Metų kryžius

Dalia RASTENIENĖ. Senokai puoselėju mintį pasišnekėti apie kalendorinių švenčių laiką, nuo tada, kai vieno garbaus žmogaus buvau pamokyta per daug neapsistoti prie jų. Diplomatiškai, kas šiaip jau man nebūdinga, nutylėjau, bet galvoju: „Kodėl? Vienas iš svarbiausių dalykų, metai iš metų rikiuojantis žmogaus gyvenimą, pats laukiamiausias, suteikiantis laikui tolesnę jėgą, žmogui – sakralią atgaivą“. Aišku, yra ir kitoks laiko išgyvenimas, pavyzdžiui, orientuotas į vienkartinius įvykius, sakykim, – atvažiavo labai žymus smuikininkas, nuėjau į koncertą, po kurio laiko – galbūt į kitą koncertą. Gali skaičiuoti savo gyvenimą ir pagal sesijas, netgi pagal egzaminus… Taigi siūlau pakalbėti apie ciklinę laiko sampratą, kalendorinių švenčių prasmę, o šalia to – ir apie linijinį laiką – nuo gimimo iki mirties, istorinį laiką – nuo epochos prie epochos. Jų ypatumus, pranašumus, o gal vienodą reikšmę.

Dainius RAZAUSKAS. Galima suprasti minėtus priekaištus, nes kalendorinės šventės kartojasi kasmet. Jeigu kažkokiame leidinyje 10, 20, 30 metų nuolat, kasmet apie tą patį ir apie tą patį, na, tikrai tada galėtų pasirodyti nuobodu. Kita vertus, jeigu vis kyla kažkokių įdomių minčių ar šiaip kyla reikalas, tiesiog noras, kodėl ne? Yra apie ką pakalbėti ir šiuo klausimu. Ir Mirča Eliadė (Mircea Eliade) yra išskyręs kosmologinę sąmonę ir istorinę sąmonę, ar veikiau kosmologinę nuostatą ir istorinę nuostatą. Linijinis laikas atitiktų istorinį požiūrį, o ciklinis – kosmologinį požiūrį arba santykį su pasauliu. Spręsti, kuris „geresnis“, nesiimčiau. Man regis, apskritai svarbiau pažinti, o ne vertinti. Žmogus dažniausiai vertina subjektyviai, savo interesų ar pažiūrų atžvilgiu. Vieniems – tai ryšku ir Lietuvoje – išties artimas istorinis santykis, o kiti labiau linkę į kosmologiją. Aš asmeniškai save priskirčiau prie pastarųjų. Reikėtų visada pabrėžti: labiau, o ne išimtinai, nes kas gi atmes Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją?

Kurį laiką esu gyvenęs Viršuliškėse ir nemažai privaikštinėjęs po Viršuliškes ir Karoliniškes, tai įstrigo toks pavyzdys, kuriuo būtų galima paryškinti skirtumą tarp istorinio ir kosmologinio santykio su tikrove. Sąjūdžio ar pirmaisiais Nepriklausomybės metais visuomeninio transporto stotelių pavadinimai ten buvo labai dangiški: Mėnulio, Žvaigždžių, Žaibo ir t.t. Į kalvą iš miesto užvažiuoji ir, nori nenori, patenki tarsi tiesiog į dangų, tarp dangaus kūnų: pirma Mėnulio stotelė, o paskui pro Mėnulį jau ir į žvaigždes. Man artimos, mielos tokios sąsajos. O po Sausio 13-osios gatvės ir stotelės buvo pervadintos – pervadintos labai gerbiamų žmonių vardais. Ypatingas, Lietuvai didžiai simboliškas atvejis – Loreta Asanavičiūtė, už Lietuvos laisvę žuvusi totorė. Tarsi iki šiol totoriai daugiau už lietuvius Lietuvą gina. Na, ir Teodoras Narbutas, kaip vienas pirmųjų lietuvių mitologijos tyrinėtojų ir Lietuvos mylėtojų, iš tikrųjų man yra artimas ir mano gerbiamas asmuo. Nė per nago juodymą neturiu nieko prieš šiuos didžius žmones. Šiuo atveju kalbu ne apie juos, o apie santykį su vieta. Ir Loreta Asanavičiūtė, ir Teodoras Narbutas – abu verti, gerbiami, brangūs… Bet asmeniškai aš nenorėčiau užstoti žvaigždžių. Manau, kad nei Asanavičiūtė, nei Narbutas patys to irgi nebūtų norėję. Keistas įvaizdis, gal ne visai vykęs, bet kartais iš dalies taip šį reikalą matau. Kažkas tarsi iškerpa man brangaus žmogaus paveikslą ir prilipdo jį prieš akis ant lango, ir per jį aš nebematau dalies dangaus. Tai ir yra perdėtas istorinis santykis, varžantis, slopinantis, gniaužiantis kosmologinį. Anaiptol neraginu ir nenoriu pamiršti istorijos, bet man nereikia, kad ji nuolat ant visko būtų lipdoma.

Išskirčiau dvi labai skirtingas nuostatas: vieną siečiau su savimeile – žmogus šiaip jau nieko nenori pažinti, jam nieko nereikia žinoti, jis nori visur matyti vien tik save. Taip aš matau istorinį santykį, nes istorija visuomet yra mano, vieno ar kito asmeninio ar kolektyvinio aš. Mano asmeniška, mano šeimos, mano giminės, mano tautos… Čia nuolat kyla asmeninio ar kolektyvinio egoizmo pagunda, netgi atrenkant, sudėliojant ir interpretuojant faktus savo naudai. O štai kosmologija yra niekieno. Kosmologija – tai gryna būtis. Čia tas nuolatinis mano visai atkrinta, neturi čia už ko įsitverti, pasitraukia į šalį. Kosmologiją, kosmosą, aišku, turiu omeny ne šiuolaikine kosmonautine ar ekstrasensine prasme, o būtent tradicine – kaip prasmingos būties erdvę, darnią visumą, pasaulio tvarką. Kosminė tikrovė nieko nėra man skolinga, ji nėra už mane, niekuo neketina palaikyti mano savimeilės, nerodo man jokio ypatingo dėmesio, joje nėra jokių mano savimeilės atspindžių. Ji tiesiog yra. Imdamasis pažinti, tolydžio įžengi į tą gryną nuogą būtį, į kosminę tikrovę. Bet jeigu nenori nieko pažinti, o visur aplinkui tik atpažinti save, visur matyti tik savo atspindžius, tai ir ilgainiui nejučia užlipdai visus langus savo atvaizdais. Visu tuo, kas sudaro tavo „tapatybę“, tavo pasaulį, tavo istoriją: tau reikšmingi įvykiai, žmonės, datos, vietos. Tų paveikslėlių prisidarai, tarsi iš laikraščių prisikarpai, ir klijuoji visur ant langų. Ir galų gale nieko nebematai, tik save, didžiulį, milžinišką, visa apimantį, visą tikrovę užtinusį „Save“.

Šia prasme tarp istorinio laiko ir kosmologinio laiko matau labai ryškų skirtumą. Dėl to pažinti istoriją – tai viena, tai tiesiog pažinti atitinkamą dalį tikrovės, tai visavertis pažinimas, o štai gyventi istorijoje – jau visai kas kita. Pažinimas pats savaime dar neteigia jokio, vienokio ar kitokio, santykio. Gali būti, pavyzdžiui, žmogus istorikas, puikiai išmano istoriją, bet visiškai nė nebando ja grįsti savo tuštybės, savo savimeilės. Šita prasme kosmologinis santykis man, žinoma, atrodo tiesiog tikras, doras, atviras, gyvas santykis su tikrove. Išdrįsčiau netgi tarti, kad dvasinis išsilaisvinimas – tai tiesiog perėjimas savo pasaulėvokoje nuo istorijos prie kosmologijos. Na, gal tai kiek perdėtas, ligi kraštutinumo užgriežtintas skirtumas, bet iš esmės būtent toks. Kas Rytuose, tarkim, hindų ar budizmo tradicijose vadinama ego, tas mažasis žmogaus „aš“, – tai ir yra tasai savimyla egoistas, be paliovos piešiantis vaizduotėje savo autoportretus, kuriantis savo istorijas ir pinantis iš jų savo Istoriją. O didysis „Aš“, tikrasis Žmogus žmoguje, kurį Jungas vadino das Selbst, the Self, o induistai – Atmanu, toji iš visų savo sapnų nubudusi dvasinė žmogaus esmė, vidinis Buda – tai tas, kuris nuolat išsmunka iš savo prisikurtų istorijų pančių ir galiausiai visai išsivaduoja iš begalinio rūpinimosi savimi Istorijos. Tik tada jis ir pamato tikrąjį pasaulį aplink save, tik tada patiria tikrąją būtį, tikrovę. Nepaisant to, kad istoriją gali puikiai išmanyti.

Žmogui svarbu, kad jo gyvenimo erdvė būtų prasminga, kad joje atsispindėtų ar net įsikūnytų jam svarbios reikšmės. Ir kad prasmingas būtų jo gyvenamas laikas, arba jo gyvenimas laike. Žmogus nori nenori atitinkamai sureikšmina ir vietą, kurioje gyvena, savo aplinką, ir laiką. Laikas neišvengiamai tam tikru būdu suartikuliuojamas, suskaidomas į tam tikrus tarpus, kuriuos skiria ir jungia reikšmingos dienos, šventės. Jos žmogui nuolat primena pasaulėvaizdį, kuriame jis gyvena, ir pagal tą pasaulėvaizdį įprasmina jo laiką. Dalis švenčių yra istorinės, kurios, beje, irgi kasmet kartojasi, kaip ir kalendorinės. Kitos lyg ir nesusijusios su jokiu vienąsyk praeityje įvykusiu įvykiu, o kartojasi savaime, priklausomai ne nuo žmogaus istorijos, o tiesiog nuo metų laiko. Įsižiūrėję pamatysime, kad ir kalendorines šventes žmogus sau šiek tiek suderina. Pavyzdžiui, tas pats medis kasmet pražįsta truputį kitu metu. Gamta nėra visiškai sunorminta. Tiesa, žmogus seniai surado ir griežtesnius būdus laikui skaičiuoti. Pagal saulę… Štai dvi saulėgrįžos, du lygiadieniai – toks „metų kryžius“. Istorinės datos ir būtų istorijos projekcija į metų ratą, o kalendorinės šventės – kosmologijos. Bet ir žmogaus išsilaisvinimas – tarkim, kaip minėtas perėjimas nuo istorinio prie kosmologinio pasaulėvaizdžio, – jeigu įvyksta tam tikru jo gyvenimo laiku, gali tapti istorine data. Ir tautos išsilaisvinimas nuo jai primestų svetimų istorijų, turėjusių ją nuinterpretuoti į nieką. Iš čia Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, galiausiai ir Sausio 13-oji…

D. R. Ir Liepos 6-oji.

D. R. Aha, Liepos 6-oji. Bet tai jau truputį kitoks atvejis. Tik su istorinėmis šventėmis keblu dar dėl to, kad ne kartą yra keitęsi kalendoriai, vykdytos laiko skaičiavimo reformos. Ir dabar lygiagrečiai tebenaudojami skirtingi katalikiškas ir stačiatikių kalendoriai. Užtat nėra visai aišku, ar galima dabartinę, tarkim, liepos 6-ąją tapatinti su liepos 6-ąja prieš 300, 500 ar 800 metų. Tada viskas darosi truputį sąlygiška ir ne taip jau savaime suprantama. Pačiame laike nėra skaičių, tai mes užmetam ant laiko savo skaičių tinklą ir mėginame sprūstantį laiką į jį įsprausti. Be to, kiek žinau, liepos 6-oji net ne vienintelė iš galimų Mindaugo karūnavimo datų…

D. R. Argi žmogui toks jau svarbus menkas laiko poslinkis? Vis tiek tai sutartinis dalykas.

D. R. Būtent! Todėl ir prasideda… Vadinasi, net istorinės datos nėra visai istorinės. Net istorinės datos iš tikrųjų yra truputį simbolinės. O kai kurios net visai ne istorinės… Argumentai, kodėl iš galimų Mindaugo karūnavimo datų pasirinkta būtent liepos 6-oji, irgi simboliniai. Paprasčiausiai vienąsyk reikia nuspręsti ir pasirinkti kurią nors dieną, nes mums reikia ją minėti. Apskritai su istorinėmis datomis yra būtent taip. Na, su tomis, kurios tesiekia 2–3 metus į praeitį, paprasčiau. Kalendorius tas pats, viskas daugiau mažiau panašu.

Be to, istorinės datos savaime reikalauja atitinkamos mitinės kosmologijos, nes, Žemei sukantis aplink Saulę, mes niekada nebeatsiduriame tuo pat metu toje pačioje vietoje. Cikliškumas įtikinamesnis, kai Žemę įsivaizduojame centre, o Saulė sukasi aplink mus. Tada viskas rutuliojasi daug sklandžiau.

Reikšmės, kurias mes teikiame istorinėms ir kalendorinėms šventėms, iš prigimties skiriasi. Kokią reikšmę teikiame istorinei šventei, mes žinome iš anksto. Mes tik norime ją priskirti tikrovei, įspausti į tikrovę. Erdvėje tai būtų, pavyzdžiui, paminklas ar gatvės pavadinimas. Laike – atitinkama diena. Ir kai jau iš anksto turime nusistatę laiką, pastoviai jį minime. Tai mes įspaudžiame į tikrovę atitinkamą reikšmę. O kosmologinių, kalendorinių švenčių atveju yra visiškai atvirkščiai, priešingai. Jas mums teikia pati tikrovė, mums tik reikia ją pažinti ir paskui atpažinti. Na, tegul Saulė sukasi aplink Žemę… Šiaip jau reliatyvumas leidžia žiūrėti ir taip, kaip mato akis. Pažinę tam tikrą simetriją, mes atpažįstame keturis metų virsmus. Dvi saulėgrįžos, du lygiadieniai. Kokia čia „prasmė“? O ji ir priklauso nuo to, kaip mes tą prasmę suprasim. Ar prasmę mes tenorime pasauliui primesti tokią, kokią jau iš anksto suprantame, ar esame pasiryžę nuo savęs atsigręžti į pasaulį ir patirti jame tokią prasmę, kokios dar nebuvome supratę?

Noriu pasakyti, kad visas aplinkinis pasaulis – tiek erdvė, tiek laikas – gali būti suvokiami simboliškai, kaip ženklai. Mes štai sakom: „Aptemo protas“ arba „Nušvito protas“. Taigi vartojame šviesos metaforą psichiniams, vidinio pasaulio reiškiniams nusakyti. Tokiu atveju šviesą suprantame ne kaip tam tikro dažnio elektromagnetinę bangą, pro akies vyzdį pasiekusią už regą atsakingus smegenų neuronus, ne kaip išorinę fizinę šviesą, bet perkeltine, dvasine prasme – „aptemo sąmonė“, „nušvito sąmonė“. Bet kai šviesa tampa metafora, tai ir visi išorinio pasaulio reiškiniai, susiję su tamsa ir šviesa, gali virsti atitinkamos reikšmės metaforomis, atitinkamų dvasinių būsenų simboliais. Kai pasaulyje daug šviesos, tai tarsi nušvitimo laikas, kai mažai šviesos – aptemimo laikas. Taigi vidurvasaris, vasaros saulėgrįža – didžiausias nušvitimas, o viduržiemis, žiemos saulėgrįža – didžiausias aptemimas. Tačiau po didžiausio nušvitimo jau ima temti, o po didžiausio aptemimo prasideda naujas nušvitimas. O tai didžiulė dvasinė šventė! Tai dvasinio nušvitimo pavyzdys ir pamoka, kad po didžiausio aptemimo būtinai prasidės nušvitimas. Niekas niekada nešventė jokių saulėgrįžų. Žmogus švenčia šviesos sugrįžimą savo sieloje, kurį aptinka išoriniame pasaulyje kaip simbolį. Iš čia ir atitinkama liūdesio priegaidė per vasaros saulėgrįžą. Štai dabar didžiausia šviesa, aukščiausias išsipildymas, o nuo šiol jau tebus tik tamsiau. Šita išorinio pasaulio reiškinių simbolinė samprata, vidinio pasaulio simbolio, ženklo, metaforos juose atpažinimas ir sudaro kosmologinio tikrovės suvokimo esmę. Vadinamoji gamta tuomet atsiveria kaip vidinio, dvasinio – norint, antgamtinio – pasaulio Didysis Ženklas. Žmogus niekuomet negarbino ir nešventė gamtos kaip tokios, net pati sąvoka „gamta“, tiesą sakant, yra naujoviška, moderni, nes gamta seniau buvo visas pasaulis, visa kas aplink. Tik per pastaruosius 200 metų mes šiek tiek nuo jos atsitraukėme ir pasidirbome sau „negamtą“, pasiklojome sau po durimis kelias šaligatvio plyteles ir užliejome šiek tiek istorijos asfalto. Bet ir mūsų asfaltas galiausiai – tai tik perdirbta gamta. Šiaip ar taip, su visais ideologiniais bei technologiniais protezais mes skendėte skendime gamtoje, kuri visa, išvydus ją kosmologiškai, simboliškai, atvirsta milžinišku, visa apimančiu mūsų dvasios veidrodžiu. Tik nebe to mažylio, įkyraus kaip musė ar uodas aš, o didžiojo tikrojo Aš, atmano, kuris yra tas pats Brahmanas žmoguje – Dievo Sūnus.

D. R. Kiekviena šalis turi savo švenčių sistemą. Dalį tos sistemos sudaro, sakykim, istorinės šventės, kurios tampa valstybinėmis šventėmis. Bet jomis galima lengvai manipuliuoti – tas pats lietuvis per savo gyvenimą gali švęsti bent kelių sistemų valstybines šventes. Tai yra nepastovus dydis. Priverstinai gali švęsti Gegužės 1-ąją…

D. R. Arba savanoriškai Kovo 8-ąją…

D. R. Sovietmečiu – Spalio šventes… Žodžiu, atsiveria didelės galimybės, dideli plotai, laukai ir horizontai ideologijai reikštis.

D. R. Tiesą sakant, istorinės šventės yra grynai ideologinės. Visa istorija yra į laiką suprojektuota ideologija.

D. R. Jeigu tai yra mūsų tautos ideologija, tuomet mes tapatinamės, švenčiame tyra širdimi… Net nešvęsdami pernelyg iškilmingai, pamatę prie namų kabančias savo valstybės vėliavas, vis dėlto pagalvojame apie šventės prasmę, ir ta diena vis tiek esti kitokia, neeilinė.

D. R. Gegužės 9-ąją kai kas vaikščiojo su tomis vadinamosiomis Georgijaus juostelėmis – ir iš karto pajunti tokį prieskonį… Iš esmės nepagarbą ir net grasinimą Lietuvai, vadinasi, ir sau… Taip, be abejo, tai ryškiai ideologiški dalykai.

D. R. Tarytum sakei, kad kalendorinės šventės precedento neturi, o istorinio įvykio precedentas yra visiškai konkretus, nors galima ginčytis dėl laiko, galbūt trūksta šaltinių, mes ko nors nežinom, arba keitėsi kalendoriai… Bet man atrodo, kad kalendorinių švenčių precedentas – tai pasaulio sukūrimas.

D. R. Taip, taigi vėl galime pereiti iš istorijos į mitologiją. Kosmologinė sąmonė yra mitologiška. Tai yra mitologinis precedentas, kuris, žiūrint istoriškai, yra žmogaus pasaulėvaizdžio projekcija. Pavyzdžiui, pasaulis sukuriamas per Naujuosius metus. Kažkada jis buvo sukurtas pirmą kartą, prasidėjo pirmieji metai, ir štai dabar kas metai tarsi atkuriamas iš naujo, tarsi pasaulio sukūrimas kasmet kartojasi. Tačiau tokiu atveju yra suprantama, kad iš tikrųjų pirmiausia buvo žmogaus patyrimas, jog su naujais metais senas pasaulis numiršta ir prasideda naujas, ir tik paskui tas patyrimas nukeltas į pasaulio pradžią.

D. R. Pirma mintis: kalendorinėmis šventėmis, vykstančiomis pagal gamtos ritmą, manipuliuoti sunku. Bet galima jomis manipuliuoti istorijos eigoje. Jos irgi istoriškai sąlygiškos. Turiu omeny galimybę manipuliuoti pačia jų sistema. Pavyzdžiui, mūsų šalyje kuri nors kalendorinė šventė gali būti dvejus, penkerius metus švenčiama, o paskui staiga…

D. R. Tai manipuliavimas ne pačių švenčių turiniu, ne pačiomis šventėmis, o veikiau išeiginėmis dienomis. Pamatinis dviejų saulėgrįžų ir dviejų lygiadienių „kryžius“ iš tikrųjų yra absoliutus archetipas, juo niekaip neįmanoma manipuliuoti. Jis sudaro laiko struktūrą, metų rato griaučius, kaip žmogaus kūno griaučiai… Įsivaizduokime medinį kryžių lauke, apkabinėtą visokiais kaspinais, įžadų votais ir t.t., na, yra tokių papročių. Istorines šventes palyginčiau su tais kaspinais, sukabintais ant kryžiaus. Pats kryžius yra nelygstamas, jisai visai kito lygmens, jo neįmanoma leisti ar neleisti, įsteigti ar panaikinti. Metų kryžius – tai laiko griaučiai, metų ąšys. Tame nėra nieko asmeniška. O štai kaspinai ir votai visi yra asmeniški: man tą skaudėjo, aš to norėjau, man tas gerai, man tas blogai, ir kabini ant to kryžiaus tuos savo skuduriukus. Čia lygiai tas pat – yra savaiminis, nuo nieko nepriklausantis laiko kryžius, metų kryžius. Žmonės gimsta ir miršta, tautos atsiranda ir išnyksta, o jis visada buvo, yra ir bus, kol nepasikeis Žemės sukimosi aplink Saulę ašis. Žmonių interesai visokiausi: vieni – priešai, kiti – draugai, vienų – vienos istorijos, kitų – kitos, o metų kryžius visiems vienodas. Ir ant jo mes sukabinėjam visus tuos savo votus, tuos istorinių datų skudurėlius. Tačiau pamatų pamatas – tai saulėgrįžos (Kalėdos ir Kupolės, arba Rasos) ir lygiadieniai, kurie dėl tam tikrų istorinių priežasčių bei užslinkusių šalia naujų švenčių yra truputėlį išblukę, nors rudens lygiadienis nesunkiai susiejamas su senąja lietuvių rudens derliaus švente, pereinančia į Vėlines, o pavasario lygiadienis – su Vėlių Velykomis.

Daugiausia tradicinių švenčių yra pavasarį, ir jos nesuvedamos į vieną lygiadienio dieną, o veikiau tarsi spiečius aplink tą lygiadienį išsivarsčiusios, ar susimetusios. Šiaip ar taip, visa pavasario simbolika iš esmės sukasi apie vieną ir tą pat, sutraukta į viena. Galima tad būtų ją sutraukti ir į vieną kertinę dieną – lygiadienį. Tačiau žmonėms svarbesnė būtent simbolika, o ne mechaniškai sutikslinta data. Kadangi didžiausi dangaus šviesuliai yra du, ir kiekvienas eina savo keliu, tai šventę reikia nutaikyti taip, kad jos simbolinė reikšmė būtų pabrėžta dvigubai, ir pagal saulę, ir pagal mėnulį. Vadinasi, jeigu saulėgrįža įvyksta tuo ir tuo metu, nauja saulė pateka per Kalėdas, nes kalveliai kaip tik tada nukala naują saulę, arba 12 Zodiako ženklų išvaduoja ją iš tamsybių nelaisvės. Šis laikotarpis, žinoma, labai svarbus, tai lemiamas tamsos virsmas į šviesą, jį būtina pažymėti. Tačiau to dar negana. Dar yra antra diena, kai po saulės gimimo pasirodo ir ima augti jaunas mėnulis. Dvigubas šviesos augimas, abiejų šviesulių. Va kada iš tikrųjų, visiškai prasideda naujieji metai. Kai ir saulė nauja, ir mėnulis jaunas. Lygiai tas pat pavasario lygiadienį, po kurio dar reikia sulaukti jauno augančio mėnulio. (Šiaip prie lygiadienio net priešpilnis labiau tiktų: ketvirtis saulės metų – ketvirtis mėnesio.) Taigi visokie tokie sumetimai gali lemti ir šventės poslinkį, kad švenčiamas ne visai tiksliai lygiadienis, o šventė pasislenka truputį į priekį, ir švenčių pasidauginimą, minimas kelias šventes. Iš esmės, Užgavėnių, Velykų, Jurginių, dar Sekminių papročiai daug kuo panašūs, daug kas jose kartojasi. Kita vertus, ir krikščionybė tam tikrą savo struktūrą yra uždėjusi, nes krikščioniškos šventės, nors de facto remiasi ta pačia kosmologine metų struktūra, de jure grindžiamos atitinkamais istoriniais, ar veikiau kvaziistoriniais, įvykiais.

D. R. Kaip tai – „uždėjusi“?

D. R. Savo kvaziistoriją uždėjusi ant kosmologijos. Kodėl per Kalėdas švenčiam Kristaus gimimą? Visai ne todėl, kad Kristus tuo metu būtų gimęs, o todėl, kad tuo metu at-gimsta, gimsta Saulė. Tai visuotinybė. Romos imperijoje tuo metu gimė ir Sol invictus „Nenugalimoji Saulė“, ir iranėniškos kilmės Saulę atstojęs Mitra. Visų „Saulių“ gimtadienis yra tuo metu. O kadangi naujasis dievas Kristus nušvito kaip nauja Saulė, patekėjusi žmonijai, vadinasi, ir jis turi gimti kaip Saulė, būtent per Kalėdas. Atitinkamai Velykos. Tuo metu iš po žiemos, iš po žemės prisikelia visa, kas gyva, iš mirties pakyla nauja gyvybė, mitologiškai – tuo metu iš po žemių prisikelia mirusiųjų vėlės ir kartu su Saule keliauja į dangų, į dangiškąsias dausas. Kitaip sakant, išeina iš mirties laiko, iš mirusiųjų laiko, į kurį pateko per simetriškas Velykoms Vėlines. Vadinasi, ir Kristaus prisikėlimas turi įvykti tada, kai visa ir taip, savaime prisikelia. Įdomių sąsajų esama su Šv. Jono diena, tik nėra galimybės dabar į jas leistis. Šiaip ar taip, kai Saulė pasiekia aukščiausią savo kelio tašką, liaujasi kilusi ir ima ristis žemyn, tuo metu nusirita ir Jono Krikštytojo nukirsta galva. Čia ne mano prasimanymai, apie tai gana smulkiai ir nuodugniai yra rašęs, pavyzdžiui, Rene Genonas (René Guénon). Nukirsta galva nurieda kaip saulė, pasiekusi savo aukščiausią tašką ir ima riedėti žemyn. Čia esama ir daugiau, labai daug mitinių sąsajų, imtinai iki galimybės Jono vardą paaiškinti indoeuropiečių kalbų žodžiais, vartotais saulės keliui per metus ir saulėgrįžų virsmams žymėti, kaip romėnų Jānus, vedų yānas ir kt. Apie tai jau esu šiek tiek rašęs ir aš ir dabar nesiplėtosiu. Galiausiai Vėlinės – Visi šventieji. Visi šventieji šiaip jau atitinka senųjų tradicijų Visus dievus (buvo tokia religinė ir mitologinė sąvoka, iš kurios radosi ir dabartinė panteono samprata). Tad ir Visų šventųjų šventė atsiranda tradicinės rudens šventės laikotarpiu, kurios metu buvo šaukiamasi Visų dievų. Nuo tada žemėje stoja vėlių laikas, tamsiausias metų laikas nuo Vėlinių iki Kalėdų, ligi saulės gimimo, o plačiau – prasideda visas tamsusis pusmetis nuo Vėlinių ligi Velykų, ligi Vėlių Velykų.

D. R. Tarp kitko, aš ir pati esu pagalvojusi, kad tie visi šventieji turbūt uždengia dievus.

D. R. Kaip jau minėjau, yra tokia religinė, mitologinė sąvoka – Visi dievai. Ji tradicinė, žinota daugelyje senųjų tradicijų – graikų, romėnų, senovės egiptiečių, hetitų, senovės iranėnų, senovės indų, senovės skandinavų… Ir senovės lietuvių. Tikslaus skaičiaus nėra, jis svyruoja, tie „visi“ dievai niekur neišvardijami, net pats sąvokos turinys neapibrėžtas, kartais siejamas anaiptol ne su visais, o vien su atskira grupe dievų. Bet Visiems dievams atskirai aukota, o Vilniuje, Antakalnyje, kažkur Sapiegų valdose, buvusi net jiems skirta šventykla. Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski) apie ją rašo. O štai šiaurės Lietuvoje, Obelių apylinkėse, net iki šiol yra išlikęs kaimas pavadinimu Visdievai, taip pavadintas nuo ten buvusios Visiems dievams skirtos šventyklos, tebėra kalnas su šventa liepa… Vykintas Vaitkevičius apie jį yra surinkęs duomenų.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Taigi metai turi savaiminę pamatinę struktūrą su atitinkamą reikšmę turinčiais jos kertiniais taškais. Gali kaitalioti pavadinimus, gali keistis ideologijos, religijos, bet nuo tos savaiminės metų simbolikos niekur nedingsi. Vis dievas ar Dievas gims kartu su Saule, prisikels kartu su žolynais, augalais, gyviais, visu, kas gyva ir t. t. Ideologijos manipuliuoja tik tiek, kad jos priskiria, primeta šiai pamatinei kosmologinei būties struktūrai savo (kvazi)istorinius įvykius ir tuo būdu ne pasaulį įprasmina, bet parazituoja ant savaiminių tikrovės prasmių, prisiskirdamos jas savo tradicijai, savo istorijai, sau. Nes ideologijos, kadangi atstovauja kolektyviniam egoizmui, visuomet yra istoriškos. Iš savaiminės tikrovės sau ideologijos nepasidarysi…

D. R. Turi omeny krikščionybę?

D. R. Koks skirtumas… Visos ideologijos yra kolektyvinio egoizmo apraiškos. Visose jose aš esu svarbesnis už viską, už tikrovę, netgi už būtį. Ką reiškia terorizmas? Tai reiškia, kad visi jūs klystate ir esate nieko verti. O aš – teisus, toks teisus, kad net mirti galiu už savo teisumą. Tai reiškia, kad net mano kūniškoji gyvybė mažiau verta už įsikalbėtąjį aš. Terorizmas – tai ligi skausmo užaštrinta ideologija, ir bet kokia ideologija kraštutiniu atveju gali virsti terorizmu. Kaip bolševikų, nacių, o anksčiau, kol turėjo jėgų, – ir krikščionių. Visos ideologijos yra proto aptemimas. Kai žmoguje įsigali savimyla, savanaudis menkysta, kuriam rūpi tik jis pats, tik jo slaptas nevisavertiškumas ir iš to kylanti teisumo būtinybė. Tik jo pasipuikavimas prieš kitus, pūtimasis kitų sąskaita, pridengiantis nujaučiamą niekybę, niekingumą. Jis tegali aplink save matyti vien savo atspindžius, tik save, tad visi turi gyventi, elgtis, galvoti kaip jis, nes kiekviena savaiminė, nepažabojama būtis yra jo didysis slaptas siaubas. Jis ir kuria visas ideologijas, jomis dangstosi, už jų slapstosi, jomis puola ir viską niekina, naikina, ką tik pajėgia išniekinti ir sunaikinti. O kai galiausiai nusilpsta ir trumpam atleidžia savo gniaužtus, tada nuoga, atvira būtis vis tiek prasiveržia ir sušvinta. Tada pagaliau prasimerki ir pažvelgi tikrovėn atviromis akimis, ir pamatai, kad pasaulis savaime yra Didžioji Šventė, neapsakomo grožio Stebuklų Šalis, Dievo Karalystė, kuri jau yra atėjusi, visuomet buvo čia, tik apakėliai jos nemato. Gyva ženklų ir simbolių Burtų Knyga, kuriuos reikia išmokti skaityti, o ne keverzoti ant viršaus savo apgailėtinus autografus. Kaip anksčiau ant visų sienų: Здесь был Ваня „Čia buvo Vania“…

Tuo paremta, tarkim, kinų vadinamoji Permainų knyga, metų ratą sudėliojusi trigramomis – trys brūkšneliai, iš kurių kiekvienas gali būti ištisas arba trūkęs, iš viso aštuonios kombinacijos. Tas pats metų kryžius, tik sutankintas tarpiniais skersiniais, padalytas ne į keturias, o į aštuonias dalis. Kaip aštuonių stipinų tekinis. Viršuje – dangus, apačioje – žemė, kairėje – ugnis, dešinėje – vanduo. Kodėl taip? Ogi todėl, kad ugnis visuomet savaime kyla aukštyn, o vanduo savaime leidžiasi žemyn. Taip ratas ir sukasi. Ugnis kyla, pasiekia dangų, tada susitelkia debesis, ima lyti, krinta vanduo, pasiekia žemę, palaisto augalus, tie vėl ima augti, nes juose dega vidinė ugnis… Taip sukasi ir aukojimų ratas: ugnis su dūmais neša žmonių aukas ir maldas į dangų, dievams ar Dievui, tasai išklauso, ir galiausiai ant žemės išlyja malonės, išsipildymo lietus… Tiek kinų „Permainų knyga“, tiek apskritai Metų Ratas gali būti pritaikytas bet kuriam būties reiškiniui, tiek išoriniam, tiek vidiniam pasauliui, nes kiekvienas reiškinys turi savo žemę, žiemą – augimą, pavasarį – dangų, vasarą – ir nuosmukį, rudenį. Taip sukasi didysis Būties Ratas ir visi jo didesni mažesni rateliai…

D. R. Tad ir norint iš vieno istorinio taško pasiekti kitą, vis dėlto tenka išgyventi ciklinius metus. Galbūt kuriais nors metais atsitiks koks nors labai svarbus įvykis, kuris išliks istorijoje, bus minimas ateinančių kartų. Bet dabar žmogui reikia išgyventi einamuosius metus ir jeigu jis orientuosis tik į linijinį, savo individualų laiką, pavyzdžiui, studentas – į sesijas, vis tiek ciklinis laikas darys jam poveikį. Įsivaizduokim žmogų, kuris į metų laiką visiškai nereaguoja, sako: „Manęs išvis neveikia, koks lauke oras“. Ir stebisi, kaip kitą žmogų gali veikti graži ar negraži diena…

D. R. Tiesiogiai gali labai ir neveikti. Ypač jei tavo darbas ne laukuose, o kabinete. Ar žiemą, ar vasarą – sėdi kabinete. Žemdirbys, žinoma, tiesiogiai priklauso nuo metų laiko, nuo oro. Ateina laikas – jis turi sėti, paskui pjauti, žiemą – verpti, austi. Jo darbas ir gyvenimas tiesiogiai nuo gamtos priklauso. Ne tik žemdirbio, bet ir medžiotojo, nes gyvūnai irgi gamtos ritmu gyvena – vadas veda, ragus meta ir t. t. Gyvendami mieste mes nuo to šiek tiek atsitveriam. Taip, nuo išorinio laiko mūsų darbai mažai bepriklauso. Bet yra vidinis laikas, kiekvieno reiškinio, kiekvieno darbo „pavasaris“, „vasara“, „ruduo“… Ir visuomet buvo darbų, mažiau priklausomų nuo oro, pavyzdžiui, amatai. Tikrovė nėra tik vienas ciklinis laikas arba vienas linijinis laikas, viena istorija. Visa kas turi savo ciklus ir savo istorijas. Palyginkime, pavyzdžiui, su automobiliu. Automobilio tikslas nuvažiuoti iš taško A į tašką B, atlikti linijinį veiksmą. Joks kvailys nesuks ratu. Bet ir tiesiausia linija automobiliu važiuojant, jo ratai sukasi, ir nėra kito būdo nuvažiuoti. Taip linijinis laikas remiasi cikliniu laiku. Tiksliau, vieno masto linijinis laikas – mažesnio masto cikliniu laiku. Kai riedi parų ratais – rytas, diena, vakaras, naktis, – atrodo, kad važiuoji tiesiai, linijiniu laiku. Bet galiausiai pasirodo, kad šitaip nuriedėjai didesnį ratą – mėnesį, ir dar didesnį – metus. Dideli ratai sudaryti iš mažesnių ratukų, tie mažesni ratukai – dar iš mažesnių, o dideli sudaro dar didesnius. Didesnis ratas mažesniojo atžvilgiu atrodo kaip linija, linijinis laikas, o mažesnis didesniojo atžvilgiu – kaip ciklinis. Taigi tikrovę sudaro abu – visuomet yra ir tam tikras linijinis, ir ciklinis laikas. Jei užsisuki kokiame savo rate, pažiūrėk atsitraukęs, ir pamatysi, kad tas tavo ratas kažin kur rieda, nuo taško A link taško B linijiniu tavo likimo, tavo istorijos keliu. Tai neišvengiama. Tik nereikia mirtinai įsikibti ir įstrigti viename mastelyje, savo aš mastelyje, ir tada gal pasimatys, kad tavo gyvenimo istorija ir jos pabaiga tėra didesnio rato atkarpa, ir po žiemos vėl išauš pavasaris, Velykos… Noriu pasakyti, kad kiekvienas ratas iš arčiau yra linija, ir kiekviena linija iš toliau yra ratas. Tai priklauso tik nuo požiūrio. Kaip šviesa – ir dalelė, ir banga, priklausomai nuo eksperimento sąlygų. Kaip pašauksi, taip atsišauks. Tikrovė nesukišama į mūsų abstrakcijas.

Na, įvyko žmogui ar žmonių būriui, tautai koks įvykis, ir norisi jį minėti. O kame jį minėti? Žinoma, tik metuose – metų rate. Kitaip istorijos vežimas nevažiuoja, tik metų ratais. Nori nuvažiuoti linijinę istorinę atkarpą, o tenka važiuoti ciklais. Yra tokia sinergetinė sąvoka – fraktalija. Tai tokia struktūra, kuri išlieka keičiantis masteliui. Vienas iš pavyzdžių – upės krantas. Ar pažvelgsi į upę iš dangaus, ar prieisi prie pat kranto ir net pasilenksi (jei tik bangavimas netrukdys), kranto linija bus tos pat struktūros. Tai tos pačios struktūros kreivė. Tai ir vadinama fraktalija. Panašiai fraktalija yra medis. Gali atsitraukti ir žiūrėti į visą medį, į vieną atskirą šaką su smulkesnėmis šakelėmis arba net į atskiro lapo gyslas – struktūra lieka ta pati. Kokiu mastu bežiūrėsi, tas pat. Ir čia tas pat. Visuomet yra linijinė atkarpa ir visuomet yra ratas, kurio apskritimui ji priklauso. Kita vertus, pats tas ratas visuomet rieda irgi tam tikra atkarpa, kuri priklauso didesnio rato apskritimui. Ir atvirkščiai, ir taip be galo. Šitaip žiūrint, skirtumas tarp ciklinio ir linijinio laiko tėra abstrakcija, mūsų mąstymo priemonė, ne daugiau. Mes išskiriam absoliučią liniją ir absoliutų ratą. O tikrovėje kiekvienas ratas rieda linija, ir kiekviena linija sudaro ratą. Nėra nei absoliučios linijos, nei absoliutaus rato. Tai santykinės sąvokos. Kai mes tas savo abstrakcijas suabsoliutinam ir bandome primesti tikrovei, tik patys jose įsipainiojam ir persipykstam. Atsiranda ideologijos, tikėjimai ir t.t. O tikrovė puikiai be jų apsieina.

D. R. Grįžkime prie sistemos. 25 metus mes bandėm sukurti valstybės švenčių sistemą ir, atrodo, turėjome ją per 25 metus susikurti. Atsižvelgdami, be abejo, į bendrą Europos Sąjungos kontekstą, į krikščionybę, į mūsų pačių senąsias tradicijas. O gal švenčių sistemos koregavimas yra nuolatinis vyksmas? Vieną išmetu, kitą pridedu, kas penkeri metai, pavyzdžiui. Bet juk žmogų ne taip lengva permokinti. Pavyzdžiui, mažylis nuo 5 iki 10 metų šventė Rasas, ir staiga – jo tėvai dirba, niekur jie nebevažiuos…

D. R. Taip, bus sunkiau išvažiuoti, ištrūkti, teks bėgti iš darbo ar nukelti šventę į artimiausią savaitgalį. Bet žmonės vis tiek švęs.

D. R. Taip, bet noriu pasakyti, kad geriau būtų laisva valstybės valia, politine valia leidžiama žmonėms gyventi ne kaip robotams, ne kaip vergams.

D. R. Aš irgi manau, kad istorinių švenčių atžvilgiu tas ideologijas gal galima šiek tiek ir pasvarstyti, o kalendorines, arba kosmologines, šventes tereikia suprasti ir pripažinti. Jos vis tiek savaime yra.

D. R. Be abejo.

D. R. Nors pas mus ne tik laiką, bet ir erdvę jau pasidarę įprasta prievartauti.

D. R. Ką turi omeny?

D. R. Na, atvažiuos su buldozeriais – iškirsim, išpjausim, pastatysim pagal savo išankstinį projektą. Po kurio laiko atvažiuos kiti, vėl išvers ir pastatys pagal kitą išankstinį projektą. Bet niekam nerūpi, kas savaime yra. Rūpi tik tai, kas yra mano galvoj, tik mano projektas man svarbus, o ne tikrovė… Tikrovė tėra priemonė mano projektui. Statybų projektui, verslo, politiniam projektui… Lygiai taip pat ir su laiku elgiamasi. Tikrovė nesvarbi, svarbūs tik mano projektai. Aš turiu savo nuomonę, savo ideologiją ir iš paskutiniųjų dėl jos kovosiu. Prieš visa kita. O tikrovė – kas tai? Ar ji už mane, ar prieš mane? Nei už, nei prieš? Tai kam ji įdomi? O jei kam vis dėlto kyla noras pažvelgti į tikrovę, tas paprastai šitaip nesielgia, nevykdo projektų. Jo elgesys veikiau primena slalomą – čia suku į kairę, o čia jau į dešinę, priklausomai nuo tikrovės. Pirmiausia reikia žiūrėti, kas vyksta savaime, ir būtyje, ir tradicijose, ir tada užtenka vienas sąsparas atlaisvinti, kitas sutvirtinti, ir viskas vyksta savaime. Tada ir pats tampi tikrovės dalimi, daraisi tikras. O kartu ir laimi būtį. Ir kertinės metų šventės yra tokios sąsparos: žiemos saulėgrįža, vasaros saulėgrįža ir lygiadieniai. Tereikia pažinti ir pripažinti. Tada nieko nereikia prievartauti, nereikia drausti ir diegti…

Juolab ir istoriškai šiuolaikinė Lietuva yra tiesiogiai susijusi su Rasų, arba Kupolių, šventimu. Tik prisiminkime septintojo dešimtmečio Ramuvą ir Rasas Kernavėje. Be jų gal ir Kovo 11-osios nebūtų buvę. Anuomet dar nebuvo nei ideologinių, nei religinių prieštaravimų, krikščionys, nekrikščionys – visi ėjo ranka rankon, ir Lietuva galiausiai pakilo. Tik atgavus Nepriklausomybę išsiskyrė katalikiškoji Romuvos šaka ir nekatalikiškoji… O dabar tai jau turbūt ant vieno suolo nesusodintum.

D. R. O kokie prieštaravimai galėtų būti tarp senosios tradicinės baltiškosios pasaulėjautos ir katalikų?

D. R. Sveikos dvasios žmogui tų prieštaravimų nereikia. Tokių, kad badytų kaip rakštis užpakalį, nėra. Jei tik žmogus neturi tikslo kitam akis draskyti ir kitą niekindamas darytis pats savo akyse teisesnis. Sveikos dvasios žmogui, kuris tikrovę myli labiau už save, kuris Dievą myli labiau už save, jau nė nekalbant apie kitą žmogų, kodėl jam reikėtų su kitu nesutarti?

D. R. Bet juk krikščionys myli kitą žmogų.

D. R. Prikišamai pabrėžti savo meilę, kaip kokį priekaištą ar net kaltę kitiems, tai dar nereiškia mylėti. Arba visai nereiškia. Arba net reiškia visai ką kita. O jei žmogus tikrai myli, jis savęs neprimes. Tikra meilė matyti iš darbų, ir tada nebereikia jokių ideologijų.

D. R. Jis turi mylėti…

D. R. Nemyli, bet turi mylėti. Štai ir prasideda. Dabar jam terūpi, kaip įrodyti sau ir kitiems, kad jis deramai vykdo pareigą, ir jis rūpinsis ne kitu žmogumi, o tik savo įrodymais, kad jį myli…

D. R. Bet jeigu jau žmogus vadinasi krikščionimi, tai jam turi būti būdinga šita savybė – meilė artimui.

D. R. Na, tarp meilės ir ideologinio meilės teigimo yra labai didelis skirtumas, gal net bedugnė. Kai pajunti, kad esi mylimas, širdis sušyla. O kai kas nors ateina ir sako: „Aš tave myliu, todėl tu man privalai tą ir aną“, tai net nekvepia meile. Bet sąvoka „meilė“ naudojamasi. Kodėl gi ja nepasinaudojus, juk meilė visiems tokia brangi? Aišku tik, kad ja niekada nesinaudos tas, kas iš tikrųjų myli. Tam, kuris myli, nebereikia meilės sau prisiskirti. Panašiai visų vadinamųjų krikščioniškųjų vertybių prisiskyrimas iš esmės neturi su jomis pačiomis nieko bendra – nieko bendra su kilnumu, pasiaukojimu, kuklumu, atidumu, nuoširdumu ir t.t. Ir krikščionybei nuo seno aišku, kad velnias visuomet apsimeta Dievu, nes Dievas vis dėlto yra visagalis, Dievas viską sukūrė, o velnias pats nieko nesugeba. Užtai iš paskutiniųjų apsimetinėja Dievu, prisiskirdamas sau jo ypatybes ir Dievo darbus. Religiniais vaizdiniais kalbant, tai to paties raugo reiškiniai. Norint mylėti, reikia mesti „meilės projektą“, „meilės ideologiją“. Norint tapti tikru krikščionimi, reikia mesti savo „krikščionybę“, krikščionišką ideologiją, už kurios slapstaisi, kurios priemonėmis vogčia bandai išsisukti. Ir tada nebebus jokių prieštaravimų, jokių baimių, nebebus ką ginti ir saugoti, ir dėl ko vis kitus pulti, ir tada pirmas eisi pas buvusius „pagonis“ atvira širdimi, liovęsis jiems per prievartą nešęs savo „meilę“ ir „išganymą“. Bolševikai turėjo šūkį: Железным кулаком прибьём человечество к счастью! „Geležiniu kumščiu prikalsime žmoniją prie laimės!“ Tobulas išgelbėjimas, ar ne?

D. R. Ką dabar turi omeny?

D. R. Noriu pasakyti, kad visos ideologijos vieno raugo, visos jos viena kitos vertos. Ir bet kas, kai virsta ideologija, gali tapti priemone prievartai ir smurtui pateisinti. Ir islamas, ir krikščionybė, ir „laisvė, lygybė, brolybė“, bet kas. O tikras krikščionis turi begalinę erdvę pasireikšti: savanoriauti ligoninėse, senelių prieglaudose, gimdymo namuose, tiesiog gyvenime teigti šviesą, ramybę ir gerumą be atlygio. Toks darbas garsiai neskamba, jam visai nereikalingi skambūs žodžiai, tokių žmonių negirdėti. Be to, jų yra visose religijose, ir susitikę tokie, tarkim, krikščionis, musulmonas, budistas ar „pagonis“, vargu ar puls vienas kitam į atlapus… O tie, kurie šaukia: mes krikščionys, mes geriausi, verčiausi, teisiausi, – visa jų veikla tėra pūstis kitų sąskaita. „Mes žinom vienintelę tiesą, mes jus mylim, todėl mes jums uždrausim…“ Tarkim, „jūs klystate švęsdami Rasas, jūs – klaidatikiai, todėl mes jums neleisim“. Tai paprasčiausia smulkmeniška bukagalvystė. Beje, kaip tik bukagalviai labiausiai ir mėgsta visokias kilnias sąvokas ir skambius žodžius. Tikram krikščioniui, kuris galbūt Dievą širdy nešioja, liežuvis neapsivers apsišaukti, nes jis niekad nėra tikras, ar vertas šito vardo, į kurį lygiuojasi, savo idealo. Veikiau jis tyliai darys ką nors gera, ir apie jį nė girdėt nebus. Jeigu tokie krikščionys būtų į Lietuvą atėję, manau, mūsų žyniai pirmieji būtų krikštijęsi. Nes tikras gerumas savaime laimi žmonių širdis. O va šitie išbėgs ir šauks: „Mes krikščionys, mes…“. Ir tada visi kiti iškart jiems kažką privalo. Ir prasideda…

Ką laikysim tikra krikščionybe, didelis klausimas. Panašiai rusų komunistai kurį laiką bandė aiškinti, esą Leninas buvęs tikras komunistas ir norėjęs gero, bet Stalinas iškraipęs jo mokymą ir viską sugadinęs. Taigi Stalinas buvęs netikras komunistas, o Leninas – tikras. Bet paskui pasirodė, kad Leninas įsakinėjo šaudyti neklusnius valstiečius ir įsteigė pirmąją koncentracijos stovyklą… Na, dar lieka Marksas… Taip ir čia. Nekaltas nukryžiuotasis tėra įvaizdis, kurį nesunku kitiems į akis brukti. Bet jei pasidomi krikščionių darbais ir sužinai, kaip jie nužudė moterį filosofę Hipatiją, kaip susidorojo su katarais pietų Prancūzijoje, kaip elgėsi Amerikoje, o galiausiai ir Lietuvoje, kyla rimtų abejonių. O geriems darbams daryti nereikia ideologijos – gana tyros širdies ir tikėjimo, tikro tikėjimo, o ne tragikomedijų.

D. R. Grįžtant prie temos: kokia nauda žmogui iš metų cikliškumo, iš tų ratų, ratelių, ratukų, ratukėlių?

D. R. Pirmiausia, kosmologinis santykis su tikrove išmoko ar bent siūlo galimybę gerbti, gal pamilti tikrovę labiau negu save, savo aš. Atsimerkti ir pamatyti, kad – be mano savęs paties atspindžių, nesiliaujančių interesų, išskaičiavimų, pasimėgavimų ir baimių, skausmų, kančių – dar yra tikrovė, neaprėpiama, neapsakoma ir laisva nuo viso šito. Ir vien atsivėrimas jai žmogų, žmogaus sielą, bent jau tą akimirką, išlaisvina. Manau, jog tai didžiai naudinga, kad jau vartojame čia šitą žodį, tikrai naudingiau už prabangų automobilį ir prašmatnią balinę suknelę. Naudos klausimą šiaip jau pirma derėtų nusukti į kitą pusę… Atsigręžti į tikrovę, sugrįžti į tikrovę iš savo tuštybės kalėjimo, kuriame patys save įkalinome, – kas begali būti naudingiau?

D. R. Tai ar verta dėl tokios dvasinės vertybės duoti žmogui vieną laisvą nedarbo dieną?

D. R. Jeigu man kas nors va dabar pavestų išspręsti Kupolių klausimą, aš išspręsčiau jį taip: palikčiau tą vieną laisvą Kupolių dieną, bet nustatyčiau ją ne lygiai 24-ą birželio, o prišliečiau prie artimiausio savaitgalio, kad žmonėms išeitų trys laisvos dienos. Nes tikroji saulėgrįža yra 21–22 dienomis, Šventas Jonas – 24-ą, tad su maža paklaida į vieną ar kitą ir įtaikytume. Nebūtina saulėgrįžą griežtai švęsti, juo labiau kad ir saulė tuo metu apie savaitę stovi, tik paskui atšoka. O žmonės vis tiek švenčia pagal galimybes, dažnai artimiausią savaitgalį.

D. R. Na, iš tikrųjų, labai juokingai išeitų, sakykim, birželio 24 – trečiadienis, ir turi tą laisvą dieną. Ir kas iš to?

D. R. Taip būna kartais. Labai kvaila. O dar kvailiau, kai ketvirtadienį. Kas gi grįš penktadienį iš kur nors? Niekas negrįš. Tai visi pradeda kombinuoti. Vienos darbovietės perkelia tą vieną darbo dieną į nedarbo dieną, kitos – tiesiog pavagia, visi patyliukais sau dingsta, trečios dar kitaip išsisukinėja.

D. R. Nereikia mokyti išsisukinėti.

D. R. Geriau būtų rūpintis ne draudimais ir priežiūra, o pasiūla. Rengti šventes taip, kad žmonės ne išsisukinėtų ir bijotų, o pasidžiaugtų ir pailsėtų – gerai pašvęstų. Žinoma, ne prisigerdami, o kaip nors kitaip…

D. R. Netiesa, kad per Rasas žmonės geria. Geria tie, kurie švenčia Jono vardadienį. Pavyzdžiui, romuviečiai ir tie, kurie švenčia su jais, tikrai negeria…

D. R. Jei žmonės geria, tai geria nepriklausomai nuo Rasų ar Joninių. Bet kurį šeštadienį prisigeria ar net bet kurį vakarą. Joninės ar Rasos čia nieko nei atima, nei prideda. Ne šventės žmones girdo. Čia visai kas kita. O šventės kaip tik galėtų būti priemonė, būdas parodyti, kad galima susiburti ir ne draudimais, ne priekaištais, o širdies šviesa iš to mėšlo lipti. Tiktai šitaip.

D. R. Bet gėrimo argumentas pateikiamas.

D. R. Tai tokį argumentą prieš bet kokią šventę galima pateikti: prieš bet kokias gegužės 1-ąsias juo labiau, net prieš Kalėdas.

D. R. Labiausiai prisigeria per Naujuosius metus.

D. R. Tai sausio 1-ą reikia padaryti darbo dieną… Iš tikrųjų šventė yra bendruomenės susitelkimo laikas, net Kūčios – mažiausios bendruomenės, šeimos. Per šventes žmonės susitinka ne pagal darbą, verslą, laisvalaikio pomėgius, jie susitinka vieni kitų pasveikinti. Kartu pasidžiaugti, pasišypsoti vieni kitiems. Štai kas svarbiausia. O ypač reikšmingos šiuo atžvilgiu kertinės kalendorinės šventės, nes jos nėra ideologiškos, jos yra visų, jos sutelkia ne partijas ir sektas, o visus. Tai geriausia proga išreikšti meilę ir pagarbą artimui.

D. R. Juk yra ir kultūros įvykių, kurie cikliškai rengiami. Sakykim, „Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“, – tokie populiarūs kino renginiai, kur galima pamatyti naujų, gerų filmų.

D. R. Metus galima palyginti ir su naujametine eglute, o sukabintus ant jos žaisliukus – su šventėmis. Eglutė turi savo viršūnę, pagrindą, kuriuo remiasi, kamieną, šakas – turi struktūrą. Eglutės struktūros nepakeisi. Gali nukabinti vienus žaisliukus, užkabinti kitus, tačiau tėra vienintelė vieta, kur juos galima sukabinti – ant eglutės, kokia ji yra. Tai metai, kurie yra išankstinė duotybė. Aš ne prieš, kad kiekvienas žmogus pagal skonį kiekvieną dieną aplipdytų kokiomis nors jam įsimintinomis datomis. Bet yra kertiniai struktūros taškai, sąsparos, kurių nepakeisi, ir kaip tik dėl to jie ne skiria, o vienija. Ir svarbiausios iš jų – būtent Kalėdos ir Kupolės–Rasos.

D. R. O ne Kalėdos ir Velykos?

D. R. Na, Velykos mena pavasario lygiadienį. Per Kalėdas Saulė gimsta pirmąsyk, o per Velykas – tarsi antrąsyk. Per Kalėdas pataliukais dienos pradeda ilgėti, o per Velykas – augalai, žolynai iš po žemių pradeda lįsti, daigai, medžių pumpurai išsprogsta. Kalėdos – tai astronominė naujų metų pradžia, o Velykos kartu su Jurginėmis, arba pavasario lygiadienis, – gyvybės naujų metų pradžia. Žinoma, šios šventės atrodo svarbesnės už mirties paminėjimą: pradedančias trumpėti dienas per Kupolę ir visuotinį apmirimą per rudens lygiadienį ar Vėlines. Gyvybė svarbiau už mirtį. Vis dėlto mirties neišvengsi, ir būtina pripažinti visą tikrovę, perprasti visą jos simboliką. Vėlinės – irgi gilaus susitelkimo šventė, ne tik asmeniško, bet ir bendruomenės susitelkimo. Mirusiųjų ir mirties akivaizdoje. Vėlinės Lietuvoje nepaprasta, itin gili tradicinė šventė. Labai puiku, kad turime Vėlines. Jei atidžiau įsižiūrėtume į tikrovę, įsiklausytume į jos nejučia šnabždamas prasmes, turėtume ir puikias Kupoles.

D. R. Ar besusitelkia bendruomenė per Vėlines?

D. R. Seniau tikrai susitelkdavo, ištisas tris dienas kapinėse švęsdavo, kaip žinome iš istorinių šaltinių. Bet mane džiugina nauja, atgimstanti tradicija. Tai naujasis miestiečių bendruomeniškumas, tai Romuvos šventės. Vėlinių minėjimas – pilkapių lankymas. Man ypač patogu, nes rytinėje Vilniaus pusėje būtinai aplankomi Rokantiškių pilkapiai, o man kaip tik pakeliui ir mano šeimos kapas Rokantiškių kapinėse. O pilkapiai – tai jau ne atskiros šeimos ar giminės kapas, o mūsų protėvių, Lietuvos protėvių. Ir bendruomeniškumas visą Lietuvą sutelkia, nesvarbu, kad skirtingi būreliai susirenka prie skirtingų pilkapių. Labai graži, šviesi šventė. Ir istorinių didžiūnų kapai, kaip Rasų kapinėse Vilniuje. O jos juk nuo Rasų ir vardą gavo, mes juk apie Rasų šventę kalbam… Esminis dalykas, kad per kertinius laiko taškus būtų proga žmonėms susiburti.

D. R. Bet su Rasomis taip lyg ir vyksta.

D. R. Na, ir padėk Dieve. Tik užgniaužti lengva, o išauginti tegalima palengva. Kaip ir medį. Nebus taip, kad paskyriau medžiui sklypą, ir kad man rytoj stovėtų! Nupjauti galima viens du, o norint užauginti, reikia pasodinti, laistyti ir kelis ar keliolika metų palaukti. O tada užauga medis. Pas mus labai greiti nupjauti, o retas augina. Užtat reformos po reformų, visose srityse. O reikia sudaryti galimybę ir auginti, leisti augti. Net paprasčiausios šypsenos pagal planą, projektą ar reformą neišgausi, bet leisk širdžiai gyventi, palik jai vietos ir laiko, – ir vieną dieną ji pražįs, nušvis.

D. R. Taigi, Dainiau, kaip Tau atrodo, ar iš viso tokiu klausimu galima ginčytis: reikia Rasos šventės ar nereikia?

D. R. Tai būtų paiki ginčai. Gana juos perkelti į Kalėdas, Velykas ar Vėlines, ir bus aišku. Reikia Kūčių ar nereikia? Na, galima paeksperimentuoti. Paimkime ir pamėginkime metus be Kalėdų, be Kūčių, be Velykų, be nieko. Ir pažiūrėkime, kaip bus. Bet tik kvailiai gali rimtai kalbėti apie tokius eksperimentus. Tai kvailiai ir kalba.

Man regis, kad tokios kalbos – tik eilinis būdas susireikšminti, atkeipti į save dėmesį. Politikai netrunka bet kuo pasinaudoti, kad tik atkreiptų į save dėmesį. Tam parankus bet koks susikiršijimas. Tai ne naujiena. Nesvarbu nei žmonės, nei šventės, svarbu tik, kad aš, kuo didesnis visiems matomas aš. Neįdomu.

D. R. Bet kai pagalvoji, kad, užuot svarstę būtiniausius, žūtbūtiniausius dalykus, imasi svarstyti, reikalinga nedarbo diena Rasos šventei ar ne, darosi baisu. Etninės kultūros globos taryba atliko tyrimą ir nustatė, kad pas mus švenčių yra nei daugiau, nei mažiau negu pas kitus. Tik kitose ES šalyse kiek racionaliau šventes pasiskirstę: vienos yra labiau oficialios, kitos – ne. Pavyzdžiui, bankininko diena yra, ir bankai nedirba. Visi švenčia. Mes neturim savo bankų, tai neturim ir tokios dienos. Kiti turi Šv. Liucijos šventę. O pas mus, matai, per daug švenčių.

D. R. Per daug švenčių, per mažai švenčių. Visa tai tušti žodžiai, muilo burbulai. Galima mažinti švenčių, galima didinti. Bet ką čia viena diena pridėtų ar atimtų? Bet kvailiausia svarstyti, ar reikalingas naujametinės eglutės kamienas ir pagrindas, ar gana vien šakų ir viršūnės. Gal tą kamieną nukirsti? Na, nukirskit kamieną. Pažiūrėsim, ant ko laikysis jūsų šakos ir viršūnė. Ir čia tas pat. Nieko čia nebepridursim, galima nebent pakartoti: pagrindinis dalykas – sudaryti galimybę, suteikti laiką ir vietą žmonėms pabūti kartu ir ne susikiršinti, o susitaikyti, susitelkti tuo pagrindu. Tam ir reikalingos pamatinės, pačios tikrovės teikiamos šventės, o ne vienokios ar kitokios ideologijos peršamos. Tik atvirumas tikrovei gali žmones sutaikyti ir iš tikrųjų suvienyti, ne kokia nors ideologija. Tegul kiekvienas toje šventėje įžiūri, kas jam patinka, tik tegul tuo pagrindu pajunta bendrumą su kitu, o ne skirtumą ar priešingumą. Galime būti visi skirtingi, bet stovime ant tos pačios žemės, remiamės į tą pačią tikrovę. Jeigu tai pripažįstame, galime būti drauge. Dėl to ir svarbios kertinės kalendorinės, ar kosmologinės, metų rato šventės. Jas galime švęsti visi drauge, ir tada tegu kiekvienas įžvelgia jose ką tinkamas.