S. Buškevičius. Nebūkime kvailiais – mokykimės iš svetimų klaidų! (3)

Stasys Buškevičius | asmeninė nuotr.

Iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų konflikto draskomų šalių nenutrūkstamu srautu į ES plūstantys karo pabėgėliai  iššaukė iki šiol neregėto masto krizę, kurios nebepajėgia suvaldyti didžiosios Europos valstybės. Kol šių valstybių žiniasklaida graudina savo visuomenes liūdnomis karo istorijomis, o politiniai lyderiai kalba apie moralinę pareigą priglausti viso pasaulio kenčiančius, pabėgėlių  masės gramzdina Europą į visišką chaosą.

Naudodami Graikija, Italiją ir Vengriją kaip tarpines stoteles, tūkstančiai taip vadinamų pabėgėlių veržiasi į turtingiausias Europos Sąjungos valstybes (Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją), keldami didžiulę sumaištį: socialiniai tinklai mirga nuo filmuotos medžiagos, iš kurios matyti kaip pabėgėlių minios užverčia šiukšlėmis Europos miestų gatves, stato kur papuola palapines,  tarpusavyje konfliktuojančios pabėgėlių grupės kelia neramumus bei muštynes, „užkemša“ geležinkelio stotis, trikdo traukinių eismą, demonstratyviai spardo ir mėto vandens butelius, kuriuos jiems dalija vengrų policininkai.

Visa tai kelia didelį susirūpinimą ir abejones, ar tikrai visi šie žmonės yra taikūs bėgliai trokštantys saugumo ir kupini noro pritapti šalyse, kurios siūlo jiems prieglobstį. Abejones dar labiau sustiprina faktas, kad šalia konflikto zonos yra nekariaujančių musulmoniškų valstybių (pvz.: Turkija, Saudo Arabija, JAE ir kt.) kurios teoriškai turi visas galimybes užtikrinti pabėgėlių saugumą ir suteikti jiems prieglobstį, tačiau karo pabėgėliai vis tiek renkasi svetimos kultūros ir kito tikėjimo Vakarų Europos šalis.

Beje, tarptautinė teisė labai aiškiai nurodo, kad karo pabėgėlis laikomas tokiu, kol atvyksta į saugią valstybę, todėl Turkijoje, Graikijoje ar Serbijoje atsidūrusiems pabėgėliams tarsi ir nebūtų priežasties vykti šiauriau į Europą. Tačiau toks pabėgėlių troškimas žūtbūt pasiekti Vokietiją ar Prancūziją perša mintį, kad tai gali būti ekonominiai migrantai, kurie galbūt tik prisidengia jų šalyse vykstančiu konfliktu, iš tikrųjų siekdami ekonominės ir socialinės naudos, nes puikiai žino, kad klestinčiose Vakarų Europos šalyse jiems bus garantuotos socialinės išmokos, bus užtikrintos jų teisės, gerbiama kultūra bei tikėjimas.

Tokiu atveju, į atvykėlius galima žiūrėti kaip į dar vieną migrantų iš musulmoniškų šalių bangą, kuri gali dar labiau paaštrinti socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, su kuriomis  pastaruoju metu susiduria Vakarų Europos valstybių visuomenės. Dalies musulmonų nenoras priimti krikščioniškosios Europos vertybių (pasireiškiantis rajonų, kuriuose de facto taikoma šariato teisė kūrimųsi Vakarų Europos šalių miestuose) jau sukėlė nemažai galvos skausmo Vakarų lyderiams, kurie vienas po kito paskelbė, kad „multikultūriškumo projektas žlugo“.  Negana to, užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, teigiančių, kad Islamo Valstybės veikėjai grasina su tūkstantine bėglių minia į Europą atsiųsti savo užverbuotų agentų bei teroristų. Ar ši grėsmė yra reali, parodyti, deja, galės tik laikas.

Labai gaila, bet savotiška šios krizės auka tapo ir Lietuva. Europos Komisijos siūlymu mūsų šalyje bus priimta gyventi virš tūkstančio pabėgėlių. Skaičius gal ir nėra labai didelis, tačiau mūsų mažai valstybei, kurioje beveik  30 proc. gyventojų yra ties skurdo riba ir iki šiol nesugebančiai integruoti į visuomenę net čigonų taboro Vilniuje, šis projektas greičiausiai virs neįveikiama užduotimi.

Taip pat kyla klausimas, ar pasirengusi mūsų teisėsauga kovoti su naujo tipo grėsmėmis: masinėmis riaušėmis, terorizmo pavojumi ir pan. Lietuviai puikiai pamena tokius įvykius kaip neramumai Paryžiaus ir Malmės priemiesčiuose, savižudžius sprogdintojus Londono autobusuose ar Madrido traukiniuose. Nuskurdintai Lietuvos teisėsaugai tai gali tapti rimtu iššūkiu. Nors Vakarų Europos šalių multikultūrinės visuomenės eksperimentas akivaizdžiai nepasiteisino ir sukėlė rimtą grėsmę Vakarų civilizacijos išlikimui,  tačiau mūsų valdžia aklai bando kopijuoti  nepavykusį modelį.

Yra toks posakis, teigiantis, kad protingieji mokosi iš svetimų klaidų ir tik kvailiai iš savųjų. Lietuvos valdžia, deja, verčia mus būti kvailio vietoje.