V. Sinica. Islamo taika Europai (79)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Istorija mėgsta kartotis. Šiandienos Lietuvoje, visai kaip ir pokario Europoje anapus Geležinės uždangos, atsilikimo, fobijos ir gal net rasistinės neapykantos etiketės klijuojamos drįstantiems kalbėti apie tai, kad masinė imigracija yra kultūrinė ir ekonominė grėsmė, o visų plūstančių pabėgėlių priėmimas – jokia Europos „pareiga sau ir žmonijai“. Lygiai kaip ir tada, į Europą šiandien plūsta imigrantai iš kitų žemynų. Tik šįkart jų nepalyginamai daugiau ir jų niekas nekvietė Europos atstatymui iš karo griuvėsių.

Vokiška kantrybė

Ištarus, kad migrantai Europai nereikalingi, geriausia avansu atsiprašyti. „Juk tai Europa reikalinga migrantams ir Europos pareiga juos priimti“ – jums paaiškins bet kuriskosmopolitine atsakomybės prieš visą žmoniją dvasia išugdytas gerasis europietis. Tai labai gražūs ir geranoriški, tačiau, deja, politiškai naivūs žodžiai.

Europa kol kas stengėsi juos taikyti praktikoje. Metų pradžioje neregėtas pabėgėlių srautas buvo labai sunkių derybų keliu pasidalintas tarp ES šalių narių. D. Grybauskaitės ir Italijos premjero susikirtimas dėl pabėgėlių baigėsi užsispyrusio vaiko šūkiais „kam mums tokia Europa“. Pietų Europos šalims reikalaujant, Vidurio Europos šalims atsisakant, didžiausia našta eilinį kartą teko Vokietijai. Vokietija po II pasaulinio karo švietimo priemonėmis išsikastravo bet kokius nacionalinius sentimentus ir visą laiką garsėjo savo begaline tolerancija ir pakantumu kitų kultūrų žmonėms. Nors jau iki šios pabėgėlių krizės Vokietijos mokyklose netrūko klasių, kuriose pirmus mokslo metus reikėjo skirti vien vokiečių kalbos mokymui, nors milijonai Vokietijos turkų jau dabar garsiai kalba kaip vieną dieną valdys šią valstybę, vokiečiai kukliai tylėjo, nes kiekvienas žodis prieš kitą tautą, kultūrą ar religiją Vokietijoje reiškia rasizmą ir neonacių protrūkį.

Panašu, kad tas protrūkis visgi įvyko – prieš porą metų prasidėjo masiniai protestai prieš šalies islamizaciją (PEGIDA judėjimas), vis daugiau žmonių drįsta tai įvardyti problema. Šiandien kiek daugiau nei pusė (58 proc.) vokiečių mano, kad Vokietija yra pajėgi priimti jai numatytą pabėgėlių skaičių, bet kartu tik 29 proc. jų palaiko imigrantų iš ne ES šalių atvykimą. Liepą apklausa parodė, kad tik 23 proc. Vokietijos piliečių sutinka šiemet priimti dar pabėgėlių (sausį tam pritarė 30 proc.). Nors aukščiausi Vokietijos politikai bando įkvėpti vokiečių pakantumą brolybės ir atsakomybės lozungais, tai vargiai padeda. Visur kitur Europoje, kur tik susiduriama su masine migracija, pakantumas pabėgėliams dar mažesnis, ką geriausiai liudija augantys antiimigracinių partijų reitingai.

Emocijos ir krikščioniška brolybė

Nieko keista, kad tokioje situacijoje sąmoningai siekiama, kad piliečiai nevargintų savęs politiniu mąstymu apie tautų kraustymosi pasekmes. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai Europoje nuosekliai pumpuoja emocinę žinią apie pabėgėlių asmenines tragedijas, skausmingą pasirinkimą palikti savo namus, mirčių gausą ir jų laukiančią nedraugišką Europą. Joks „Euronews“ reportažas nepraeina be dramatiškų atsidūsėjimų už kadro. Kad būtų paveikiau, sekuliariausi liberalai, seniai atsižegnoję nuo bet kokio Europos krikščioniškumo pripažinimo, atsigręžė į katalikybę kaip argumentą už atvirumą migrantams. Kalbėdami apie pabėgėlių krizę, žmonės, kuriems patiems bažnyčioje dega plaukai, krikščionims profaniškai aiškina apie krikščioniškas pareigas rūpintis visais žmonėmis – savo broliais.

Kadangi politiškai mąstyti europiečiai ir taip atpratę, emocijos ir moralizavimai neblogai veikia. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus (ne tik krikščionis) turi moralinę pareigą gelbėti mirštantįjį ir kenčiantįjį, kuriam gali pagelbėti, tačiau to negalima kaip analogijos pritaikyti valstybėms. Kiekviena valstybė pirmiausiai yra atsakinga prieš savo piliečius už jų saugumą ir gerovę. Jos piliečiai – vienintelis valstybės egzistavimo pateisinimas. Ir kiekviena valstybė turi galvoti apie savo priimamų sprendimų politines pasekmes. Gerieji europiečiai džiaugiasi prabangą apie tai negalvoti.

Pagaliau suprasti ES šalių situaciją nėra taip jau sunku. Jei sudegė jūsų kaimyno butas, tikriausiai padėsite jam kuo galėsite. Tačiau jei apie jūsų gerumą išgirdę rajono benamiai subėgs prie jūsų slenksčio, tikriausiai užtrenksite jiems duris, kad ir kokia krikščioniškai gera jūsų širdis. Na, jeigu jaučiate bent menkiausią atsakomybę už savo šeimos gerovę. Europa šiandien yra būtent šioje situacijoje. Joje įsikūrę milijonai musulmonų iš Afrikos ir Azijos šalių seniai paskleidė žinią, jog Europoje gyventi gera – sotu, saugu ir de facto nereikia paklusti įstatymams. Į Europą, o ne turtingąsias arabų pasaulio šalis patraukę milijonai pabėgėlių, išgirdo šią žinią ir konstatavo Europai apie savo atėjimą.

Musulmoniška taika

Pabėgėliams savavališkai kirtus neapsaugotas ES sienas, Europos valstybėms tenka spręsti ne tik pavėluotus sienų apsaugos klausimus, bet ir jau esamų imigrantų integracijos problemą. Ekonominis jos aspektas kiekvienoje šalyje priklauso nuo jos unikalių galimybių. Tačiau migrantų integracijai skiriant biudžeto milijonus, esminis klausimas, kam tiksliai jie bus panaudoti ir kokia strategija pasirinkta.

Strategija priklauso nuo požiūrio į Europai visiškai svetimą musulmonų kultūrą. Tiesiau kalbant, ar leidimas paraleliai puoselėti šią kultūrą kelia grėsmę Europos saugumui. Pradžioje minėti gerieji europiečiai jums pasakys, kad to nepadoru net klausti. Taip pat pasakys, kad tamsuoliška ir kvaila kiekvieną musulmoną laikyti potencialiu teroristu. Tiesa. Bet neįmanoma labiau iškreipti ir sukarikatūrinti argumento prieš musulmonų gyvenimo būdo puoselėjimą Europoje.

Niekas nesako, kad kiekvienas musulmonas – potencialus teroristas. Tačiau musulmonų požiūris į juos priimančių Europos šalių teisės viršenybę, švelniai tariant, problemiškas. Dalis islamo kultūros normų daug radikaliau nei katalikų atveju yra nesuderinamos su Europos šalių teisės normomis. Turėdami itin stiprų tikėjimą ir kolektyvinį tapatumą, musulmonai visai nelinkę nusileisti šiame civilizacijų susidūrime.

Pagal 2014 m. apklausas, 16 proc. Prancūzijos ir 7 proc. Jungtinės Karalystės piliečiųpalaiko „Islamo valstybę“. Tai ne šalies musulmonų, o visų piliečių dalis. Abiejose šalyse galioja ribotas Jus soli principas – visi šalyje gimę antros kartos imigrantai, kurių bent vienas iš tėvų turėjo pilietybę, gauna ją automatiškai. Ypač Prancūzijoje, parama ISIS daug stipresnė tarp 18-24 metų respondentų, kur siekia net 27 procentus. Aišku, kad ISIS palaiko šiose šalyse užaugę, jos mokyklas lankę musulmonai. Dar 2010 metais 1/3 musulmonų studentų (progresyviausia kiekvienos Vakarų visuomenės dalis) Jungtinėje Karalystėjepalaikė žudymą dėl islamo, 40 proc. – šariato teisės įvedimą. Šiemet JAV tyrimas parodė, kad šariato teisės įvedimą palaikytų net 51 proc. šalies musulmonų, žudymą dėl islamo – 25 proc.

Kur nėra apklausų, tiesiog veikiama. Visoje Vakarų Europoje susiduriama su de facto veikiančių šariato teismų ir no-go zonų, kuriose policija tiesiog nepajėgia užtikrinti teisės viršenybės, kūrimusi. 2014 metais Prancūzijos žiniasklaida skelbė apie 750 tokių neįžengiamų musulmonų zonų, kuriose negalioja Prancūzijos įstatymai. Marselio uostas jau dabar turi 30-40 proc. musulmonų gyventojų ir pretenduoja tapti pirmuoju musulmonų dominuojamu miestu šalyje, o tuo pačiu metu susiduria su tokiu nevaldomu gaujų nusikalstamumu, kad jo meras šaukėsi armijos pagalbos. Neįtikėtinas sutapimas, nors pranešimai apie gaujų karus šiame mieste ir vengia nuorodų į tų gaujų etniškumą. Visgi problema sena ir pripažinta – Vyriausybė 2012 metais net skelbė planą, kaip atgauti 15 tokių no-go zonų kontrolę.

Švedijoje šiemet pati policija paskelbė esant 55 tokias musulmonų „savivaldos“ zonas, taip pat pripažino egzistuojant „paralelinę teismų sistemą“. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje senokai kalbama apie šariato teisės patrulius miestų gatvėse ir kol kas tik šeimų ginčus sprendžiančius šariato teismus. Valstybių valdžia reaguoja pasmerkimais, bet negali pakeisti padėties neturėdama faktinės valdžios.

Galiausiai Švedijoje imigrantų integracijos problema išsiskyrė ir dar vienu reiškiniu – prievartavimais. Švedija jau vadinama Europos išprievartavimų sostine (daugiau jų – tik Lesote, Pietų Afrikoje). Dėl to iš dalies kaltas itin platus prievartavimo apibrėžimas šioje šalyje. Tai leidžia manyti, kad pats nusikaltimų skaičius yra išpūstas, bet niekaip nekeičia fakto, kad 85 procentai bent 2 metams nuteistų prievartautojų buvo pirmos ar antros kartos imigrantai (2006 metais daryto tyrimo duomenys). Su panašia tendencija susiduria ir kitos, daug mažiau prievartavimų fiksuojančios Šiaurės šalys: Danijoje 2010 metais daugiau nei pusė pagautų prievartautojų buvo pirmos ir antros kartos musulmonai imigrantai, Norvegijoje 2006 metais paskelbta, jog nors per 5 metus įvyko vos 41 išprievartavimas, bet visi jie priskirti imigrantams ne iš Vakarų šalių. Nors faktai seni, apie juos multikultūrinėse Šiaurės šalyse ilgai buvo nekalbama, o prievartavimus su islamu viešai susiejęs Švedijos politikas Maiklas Hesas (Michael Hess) net buvo nuteistas už neapykantos kalbą. Visgi nesieti su islamu sunku, nes tam tikra dalis musulmonų nekukliai apsirengusias europietes laiko ir kartais net viešai pavadina „nepridengta mėsa“, kuri pati prašosi išprievartavimo.

Multikultūralizmo iliuzija

Visos šios problemos Europoje neatsirado iš karto su musulmonų imigracija ir jų buvo galima išvengti. Pirmoji pokario imigrantų iš musulmoniškų šalių karta buvo dėkinga už suteiktą saugaus gyvenimo galimybę, sunkiai dirbo, gerbė Europos šalių normas ir nekėlė problemų. Visgi vėlesnės imigrantų bangos ir ypač Europoje gimę jų vaikai perprato vakarietišką gerovės sistemą, išmoko naudotis jiems kaip „pažeidžiamai mažumai“ tinkamais žmogaus teisių ir įvairovės lozungais. Imigrantų gyvenimo būdas Europoje dėl jiems patiems nesuvokiamų priežasčių buvo laikomas savaimine vertybe. Vienovės įvairovėje kaip tik tuo laiku siekusi Europa stengėsi skatinti kultūrinę įvairovę ir integracinę politiką keitė multikultūralizmu, leidžiančiu visiems gyventi pagal savo papročius. Nors apie 1990-uosius ne vienoje šalyje kilo debatai dėl musulmoniškų veido apdangalų, iš esmės pozityvus požiūris į nevaržomą musulmonų kultūros sklaidą vyravo iki Rugsėjo 11-osios atakų JAV, 2004 m. sprogimų Madride ir 2005 m. – Londone. Tuo metu terorizmo siaubas paskatino ir atsargesnį požiūrį į islamo kultūrą. Šis santykių atšalimas 2011 m. baigėsi multikultūralizmo mirties deklaracijomis Vakarų Europoje.

Sakytume, jog musulmonų nesiintegravimas – jau praeities problema, kuriai vešėti leido jau atmesta multikultūralizmo politika. Pastaraisiais metais multikultūralizmo viešai išsižadėjo trijų ES milžinių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – vadovai. „Multikultūralizmas žlugo“, pasakė A. Merkel, N. Sarkozy ir D. Kameronas. Bet žodis netapo kūnu. Prancūzijoje valdžią perėmė radikalus socialistas, Vokietijoje ir JK tiesiog toliau leidžiamas musulmonų getų formavimasis. Išlikusį senąjį atvirumo Kitam požiūrį iliustravo D.Camerono reakcija, kai iš Nigerijos kilę musulmonai dienos metu sakytume, jog tai jau praeities problema, kuriai vešėti leido atmesta multikultūralizmo politika. Pastaraisiais metais multikultūralizmo viešai išsižadėjo trijų ES milžinių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – vadovai. „Multikultūralizmas žlugo“, pasakė A.Merkel, N.Sarkozy ir D.Cameronas. Bet žodis netapo kūnu. Prancūzijoje valdžią perėmė radikalus socialistas, Vokietijoje ir JK tiesiog toliau leidžiamas musulmonų getų formavimasis. Tobulai senąjį požiūrį iliustravo D. Kamerono reakcija, kai iš Nigerijos kilę musulmonai dienos metu vidury gatvės Londone mačetėmis nupjovė galvą Afganistane tarnavusiam britų kareiviui. Premjeras tada pasmerkė išpuolį, bet kartu priekaištingai pakvietė ieškoti supratimo ir atsivėrimo musulmonų kultūrai lyg jo trūkumas būtų radikalumo priežastis. Ta pati savo kaltės dėl musulmonų elgesio ieškojimo tendencija gyva ir Prancūzijoje, kur po „Charlie Hebdo“ redakcijos atakos išaugo pozityvus musulmonų vertinimas. Prancūzų nuomonės nepakeitė ir kiti šiais metais įvykę musulmonų išpuoliai fabrike, kepykloje, traukinyje ir kitur.

Iš tiesų nepasikeitė nei musulmonų požiūris į juos priimančias valstybes, nei vietinių europiečių požiūris į musulmonus ir save pačius. „Charlie Hebdo“ redakcijos ataką surengė Prancūzijoje gimę ir jos valstybines mokyklas lankę musulmonai. Jie – aiškiausias įrodymas, jog švietimo sistema neugdo patriotizmo, lojalumo Prancūzijai ir pagarbos jos įstatymų normoms. Europa ir jos teisė – svetima, o islamo diktuojamos kultūrinės normos – tikros ir savos. Jokia kolonializmo kalčių ir atgailos istoriją dėstanti Vakarų šalių mokykla nepakeis šio pasirinkimo. Norint pakeisti musulmonų ir vietinių piliečių mąstymą reikia ir vėl pradėti per švietimą formuoti ištikimybę ir pagarbą valstybei bei pasiūlyti emociškai paveikius kolektyvinės tapatybės klijus. Prancūzija ir Didžioji Britanija būtent tai darė nuo pat viduramžių – seniausiai Europoje, tačiau liovėsi kažkuriuo metu po 1960-ųjų kultūrinės revoliucijos šiandien neatrodo pajėgios vėl tai padaryti.

Žydai dėl istorinių priežasčių visada buvo protingesni už statistinį europietį, ką ir kalbėti apie atsparumą Vakarų Europą apėmusiai kairuoliškai savigraužai. Neapsikentę suaktyvėjusio musulmonų antisemitizmo, smurto ir atakų, kurios žiniasklaidoje nublanko prieš „Charlie Hebdo“ įvykius, Prancūzijos žydai masiškai patraukė į Izraelį. B. Netanjahu (B. Netanyahu) išskėtęs rankas juos kviečia iš Europos namo – kur saugu, o 1,2 mln. musulmonų Izraelio gyventojų paklūsta įstatymams.

Tuo tarpu mes liekame Europoje, į kurią toliau vis didėjančiu tempu plūsta nelegalūs imigrantai. Tarp jų neišvengiamai bus ir grįžtančiųjų iš Artimųjų Rytų ISIS kovotojų. „Islamo valstybei“ pavyko užverbuoti daugybę jaunų Europos musulmonų (ir ne tik), o šiandien dalis jų kartu su pabėgėlių srautais traukia į Europą su teroro išpuolių misijomis. Tai ne sąmokslo teorija provincialams gąsdinti – ISIS savo rėmėjus ragina imtis teroro išpuolių Europoje, ką patvirtina ir pačių islamistų pasisakymai. Iš tikrųjų nuosekliai sekdami teroristinio veikimo logika ISIS šalininkai turėtų siekti kuo labiau įbauginti vakariečius civilių žudynėmis. Siaubą kėlę egzekucijų vaizdo įrašai, nepaisant savo atgrasumo, po truputį bukina gerojo europiečio emocijas. Žinia apie keliolikos žmonių masinę egzekuciją, pavyzdžiui, Egipte nebesukelia tokios reakcijos, kokią keldavo vieno žmogaus mirtis ISIS veiklos pradžioje. Nebūtų per drąsu spėti, kad pakankamai greitai „Islamo valstybės“ šalininkai mėgins pakelti siaubą į naują lygį, pagrobdami žmogų kur nors Europos šerdyje ir nufilmuodami jo egzekuciją čia pat Europos miestuose.

Tačiau stebint prarają tarp paprastų europiečių ir jų politinio bei žiniasklaidos pseudo elito požiūrių į migrantus iš islamo šalių, nėra daug vilties, kad atvirumo Kitam ir žmonijos gelbėjimo politika būtų pakeista, nepaisant visuomenių nepritarimo. A. Merkel teisi, kad Europą užplūdęs tautų kraustymasis yra didžiausia mūsų dienų problema. Tačiau tautų kraustymesi nėra ir nebus sugyvenimo scenarijaus. Europa bus europiečių, kurie išdrįs pasakyti „ne“ milijonams būsimų pabėgėlių, arba atiteks naujiesiems jos gyventojams, kurie brangina savo tapatumą, Dievą, bendruomeninius ryšius ir nepasikuklins būti naujais mirštančios Europos šeimininkais. Pagaliau Europoje taip jau yra buvę. Istorija mėgsta kartotis.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

79 komentarai

  1. Juozas:

    Geras straipsnis, daug faktinės medžiagos. Bet – anei žodžio apie JAV vaidmenį. Kas tai- aklumas ar bailumas?!

    Gal prieš dešimt metų Marselyje vyko tarpvalstybinės futbolo rungtynės. Jos prasidėjo Prancūzijos himno nušvilpimu, o baigėsi riaušėmis, berods, net buvo nutrauktos. Prancūzai aiškiai pirmavo prieš svečių (Alžyro ar Maroko, nepamenu) komandą. Radijo stoties SVOBODA apžvalgininkai visą valandą diskutavo, kaip tai galėjo įvykti, juk stadione buvo vien Prancūzijos ir- mažiausia antros kartos- piliečiai… vieningai sutarė, kad “prabilo kraujo balsas”, kad “futbolo fanai ne patys pavyzdingiausi piliečiai visame pasaulyje”…

    Maždaug tuo metu šviesaus atminimo Gintautas Beresnevičius parašė apie “senutę Europą, patogiai snaudžiančia fotelyje su brendžio stiklu”…

    • Kodėl buvo Žalgirio mūšis?
      Bendra vidurių Europos pergalė prieš… (na žr. pvz. V.S. str. nagrinėjime),
      kodėl taip (po to) vangiai vertinamos
      (po to) 1569 m. iš asmeninių poreikių
      sudarytos Liubline BENDROS Valstybės pergalės Chotine
      bei Vienos išlaisvinimas nuo.. (na žr. tą pat pvz. str. nagrinėjime).
      Ir t.t. ir pan.
      Tikybiniai dalykai tik pradės tvarkytis mūsų gilių gilių viduramžių
      (dvasinės vergovės) Europoje. Gal kada iš jų ir grįšime 🙂

  2. Kemblys:

    Vytautas Sinica”
    ,,Jus soli principas
    išsikastravo bet kokius nacionalinius sentimentus
    kanalai… pumpuoja emocinę žinią
    de facto nereikia paklusti
    integracinę politiką keitė multikultūralizmu
    musulmonų nesiintegravimas
    kolektyvinės tapatybės klijus
    musulmonų getų formavimasis
    de facto veikiančių šariato teismų ir no-go zonų
    no-go zonų kontrolę…”

    Manau, kad Vytauto Sinicos keliami klausimai tokie sudėtingi, kad jam teko vartoti net svetimų kalbų žodžius iškreiptomis reikšmėmis.

    • Vytautas:

      Gerbiamasis, neįgalite – neskaitykite. Neprivalo kiekvienas būti raštingas. Taip įgriso skaityti tuos kvailus komentarus prieš tarptautinius žodžius ir universalius lotyniškus terminus, tarsi tai būtų kokios svetimybės ir vulgarizmai. Tarptautinis žodis – tokia pati lietuvių kalba ir dažnai daug tikslesnis ar leidžiantis trumpiau išreikšti mintį negu „grynas lietuviškas“. Mokykitės, plėskite savo nesuterštą žodyną. Niekada ne vėlu.

      • Kemblys:

        kastrúoti:
        1. pašalinti žmogaus arba gyvulių lytines liaukas arba nuslopinti jų hormoninę veiklą;
        2. pašalinti dar nesubrendusias dulkinės iš dvilyčio žiedo, kad būtų išvengta savivaisos.

        gètas [it. ghetto], miesto dalis, skirta tam tikrai rasinei, profesinei arba religinei gyventojų grupei priverstinai apgyvendinti.

        Manau, kad tarptautiniai žodžiai nėra, anot jūsų, ‘universalūs’ – jų reikšmės apibrėžtos žodynuose. Žodis ‘kastruoti’ netinka rašant apie ,,nacionalinius sentimentus”. ‘Getas’ negali pats savaime ‘formuotis’ – jame PRIVERSTINAI apgyvendina. ‘No-go’ DAR ne tarptautinis žodis. ‘Multikultūralizmą’ išsigalvojo pats Vytautas Sinica – nėra tokio žodžio žodynuose.

        Vutautai, neskaitykite mano pastabų, jei taip įgriso.
        Šiuo atveju norėjau atkreipti dėmesį, kad Vytautas Sinica vartoja svetimų kalbų žodžius IŠKREIPTOMIS prasmėmis. Gaila, kad nesuvokėte, ką rašiau.

        • Katė:

          O PERKELTINĖ žodžių vartojimo prasmė Jums ar pažįstama ?
          Jei po Niurnbergo proceso vokiečiai net savo vaikų nebeauklėja tėvynės meilės dvasia (nors valdžia – ne tėvynė), kaip tokį reiškinį pavadintumėte? V. Sinica pavadino “išsikastravimu”. Aštriai, bet suprantamai.
          Su ta pačia kandžia ironija pavartota ir “musulmonų getų formavimasis”, ‘kolektyvinės tapatybės klijai”, “kanalų pumpuojama emocinė žinia”…
          “Nesiintegravimas” – na, gal ir sunkokas žodis, galima buvo parašyti kitaip, pvz. “nesiruošimas ar neketinimas, nenoras integruotis”… “Multikultūralizmas” – kiek per daug priesagų. Gal užtektų “multikultūra”? “Integracinę kultūrą keitė multikultūrine, kuri leido visiems gyventi pagal savo papročius”. Bet šitai turėjo pastebėti stilistė ir pasiūlyti Autoriui pakaitalų.
          “De fakto” ar “faktiškai” – skirtumas menkutis, iš straipsnio stilistikos neiškrenta. “No-go zonos” – manyčiau, kad bent dviejose kalbose jos tikrai yra taip ir pavadintos, vadinasi, galima laikyti tarptautiniu pasakymu.

          O pats straipsnis – labai geras, išmąstytas. Pateikta labai daug faktų, kurie ne kiekvienam žinomi ir ne kiekvienas tokius duomenis ir labai stengdamasis pajėgtų susirinkti. Problema – labai rimta. Ir už tai, kad AUTORIUS ją taip argumentuotai išdėstė, galima tik labai pagarbiai PADĖKOTI.

          • Kemblys:

            Kate, tikiuosi Tu suvoksi mano pašaipą: Vytautas Sinica, persūdydamas straipsnį ,,kandžia ironija” iškreiptais svetimžodžiais, taip išdarkė lietuvių kalbą, kad drąsiai galima jį vadinti didžiu juokdariu.

            Pateiksiu Tau pavyzdį, kur Vytautas Sinica sakinyje parašė TIK vieną svetimžodį, bet tiesiogine prasme. (V. Sinica. Kosmopolitinis pilietinis ugdymas)
            Vytautas Sinica:
            „Patriotizmas yra ne kokia banali tėvynės meilė, kaip išmokstama iš tėvų ar penktos klasės istorijos pamokose.”

            Tėvai, Mokytojai skiepija vaikams meilę Tėvynei, bet paaiškėja, kad Vytautui Sinicai tai BANALU 🙁

            P.p. (po parašu) 😀
            Buvo malonu skaityti Tavo atsiliepimą. Gražiai užsistojai Vytautą Sinicą. Moki aiškiai dėstyti mintis.

            Su pagarba
            Paulius

  3. vabalas:

    Ištaisykite klaidas, visų pirma, nes tas atsainumas ruošiant tekstą atstumia.
    Antra, šis tekstas yra puikus pavyzdys, kaip žongliruojant faktine medžiaga kuriama įsivaizduojama realybė. Sąmoningai ar nesąmoningai, bet nepataikyta nei su migracijos priežastimis, nei su pasekmėmis. Sinicai reikėtu rašyti į geltoną spaudą.

  4. Citata: “Žydai dėl istorinių priežasčių visada buvo protingesni už statistinį europietį”,
    Žydas (nemaišyti su judėjais ar jehudimais), kadangi šis žodis nuo senų senovės reiškia tik blogietį (pvz., http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=51&t=4379 Saliamonas Vaintraubas: Dabartiniai žydai yra daugiausiai prisitaikėlių, fašistų palikuonys), gali būti tik suktas.

    • Juozas:

      Žydas lietuvių (ir lenkų kalboj berods tik) – tai tautybė.
      Rusai gi sako – еврей. Жид Жыд – tai jau jų terminai įžeidžiantys tautą.

      Kadangi komentaras lauks patvirtinimo, pone vyr. redaktoriau, manau, kad komentatoriaus “tikras lietuvis” komentare yra kurstančių tautinę neapykantą teiginių, kas draudžiama LR įstatymais.

      Prašau, pone vyr. redaktoriau, imtis priemonių. Kokių- nežinau, tai jau Tamstos reikalas.

      Nelabai tikiu, kad ŠIS mano komentaras bus paskelbtas, bet dėl visa ko:

      Kolega Pikč, nesu Joškė. Negana to, nemyliu jų, bet gerbiu. Gerbiu. Nemyliu, bet gerbiu. Ne garbinu, o gerbiu. Nors Tamstai vargu ar tai suprantama.

      • Žodis žydas pas mus atėjo iš rusų su prasme blogietis.
        Žodžio žid prasmė hebrajų kalboje:
        ПРОИСХОЖДЕНИЕ СЛОВА «ЖИД»
        генерал Соломон Абрамович Коган,
        А вот происхождение слова «жид», которое евреи так не любят. Оказывается, это древнееврейское слово, которое употребляется даже в Талмуде:
        «Никогда не прикасайся к жиду (член) или шмора (член), когда мочишься – это первый талмудический закон воспитания детей» («Тохарот, Ниддах», стр. 128).
        – У Эдвардса стоит «жид (пизл)», а редкое английское слово «пизл» вы найдете только в самом большом словаре Вебстера, где оно означает «половой член животных».
        – В принципе, древнееврейское слово «жид» это то же, что на современном еврейском жаргоне «шмок» или «потц», а по-русски «х…». А в более точном переводе, если покопаться во всех этих талмудических премудростях, слово «жид» относится к животным, то есть вроде «х… собачий».
        – Видимо, когда-то хорошие евреи ругали плохих евреев «жидами». А соседи-гои услышали, как евреи ругаются между собой, и переняли это слово у евреев, не зная, что это такое. Ну и стали обзывать всех евреев «жидами».
        http://www.dazzle.ru/spec/psg.shtml
        Izraelitai niekada savęs nepavadins negražiu žodžiu žydas, nes jie save vadina jehudimais.
        O štai ką sako Didysis lietuvių kalbos žodynas: “Žydas nevogs, ale nusuks”.
        Dar pridėkim kitus lietuvių priežodžius: baltasis žydas, žmogui – ne žydui ir t.t.

        • Kadangi esi visai neišsilavinęs, tai dar pridėsiu iš judėjų išminčių:
          http://toldot.ru/urava/ask/urava_4413.html
          Источник слова “еврей” – ивритское слово “иври” (עברי), с тем же значением. Первый раз слово “иври” появляется в Танахе, когда речь идёт об Аврааме (Берешит 14:13). Поясняет мидраш (Берешит Раба), что Авраам назван так, поскольку весь мир находится – по своим мнениям и взгляду на жизнь – с одной стороны, а Авраам – с другой (“сторона” – эвер).
          Beje, tautos pagrindinis požymis yra sava nuo amžių amžinųjų teritorija.
          Kadu kady gyvavo arabų judėjų genčių gyvenvietės – Izraelis (2 gentys) ir Judėja (iki 9 genčių). Kitatikių jų teritorijos buvo užgrobtos, iš Izraelio neliko nieko, o iš Judėjos nedidelė grupelė žmonelių išėjo į pasaulį, kur, per amžių amžius, persikryžmino su kitomis tautomis ir iš jų nebeliko nieko. Nuo 1948m. Izraelyje yra kuriama jehudimų tauta.

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Yra tokia Untulio knyga “Nuo Perkūno iki bazilikos”, kuri papildytų istorikų pasaulėvaizdį ne tik mečečių ir bažnyčių tautiniais raštais.

            • Vilmantas Rutkauskas:

              .Artimuosiuose Rytuose, tarp viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.
              ———-
              Smulkiau:
              • 1850 – 1700 m. pr. kr. – kraustymasis ir įsikūrimas. 1850 m. pr. kr. kai kurios gentys, atsiskyrusios nuo kitų semitų genčių, gyvenančių P. Mesopotamijoje, vedamos Abraomo apsigyvena ankane žemėje, Palestinoje, virsta sėsliais žemdirbiais.
              • 1700 – 1280 m. pr. kr. – bėgimas į Egiptą, vergija. 1700 m. pr. kr. dalis genčių spiriamos bado nusidangina iki Nilo deltos – pasitraukia į Egiptą, kur vienas iš Jokūbo sūnų – Juozapas buvo faraono ministras. Po kiek laiko žydai patenka į Egipto vergiją.
              • 1280 – 1240 m. pr. kr. – išsikraustymas į Pažadėtąją žemę. 1280 m. pr. kr. Mozė žydus išveda iš vergijos į Pažadėtąją žemę, skatinamas dievo Jahvės. Apsireiškęs Jahvė duoda Mozei 10 įsakymų, nuo kurių religija tampa monoteistine.
              • 1240 – 1040 m. pr. kr. – dvylika genčių. Hebrajai (žydai) įsikuria Palestinoje, buvę klajokliai pasidalina į 12 genčių ir tampa žemdirbiais ir miestiečiais, taipogi kariauja su kitais šio krašto gyventojais kanaaniečiais bei kaimynais filistinais (dėl išsilaikymo ankane).
              • 1040 – 930 m. pr. kr. – Izraelio karalystė. 1040 m. pr. kr. žydų gentys susivienija. Išrenkamas pirmasis karalius Saulius. Jo įpėdinis Dovydas nugalėjęs filistinus įkuria Jeruzalės miestą, kuris tampa Izraelio karalystės sostine. Dovydo sūnus Saliamonas vykdo prekybą su kitais kraštais, Jeruzalėje pastato keletą rūmų ir dievo Jahvės šventyklą, didina mokesčius. Jo valdymo metais pradėta rašyti Biblija. X a. pr. Kr. suklestėjus gerovei, kartu atsiranda ir sunkumų.
              • 930 – 721 m. pr. kr. – skilimas, dvi “karalystės”: Izraelis ir Judėja. 930 m. pr. kr. valstybė suskyla į šiaurinėje dalyje esantį Izraelį, su sostine Samarija bei į pietinėje dalyje esančią Judėją, su sostine Jeruzalėje. Suyra politinė hebrajų vienybė.
              • 721 – 587 m. pr. kr. – Asirų viešpatavimas. 721 m. pr. kr. naująją Izraelio “karalystę” užima asirai, valdant Sargonui. Sunaikinama Samarija, gyventojai išvaromi į vergiją.
              • 587 – 539 m. pr. kr. – babiloniečių viešpatavimas. 587 m. pr. Kr. Babilonijos karalius Nabuchodonosoras nusiaubia Judėją, dalį žydų ištremia į Babilona. Prasideda didžioji “Babilono vergija”.
              • 539 – 63 m. pr. kr. – persų, graikų, egiptiečių viešpatavimas.

            • Vilmantas Rutkauskas:

              • 63 m. pr. kr. – I a. – romėnų viešpatavimas. 63 m. pr. kr. nauja pasaulinė Romos imperija užima Palestiną.
              ——————————————
              1. Izraelio tautos istorija prasideda nuo Abraomo anūko Jokūbo (Izraelio – “kovojusio su dievu) ir jo 12 sūnų, iš kurių kilo 12 genčių.
              2. judaizmo pradžia – kai viešpats tarė Abraomui: “išeik iš savo žemės ir eik į žemę, kurią tau parodysiu. Aš iš tavęs padarysiu didelę tautą ir tavo tautą palaiminsiu..” 1850 m. pr. kr. judaizmo pradžia.
              3. judaizmas – seniausioji iš 3 didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų, krikščionybės ir islamo pamotė.
              4. judaizmas (Jachvė) – krikščionybė (Dievas) – islamas (Alachas).
              5. judaizmo esmė: tikėjimas į vienatinį dievą. Žydų maldos namai – sinagoga. Musulmonų maldos namai – mečetė, krikščionių – bažnyčia, budistų – pagoda.
              6. Biblija – šventasis raštas XIII a. pr. kr. – II a., sudaryta iš:
              • Senojo testamento – 39 knygos, pirmosios vadinamos Tora arba penkiaknyge. Parašyta hebrajų ir aramėjų kalbomis, autoriai: Mozė, teisėjai, karaliai, pranašai. Pripažįsta ir judaistai, ir krikščionys.
              • Naujojo testamento – 27 knygos, parašytos graikų kalba, rašė Kristaus mokslo sekėjai (pripažįsta tik krikščionys).
              7. judaizmo įtaka krikščionybei. Krikščionybė perėmė vieno dievo sampratą, jo prigimties, įstatymų, santykių su žmonėmis nuostatas, reikalaujamas žmogaus elgesio normas, terminus (amen, aleliuja, šėtonas, šabas – žydų šventė – mesijas, rojus, jubiliejus), žydų sinagogos pavyzdžiu atsirado krikščionių bažnyčios, mišios, smilkalai, psalmių giedojimas, krikšto apeigos, eucharistija (paskutinė vakarienė), viešpaties malda, bažnyčios organizavimas.
              8. Judaizmo įtaka islamui. Korane dažnai minima Abraomo, Mozės ir kitų Biblijos veilėjų vardai. Daugelis islamo įstatymų kilę iš judaizmo. Griežtas islamo monoteizmas, jo priešiškumas stabmeldystei, paprotys meldžiantis atsisukti į Mekos pusę, reguliarus pasnikas, draudimas valgyti kiaulieną, šv. Dienos savaitėje šventims.
              9. svarbiausias judaizmo simbolis – menora – septynakė žvakidė, naudojama sinagogose ir žydų namuose ritualiniais tikslais, “negęstanti šviesa”.

          • Bartas:

            Norėčiau paklausti Tamstos. Girdėjau tokį šūkį ar kvietimą, nesvarbu. Ar iš rytų šalies tai galėjo atklysti:” bej židov- spasaj rosiju” . Bandžiau rusiškai , bet išsilavinimas pakišo koją.

  5. Nijolė:

    Tegul šio jauno politologo mintis “įsikala sau į galvą” mūsų valdžios vyrai. Ministrams ir Seimo nariams reikia mokytis iš V. Sinicos išminties, politinio brandumo ir atsakomybės už savo Tautą bei Lietuvos valstybę.

    • Niekas to neims į galvą tol, kol nebus į valdžią išrinkta partija, kuri dirbs visuomenės daugumai.

        • 🙂
          Neužsiciklink ant kitos šalies sąvokų.

          • Pikc:

            Kalbant apie “užsiciklinimą” – kas čia po kiekviena tema keliasdešimt kartų perša tą “visuomenės daugumos interesus atstovaujančią partiją”? Ir – taip, tai yra bolševizmas. 😉

            • Yra skirtumas: pats tam visuomenės daugumos pavadinimui vis bandai įkišti prorasiejinį turinį.
              Tačiau kaip tik Lietuvos visuomenės dauguma (arba lietuviai) nėra iki šiol atstovaujami, jų interesu pasiremiant (visos partijos tai visada mini) partijos, esančios valdžioje, vis tik, veikia ne visuomenės daugumos, o mažumos, kuri ir pasiima tai kas geriausia, didžiausią visuomenės uždirbto turto dalį ir t.t., ir pan., dėl ko kaip tik iš visuomenės daugumos, skurdesnės nei ta plėšri mažuma, ir pabėgo iš Lietuvos apie milijoną Lietuvių.
              Kaip tik ta visuomenės dauguma ir sudaro Lietuvos visuomenės kritinę masę, be kurios Lietuva nebebūtų Lietuva.
              Dabar, tikiuosi, aiškiau?
              Yra toks visuomeninis interesas, kuris yra įvardijamas kaip ginamas netgi įstatymu. Ką tai reiškia, kaip manai?

              • Pikc:

                Norint kalbėti apie lietuvių interesus, nereikia jokios “visuomenės daugumos” – užtenka pasakyti “lietuvių tauta”. 😉
                O šitą “visuomenės daugumą” galima “išvartyti”, kaip nori, priklausomai nuo to, pagal ką tą visuomenę skirstysi: pvz. kaip ir sakiau, bolševikai pagal šitą logiką yra kuo tikriausia “visuomenės daugumos partija”, nes skelbėsi atstovaują “darbo liaudį”, kuri, be abejo, ir yra ta “visuomenės dauguma”.

  6. Rita:

    Straipsnis teisingas, o komentatoriui “tikras lietuvis” siūlau pačiam parašyti straipsnį, o ne knebinėtis ir kabinėtis prie žodžių

    • 🙂 🙂
      Daug kas taip sako, bet viskam savo laikas arba “Kiekvienam savo” – kaip buvo parašyta ant Buhenvaldo vartų.
      Pvz., kas pasikeistų, jei aš parašyčiau kokį straipsnį?
      Ogi vėl visi narstytų po šapelį.
      Bet tai, mano supratimu, yra naudinga visuomenės daugumai: negalime mes, visuomenės dauguma, aklai pasikliauti tais, kurie, būdami išrinkti už žulikų pinigus ir jiems, o ne visuomenės daugumai dirbdami, vis nurodo mums visuomenės ėjimo kryptį.

  7. Pikc:

    Gerai, “čystakrovnas litovcas” (i mamka tež litwinka, ne? :)), nenori mandagiai – nereikia. Taigi: susisuk tą savo bolševikinį “visuomenės daugumos” mėšlą ir susikišk tolerantiškon vieton. Lietuva buvo sukurta ir atkurta kaip tautinė valstybė, todėl joje turi būti ginami LIETUVIŲ interesai. Nepatinka – čiuožk atgal į savo rasieją (ar iš kur tu ten atsibastei). Capisce?

  8. S:

    Įdomūs kyla klausimai, kas yra lietuvis, tikras jis ar netikras. Tautos ir visos žmonijos apibrėžimai su tuo susiję. Ir Sinicos straipsnis nagrinėja ne visai aiškų dalyką, nes nukreipia viską į Islamą, musulmonus ir kitus šalutinius dalykus, nors pagrindinė priežastis turbūt yra skirtinga žmonių prigimtis ir savybės.

    Yra du pagrindiniai būdai apibrėžti tautą, tiksliau vienas vienintelis būdas. Mes privalome vertinti žmogaus kilmę, prigimtį, protėvius, tai tautos pagrindas. Aišku, sąves suvokimas kaip Tautos, ir sugebėjimas veikti kartu, pareikšti valią ir ją vykdyti, yra labai svarbūs. Bet to neužtenka. Jei nubraukiame žmogaus kilmę, mes nukertame savo šaknis, prarandame prigimtines savybes ir pasaulio suvokimą. Atsirado daug mėgėjų pasirinkti savo tautybę, keisti lytį, tapti kažkokiais pasaulio piliečiais, ir taip toliau. Jei remsimės tokiu požiūriu, tada tauta neturi prasmės. Čia yra laikinas būvis, prieš tampant benamiu šunimi. Žmonės taip virsta gyvulių banda, kuri laksto paskui uždarbį arba, kitaip sakant, ėdėsį, ir tiek. O palaiko tokias pažiūras veikėjai, kurių sąmonė suserga nepilnavertiškumu, sutrinka. Pavyzdžiui, toks Valatka būti lietuviu neatsisako, bet išnaudoja kiekvieną galimybę saviplakai, kartu pažemindamas Tautą. Aš jau nekalbu apie dvasios ligonius, kurių nužmogėjimui ribų nėra. Tokios “vertybės” man nėra priimtinos, išdavikai yra šlykštūs, ir lietuvių Tautoje jiems nebus vietos, jeigu jų neišgydysim.

    Apibendrinant, aš džiaugiuosi esąs lietuvis, gerbiu mūsų protėvius ir pritariu Tautos apibrėžimui, apimančiam kilmę. Mes sukursime tokius apibrėžimus, kokius norime, o svetimaujančių valdininkų nuomonė čia mažiausiai rūpi. Reikia surasti vienijantį bendrumą, neprieštaraujantį prigimčiai, gamtai ir savimonei (sąžinei, tikėjimui?).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: