Ant darbo stalo atverčiu šios dienos kalendoriaus lapelį. Kovo 11 – oji, sekmadienis. Taip! Sekmadienis, aš darbe, ir nieko nuostabaus. Mes dirbame neskaičiuodami nei dienų, nei valandų. O ypač dabar, kai toks didžiulis pakilimas. Taip laukta pavasario saulė įspindo ne tik pro langus, bet ir į mūsų laisvės ir nepriklausomybės išsiilgusias širdis.
Vakar naujai išrinktoji Aukščiausioji Taryba (AT) pradėjo savo darbą. Turėdamos nors minutėlę laiko, bėgome su kolege Meile Kirdaite į posėdžių salę, stebėjome naujuosius Tautos išrinktus deputatus. Dauguma jų gerai pažįstami – tai Sąjūdžio veikėjai. Kaip mes džiaugėmės, kad pasiekėme tokią didžiulę pergalę. Akivaizdžiai matome, kad tarybinis mūras pradeda byrėti. Nuo pamatų.
Prasidėjo antrasis AT sesijos posėdis. Įsijungiu radiją ir klausausi transliacijos iš salės. Šiandien turi įvykti daug svarbių dalykų. Bus renkamas AT Pirmininkas, o vėliau turėtų deklaruoti ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymą.
Nenutyla telefonas. M. Kirdaitė nespėja kilnoti ragelio. Vieni klausia apie politinę padėtį, kurią formuoja naujoji AT. Kiti teiraujasi apie Lietuvos kareivėlių likimą, prašo įvairiausių patarimų. Popierių šūsnyje susirandu deputatų sąrašą. Aha, Egidijus Bičkauskas ir Juozas Olekas, artimiausi mano bendražygiai. Kiek kartų tarėmės, kaip pagelbėti mūsų vaikinams, tarnaujantiems Sovietų armijoje. Šiaip ar taip, jie abu SSRS AT deputatai. Tai jiems buvo įteikti dokumentai su 350 000 parašų, reikalaujančių SSRS AT sprendimų dėl Lietuvos jaunuolių likimo. Smagu, kad ir dabartinėje AT turėsime tikrų savo pagalbininkų ir užtarėjų. Štai ir Nikolajus Medvedevas, kiek kartų jis mane mokė karinio statuto plonybių ir aiškino, kaip tai galima apeiti…
Atsidaro durys ir įeina, teisingiau įklibikščiuoja suvargęs vaikinukas. Man aišku, kad tai kareivėlis, ieškantis pas mus pagalbos. Prieš mėnesį pabėgęs iš dalinio Užkarpatėje vargais negalais, besislapstydamas, atvyko į Lietuvą ir – tiesiai pas mus. Išsekęs, skundžiasi skrandžio skausmais. Buvo Mukačevo karo ligoninėje, bet su lietuviu draugu iš ten pabėgo. Ką gi, įprastinė procedūra, po pasakojimo, išsamus raštiškas paaiškinimas. Tai akivaizdus dokumentas, bylojantis apie padėtį šiandieninėje Sovietų armijoje.
Skambinu į Kauną, tariuosi, kad jį ten paguldytų į ligoninę. Koks žmonių geranoriškumas. Nei vienas vyr. gydytojas nėra atsisakęs man padėti.
Per radiją girdėti didžiulis šurmulys. Skelbiamas balsavimas. Su Meile Kirdaite išeiname iš kabineto. Už durų, ačiū Dievui niekas nelaukia, tai skubam į foje, vadinamą „akvariumu“ stebėti svarbiausio momento – AT Pirmininko rinkimų. Kandidatų daug, bet balsavimui galų gale pateikiami tik du – Vytautas Lansbergis ir Algirdas Brazauskas. 14 val. prasideda balsavimas. Tiek prisirinkusių žurnalistų dar neteko matyti. Visur ūžia kameros, spragsi fotoaparatai. Pamatėme balsavimo procedūrą ir vėl skuodžiame į savo darbo kabinetą.
Prie kolegos Vytauto durų stovi kareivėlis. Nugirstu jo žodžius:
„Pabėgau į laisvą Lietuvą, ko man ten būti, toj tarybinėj kazarmėj…“
Neužilgo ir aš sulaukiu dar vieno dezertyro. Šįkart iš Pamaskvės. Akivaizdžiai matosi mušimo žymės. Labai suvargęs ir išsekęs. Po įprastinės apklausos rašau siuntimą į Panevėžio ligoninę. Tuo pačiu metu ruošiamos informacinės telegramos į dalinius apie komisijos globon patekusius kareivius. Taigi, po poros dienų sulauksime svečių iš tų dalinių. Meilė Kirdaitė spėlioja, o kokio rango karininkai iš ten atvažiuos šį kartą deryboms…
Per radiją nutyla muzika ir vėl jungiama posėdžių salė. Kolegė paduoda man arbatos puodelį ir mes įdėmiai klausome, ką paskelbs balsų skaičiavimo komisija. Už lango nors ir kovas, bet dar žiemiška. Kaip gera laikyti rankose garuojančią žolelių arbatą. Maloni šiluma užlieja visą kūną. Gaila, kad neturime jokios bandelės. Juk visą dieną nieko nevalgėme, o valgykla nei šeštadienį nei sekmadienį nedirba…
Jau pradžia penktos. Prie mikrofono balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas Saulius Razma skelbia naująjį AT Pirmininką. Juo išrinktas Vytautas Lansbergis. Mudvi kiek nustebę, nes pagal nuotaikas paskutiniu metu Algirdo Brazausko populiarumas buvo iškilęs kaip ant mielių. Bet tai yra tendencinga. Naujoji AT atėjo su Sąjūdžiu. Mes norime atsikratyti komunistinių reliktų. Gal ir geras ir doras Brazauskas, bet Lansbergis yra Sąjūdžio figūra.
Mūsų politikavimą nutraukia telefono skambutis. Meilė, pradžioje kalbėjusi normaliu tonu, pradeda karščiuotis ir galų gale, pasakiusi, kad mes gyvename Lietuvoje, kuri yra ir bus nepriklausoma, padeda ragelį. Tai vėl eilinė bjauri provokacija.
Koridoriuje girdėti balsai. Atsidaro durys ir įeina dvi moterys su gėlių puokšte.
„Sveikinam, mergaitės! Mūsų valdžia, kuria mes pasitikim padės mums. O jums ačiū. Mūsų sūnus perkeltas tarnauti į Lietuvą. Geriau ir negalėjo būti. Taip toli jį nudangino, net į Tiumenę. Nepajėgė vaikas ten…“
Džiaugsmo ašaros, šiltas rankos paspaudimas ir ant stalo gražios pavasarinės gėlės. Esam labai laimingos. Tokios minutės suteikia mums dar daugiau jėgų. Juk ne veltui mūsų darbas.
Jau visai sutemo, o salėje vyksta posėdis. Renkami pirmininko pavaduotojai, priiminėjami pirmieji nutarimai.
20 valanda. Užeina kolega Vytautas Jurevičius ir pasiūlo užbaigti sekmadieninę darbo dieną. Mes su M. Kirdaite turim daug nebaigtų rašyti dokumentų, todėl dar pasiliekame. Tik labai jau esame alkanos. Nors arbatos išgėrėm ne vieną ąsotį… Lyg ir galėtume eiti namo, bet liūkuriuojame, nes žinom, kad ši diena bus įrašyta į istoriją kaip ypatinga. Šiam atvejui atsinešiau diktofoną, kad tą momentą įamžinčiau.
Diena skaičiuoja paskutines valandas. Užrakiname kabinetą ir einame į posėdžių salės balkoną. Pasirodo, ne mes vienos laukiame šios minutės. Salėje garsus klegesys, visi įsitempę ir pavargę. Juk darbas vyksta nuo pat ryto. Taigi, daugiau nei 12 valandų.
Galų gale skelbiamas aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Pamažu iš gilumos prezidiumo pradeda kilti trispalvė vėliava. Mes skanduojame – „LIETUVA“ ir plojame, plojame.Vėliava kyla aukštyn, pamažu uždengdama buvusį LSSR herbą. Kaip didingai švyti tos trys šventos spalvos! O vėliava, tarytum tikrai iš gilaus 50-ies metų pogrindžio ištraukta, šiek tiek pasiglamžiusi. Jaučiu, kaip balsas nuo rėkimo prikimo. Kolegė Meilė stovi su ašaromis akyse ir šnabžda: „Nejaugi tikrai sulaukėm, nejaugi…“ Delnai nuo plojimo įkaito, net peršti. O salėje dar vis netyla ovacijos. Ir norisi, kad „ LIE- TU- VA „ skambėtų visą amžinybę!
Žvilgteliu į laikrodį. Prasidėjo nauja diena. Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Diena!
Autorė yra buvusi Respublikos jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkė
