R. Ragauskaitė. Takelis prie šaltinėlių (0)

prie saltinelio_R.Ragauskaite1

R.Ragauskaitės nuotr.

Ankstyvą rytą, kol saulė neįkaitino nuo sausros traškančio pušyno, išsiruošiame prie šaltinėlių ištakų. „Ar esi mačiusi, kur gimsta šaltinėlis?“ – klausiu vaikaitės, atvykusios pasisvečiuoti iš Airijos. Matau, kaip akelėse sužiba smalsumas. Airijoje šaltinėlių, kurie veržiasi iš kalnų, žinia, netrūksta, bet prieiti prie pačios pačios jų ištakos – sunku. „Reikės ir šiek tiek padirbėti, – perspėju, – valysime takelį. Užgriūna seni, pavargę medžiai, o kartais audra išrauna ir visai jauną. Paparčiais, dilgėlėm  užželia, ievos šakelėm apraizgo…“ „Tai kodėl tų medžių niekas neiškerta?“– klausimas logiškas. „Matai, čia – rezervatas, o tai reiškia, kad gamta tvarkosi pati, be žmogaus įsikišimo, – aiškinu savo vaikaitei, kasmet atvykstančiai pavasaroti į šį nuošalų, o gal tiksliau – girios apsiaustą, šaltinių upelio apglėbtą kaimelį.

Čia, gamtoje, atsiveria tikrasis Lietuvos grožis. Su visomis praėjusių amžių paslaptimis: senas, medinis kaimas su  išlikusiomis  nedidukėmis pirkaitėmis, pirtelėmis, klojimais ir svirnais. Teko skaityti (V.Čaplikas „Karjala veržiasi ateitin“), kad vien  Šiaurės Karelijos – Joensų regione tokių rezervatų yra net 6-etas. Ateities žmonės suvokia labai paprastą tiesą: gamtą reikia saugoti. Nes gamta ne tik palaiko, bet ir stiprina žmogaus  žmogiškumą.

Rudnelės kaime gyvenantis mano bičiulis ne tik aplanko didžiuosius šio kaimelio ąžuolus (kiekvienas  iš jų turi  vardą!), jis bent kelis kartus per metus praeina senaisiais dzūkų šieno vežimų takais, aplanko ir šaltinėlių ištakas, pavalydamas takus, kuriais retkarčiais koks užklydęs biologas ar šiaip gamtos bičiulis sugalvoja prasibrauti. Nes iš ten, iš kur pasitraukia žmogus, sugrįžta gamta, užgydydama savo žaizdas, naikindama bet kokius civilizacijos pėdsakus.

Takelis prie šaltinių eina palei Kubilnyčią, dar vadinamą Rudnios cirku. Circus lot. – apvalus. Vietiniai žmonės raistelio cirku nevadino, nes lotyniškai nemokėjo. Jį taip pavadino mokslininkai, suklaidindami kartais kokį prašalaitį, ieškantį vidur Dainavos girios cirko įprastąja prasme. Nei juokinga, nei ką – taip rašoma vietiniuose žemėlapiuose.

prie saltinelio_R.Ragauskaite2

R.Ragauskaitės nuotr.

Tame „cirke“ dabar šeimininkauja bebrai, pagraužia storiausius medžius ir verčia į Kubilnyčėlę, kuriai vandenį suplukdo šaltinėliai, ištekantys iš paskutiniojo ledyno sustumtų kalvų, apaugusių išlakiomis pušimis. Prie tų šaltinėlių ir brendame, įsilipę į guminbačius, pasiėmę porą butelių vandeniui ir pjūkliuką. Braunamės per vešlius dilgėlynus, taikydamos neįkišti kojos į bebrų varpyte išvarpytą (po žeme – jų namai, ištisi labirintai) raisto žemę. Čia status skardis apaugęs eglėmis, nepraleidžiančiotis jokio vėjelio, apačioje, tarp suvirtusių, sutrešusių medžių – šliunkė, kaip pasakytų žemaitis, o kaip tokią žiemą vasarą neišdžiūstančią klampią pelkę vadina dzūkai – nežinau. Bičiulis sako, kad čia mėgsta maudytis šernai; tokia šilumos, drėgmės ir puvėsių dermė patinka ir uodams, ir kitiems mašalams. Čia jų perykla. Taigi prasibrauti ligi šaltinėlių nėra taip paprasta.

Takelis kai kur užvirtęs sausuoliais, tenka juos nuvilkti į šalį, ten guli kiti, jau apaugę samanomis, prigludę prie žemės, susiliejantys su ja, virstantys trąša kitiems. Gamtos Ratas su visais mažais ir didesniais ratukais (ąžuolo ir drugelio amžius  – akivaizdus jų pavyzdys) liudija nesibaigiančią kūrybą. Šaltinėlio gimimas man yra neįspėjama paslaptis. Stebuklas. Iš įkalnės veržiasi mažutė srovelė (tebetirpstančio ledyno gabalėlis?), prasirausia iš žemės, iš smėlio, o visgi toks tyras – lyg ašara! Paplauna dilgėlės šaknį, skalauja šaltmėtės lapą, nukritusį kankorėžį. Susibėga su kitu, susitinka ir plaukia jau drąsiau – jokie įkritę šiekštai jų negali užtvenkti, sulaikyti, net karščiausia vidurvasario saulė jų neišdžiovina.

Iš penkių susibėgusių šaltinėlių jau išteka upelė. Čia, kur gilesnis duburėlis, atsargiai puodeliu pasisemiame vandens. Parsinešę namo lyginsime jo skonį ir tyrumą su Skroblaus vandeniu – tokiu pat šaltiniuotu. Čepsėdami, visaip skanaudami – lūpomis ir gomuriu – bandysime pajusti skirtumą: gal jauti eglės šaknų sakus, laukinių mėtų gaivą, gal įžvelgi mėnesienos spindulių skaidrumą? Ir vienas, ir kitas gali stovėti kelias savaites – nei genda, nei pašvinksta. Stebuklingas?

prie saltinelio_R.Ragauskaite3

R.Ragauskaitės nuotr.

Eiti atgal jau lengviau – takelis mūsų pačių išvalytas. Dabar jau ir į šonus galima pasidairyti. Lazdynų pašaknėje kažkas baltuoja. Kieno kiaušiniai iš žemės dygsta? Didesni nei vištos, ko gero, didesni ir už žąsies. Prieiname arčiau – grybas! Medeina spėja, kad bus kukurdvelkis. Tas, kur užlipus paleidžia sporų debesį. Bet šitas – kitoks. Išrovę apžiūrime, čia pat perpjauname pusiau: vidiniame apvalkale – žalsvi drebučiai. Prisimenu girdėjusi apie grybą – „Žemės taukus“. Jais žmonės gydydavo sąnarių ligas, podagrą. O „moksliškai“- tai paprastoji poniabudė. Google rašo, kad šis grybas (lot.phallus) tinka gaminti ir meilės gėrimą. Bent taip manė senovės kinai. Bet ne tik jie, jei spręsime pagal lotynišką pavadinimą, jais naudojosi ir romėnai, norėdami sužadinti meilės aistrą. Tačiau šiaip jau grybas nuodingas, kaip ir visi vaistai, beje! Pati gamta mus moko saiko: saikingumas – viena iš sveiko gyvenimo sąlygų.

Grakščiai tarp keturių lapelių savo mėlyną uogą kelia vilkauogė. Kodėl ji taip vadinama? Negaliu atsakyti, akivaizdu, kad vilkai uogų neėda. Greičiau tai – perspėjimas apie jos nuodingumą. Ji – viena iš nuodingiausių augalų, pasitaikančių mūsų lietuviškoje gamtoje. Bet ir ji turi savo „misiją“, kai kas ja gydosi nuo vėžio.

Išradingi, poetiški  mūsų grybų, uogų, gėlių pavadinimai – vieni nusako praktinę naudą, kiti – perspėja, treti dar slepia neįmintą mįslę: kas ir kada pastebėjo, kad avietė tokia pat garbanota kaip avies kailis? Ką reiškia serbentas? Kodėl šį žodį tardamas jauti rūgštumo skonį? Gal tai – ne tik mūsų patirties rezultatas? Gal šitai „įrašyta“ žodžio garsuose? Tardamas jį jauti gomurį sutraukiančią rūgštį, šaltiniuotą gaivą (jei žinai, kad laukiniai serbentai mėgsta mažų upelių pakrantes.).

„Kam tas takelis?“– klausia mano vaikaitė. – Kodėl mes jį valome, jei niekas daugiau juo nevaikšto?“ „Tam ir valome, kad vaikščiotų. Kad nepamirštų , iš kur upės išteka.“ „Ar negalima internete pamatyti“?  „Matai, sakau Medeinai, prie ištakų eidamas daug ką pats savo akimis pamatai. Juk nebūtum nė pagalvojusi, koks nelengvas yra šaltinėlio gimimas. Kaip veržliai jis skinasi kelią, kol pasiekia tikslą. Kokios kliūtys jam užtveria kelią. Interneto vaizdai negali perduoti  gyvybės paslapties.  Jei neišsidilginsi, jei koks uodas neįgels, taip ir liksi „anapus ekrano“.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: