Seniau žmonės į pirtį eidavo praustis, dabar – nusiimti kaukių (3)

Birutė Masiliauskienė | asmeninė nuotr.

Birželio 19 dieną Palangoje prasidėjo tarptautinis pirčių ir SPA procedūrų festivalis „Gintarinė Baltija 2015“. Apie pirties poveikį žmogaus kūnui ir emocijoms pasakoja renginio sekretoriato vadovė, viena iš dešimties Lietuvoje sertifikuotų pirtininkų, Lietuvos pirties akademijos dėstytoja Birutė Masiliauskienė.

Visų pirma paaiškinkite, kas yra pirtis?

Pirtį apibūdinti galima įvairiais aspektais. Paprasčiausiai ją galima būtų įvardinti taip: pirtis – tai vieta, kur nuogam žmogui šlapia oda nešalta. Žinoma, galima sakyti, kad taip galima apibūdinti ir dušą, ir vonią, bet pirtis turi ir ezoterinių, energetinių aspektų. Tai – relaksuojanti, tonizuojanti procedūra.

Kodėl žmonės apskritai eina į pirtį?

Seniau žmonės į pirtį eidavo praustis, švarintis – palaikyti higienos. O dabar pirtinimasis – daugiau socialinis procesas, padedantis įveikti stresą. Ir, remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad pirtininkai tampa kone psichoterapeutais. Atėję į pirtį žmonės vis dažniau iš pirtininko tikisi ir tokios pagalbos. Galbūt dar ir todėl, kad, jų akimis žiūrint, mes atrodome turintys paranormalių galių, tarsi žyniai. Kažkuo pamojuojame priešais juos, ko įprastai žmonės nedaro (šypsosi).

O ar turite paranormalių galių? Ar pirtis su pirtininku iš tiesų turi mistikos?

Latvijos pirtininkams mistika – kone pagrindinis pirties aspektas. O mano nuomone, bet kuris namas turi būti statomas nuo pamatų. Taip ir su žmogumi: pirmiausia padedame jo kūnui, jei pavyksta – ir emocijoms, jei ir šis etapas sėkmingas, tuomet galima dirbti dar subtiliau.

Taigi, savarankiška pirtis ir pirtis su profesionaliu pirtininku – visiškai skirtingi dalykai? Kokie esminiai skirtumai?

Kai žmonės eina vieni į pirtį, jie sėdi, kaitinasi ir neria į šaltą vandenį, paskui vėl sėdi, kaitinasi ir – į šaltą vandenį. Kai kurie dar alaus išgeria. Ir apskritai, kai yra kaitinamasi be proto, tai jau nebe pirtis, o orkaitė. O kai prie pirties prisideda faktorius X – pirtininkas, atsiranda ir dar vienas faktorius – Y, prisilietimas. Pabuvę pirtyje su geru pirtininku žmonės neretai pasako: „Pirmą kartą buvau pirtyje“. Nors joje lankėsi 20 metų. Prisilietimas mums labai reikalingas ir reikšmingas. Ypač tiems, kurie esame gimę sovietiniuose gimdymo namuose, kuriuos kietai vystė, o mamos buvo priverstos mus palikti, išeidamos į darbus. Iš esmės mes gyvename vienoje kūno dalyje – galvoje, pamiršę likusį kūną. O pirtyje nėra mobiliųjų telefonų, interneto, bet yra šiluma. Šiluma sukuria pirtį. Šiluma turi įvairias amplitudes – ir labai švelni, ir intensyvi. Pirtininkas  visų pirma sugeba valdyti šilumą. Ir prisilietimą. Taip pat mes žaidžiame temperatūros kontrastais, kurie žmogui yra reikalingi. Kodėl vasarą visi važiuoja į Palangą? Nes čia – šiltas smėlis ir šalta jūra.

Pakalbėkime apie pirties aprangą. Ar čia būtina išsirengti nuogai? Ar galima gauti tinkamą procedūrą ir vilkint maudymosi kostiumėlį?

Iš tiesų pirtis yra ta vieta, kur žmogus nusirengia, kas šiaip viešumoje mums, šiauriečiams, nėra įprasta. Tačiau gera pirtis yra tada, kai žmogus jaučiasi gerai ir saugiai. Taigi pirtininkas neturi žmogaus versti nusirengti. Drabužis yra tam tikra socialinė kaukė. Geras pirtininkas stebi, kaip žmogus po truputį atsipalaiduoja, ir leidžia jam išsipakuoti, išsirengti. Tačiau pirtis yra individualus procesas, kuriame būdamas neturi trukdyti kitiems. Iš pradžių žmogui komfortiška su drabužiais, tačiau pirtyje aktyvinama limfotaka, o maudymosi kostiumėlis veržia būtent tas vietas, kur yra limfmazgiai. Todėl, jei žmogus labai nenori išsirengti, geriau jau vilkėti lengvus apatinius. O pasitaiko, kad ateina moteris su vientisu maudymosi kostiumėliu ir paprašo padaryti šveitimą. Tuomet šypsodamasi paklausiu: „O ką šveisti? Maudymuką?“

Savo kalboje paminėjote tokią frazę – „žmogus išsipakuoja“. Ką turite omenyje? Gal galite pateikti konkretų pavyzdį?

Kai į pirtį ateina kokios nors įmonės visas buhalterijos skyrius švęsti vedėjos gimtadienio – moterys aptemptais maudymosi kostiumėliais, aukštomis šukuosenomis, o pabaigoje mėtosi viena į kitą braškėmis ir tariasi kitą kartą svaidytis mėlynėmis, pamatai, kad žmogus yra gyvas, o ne plastmasinė lėlė. Pirties procedūra nuima kaukes, visus falšyvus smailus. Po gero relakso, gero vanojimo žmogų pamatai, kaip jis atrodė aštuoniolikos, nors jam – 48-eri.

Autorės nuotr.

Kuo toks svarbus vanojimas?

Visų pirma reikia suprasti, kad tai nėra lupimas, kuris šiaip jau žmogų traumuoja, nors pirtininkas ir gali leisti tam tikroms kūno dalims pajusti ribą. Pavyzdžiui, stipriau pašildyti padus ar kryžkaulį, bet su krūtine, širdimi elgiamasi švelniai. Vanojimas dar priklauso nuo metų laiko, žmogaus būsenos, kūno tipo. Sakykim, moteris nori anticeliulitinės procedūros, jos kūnas ištinęs nuo skysčių pertekliaus, tad reikalinga tuos skysčius išjudinti švelniu, banguojančiu vanojimu. Tačiau jei į pirtį užsuka raumeningas vyrukas ką tik po imaratono, jam reikalingos visai kitokios procedūros. Skiriasi vanojimas ir jei žmogus yra pavargęs, po nemiegotos nakties. Tačiau procesas priklauso ir nuo to, ko jam reikia – ar ištempti dar vieną dieną, tai yra tonizuotis, ar jis yra pasirengęs gerai išmiegoti.

O kokios įtakos vanojimui turi metų laikai?

Vasarą, kai yra daug augalų, – mes juk gyvename ne stepėje – turime galimybę patirti puikią aromaterapiją. Pirtis yra didelis distiliatorius. Juk čia vyksta tas pats procesas, kaip ir išgaunant aromatinius aliejus. Naudojame augalinę medžiagą ir garą. Skirtumas tas, kad paėmę vantą eterinius aliejus mes perkeliame tiesiai ant žmogaus kūno, bet jokių tarpininkų, be buteliukų. Yra ir kita vanojimo pusė. Šiaip kasdienybėje mes nespėjame pamatyti visų augalų žydėjimo. Atrodo, ką tik žydėjo alyvos, paskui – rožės, ir štai – jau Kalėdos. O baltiškoje pirtyje sutinki visą augalų įvairovę. Štai visai neseniai teko pinti ir progines – Joninių – vantas, kuriose kartu su įvairių lietuviškų medžių šakelėmis įrišti ir paparčiai, ir bijūnai, ir įvairiausios kitos žolelės. Prisimenu, kaip kartą pirtį užsisakė kompiuteristų kompanija. Vyrukai atvyko tik 24 val. Maniau, kad visi išlūš (juokiasi), bet, pasirodo, jiems tai – aktyvus paros metas. Pirtyje išbuvo iki penktos valandos ryto. Bet kai juos pamačiau – tikri kompiuteristai, atlupti tiesiai nuo monitorių. O mes turime 15-os rūšių vantų. Vienas paklausė: „Girdėjau, kad pirty naudoja eukaliptų aliejų. Ar jo turite?“ Atsakiau, kad taip, bet paaiškinau, kad pirmiausia pradėsime nuo kitko. Duodu kiekvienam pauostyti vantų. Medis kaip ir žmogus – pirtyje atsiskleidžia. Kai tie vyrukai pradėjo uostyti ąžuolą, beržą – ir ne vienos rūšies, uosį, ir pajuto kiekvieno skirtingą kvapą, atrodė tarsi vaikai saldainių parduotuvėje. Vėliau paklausiau, ar dabar jau reikia eukaliptų aliejaus. O jie: „Tu ką? Nori eukaliptu viską užmušti?“  Taip jau yra, kad mes uoslę turime, bet jis atrofavosi nuo visų sintetinių kvapų. Tačiau pirtyje nusiplauna visi dezodorantai, ir uoslė atsigauna.

Kam apskritai reikalingos vantos pirtyje? Tam, kad prisimintume natūralius gamtos kvapus?

Pirmiausia, jos suteikia estetinį vaizdą. Juk žmogus procedūrą visų pirma suvalgo akimis. Ir vanojimo čempionato metu teisėjai visų pirma apžiūri, ar vantos yra saugios, tai yra be išsikišusių šakelių, ar nepageltusios. Antra, ypatingas vantų aromatas. Kai kas klausia, kiek kartų galima naudoti vantą. Atsakymas – vieną, nes antrąsyk panaudota nebeskleis aromato. Vanta – ne šluota, o tavo partneris pirtyje. Trečia – su vanta žmogų galime liesti jo neliesdami. Net jeigu žmogui, pavyzdžiui, ir labai norisi sprando masažo, jis atšoks nuo gatvėje pabandžiusiojo jį pamasažuoti. Vanojimas – unikalus procesas. Vanta tik pamosavai – jau garas apgaubė žmogų, nors jo net neprilietėme. Nuo to prasideda šiltas pojūčių žaidimas. Paskui liečiame kūną labai švelniai, tik vantos lapeliais. Jiems leidžiame šiek tiek daugiau nei žmogaus pirštams.