G. Visockas. Draugystė su šiandieniniu Kalnų Karabachu – pavojingas precedentas (5)

visockas-g-salygos-nuotr

Gintaras Visockas | G. Šalygos nuotr.

Lietuvos Respublikos Seimas – keistas. Lyginant su didžiosiomis pasaulio valstybėmis turime itin mažai parlamentarų. Vos tris milijonus gyventojų teturinčiai valstybei užtenka 141 parlamentaro. Tačiau kodėl mūsų politikai pasišovę draugauti su visu pasauliu?

Tas neturi nė vieno tikro draugo…

Sakote, bičiuliavimosi troškulys – gražus bruožas? Ieškoti politinių, ekonominių, kultūrinių kontaktų visuomet geriau nei pyktis. Bet ar siekis turėti ypač daug prietelių byloja kokybę? Senolių išmintis primena: kas turi daug bičiulių – tas neturi nė vieno tikro draugo.

Mūsų Seime sukurta net 60 parlamentinių grupių, kurios deklaruoja bičiulystę ir su artimiausiomis Lietuvos kaimynėmis, ir su tolimiausomis Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybėmis. Su kuo tik mes nedraugaujame – Bangladešu, Indonezija, Malaizija, Meksika…

Neapsiverstų liežuvis įrodinėti, esą Lietuvai nereikia palaikyti bent minimalių ryšių su tolimuoju Bangladešu ar tolimąja Meksika. Šiandieniniame globaliame pasaulyje, kai lėktuvu per keletą valandų įmanoma pasiekti tolimiausią Afrikos ar Azijos kampelį, sąvoka „tolimasis ar tolimoji“ – sąlyginė.

Ir vis dėlto keista, kai, sakykim, kai kurie mūsų parlamentarai draugauja daugiau nei su dešimčia skirtingų valstybių: Baltarusija, Japonija, Ukraina, Tibetu, Lenkija, Estija, Italija, Portugalija, Kazachstanu, Taivanu, Rusija…

Tokio pobūdžio darbštuolių Lietuvos Seime – ne vienas.

Ko vertos pastangos bičiuliautis su visu pasauliu?

Beje, popierinė draugystė – ne pats pavojingiausias lietuviškosios politikos aspektas. Jei jau parlamentaras nori būti įtrauktas net į keturiasdešimties parlamentinių draugystės grupių sąrašą – jo valia.

Svarbiausia, kad mūsų politikai, pagauti entuziazmo, nepradėtų draugauti su dariniais, su kuriais nederėtų bičiuliautis nė vienai demokratinei, civilizuotai valstybei. Juk ne veltui turime sparnuotąją frazę: „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu toks“.

Deja, egzistuoja realus pavojus, jog, siekdami glėbesčiuotis su visais, galime skaudžiai apsirikti: dėl neišmanymo draugystės ranką ištiesime agresoriui, o auką – įžeisime, atstumsime, pažeminsime.

Linkę draugauti su keliomis dešimtimis valstybių iš karto nuo tokių klaidų neapsaugoti. Vienos kitos valstybės specifiką dar įmanoma išmanyti, kelių dešimčių valstybių istoriją nuodugniau pažinti – niekaip.

Demokratijos „achilo kulnas“

Tiesa, Lietuva neapdrausta ir nuo demokratinių paradoksų. Viena iš lietuviškosios demokratijos silpnybių – mūsų Seimo nariai greičiausiai panorėję įkurtų net draugystės grupę su … Mėnulio gyventojais. Remiantis mūsų įstatymais jos niekas negalėtų panaikinti … išskyrus pačius steigėjus.

Bet pati didžiausia bėda nutiktų, jei Lietuvos Seime atsirastų parlamentinių grupių, kurių tikslas – bičiuliautis su nuo Moldovos jėga atplėštos Padniestrės, iš Gruzijos atimtos Abchazijos ar iš Ukrainos atimamo Donbaso atstovais.

Tokių grupių, tegul ir negausių, atsiradimas Lietuvos širdimi laikomame parlamente leistų mūsų oponentams demagogiškai šūkalioti, esą lietuviai negerbia kitų valstybių teritorinio vientisumo, todėl, suprask, galima negerbti ir Lietuvos teritorinio vientisumo. Ką atkirstume oponentams, kuriantiems darinius, kurių tikslas – abejoti Vilniaus ar Klaipėdos regionų lietuviška priklausomybe?

Bjaurusis precedentas   

Bet juk precedentas antimoldaviškoms, antiukrainietiškoms ir antigruziniškoms grupėms atsirasti – jau sukurtas. Lietuvos Seime įkurta Dalios Kuodytės vadovaujama Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė.

Šios ne itin skaitlingos grupės atsiradimas įžeidė mums niekad nieko blogo nepadariusį Azerbaidžaną. Natūralu, kad Azerbaidžanas įsižeidė. Juk net ir politikos naujokui turėtų būti akivaizdu: 1990-aisiais byrant Blogio imperijai Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui. Vien dėl šios priežasties Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui ir šiandien.

O jei manome, kad žlungant Sovietų Sąjungai azerbaidžaniečiai privalėjo Kalnų Karabachą atiduoti Armėnijai, prisiminkime liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Žirinovskio ir į jį panašių imperialistų grasinimus, esą Lietuva išstodama iš SSRS būtinai praras Vilnių ir Klaipėdą.

Parlamentarės D.Kuodytės sukurtas precedentas – vertas rimtos analizės. Teritorinės pretenzijos – subtilus klausimas.

Bairamo Safarovo bendruomenė

Kodėl D.Kuodytei ir jos bendraminčiams nekilo mintis ieškoti, sakykim, draugystės saitų su Bairamo Safarovo vadovaujama Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomene, kurios tikslas – rūpintis nuo Armėnijos agresijos nukentėjusiais pabėgėliais?

B.Safarovo vadovaujama organizacija susibūrė 1992-asiais, kai Armėnija, sulaukusi rimtos karinės bei materialinės Rusijos pagalbos, elgėsi ypatingai agresyviai (prisiminkime kad ir Hodžaly skerdynes). B.Safarovo vadovaujamoje organizacijoje – per 80 tūkst. narių. Tai – nei politinė, nei karinė institucija. Svarbiausias jos uždavinys – žinoti, kur ir kaip gyvena visi nuo Armėnijos – Rusijos agresijos nukentėję azerbaidžaniečiai pabėgėliai. O pabėgėlių – itin daug. Maždaug milijonas.

Bet su B.Safarovo organizacija lietuviai parlamentarai draugauti nenori. Kodėl nenori – išsiaškinti sunku.

Parlamentaro Povilo Urbšio argumentai

Pirmasis, kuris sutiko duoti interviu, buvo D.Kuodytės grupei priklausantis parlamentaras P.Urbšys. Bet kad iš jo paaiškinimų – mažai naudos. P.Urbšys parodė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“.

Kai laišką pavadinau nereikšmingu „popierėliu“, parlamentaras pyktelėjo, kodėl drįstu oficialų, Lietuvos valstybės naująjame archyve saugomą dokumentą vadinti „jokios reikšmės neturinčiu popierėliu“. Taip, laiškas saugomas valstybiniame archyve. Bet kokia jo reikšmė įrodinėjant versiją, jog Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška žemė?

Parlamentaro Kęsto Komskio atsakymai

Tada nusprendžiau pasidomėti kitų šios grupės narių argumentais. Kovo 9-ąją visiems (išskyrus vadovę D.Kuodytę) elektroniniu paštu išsiunčiau klausimus. Iš parlamentarų Algio Kašėtos, Petro Gražulio, Vitalijaus Gailiaus, Dangutės Mikutienės, Rimos Baškienės, Kęstučio Bartkevičiaus, Almos Monkauskaitės iki šiol – jokio atsakymo.

Atsakė tik parlamentaras Kęstas Komskis. Jo atsakymus skelbiu be sutrumpinimų.

– Kodėl tapote Seimo narės Dalios Kuodytės vadovaujamos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės nariu?

Prieš du metus Dalia Kuodytė pakvietė mane dalyvauti draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinėje grupėje. Tokios grupės jokių politinių sprendimų nepriima, taip pat ir Kalnų Karabacho grupė.

– Ar prieš tapdami šios grupės atstovu domėjotės Armėnijos – Azerbaidžano bei Armėnijos – Turkijos nesutarimų istorija? Gal galėtumėte išvardinti mokslinius, publicistinius, istorinius veikalus, straipsnius, kurie Jums paliko įspūdį ir paskatino tapti parlamentarės D.Kuodytės grupės nariu?

Taip, domėjausi. Dalį informacijos rinkau pats iš įvairių literatūros šaltinių, kita dalis informacijos mane pasiekė iš asmeninių susitikimų kalbant Armėnijos – Turkijos nesutarimų tema.

– Ką Jūs manote apie dešimtis JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Gruzijos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos istorikų, mokslininkų, kurie įrodinėja, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija? Jie visi meluoja?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Kiekvienas nuomonės išsakymas, tai būtų nesantaikos kurstymas.

– Ar prieš tapdami D.Kuodytės vadovaujamos grupės nariu susipažinote su Azerbaidžano valstybės pozicija? Ar buvote susitikę, sakykim, su Azerbaidžano ambasados Lietuvoje vadovybe – teiravotės jų nuomonės?

Taip, susipažinau su valstybės pozicija ir buvau susitikęs tiek su Azerbaidžano ambasadoriumi Lietuvoje, tiek su Armėnijos ambasadoriumi.

– Ką veikia parlamentarės D.Kuodytės vadovaujama grupė? Rengia mokslinius seminarus, spaudos konferencijas, rašo knygas, straipsnius, organizuoja išvykas į Armėniją? Kokie svarbiausi, įsimintiniausi šios grupės veiklos epizodai?

Ką konkrečiai veikia D. Kuodytės vadovaujama grupė, reikėtų klausti pačios Dalios Kuodytės. Aš esu pasyvus šios grupės dalyvis.

– Ką atsakytumėte oponentams, kurie mano, jog, dalyvaudami būtent Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje, Jūs neigiate civilizuotame Vakarų pasaulyje nusistovėjusį valstybinių sienų neliečiamumo principą?

Aš dar kartą noriu pakartoti, jog Kalnų Karabacho parlamentinė grupė – ne politinis darinys, tai draugystės grupė ir ši grupė jokių politinių sprendimų nepriiminėja.

– Kaip Jūs reaguotumėte, jei Lietuvos parlamente būtų įkurtos Draugystės su, pavyzdžiui, Donbaso ar Padniestrės respublika grupės? Kritikuotumėte ar remtumėte?

Aš manau, jog kiekvienas Seimo narys turi teisę pats apsispręsti, kurią kryptį pasirinkti, kokioms grupėms priklausyti ar nepriklausyti.

– Ar Jūs žinote, jog Armėnijoje stovi Rusijos karinė bazė, ir Armėnija bent šiuo metu labai priklausoma nuo Rusijos?

Dėl karinių bazių nežinau, bet tikrai žinau vieną dalyką, jog Armėnija yra katalikiška valstybė.

– Ar Jūs domėjotės, ką apie D.Kuodytės vadovaujamą draugystės grupę su Kalnų Karabachu mano vieną stipriausių NATO aljanse kariuomenių turinti Turkija?

Tikrai nesidomėjau ką mąsto Turkija.

Atsakymai kelia nuostabą

Dėkoju parlamentarui, kad sutiko atsakyti į klausimus. Tačiau keli iš jų nustebino. Azerbaidžanui ir Turkijai palankios informacijos išdėstymas – nesantaikos kurstymas? Parlamentinė grupė – ne politinis darinys?

Katalikiška Lietuva turi remti net ir bjauriai besielgiančius katalikus? (Beje, Armėnija – ne katalikiška valstybė. Tikslus Armėnų apaštalinės bažnyčios pavadinimas: Armėnų Šventoji Apaštalinė Stačiatikių bažnyčia. Išskyrus kristologinį klausimą apie dviejų prigimčių – Dieviškosios ir žmogiškosios – sujungimą Kristuje, visa kita Armėnų bažnyčios mokyme atitinka Stačiatikių bažnyčios tikybos mokymą).

Kodėl nenurodytas nė vienas konkretus literatūros šaltinis, su kuriuo susipažinta prieš tampant D.Kuodytės grupės nariu? Ką galėtų reikšti toks slapukavimas? Kaip galima nežinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė?

Ir vis dėlto labiausiai glumina parlamentaro K.Komskio pareiškimas, esą jis nesidomėjo, ką apie nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą mano oficiali Turkijos valdžia. Atsiverskime oficialų Seimo internetinį puslapį ir išvysime, kad ponas K.Komskis –  dar ir tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės narys.

Lenkiška, norvegiška ir turkiška specifika

Vadinasi, prieš tapdamas draugystės su Turkija puoselėtoju jis privalėjo bent paviršutiniškai susipažinti su turkiška specifika. Bet ar įmanoma domėtis Turkija ir nežinoti, jog turkai Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi? Kaip galima tuo pačiu metu dalyvauti, tegul ir pasyviai, draugysčių su Turkija ir dabartiniu Kalnų Karabachu grupių veikloje? Juk tai – sunkiai suderinami dalykai.

Lietuviškojoje informacinėje erdvėje karts nuo karto prasprūsta pusiau rimtai, pusiau juokais skelbiamų svarstymų, girdi, oficialusis Vilnius turėtų nusileisti polonizaciją Vilniaus krašte puoselėjančioms jėgoms bei susilaikyti nuo bandymų kritikuoti mūsų vaikus grobiančią Norvegiją. Suprask, pyktelėję lenkai ir norvegai, iškilus realiai Rusijos grėsmei, mūsų negins.

Tokios baimės – nepagrįstos. Jei NATO – ne popierinė organizacija, tai mus gins ir lenkai, ir norvegai. Juolab kad lietuviai turi teisę priešintis bet kokioms nepagrįstoms tiek artimesnių, tiek tolimesnių kaimynų pretenzijoms.

Tačiau bijodami įžeisti lenkus ir norvegus, kodėl tada nesidomime, ar pagalbos ranką mums išties vieną stipriausių kariuomenių NATO aljanse turinti Turkija? Kodėl bijome sugadinti santykius su Lenkija ir Norvegija, o su Turkija – ne?

Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės atsiradimas Lietuvos Seime – spjūvis ne vien draugystės su Europa siekiančiam Azerbaidžanui. Tai – spjūvis azerbaidžaniečių broliams turkams, kurie bent iki šiol taip pat siekė draugystės su Europa.

O jei atidžiai žvelgsime net į 18 – 20 amžiais pradžioje nutikusius armėnų, azerbaidžaniečių ir turkų nesutarimus, būsime priversti pripažinti, jog dešimtys žymių, garsių, įtakingų JAV, Austrijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Gruzijos, Švedijos, Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos mokslininkų, istorikų, šventikų bei politikos apžvalgininkų linkę palaikyti azerbaidžaniečių ir turkų poziciją. Tik šie duomenys Lietuvai iki šiol neprieinami. Mūsų istorikai jų nenagrinėja, nestudijuoja. Mums iki šiol terūpi Armėnijos pozicija.

Toks vienpusiškumas – neteisingas. Kada Lietuvos skaitytojams bus prieinami bent jau Tomo de Vaalo, Gvino Daierio, Fernano Brodelio, Ericho Faiglo, Polo Diumonto, Tessos Savidis – Hofman, Eberhardo Žakelio, kai kurių kitų jų kolegų darbai?

„Turkai – tolerantiškiausi žmonės pasaulyje“

Toje pusėje – sensacingi, lietuvio sąmonei neįprasti duomenys. Mes linkę manyti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai – agresyvūs, pikti, diktatoriški? O ten, pavyzdžiui, rašoma: „turkai tolerantiškiausi žmonės pasaulyje kitų religijų atžvilgiu…“, „turkai, nepaisydami didžiulės pasiektos pergalės, užkariautuose regionuose paprastai suteikdavo žmonėms teisę administruoti savo gyvenimą pagal jų pačių taisykles ir tradicijas“, „turkų armija niekada nesikišdavo į religinius ir kultūrinius užkariautų teritorijų reikalus, tai – nepaneigiamas istorinis faktas“…

Kai į krūvą sudedi visus azerbaidžaniečiams ir turkams palankius Amerikos bei Vakarų Europos mokslininkų, istorikų, keliautojų argumentus, štai tada ir ima ryškėti tikroji lietuviškosios draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės „vertė“. Ar tik neatsitiko taip, jog pradėjome painioti, kur auka, o kur – užpuolikas?

Autorius yra portalo slaptai.lt redaktorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *