M. Kundrotas. Tautos simbolių neatiduosime (video) (45)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Juo labiau ardoma valstybė, juo dažniau kvestionuojami jos simboliai. Šie procesai taip susipynė, kad sunku beatskirti, kur priežastis, o kur pasekmė. Gal tai vienas bendras procesas. Žinoma, laisvas mąstymas gali kvestionuoti bet ką, netgi tai, kas daugeliui – šventa. Galimybė tai daryti savaime – didi vertybė, tačiau bet kokia alternatyvi pozicija turi būti argumentuota. Antra vertus, ji pati gali būti kvestionuojama. Kas leista Petrui, turi būti leista ir Jonui.

Prieš kelias dienas prieštaringas muzikologas, geriau žinomas iš televizijos laidos apie gyvenimą sovietų okupacijos laikais, arbitro tonu prabilo apie dr. Vinco Kudirkos sukurtą Lietuvos himną – Tautišką giesmę. Girdi, tai toks prastas kūrinys, jog turi būti pakeistas ir dar – kuo skubiau. Ši pozicija motyvuota netgi tokiu abejotinu argumentu, jog himno autorius nebuvęs nei poetu, nei kompozitoriumi. Tai paprasčiausiai netiesa.

V. Kudirka buvo ir kompozitorius, ir poetas. Jo eilės „Labora“, „Ne tas yra didis“ – vertos lietuvių literatūros klasikos, o muzikinės kompozicijos „Sudiev“, „Nemuno vilnys“ – vargiai nusileistų to paties žanro kūriniams, sukurtiems žymiausių Europos kompozitorių. Tautiška giesmė – anaiptol ne vienintelis šio autoriaus kūrinys, o pats autorius – anaiptol ne atsitiktinis mėgėjas. Galbūt laikais, kai Viktoras Gerulaitis buvo mažas, tie kūriniai mažai težinoti – šiuo atveju derėtų susirūpinti savo išsilavinimu, o jei tai sąmoningas klaidinimas – savo sąžine.

Tautiškos giesmės tekstas išreiškia esmines tautines ir bendražmogiškas vertybes. Pabrėžiamas amžinas ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities kartų, kviečiama semtis stiprybės iš didvyrių žygių, gyventi taip, kad būtume jų verti. Šviesos motyvas įpareigoja tiek moraliai, tiek intelektualiai – piešiama išsilavinusios ir mąstančios visuomenės vizija. Tėvynės meilė gretinama su visuotiniais tiesos ir doros idealais. Tai, ko gero, stipriausia teksto pusė. Šaliai, trūkstančiai žmogiškųjų, karinių ir ūkinių išteklių, didžiausia stiprybė – tapti doros švyturiu.

Muzikinei himno pusei taip pat sunku rasti priekaištų. Jei kas tikisi simfoninio sudėtingumo, tam reiktų pasidomėti kitų šalių himnais. Tautos ir valstybės himnas turi būti lengvai įsimenamas ir atliekamas. Toks jis ir yra. Tai nėra karo žygio maršas, kaip Prancūzijos „Marselietė“, veikiau – rami, ori giesmė, giedama stovint, savimi pasitikinčios visuomenės – panaši į Jungtinės Karalystės ir Vokietijos himnus. Šiuo himnu kviečiama ne kariauti, o kurti ir dirbti. Jis puikiai išreiškia ramiąją, taikiąją tautos dvasios pusę.

Vytis – Lietuvos herbas – tarsi atsveria himno ramybę, išreikšdamas veržliąją pusę. Su visa pagarba Arvydui Každailiui, jo Vyčio variantas – daugiau paradinis. Galbūt jis labiau atitinka heraldikos dogmas, bet pačią veržlumo idėją geriau išreiškia Juozo Zikaro Vytis. Pagaliau, už šį Vytį guldė galvas Lietuvos didvyriai ir tai – geriausias argumentas.

Tiek Vytis, tiek Tautiška giesmė daugiausiai kritikos sulaukė iš feministinio judėjimo pusės – girdi, šie simboliai išreiškiantys vyrų viršenybę moterų atžvilgiu. Seimo narys Julius Veselka juokais pasiūlė feministinį Vyčio variantą – moterį, raitą ant vyro. Vulgaroka, bet kaip kitaip reaguoti į absurdą? O štai už Tautiškos giesmės iškraipymą feministine maniera kelioms revoliucionierėms teko ir su teisėsauga susidurti. Iš tiesų feministės galėtų nurimti – juk žodžiai „Lietuva“, „Tauta“ ir „Tėvynė“ lietuvių kalboje – moteriškos giminės.

Dėl kairuoliškų feminisčių viskas aišku, joms tauta – abejotina vertybė. Kur kas liūdniau, kai tautos ir valstybės simboliai dergiami žmonių, laikančių save patriotais. Žinoma muzikos grupė sugalvojo Vyčiu papuošti pusnuogių merginų tarpukojus, o vienas skandalistas internete išplatino Vytį, besituštinantį Europos Sąjungos žvaigždutėmis. Neapykanta Europos Sąjungai užgožė meilę Lietuvai. Ką darysi, vieniems patriotizmas reiškia meilę, kitiems – neapykantą.

Vis gi daugiausiai išpuolių sulaukė Trispalvė – Lietuvos valstybės vėliava, net okupacijų laikais žinota Tautinės vėliavos vardu. Girdi, ši vėliava – naujadaras, išplėšiantis Lietuvą iš didingos istorijos konteksto, girdi, jos spalvų gama primena Afrikos ir Lotynų Amerikos vėliavas. Nežinia, ar už tokių argumentų glūdi užslėptas rasizmas, ar tiesiog diletantizmas.

Lietuvos Trispalvė atitinka Europos respublikoniškųjų vėliavų principą. Vertikalias ar horizontalias trispalves pasirinko Prancūzija, Italija, Airija, Vokietija, Vengrija ir daugelis kitų Europos šalių, beje, daugelis jų – dar būdamos monarchijomis, o kai kurios jomis ir likdamos. Vis dėlto pats trispalvės principas faktiškai atėjo iš respublikoniškosios Prancūzijos. Lietuvos Trispalvė įkūnija Respubliką. Tautinę ir demokratinę.

Dėsninga, jog Trispalvės kritikai dažnai atmeta arba tautiškumą, arba demokratiją. Natūralu, kad jiems artimesnė vėliava iš kunigaikštystės ar bajorų respublikos laikų. Požiūris į simbolį išplaukia iš požiūrio į pačią valstybę. Žinoma, kai kurie filosofai ir politologai persistengia, išskirdami istorinę ir modernią Lietuvą. Tai – kitas kraštutinumas. Prancūzija ligšiol save sieja su Karoliu Didžiuoju, Vokietija – su Otu fon Bismarku, Lenkija – su Jogailaičiais, nors visos šios figūros išreiškia monarchinę ir aristokratinę valstybės valdymo formą, o visos šios šalys jau seniai – respublikos. Valstybė šiuo atveju – turinys, o jos valdymo santvarka – tiktai forma.

Vis dėlto ginčuose dėl Trispalvės kvestionuojama tiek valstybės forma, tiek turinys. Trispalvė išreiškia tautinę valstybę, kunigaikštystės vėliava – labiau kosmopolitinę valstybę. Ultranacionalistai ir monarchistai, garbinantys didžiausios valstybės galios (o drauge – palaipsnio tautos nykimo) laikotarpį rikiuojasi į vieną gretą su aršiausiais kosmopolitais.

Didingą Lietuvos istoriją puikiai išreiškia valstybės herbas – Vytis. Šaunu, jog turime du simbolius, kurie taip puikiai vienas kitą atsveria ir papildo. Vytis jungia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lietuvos Respublika, o Trispalvė išreiškia Respublikos triumfą.

Žinoma, simboliai savaime – tiktai grafinės, spalvinės arba garsinės kompozicijos. Vyčiui artimas motyvas puikuojasi Mongolijos herbe, Lietuvos Trispalvė išties panaši į Ganos, Venesuelos ir ypač – Mianmaro vėliavą, o Tautiška giesmė primena Vokietijos himną. Prasmes simboliams suteikia žmonės ir jų darbai. Už šiuos simbolius žuvo Lietuvos savanoriai, sukilėliai ir partizanai, už juos kentėjo tremtiniai ir politiniai kaliniai. Visa tai turėtų įkvėpti nors šiek tiek pagarbos.

Diskutuoti galima apie viską. Bet yra skirtumas tarp diskusijos ir dergimo. Kai apsišaukęs menininkas šluostosi į Trispalvę purvinas rankas, dargi paspjaudydamas į ją, kai Vytis vaizduojamas besituštinantis arba tarpukojuose, kai dainuojamos Lietuvą žeminančios himno versijos – tuo privalo užsiimti teisėsauga. O jei provokuojama diskusija, tai jos iniciatoriai turi būti pasirengę atsakui. Mes jums tautos simbolių neatiduosime.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Vaizdai ir garsai, Vaizdai sielai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *