J. Putinas. Kaip boba diedą durnu padarė (I) (2)

komynistka-sociopatas.com-nuotr

sociapatas.com nuotr.

Kadaise, labai seniai, kai buvau entuziastingas žingeidus mokinys, mūsų kaimas buvo pradėjęs šnekėti, kad viena nebejauna, turėjusi ne vieną vyrą moteriškė dar kartą ištekėjusi už gerokai padėvėto bernelio per pirmuosius bendro gyvenimo metus savo sutuoktinį pavertė kvaileliu. Tokios kalbos labai stebino ir kurstė smalsumą. Pagal tuometinį pionierišką gyvenimo supratimą maniau, kad be durnaropių, musmirių, nuodingų uogų ar stiprių tablečių neapsieita. Močiutės paklausus, kuo buvo pagardinta diedo sriuba, ši labai nustebino paporinusi, kad bjauri boba savo diedo nenuodijo, o tiktai nuo ryto iki vakaro kartojo, kad esąs kvailys, žioplys niekam tikęs, kad jam nesiseka ir niekada nesiseks. Bambėjo tą patį per tą patį ištisai, kol žmogelis pavirto durnu.

Tais laikais, kai buvo propaguojamas ateizmas ir virė žūtbūtinė kova su senovės atgyvenom, šia istorija nepatikėjau nė tūkstantąja procento dalimi. Galvojau, kad tai senolių prietarai. Bet per pastaruosius keletą metų nuomonė kardinaliai pasikeitė.

Šiandien jau nedvejodamas galiu patvirtint, kad žmogus daug kartų išgirdęs tą pačią frazę, galop ja patikės. Sistemingai kalant į galvą tą patį per tą patį, netgi nerealiausią absurdą galima įteigt kaip tiesą. Nors faktai rodys visai kita, tūlas pilietis tikės tuo, kas jam pastoviai brukama. Ir taip apmulkint galima ne vieną ar du diedu, bet didžiąją dalį tautos.

Ar visi lietuviai vagys?

Sklando gausybė gandų apie neeilinę pabaisą, europinio garso vagį, tinginį, užsienyje elgetaujantį, iš pašalpų gyvenantį, be saiko geriantį, žmoną ir vaikus mušantį, šiaip netikėlį galvažudį lietuvį. Ir apie paskutinę pasaulio šalį, kurioje taip blogai, kad blogiau nebūna – Lietuvą.

Labiausiai stebina, kad tokias kalbas skleidžia, rodos, visai protingi žmonės. Neblogas draugas ir šiaip smagus vyriškis, kuriam gyvenime nieko netrūksta, reikia ar nereikia stengiasi įterpt, kad visi lietuviai vagys. Bet jis nepamąsto, kad sąvoka „visi lietuviai“ liečia jį patį ir tuos, su kuriais kalba.

Sporto salėje paklaustas, kaip nerakintoje rūbinėje, kur susieina vien „vagys“ lietuviai, palieka virš tūkstančio litų kainuojantį mobilųjį telefoną, atsako, jog čia renkasi ne tokie, šitie svetimo nelies. Darbovietėje taip pat neblogi vyrai, po kišenes nelandžioja, mašinos raktelių nenušvilpia. Pasidomėjus, kur gi tie vagys, atsako – kitur, užsienyje. O iš kur tokios žinios? Atšauna, kad visi taip kalba. Ir kaip nekalbės. Kas diena televizija rodo, net publicistines laidas apie tai kuria, o internete pilna straipsnių apie apsivogusius tautiečius.

Nesikliauju propaganda, todėl turiu visai priešingą nuomonę. Mano aplinkoje nei Lietuvoje, nei užsienyje vagių nėra, bet yra daug puikių žmonių. Namuose likę geri draugai, o užsienyje turiu nuostabius bendradarbius, kurie kaip ir visi tautiečiai pasižymi pareigingumu ir darbštumu. Prieš keletą metų pakliuvęs į dabartinę darbovietę buvau labai nustebintas, nes iš visų rytų europiečių lietuviams mokama daugiausia ir tik mes pakviečiami į Kalėdinius vakarėlius. Visiems įdomu kodėl? Tikrai ne už vagystes ir tinginiavimą.

Neneigiu, kad ir tarp mūsų žemiečių pasitaiko nusikaltėlių. Bet tikrai ne daugiau kaip kitose tautose. Vakaruose „pagarsėję“ žymiai gausesnių šalių piliečiai. Nenorėdamas nieko įžeist, neminėsiu, kas tokie, bet pakliuvus į lietuvišką informacinę aplinką, galima greit susidaryt visai priešingą nuomonę.

Visa žiniasklaida skalambija, kad įkalinimo įstaigose per lietuvius nebėra vietos kitiems. Internetiniai portalai sugeba kasdien sukurpt po kelis neigiamus straipsnius su skambiais pavadinimais, kuriuose dominuoja žodis „lietuviai“ Televizija rodo publicistines laidas su sveiku protu susipykusiais pavadinimais kaip andai : „Ar visi lietuviai vagys?“, „Ar užsienyje sutikus lietuvį reikia iš karto skambint į policiją?“ ir t.t. ir t.t. Galiu garantuot, kad sužinojus, kiek konkrečiai tautiečių sėdi, nesvarbu ar vienetais ar procentaliai, labai daug kas nusiviltų, o mus juodinantys agitatoriai turėtų užsičiaupt, nes skaičiai tikrai niekingi.

Bet propagandistams tai neįdomu. Užtikę sėkmės gyvenime neradusį smulkų vagiuką su lietuvišku pasu visais varpais skalambija – žiūrėkit kokie visi lietuviai. O žiūrimiausiu laiku „tautinės“ televizijos rodo vien neigiamo turinio laidas apie patį dugną: vagis, girtuoklius, dėl niekų besivaidijančius gimines ir kaimynus. Rezultatas žiaurus – gausi minia jau padaryta durnais ir tiki, kad esame išskirtini blogiečiai.

Ar visos lietuvės paleistuvės?

Nusikaltėlius kalėjime galima suskaičiuot, bet prostitučių tai niekas nesuganys. Apie jas galima meluot, kiek nori. Paskaičius internetinius straipsnius, gali susidaryt nuomonę, kad kiekviena lietuvė tik išėjusi iš aerouosto iš karto užsimano tapt apmokama paleistuve. Sklando gandai, kad Antverpene lietuvių prostitučių rojus, ten jų tūkstančiai.

Kartą jauni bendradarbiai nusprendė naktines peteliškes aplankyt. Jeigu jau padūkti, tai su tautietėmis. Tik svajonės neišsipildė. Nusibeldė į Antverpeną, pusę nakties prasibastė raudonų žibintų gatvėj, praslankiojo palei vitrinas, klausinėjo, ieškojo, bet nerado. Girdėjo kažkas, kad anksčiau keletas buvo, lyg tai viena dar tebedirba. Gal ne jos pamaina išpuolė, ar panašiai. Aišku tie tūkstančiai yra, bet kitur, gal Amerikoj, o gal dar toliau, taip portalai rašo, meninius filmus apie tai kuria, taip žmonės šneka. Bet realybėje niekas nematė. Teigti, kad tokių nėra, būtų absurdiška. Pasistengęs rastum. O prieš mūsų savigarbą kovojantiems propagandistams, kad visas lietuves galėtų išvadinti paleistuvėmis užtenka ir vienos paklydusios mergelės.

Propaganda ir jos aukos

Kai gyvenome už geležinės uždangos, ieškot ilgesnio rublio daug kas važiuodavo į Rusiją. Tik niekas tuomet mūsų emigrantais nevadino, niekas neskaičiavo ir politikos nedarė. Uždarbiavimas ten, kur daugiau mokama, lietuviams būdingas bruožas. Beplušant tarybinėse platybėse labai pasiilgdavau savos kalbos, bet problemų neiškildavo. Lietuvį kaip ir žvirblį, sutiksi visur. Skurdžioje melo karalystėje, lyginant su komunistine propaganda persmelktais vietiniais gyventojais, mes buvome išskirtiniai. Kiekvienas ryškaus charakterio, drąsiai ginantis savo nuomonę, nebijantis išsakyt to, apie ką kiti ir šnibždėtis bijojo. Kiekvienas sutiktas tautietis buvo įdomus kaip nauja knyga, pripažįstantis tik savo gyvenimo filosofiją, užsispyręs individualistas, netikintis nė vienu nukaršusios tarybinės valdžios žodžiu.

Tada maniau, kad mūsų tauta atspari propagandai. Klydau. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir ištobulėjo melo skleidimo technologijos, pasikeitė ir žmonės. Labai apmaudu, kuo toliau, tuo dažniau išgirstu ne asmeninę nuomonę, o aklą kartojimą to, ką rašo informaciniai portalai ir rodo televizija. Lietuviai pamažu praranda charakterį ir tampa pilkais, beveidžiais, pagal propagandistų balalaiką strypčiojančiais manekenais. Netgi gerbiami pensininkai, kurie turėtų remtis gyvenimo patirtimi, kaip užburti kartoja svetimas frazes.

Kartą iki Utenos teko pavežėt solidaus amžiaus senolį, kuris visą kelią bambėjo apie nusiritusią Lietuvą, apie šiukšlių konteineriuose maisto ieškančias minias, vis pabrėždamas, kad prie ruso tikrai to nebuvo. Bet Aukštakalnio gatvėje pravažiuojant šiukšlių konteinerius paklausiau, kur tos medicinos seselės, neuždirbančios maistui, kur tie vargšai alkani pedagogai, šiukšlyne ieškantys duonos kąsnio, kur badaujantys pensininkai? Senolis tik nusišaipė, atseit, čia viską surijo, nuėjo kitur šiukšlėse knistis.

Nors akys matė ne tai, ką kalba, jis savo nuomonės nepakeitė, aklai kartojo, kas įkalta į galvą. Nenoriu įrodyt, kad besiknisančių šiukšlėse nėra, jų buvo prie visų santvarkų ir yra net labiausiai klestinčiose visuomenėse. Tarybinias laikais į kolektyvinį sodą „Stumbro“ bendrijoje tekdavo eiti pro nuolat degantį miesto sąvartyną, kuriame visada knisdavosi keletas ar keliolika žmonių, tik niekas to prisimint nenori. O šiais laikais automobiliu kertant klestinčią Vokietiją vis išpuola pamatyt šiukšlių dėžėse kažko beieškančių gan padoriai apsirengusių piliečių, bet niekas neklykia apie nusiritusią ekonomiką, niekas dėl keleto biedniokų Vokietijos nevadina skurdžia šalimi.

Senoliui burbant raudonųjų agitatorių poterius apie sunaikintus kolūkius ir sugriautus fabrikus, kaip tik pralėkėm pro nepriklausomybės laikais atsiradusias „Vitrolma“ ir „Umaras“ gamyklas. Paprašius parodyt, kur tie sugriauti fabrikai, atšovė, kad kitur, ne Utenoje. Pravažiuojant katilinę išgirdau dar vieną paniekinamą poziciją: „rūsai duoda dūjų, a anys, durneliai, katilus apylkąm kūrena“. Nesunku įspėt kieno pastangomis suformuota tokia nuomonė.

Miesto centre išgirdau dar vieną daug kartų girdėtą dainelę: “išnykys miestas, tūščias gatves, nebėr žmanių, visi Anglijaj“ Neskaičiavau, kiek žmonių gatvėse buvo anksčiau ir dabar, bet manau, kad mažai kas pėsčias bevaikšto, nes tiek daug automobilių, kiek yra dabar, niekada nebuvo.

Mano minėto senolio anūkė ne per seniausiai sumainė aukso žiedus. Jaunai šeimai prireikė atskiro gyvenamo ploto. Pasirodo, norint Utenoje išsinuomoti butą reikia būti apsukriam, turėti ryšių ir pažinčių. Ir lakstė diedukas per pažįstamus, klausinėjo, varstė vietinių laikraščių redakcijų duris, kad pirmas galėtų perskaityt nuomos skelbimus, kol vargais negalais, su giminių pagalba, surado. Bet jis įdėtų pastangų nepastebi, nesiremia sava patirtimi, tik kaip užvestas kartoja komunistų maldelelę apie emigrantų paliktus butus išdaužytais langais. Labai keista, kai žmogus, neturintis interneto, nepasitikintis televizija, vis viena kalba tą patį, ką ir dauguma.

Kokiu būdu senolį paveikė priešiška propaganda? Kodėl jis taip šneka? Todėl, kad darbuojasi armija šnibždūnų, kurie liaudies kvailinimo fronte užima labai svarbią vietą. Jų sutiksi didesniame darbo kolektyve, visuomeninėje organizacijoje, saviveiklos būrelyje ir visur, kur tik būriuojasi daugiau žmonių. Durdamas pirštu į bet kurį garsiai šaukiantį apie blogus lietuvius, skurdžią Lietuvą, bei pavadindamas jį apmokamu gandų skleidėju, gali suklyst, nes dabar labai daug kas apkvailinti. Tokiems nei matyt, nei galvot nereikia, jie kaip užburti aklai kartoja, kas įteigta. Kaip smegenų plovimo profesionalai per trumpą laiką paveikia nuomonę, turiu labai konkretų pavyzdį.

Kaimynė pensininkė, buvusi istorijos mokytoja, Lietuvos patriotė, atgimimo laikų aktyvistė, šviesi moteris, suteikusi begalę žinių apie šlovingą mūsų senovę, prieš keletą metų man išvažiuojant į Rusiją prašė sužinoti kuo daugiau, pasidomėti, kaip ten paprasti žmonės gyvena, ką kalba, kokie rūpesčiai, kokia buitis. Man išvykus, pati su kažkokia pensininkų organizacija porai dienų išvažiavo į pajūrį. O kai po kurio laiko susitikom, tai ne aš jai, o ji man, nepamiršdama sumenkint Lietuvą, pasakojo apie Rusiją. Ir tokius kliedesius, kad neišneša galva. Bandžiau įsiterpt, papasakot, ką mačiau savo akimis, parodyt nuotraukas, bet lygiai kaip ir anksčiau aprašytas senolis, ji nieko negirdėjo, tik pamišusiomis akimis iki isterijos įrodinėjo įteigtą melą.

Apie tenykštę tvarką ir gerovę turėjau daugybę ginčų su aibe Rusijos nemačiusių žmonių. Bet nieko neįrodžiau. Kažkas labai gerai moka paveikti svetimą sąmonę. Todėl daugiau nieko nebeįrodinėju, tik paprašau patiems nuvažiuot ir įsitikint, kad nusišneka. Kaip nieko nebeįrodinėju šlovinantiems sovietmetį. Šiems pasiūlau atsiverst savo nuotraukų albumus, pažiūrėt ir palygint kaip tada atrodė miestai, kaimai, gatvės, mūsų buitis ir kaip atrodo dabar.

Pasaka apie gerą carą

Dar viena tema, dėl kurios lietuviai daromi durnais, tai rusų caras. Jo reklamavimas viršijo visas ribas. Per visą sovietmetį nemačiau tiek Brežnevo portretų, kiek per pastaruosius metus Putino. Jis medžiotojas ir žvejys, imtynininkas, jis valdo povandeninius laivus, sėdi naikintuvo kabinoje, glosto vaikams galveles ir dovanoja dovanas, jis paleidžia naujus fabrikus ir bara nusižengusius. Jis kiečiausias vyrukas pasaulyje–pusplikis, įtempęs raumenis stovi su kulkosvaidžiu rankose t.t. ir t.t. iki begalybės. Apie jį kasdien dešimtys straipsnių ir po kelis reportažus televizijos žiniose. Nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje būtų tiek svetimo vado reklamos. Tūkstančiai kartoja Putino vardą tikėdami, kad jis gali išspręst visas mūsų valstybės ir kiekvieno asmenines problemas. Pasekmės liūdnos – pamažu įsigali asmenybės kultas.

Vienam piliečiui, lietuviui, pasakius, kad Rusijoje korupcija daug kartų viršija mūsiškę, kad ten vagiama šimteriopai didesnės sumos, kad ten kelių policininkas, (kaip ir tarybiniais laikais pas mus) yra įteisintas plėšikas, dėl įžeistos Rusijos garbės buvo pasiryžęs muštis. Tuokart nenukentėjau, bet asmenybės kultas jau atnešė konkrečių aukų. Dėl nepalankiai paminėto Putino vardo buvo nužudytas kompozitorius Tomas Dobrovolskis. Tai padarę jaunuoliai atėmė garbiam žmogui gyvybę ir susigadino sau gyvenimus. Todėl ne tik kompozitorių, bet ir juos galima vadinti Putino kulto aukomis.

Nemanau, kad vaikinai priklausė kokiai nors svetimam vadui besimeldžiančiai sektai, kuri rengia pogromus propagandai nepasiduodantiems lietuviams. Menkiau išprususiems, darbštumu nepasižymintiems, savo problemų nesprendžiantiems piliečiams reikia stabų ir jie linkę tikėt masinių informavimo priemonių sekama pasaka apie gerą carą. Bet pasaulio istorijoje tokio dar nebuvo. Jeigu pats sau nekursi gerovės, neplanuosi ateities, jokioje šalyje joks caras, joks prezidentas, jokia partija, jokie rinkimai laimingu nepadarys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *