Sustabdyta akimirka
Pastarosiomis dienomis Lietuvą sudrebino „Eksperimentas su lietuviais ir juodaodžiu“. Internete išplitusiame vaizdo klipe atvaizduojama situacija, kuomet darbo pokalbio belaukiantis juodaodis paprašo šalia sėdinčių lietuvių padėti jam išversti Feisbuko paskyroje skirtas lietuviškas žinutes. Paslaugos paprašyti lietuviai sutrinka, pradeda svečio iš užsienio atsiprašinėti ir ne visi išdrįsta versti piktus, rasistinius žodžius, skirtus ką tik į Lietuvą atvykusiam juodaodžiui.
Vaizdo klipo kūrėjai, Lietuvos žmogaus teisių centras (LŽTC), atskleidė, kokia buvo šio vaizdo klipo paskirtis: „Pagrindinė reklamos mintis yra raginti mus visus nebūti abejingiems patyčioms ir neapykantos kurstymui, nuo kurių kasdien kenčia daugybė žmonių, tik mes to nematome, nepastebime.“ Vis dėlto, man, kaip Lietuvos piliečiui šį „anti-rasistinė“ reklama paliko nevienareikšmį įspūdį.
Pirmiausiai, kiek žmonių Lietuvoje iš tiesų kenčia nuo vienokios ar kitokios diskriminacijos? Rasizmo? Atmintyje iškyla tik pavieniai atvejai. O ir LŽTC pateikta statistika tai atspindinčią: „Oficialiai užregistruojamų neapykantos kurstymo atvejų yra pakankamai nedaug ir statistika atrodo mažėjanti. 2013 m. iš viso užfiksuoti 152 atvejai, 2014 – 102.“
Dar labiau kelia abejonių tai, kad rasizmo atvejai apskritai yra retas reiškinys Lietuvos visuomenėje: „Dažniausiai tyčiojamasi dėl žmonių rasės, tautybės, religijos – 84 atvejai (2013) ir 31 (2014) ir seksualinės orientacijos – 53 atvejai (2013), ir 57 (2014 m.).“ Rasizmo apraiškų, Lietuos Žmogaus teisių centro direktorės, apskritai, net nepaminėjo. LŽTC vadovė, siekdama pateisinti sukurto vaizdo klipo pagrįstumą teigė, kad : “mūsų žiniomis, daugybė žmonių niekur nesikreipia ir didžioji dauguma atvejų apima neapykantos kurstymą internete.“
Būtų įdomu sužinoti, kokios yra LŽTC „žinios“. Ar tai nėra tik stereotipai, asmeninė nuomonė, o galbūt didesnio finansavimo siekimo būdas? Pvz. mano žiniomis, Lietuvoje diskriminacija beveik neegzistuoja. Ir statistika tą įrodo, o kas gali įrodyti LŽTC „turimas žinias“?
Vaizdo klipe vaizduojamas eksperimentas neatspindi tikros padėties Lietuvoje. Nepaisant to, jog lietuviai stengęsi padėti išversti, juodaodžiui skirtus žeminančius žodžius, nebuvo aktoriai (juodaodis – buvo aktorius), tačiau pati situacija yra visiškai dirbtinė. Ar neatrodo absurdiška, jog ką tik į Lietuvą atvykusiam užsieniečiui iš nežinia kur atsiradę „piktieji Lietuvos rasistai“, nei iš šio nei iš to, į atvykėlio Feisbuko paskyrą pradėjo rašinėti žeminančias žinutes? Iš kur galima žinoti, kad Feisbuke esantis juodaodis, apskirtai, atvyko į Lietuvą? Kaip galima sužinoti jo vardą, pavardę, jeigu nesi jo susitikęs, susipažinęs su juo? Jeigu rasistiniai išpuoliai yra toks dažnas reiškinys Lietuvoje, kodėl nebuvo galima užfiksuoti tikros padėties, kaip lietuviai tyčiojasi iš juodaodžio, jog jis juodas?
Minčių kyla įvairių, tačiau pagrindinė jų – vaizdo klipas „Eksperimentas“ nesiekia pavaizduoti tikros Lietuvos gyvenimo aplinkos. Šio vaizdo klipo kūrėjai siekia eskaluoti menamas problemas. Tą patvirtinta tiek pačio eksperimento situacijos dirbtinumas, tiek LŽTC pateikta statistika. Koks viso to tikslas?
Akivaizdu, kad Lietuvos Žmogaus Teisių Centras turi pateisinti savo egzistavimą. Juk tokio centro apskritai nereikėtų, jeigu Lietuvoje nebūtų diskriminacijos. Kuomet rasizmas institucijai generuoja įvairią finansinę paramą, tiek iš Lietuvos valdžios (mokesčių mokėtojų), tiek iš ES fondų, šios diskriminacinės formos visuomenėje nebuvimas, skatina atsakingą instituciją dirbtinai konstruoti rasizmo grėsmes. Tik tokiu būdu, įstaiga gali apsaugoti turimus etatus.
Taigi, apmaudu yra kuomet Lietuvos įstaigos, atsakingos už žmonių teisių gynimą geresnį žmonių gyvenimą, užsiima menamų visuomenės problemų eskalacija. Taip yra švaistomos ne tik finansinės lėšos, tačiau šešėlyje paliekamos ir svarbios visuomenės problemos.
Parašykite komentarą