Z. Vaišvila. Romualdas Ozolas – Sąjūdžio ir sąžiningumo simbolis (5)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Prieš tris dienas rašiau keletą minčių dėl a.a. Algirdo Patacko ir išsitariau, kad bijau, jog šia netektimi šie metai nesibaigs… Metai įsibėgėja – šiandien iškeliavo signataras Romualdas Ozolas.

R. Romualdas, visų pirma, buvo ir liks vienas pagrindinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio simbolių. Jis ėjo į šį žingsnį visą savo sąmoningą gyvenimą. Kruopščiai ir tikėdamas tuo, ką daro, suprasdamas visa tai ir sugebėdamas įvertinti, paaiškinti ir kitiems. Retos savybės, kurios drauge su jo erudicija buvo tokios būtinos Sąjūdžiui, Lietuvos žmonėms, patikėjusiems Sąjūdžio idėja, iniciatyvine grupe ir tapusiems viena visuma. Visuma, kuri išlaisvinto Lietuvos žmogų, pilietį jame ir atvedė iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

R. Ozolas – vienas pagrindinių Sąjūdžio vadovų, vienas atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės Ministrės Pirmininkės K. D. Prunskienės pavaduotojų ir vyresniosios kartos Atgimimo žmonių, beatodairiškai atidavusių visą save ir šeimą šiam sekinančiam ir pasiaukojančiam triūsui. Jis buvo vienas pagrindinių ne tik Sąjūdžio ideologų ir politikų, kokiais tuo metu niekas Sąjūdžio žmonių nevadino, bet ir juodadarbių. Neįprasta šiuo žodžiu vadinti mūsų vyresniuosius, tačiau Romualdas tai darė, ir tai atsiminti labai svarbu. Jis nesibodėjo jokio juodo, alinančio darbo, visada rasdavo laiko padaryti tai, kas tuo metu buvo svarbiausia – pagrįsti ir paaiškinti Sąjūdžio sprendimą, pasiūlyti ir apginti jį. Mums, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariams, išliks nuolatinis sąžinės priekaištas, kad nesugebėjome įvykdyti mūsų sprendimą, remiantis kuriuo Romualdas Ozolas nuo 1989 metų gegužės mėnesio turėjo būti Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku antrajam pusmečiui po Vytauto Landsbergio. Vis nebuvo kada?..

R. Ozolo kruopštumas viską dokumentuojant, įžvelgiant ir 1988 metų birželio 3-iąją Lietuvos Mokslų akademijoje vykusio renginio, kurio metu buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, svarbą ir padarant renginio garso įrašą, jo gausūs Atgimimo įvykių aprašymai ir dokumentavimai liks neįkainojami. Tai, ką nuosekliai ir tvarkingai sukaupė, Romualdas teikė ne tik spaustuvėms ir redakcijoms, bet ir paruošė bei atidavė muziejui, valstybės archyvui. Jis buvo ne tik vienas „Kultūros barų“ žurnalo steigėjų, dėstė Vilniaus universitete, dirbo „Minties“ leidykloje, todėl suvokė rašytinio žodžio svarbą. Sąjūdžio „Atgimimo“ savaitraštis – taip pat Romualdo Ozolo idėja ir kūdikis, kurio svarbą pervertinti sunku. Indrei Makaraitytei, vadovaujančiai šiam istoriniam savaitraščiui, nuoširdžiai linkiu atsakomybės neužmiršti šio leidinio prasmės ir garbės. Paskutinysis Romualdo Ozolo kūdikis „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ taip pat orientuotas į istorinę, dokumentinę Atgimimo įvykių analizę, faktų ir dokumentų pateikimą, o ne subjektyvius vertinimus ar istorinės tiesos iškraipymą.

Ne tik tai daug kam, Atgimimo istoriją naudojantiems savanaudiškiems tikslams, nepatiko. Dar labiau šiems nepatiko Romualdo nuomonė. Gal ne visi tuomet jį supratome, tačiau paskutinįjį dešimtmetį Romualdas atsiskleidė kaip vienas toliaregiškiausių savo įžvalgomis dėl Lietuvos ateities, Europos Sąjungos prasmės ir tikrųjų tikslų. Jis kaip niekada aiškiai ir suprantamai tai formulavo, demonstravo pavydėtiną erudicijos, sąžinės, politinių įžvalgų ir toliaregiškumo tvirtą nenuginčijamą lydinį. Šį lydinį, tokį neįprastą girdėti iš vieno pagrindinių Sąjūdžio vadovų, paneigti dalykiškai niekas ir nebandė. R. Ozolą ir jo bendraminčius siekta užgožti tik finansais valdomos žiniasklaidos jėga, bandant net jį marginalizuoti. Žema ir niekinga, tačiau tai tik patvirtina Romualdo minčių ir žodžių svarbą ir šiandien, Lietuvai stovint neapsisprendimo kryžkelėje.

Būtina sutikti su šiandieniniu V. Landsbergio vertinimu, kad R. Ozolas buvo ryški asmenybė, tačiau negalima sutikti su nuomone, kad R. Ozolas buvo prieštaringa asmenybė. Tai šališkas vertinimas, susišaukiantis su populistiniais ir išskirtinai konjunktūriniais šiandieniniais tarybinio laikmečio vertinimais. Tai –Sčjūdis kelias į istorinę užmarštį ir savo šaknų nukirtimas. Romualdą Ozolą, kaip Sąjūdžio kandidatą, ne tik 1990 m. vasario 24 d. išrinko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, skelbusios Kovo 11-osios Aktą, bet dar 1989 m. sausio 15 d. šiauliečiai jį išrinko vienu iš trijų Sąjūdžio atstovų XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1989 m. kovo 19 d. R. Ozolas išrinktas TSRS liaudies deputatu. Ši veikla – visas istorijos puslapis.

Romualdas buvo išskirtinai nuoseklus ir tuo požiūriu nesiblaškantis Lietuvos Nepriklausomybės siekėjas ir gynėjas, perspėjęs Tautą ir apie tai, kur Lietuvos valstybę veda Europos Sąjungos idėja. R. Ozolo nuomone, jam buvo nejauku girdėti bekalbančius apie Lietuvos Nepriklausomybę Europos Sąjungoje. Ši drąsi mintis ne vieną mūsų gąsdino savo nuogumu. Reikėjo laiko, kad tai suvoktume ne vienetai, o kaskart vis daugiau. Vadinti tai R. Ozolo prieštaringumu – nesąžininga. Kaip ir nesąžininga šiandienines globalizmo tendencijas teisinti, naujajai kartai aiškinant, kad visas mūsų blogis – tai abstraktus ‚sovietinis“ mūsų palikimas.

Tokiu atveju reikia nurašyti ir pokario partizanų, rezistentų pasipriešinimą, Sąjūdžio veiklą ir visus mūsų žmones, sugebėjusius drauge atsistoti į Baltijos kelią, įveikti visus taikius žingsnius nuo Sąjūdžio gimimo iki Kovo 11-osios Akto ir šios Pergalės apgynimo Sausio 13-ąją, taikaus dainuojančios Lietuvos revoliucijos kelio esmės nurašymą, iškeitimą į kasdiene tampančia ir jokio intelekto nereikalaujančia pigia vasališka karo propaganda. Romualdas Ozolas nuosekliai švietė mus ir drąsino, suteikdavo viltį ir parodydavo kelią. Dar 1991 m. kitas Sąjūdžio Seimo Tarybos narys poetas a.a. Marceljus Martinaitis pranašiškai pastebėjo, jog tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“

R. Ozolas šiems demagogams tai paaiškino labai paprastai: „Niekada nesakiau, kad aš neapsimetinėjau, nemelavau, negyvenau dvigubo gyvenimo. Dėl to kartais juokiausi, kartais kentėjau. Kada melavimas tampa įpročiu, o visa ta ydų puokštė – nuolankumu, susitaikėliškumu, yra atskiras klausimas, bet į jį atsakyti irgi galima – tam žmogus turi apsispręsti savo valia numarinti sąžinę. Turi paskelbti nuosprendį sau: susitaikau ir prisitaikau. Tada jis ir tampa kolaborantu… Tarnavimas prasidėdavo tada, kai susitaikiusysis iniciatyviai atsiduodavo sistemai, jos pagrindu ir jos rėmuose siekdamas savo karjeros. Apie sistemos tarnų, turinčių prisiimti tam tikrą sistemos jam nustatytą atsakomybę, galimybes nukrypti nuo reikalavimų arba juos sąmoningai ignoruoti – pernelyg specifinis klausimas, tačiau apie tai ir teoriškai, ir praktiškai kalbėti ir galima, ir būtina.“  

Todėl daug kam, visų pirma, R. Ozolo pigiems oponentams reikėtų pažiūrėti į save veidrodyje ir pabandyti savyje rasti sąžinės likučius. O šiandien juos kviesčiau atsiprašyti Romualdo Ozolo dėl to, kad vedini savo karjeros konjunktūros, sugebėjote nuogą ir liberalią demagogą nukreipti šio Sąjūdžio Žmogaus niekinimui.

Žmogus ir lieka Žmogumi. Tačiau ne kiekvienam tai Dievas suteikė. Romualdas Ozolas jums pateikė savo klausimą, į kurį dalykinio jūsų, ponai oponentai, atsakymo nematome ir negirdime: „Šiandien Lietuvos intelektualams kylančių problemų sprendimo kontekstas toks – Lietuva yra naujoje sąjungoje, atsisakiusi didžiosios dalies suvereniteto, visiškai nugyventa, baigianti išsivaikščioti ir stovinti prieš apsisprendimą pribaigti lietuvių populiaciją fiziškai. Šita „vieninga Europa“ ne vienam nėra nei vieninga, nei netgi Europa, o tik žmonių nuskurdinimo, pelnų koncentravimo mažumos rankose ir sienų perdalijimo projektas. Argi ne su tuo mes vėl esame raginami susitaikyti ir prisitaikyti? Ar dėl to ir turėtume džiaugtis?“

Paskaitykite dar kartą Romualdo žodžius apie „sovietmetį“ ir mūsų Žemę: “…man tekusi tikrovė yra ir bus vienintelė duotybė. Tai, šita tikrovė, nebuvo narvas, kalėjimas. Nebuvo todėl, kad – tegul ir užklota kolchozais ir sovchozais, nusavinta, bet po visais tais režimo prievartos įrankiais tai buvo žemė, kuri gyveno savo gyvenimą ir bent jau laisvės sugestiją teikė visiems. Mano žemė… Žemės apologetika pagimdė Lietuvos fotografiją. Visi didieji ano meto tvariniai persmelkti meilės savo žemei jausmo…Tačiau meilės žemei nebuvo įmanoma uždrausti. Meilė nepaklusni jokiai prievartai. Iš meilės savo žemei kilo Sąjūdžio meilė Lietuvai. Savo žemę Lietuvą su visa jos nelaiminga, dramatiška, bet vienintele tikra tikrove mylėjusi karta atkūrė Nepriklausomą valstybę.“

Todėl Romualdas nebijojo atskleisti „sovietmečio“ esmę ir turinį, nuo jūsų demagogijos ir gynė a.a. poetą ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį Justiną Marcinkevičių: “Justinas Marcinkevičius yra tipiškas šio jausmo, šios tikrovės, šios būties poetas. Savo kartos – okupaciją atlaikiusios ir valstybę atkūrusios lietuvių kartos poetas, ne apie ją, o už ją kalbėjęs poetas, – tikras to meto lietuvių tautos dvasios reiškėjas. Niekas už jį tapačiau neįkūnija šios kartos ir žemumų, ir aukštumų, visos jos istorinės ir mažybės, ir didybės.

Tai nepanaikina galimybės norintiems tą epochą ir jos žmones analizuoti ir vertinti įvairiausiais požiūriais. Nors kai kuriais klausimais kai kurie iš jų galėtų nepraleisti progos patylėti: jeigu ana, okupaciją atlaikiusioji, karta Lietuvos valstybę atkūrė, tai jos vaikai, anuomečiai komjaunuoliai, šiandieniniai valstybės šulai su visais savo rėmėjais, deja, prakūrė – išparceliavo, nugyveno ir išsilakstė kas kur, kur geriau.

Ką jie sukūrė – apie tai galima būtų kalbėtis iki devinto prakaito. Tačiau apie Justiną Marcinkevičių kalbėti taip, kaip kalbama interviu („Justinas Marcinkevičius yra ne tik tipiškas prisitaikėlis kultūrininkas, bet ir tipiškas homo sovieticus, tikras sovietinis poetas, kuriam šalia patarnavimų partijai ir vyriausybei (nepamirštant „organų“) buvo leidžiama daug daugiau ir jis galėjo laisvalaikiu puoselėti tautinius nacionalinius jausmus ir žadinti juos žmonėse“) – yra juodas ir niekšingas intelekto žmogaus vardo nevertas šmeižtas.“

Šį Romualdo Ozolo paminėjimą noriu baigti šventais jo žodžiais, dėl kurių prasmės ir savo sąžinės šiandienos įvykių akivaizdoje mums visiems būtina susimąstyti, kaip tai daro ir 2007 m. „Oskaro“ laureato JAV režisieriaus Roberto Redfordo filmo „Ramūs tarp vilkų“ herojai, sprendžiantys dilemą, ar pasipriešinti akivaizdžiai piktybiškiems Tautos išlikimo požiūriu valdžios sprendimams, jei manai, kad tavo vieno nuomonė ar veiksmas nieko nepakeis – valdžia visada suras tą, kuris už tave atliks niekšingą jos užduotį.

Romualdas Ozolas atsakė į tai labai paprastai ir aiškiai: „Net ir labai norint, sunku po tokių žodžių mąstyti ką nors rimta: bloga valia mąstymui yra blogiau nei radioaktyvi spinduliuotė kūnui. O jeigu stebuklo vis dėlto reikia, ir juo šiuo atveju tegali būti tik Sąjūdis, tai gal po šiuo šmeižtu pradedamas koks nors beatifikacijos procesas? Jeigu taip, tai aš dar kartą buvau kvailys, aiškindamasis ir bandydamas aiškinti, kad šiame pasaulyje vis dėlto esama kažko tikra.“

Prisiminkime šiuos Romualdo žodžius kaip Jo atminimą ir priesaiką mums, manantiems, kad Lietuva ir mūsų tauta turi išlikti, gerbiantiems vienas kitą, Lietuvą ir jos ateitį, istoriją ir Sąjūdį, Romualdą Ozolą – Sąjūdžio ir sąžiningumo simbolį, auką.