P. Urbšys. Generalinis prokuroras – ne papuošalas (5)

Povilas Urbšys | Alkas.lt nuotr.

Prezidentė, sužinojusi, kad Seimas išdrįso nepritarti jos siūlomai kandidatūrai į generalinius prokurorus, arogantiškai pareiškė: „Balsavimas parodė, kad į prokuratūros problemas Seime žiūrima atsainiai. Ryžtingesni ir gerai dirbantys vadovai Seimui nepriimtini. Generalinio prokuroro skyrimas nusikelia neribotam laikui“.

Taip prezidentė įvertino Seimo, kuris išdrįso suabejoti, ar jos teikiamas generalinis prokuroras išdrįs vadovautis įstatymu, o ne skambučio teise, poziciją.

Keisčiausia yra tai, kad ir pats kandidatas į generalinius prokurorus Nerijus Meilutis, atsakydamas į klausimą apie tai, kaip jis mato situaciją prokuratūroje, konstatavo, jog dabar prokuratūra ne padeda, o trukdo vykdyti teisingumą, kad prokuratūrai verkiant reikia atsinaujinti, kad prokurorai arba užsidarę kabinetuose laukia, kol kas nors juos pakeis, arba bėgioja paskui ikiteisminio tyrimo kolegas, t.y. dirba ne galva, o kojomis, ir tas yra visiškai nepateisinama.

Sutikite – išgirdus tokį prokuratūros darbo vertinimą po penkerius metus trukusių generalinio prokuroro Dariaus Valio atliktų reformų, nenorom kyla klausimas: kokias reformas įvykdė Darius Valys, kad prokuratūra tapo trukdžiu teismui vykdyti teisingumą?

Prieš pusantrų metų Seimas išreiškė savo abejones dėl Dariaus Valio vykdomų reformų prokuratūroje net du kartus nepritardamas generalinio prokuroro ataskaitai ir priėmė Seimo statuto pataisas, kurios būtų leidusios siūlyti prezidentei atleisti generalinį prokurorą, jei Seimas nepritaria jo metinei ataskaitai.

Tąkart prezidentė įvertino Seimą kaip destruktyvų darinį, kuris neva siekia ne valstybės interesų, bet dega noru atsikeršyti, suvesti sąskaitas. Prezidentės prašymu, Konstitucinis Teismas atribojo Seimą nuo generalinio prokuroro veiklos parlamentinės kontrolės.

Valstybės vadovės nuomonė D. Valio atžvilgiu diametraliai pasikeitė, kai Generalinės prokuratūros prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl slaptos informacijos nutekinimo ir buvo pareikšti įtarimai Daivai Ulbinaitei, priklausančiai jos artimiausiai aplinkai. Tąkart prezidentė nepasikuklino ir išvadino Lietuvos Temidę buka, nesuprantančia, ką daranti. Dabar jau žinoma, kad nuo to laiko – daugiau negu metus – prezidentė visiškai nebendravo su generaliniu prokuroru Dariumi Valiu…

Manau, tokia situacija susidarė todėl, kad generalinis prokuroras D. Valys nesukontroliavo prokuroro, išdrįsusio ne tik pareikšti įtarimus jos aplinkos žmogui, bet ir norėdamas objektyviai bei visapusiškai ištirti nusikaltimo aplinkybes nesėkmingai kelis kartus bandė iškviesti į apklausą Jos Ekscelenciją. Greičiausiai tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios D. Valys prarado prezidentės pasitikėjimą.

Prezidentės kandidatas į generalinius prokurorus N. Meilutis vienu pagrindinių savo tikslų nurodė ikiteisminio tyrimo kontrolės sustiprinimą: „prokuroras iš tiesų privalo būti nepriklausomas, tačiau neturi įsivaizduoti, kad už nepriklausomumo galėtų pasislėpti taip, jog aukštesnysis prokuroras neturi teisės patikrinti, ar nėra laužomi žmonių likimai ir ar apskritai patikrinti, ar prokuroras supranta, ką jis daro“.

Be abejo, jei prokuroras išdrįsta reikšti įtarimus D. Ulbinatei, išdrįsta kviesti į apklausą Jos Ekscelenciją, išdrįsta apskųsti išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje, be abejo, gali kilti klausimas, ar jis supranta, ką jis daro.

Kadangi kandidatas į generalinius prokurorus taip ir neatsakė, kaip jis vertina prokuroro veiksmus būtent šioje slaptos informacijos nutekinimo byloje, Seimo nariams ir kilo abejonių, ar jis nepasirinktas būtent dėl to, kad nebeliktų tokių prokurorų, kurie nesupranta selektyvaus teisingumo esmės.

Todėl prezidentės vertinimas, jog Seimas pasižiūrėjo atsainiai, yra netikslus – atvirkščiai, parlamentarai pirmą kartą balsavo dėl generalinio prokuroro skyrimo jau žinodami, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą Seimas vėliau jau negalės vertinti generalinio prokuroro veiklos. Ir būtent dėl šios priežasties buvo taip atidžiai pasižiūrėta į šią kandidatūrą. Juk Seimas turėjo apsispręsti ne dėl papuošalo parinkimo prezidentės apdarui, o dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskyrimo.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė per visą savo valdymo laikotarpį ne kartą demonstravo atsainų požiūrį į Seimą, kaip į Lietuvos Tautos atstovybę, ir tas faktas, kad ji atideda prokuroro skyrimą neribotam laikui, rodo, jog ji vadovaujasi užgautomis asmeninėmis ambicijomis, o ne valstybės interesais, nevykdo konstitucinės ją įpareigojančios priedermės – laiduoti valdžios institucijų sąveiką, o ne ją išbalansuoti.

Sutikite: jei Prezidentūra nebūtų nutekinusi informacijos, kad ja pasinaudotų per prezidento rinkimus aukos įvaizdžiui sukurti, nebūtų buvę ir slaptos informacijos nutekinimo bylos, kaip nebūtų buvę ir baudžiamojo žurnalistų persekiojimo: kratų, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir pan.

Tačiau per metinę spaudos konferenciją mūsų šalies vadovė, paklausta, ar yra sprendimų, dėl kurių priėmimo teisingumo ji abejojanti, atsakė: „Ne, nemanau, kad padariau klaidų, visus sprendimus darau remdamasi prieinama informacija, stengiuosi, kad jie būtų tokie, kad nereikėtų gailėtis.“

Neseniai vieno Italijos laikraščio redaktorius Vladimiro Putino paklausė: „Ar yra toks veiksmas, dėl kurio labiausiai savo gyvenime gailitės, toks, kurį laikote klaida ir nenorėtumėte vėl jo pakartoti?“ Ponas Putinas akimirką susimąstė, tada jo akys sužibo ir jis švelniai atsakė: „Būsiu su Jumis visiškai nuoširdus. Negaliu atsiminti nieko panašaus. Atrodo, kad Viešpats sutvarkė mano gyvenimą tokiu būdu, jog aš neturiu, ko gailėtis.“

Taigi kai valstybę valdo vadovas, nedarantis klaidų, valstybės piliečiai anksčiau ar vėliau tampa jo neklystamumo įkaitais, o teisingumas virsta farsu.