Prieš srovę plaukianti lenkė politikė: Ukraina – tema, kurios čia geriau neliesti

Tokias mintis interviu DELFI išdėstė Julija Mackevič – Šalčininkuose gimusi ir užaugusi jaunosios kartos politikė, į didžiąją politiką susiruošusi po Liberalų sąjūdžio vėliava. Į rajono tarybą išrinkta politikė teigia, kad žmonės Šalčininkuose gyvena „geto sąlygomis“, o jeigu vietos bendruomenės integravimui ir toliau bus skiriamas varganas dėmesys, tai gali baigtis labai liūdnai.

Iš užsienio – daugiau pagalbos nei iš vietos valdžios

J. Mackevič Šalčininkuose pirmiausiai žinoma kaip jaunimo iniciatyvų organizatorė, centro „Europroject“ įkūrėja. Iniciatyva žinoma ir palaikoma. Tiesa, anot DELFI pašnekovės, paramą iš užsienio gauti lengviau nei iš Šalčininkų valdžios.

„Europroject“ įkūriau kartu su sese. Vykdome įvairiausius tarptautinius projektus, finansuojamus Europos Komisijos, įvairias vietines ir tarptautines iniciatyvas. (…) Kai ėjau čia prašyti pagalbos, į gimtąją savivaldybę, rašiau prašymus suteikti mums patalpas – atsisakydavo. Ir nesuprasdavau, kodėl. „Nes patalpų nėra“. O mačiau, kad dygo tos patalpos. Ir partijoms, ir viešosioms įstaigoms. Atsirasdavo. O mums – nėra ir nėra“, – prisiminė J. Mackevič.

Anot pašnekovės, ne sykį atsitrenkusi į sieną ji nutarė nebesieti vilčių su vietos valdžia. „Gaudavome finansavimą iš Jaunimo departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, iš Europos Tarybos – kad tik ne čia. Kai duris uždaro vieną kartą, antrą kartą – na, nesinori“, – tęsė J. Mackevič.

Pasak jos, būtent savivaldybės požiūris ir tapo vienu pagrindinių motyvų eiti į politiką. Esą vietos politikų lūkesčiai buvo priešingi – kad seserys tiesiog paliks Šalčininkus. „Kad negausim finansavimo, negausim darbo – išvažiuosim“, – teigė ji.

Viena iš seserų taip ir padarė, bet J. Mackevič nutarė pasilikti. Ir dar kartą prašyti patalpų jaunimo iniciatyvoms.

Pavyzdinis lyderis – V. Putinas

Pasak jos, Šalčininkų jaunimas, kaip ir daugelyje šalies rajonų, nėra prisirišęs prie gimtųjų kraštų. „Jaunimo noras – darbą susirasti. Nėra, kas mane gąsdina, prieraišumo prie šito krašto“, – sakė J. Mackevič.

Vis dėlto ne mažesnį nerimą politikei kelia tai, kaip prorusiškos nuotaikos persismelkia iki pat mokyklinių suolų – esą Šalčininkų jaunimas bręsta pavyzdiniu lyderiu laikydamas V. Putiną.

„Spalio mėnesį dariau „ekspediciją“ po Šalčininkų mokyklas. Bandžiau sužinoti, kas gi motyvuoja mūsų rajono jaunimą, kokią kryptį jis mato. (…) Uždavinėjau tokius klausimus: kas jus motyvuoja, kas jums yra lyderis, pavyzdys. Ir, ar lietuvių mokykla, ar lenkų mokykla, atsako – V. Putinas jiems yra lyderis“, – sakė J. Mackevič.

Pašnekovė neslepia – nors su jaunimu dirba daug ir aktyviai, politinių temų privengia. „Aš neliečiu šitų temų. Nes kitaip – paskui prie jų neprieisiu. O dabar aš turiu galimybę su jais dirbti, galimybę motyvuoti darbui, motyvuoti studijoms. O jie… jie nežino kitos pusės. Ką tu sakysi? Tu gi būsi paskui priešas. O kam to reikia? Juk dirbi, kad jiems būtų geriau, o ne šiaip – dėl savo kažkokių įsitikinimų“, – teigė J. Mackevič.

Iš Šalčininkų – „į Lietuvą“

J. Mackevič teigimu, stereotipuose apie prorusiškas nuotaikas tarp Šalčininkų krašto gyventojų yra daug tiesos. Esą tai didele dalimi lemia ir valdžios Vilniuje nepakankamas dėmesys šio krašto žmonių švietimui ir integravimui. Pašnekovės nuomone, Vilniaus politikai lengva ranka rajono kontrolę atidavė Lietuvos lenkų rinkimų akcijai ir jos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui.

„10 metų pas mus niekas neatvažiuoja. Mūsų – lenkų, rusų, baltarusių, žydų – labai mažai kitose partijos. Vienas kitas. O šitas žmogus pasiūlė vieningą partiją, kuri „gins visų interesus“. Žmonės patikėjo. Kodėl laimi V. Tomaševskis? O todėl, kad jis Šalčininkuose dirba. Taip, jie turi valdžią, jie turi instrumentus. Bet jie ir dirba. Jie eina po namus, agituoja po tris kartus“, – neseniai vykusius savivaldos rinkimus prisiminė J. Mackevič.

„Tai atsiųskim iš Lietuvos stebėtojų“, – pridūrė ji.

Čia politikė susizgribo pati panaudojusi kraštiečių pamėgtą išsireiškimą – „iš Lietuvos“. „Pagavote, taip. Atsiprašau, bet aš irgi dažnai vartoju tą posakį“, – nusišypsojo J. Mackevič.

Anot liberalės, vietos žmonės sako, kad „Lietuvos“ politikams Šalčininkai nerūpi – ir tame yra tiesos. „Jie atidavė mus „vadui“. Ir viskas. Bet labai norėčiau, kad jie atkreiptų į mus dėmesį ir nuspręstų – ar jiems reikia vieningos Lietuvos“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, Šalčininkų gyventojai savęs su Lietuva iš esmės netapatina. „Jie nemano, kad jie gyvena Lietuvoje. Tai yra tiesa. Taip, jie supranta, kad čia yra Lietuva. Bet jie turi savo kampelį. Aš dažnai tai vadinu getu. Jie turi savo getą. Tuokiasi tarpusavyje dažniausiai, labai koncentruotai gyvena. Ir niekas iš Lietuvos politikų netrykšta noru čia investuoti, atvažiuoti, skyrius atidarinėti“, – sakė J. Mackevič.

Politikė įsitikinusi, kad integracijos problemą reikia spręsti, kol nevėlu. „Turime atverti Šalčininkus Lietuvai. Bet kad atvertume juos Lietuvai, Lietuva turi atverti save“, – svarstė J. Mackevič.

Ukraina – tema, kurios geriau neliesti

Naujosios Šalčininkų tarybos narė – aktyvi Ukrainos vakarietiško kelio rėmėja. To politikė neslepia pokalbyje su DELFI. Bet sykiu prisipažįsta, kad kalbėdama su rinkėjais šią temą liesdavo nebent sulaukusi tokio klausimo.

„Aš labai daug dirbu su Ukraina, neslepiu, kad turiu ukrainietiškų šaknų. Ir neslepiu, kad su Ukrainos jaunimu dirbau ir prieš Maidaną. (…) Manęs neišrinktų net į tarybą, jeigu aš kalbėčiau (apie Ukrainą – DELFI) prieš rinkimus. Jeigu manęs paklausia – aš atsakau. Bet manęs neklausė. Štai – jūs paklausėte, aš ir atsakiau“, – atviravo J. Mackevič.

Anot jos, bandymas įveikti Šalčininkus įvairiais kanalais pasiekiančią Kremliaus propagandą būtų kova su vėjo malūnais.

„Aš nekaltinu žmonių. Žmonės žiūri televiziją – jie žiūri Rusijos televiziją. Jeigu jūs žiūrėtumėte Rusijos televiziją, jūs neturėtumėte savo nuomonės – nes nežinotumėte dviejų pusių. Kitos nuomonės jie ir nežino. Jie pripratę – žiūri tą televiziją, neturi alternatyvos. Arba turi, bet nemoka kalbos“, – sakė J. Mackevič.

Dvikalbės lentelės – būdas sumažinti įtampą

J. Mackevič neslepia daugeliu aspektų nepritarianti V. Tomaševskio ir LLRA politikai, bet dvikalbiai užrašai – išimtis. Anot pašnekovės, tautos teisė naudoti gimtąją kalbą tapo politinių rietenų įrankiu, ir kuo greičiau Lietuvos lenkai galės naudotis šia teise, tuo geriau.

„Kame problema? Aš nematau problemos, kad bus užrašyta dviem kalbomis. (…) Pasižiūrėkim į Belgiją, į Suomiją, į Prancūziją. Netgi yra tokie provincija, kur negyvena tie žmonės, šimtą metų niekas ta kalba nekalba, o yra užrašai dviem kalbomis. O čia – daugiau nei 80 proc. tų žmonių. Tai kodėl ne?“ – stebėjosi J. Mackevič.

Pasak jos, dvikalbės lentelės tikrai nėra pirmas prioritetas Šalčininkų žmonėms – esą kur kas svarbiau yra padorus darbas ir kiti elementarieji klausimai. „Bet tai būtų gražus poelgis. Tai būtų pirmas žingsnis. Padarykim pirmą žingsnį“, – apeliavo J. Mackevič.