 proc. didesnis nei vidutinis rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičius. Konstitucinio Teismo vertinimu, esant tokio dydžio nuokrypiui, tarp didžiausios ir mažiausios rinkimų apygardų susidaro akivaizdi rinkėjų skaičiaus disproporcija – rinkėjų skaičius didžiausioje rinkimų apygardoje yra net 1,5 karto didesnis nei mažiausioje. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, už rinkimų apygardų sudarymą atsakinga institucija (t. y. Vyriausioji rinkimų komisija), atsižvelgusi į rinkimų apygardų sudarymui reikšmingas aplinkybes, visas vienmandates rinkimų apygardas gali sudaryti taip, kad jose rinkėjų skaičiaus nuokrypis būtų ne didesnis kaip 10 proc. vidutinio rinkėjų visose šiose apygardose skaičiaus, t. y. dvigubai mažesnis nei nustatyta pagal ginčytą įstatymo nuostatą. Pažymėta ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, visas vienmandates rinkimų apygardas iš esmės įmanoma sudaryti taikant šią 10 proc. nuokrypio ribą, kad Lietuvos sąlygomis tokio dydžio nuokrypis būtų optimalus, nes čia nėra aplinkybių, kurias teritorijos vientisumo ar joje gyvenančių tam tikrų asmenų grupių aspektu būtų galima traktuoti kaip ypatingas ir dėl to būtų būtina taikyti didesnį nei 10 proc. nuokrypį. Be to, Seimo rinkimų įstatyme tam tikru laikotarpiu jau buvo nustatyta tokio dydžio nuokrypio riba.
Taigi Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas toks vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo teisinis reguliavimas, pagal kurį vienmandatės rinkimų apygardos gali būti sudarytos ir taip, kad jose rinkėjų skaičius nebus tolygiai, kiek tai įmanoma, paskirstomas. Taip sudaromos prielaidos iškreipti rinkėjų balsų lygiavertiškumą ir jų reikšmės vienodumą nustatant balsavimo rezultatus. Tai neatitinka Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Seimo nariai renkami remiantis lygia rinkimų teise.
Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apžvelgęs tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus, taip pat pažymėjo, kad demokratinėms valstybėms būdingi gerokai mažesni rinkėjų skaičiaus rinkimų apygardose skirtumai nei tie, kurie susidaro pagal ginčytą įstatymo nuostatą, t. y. dažniausiai leidžiamas ne didesnis kaip 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis. Šiame nutarime apžvelgta ir kai kurių užsienio valstybių konstitucinės justicijos institucijų praktika, kurioje atskleisti iš tų valstybių konstitucijų kylantys reikalavimai rinkimų apygardų sudarymui, susiję su rinkėjų skaičiaus skirtumais rinkimų apygardose. Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartai negalėtų būti laikomi konstituciškai pagrįstais. Taigi, nustatydamas atitinkamą rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turėtų atsižvelgti ir į tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus.
