Istorikai kviečia į diskusiją „Karas dėl partizanu – su savimi ir su priešais“ (8)

Tauro apygardos vadovybė | Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Tauro apygardos vadovybė | Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Sausio 28 d. 18 val. Vilniuje bare „Būsi trečias“ (Totorių g.) Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Alumni draugija rengia diskusiją „Karas dėl partizanu – su savimi ir su priešais“.  Diskusijoje dalyvaus istorikai Bernardas Gailius ir Norbertas Černiauskas.

Paskutinis Lietuvos partizanas su ginklu rankoje krito prieš pusę amžiaus, jo pergalė iškovota prieš ketvirtį šimtmečio, tačiau „miško brolių“ karas dar nesibaigė. Tiksliau, jis vyksta naujame – mūsų atminties bei mūsų vidaus ir tarptautinės politikos fronte. Tai, kada jis baigsis ir, svarbiausia, kaip – nežinia.

Oficialiai pokario laisvės kova yra vienas iš pagrindinių, jei ne pagrindinis mūsų valstybės istorinės atminties ir tapatybės ramstis – kaip ir didieji kunigaikščiai, valstybė nuo jūrų lig jūrų, tautos atgimimas, Pirmoji Respublika. Tik jei dauguma šių yra „gryna“ istorija, tai partizanų kova, esanti epochoje, kurioje mes žymia dalimi tebegyvename ir šiandien – vis dar itin gyvas, dabartyje ir dabartimi alsuojantis, tiesiogiai apčiuopiamas dalykas.

Tačiau tai ir yra pagrindinė visų su šia istorija susijusių problemų ir kontraversijų priežastis. Juk akivaizdu, kad reali partizanų kovos vieta visuomenės sąmonėje – toli gražu ne tokia, kokia lyg ir turėtų būti pagal oficialųjį naratyvą. Nors pastaraisiais metais, Rusijos agresijos prieš Ukrainą paskatinti vis daugiau žmonių – pirmiausia, jaunimo – partizanų kovą skelbia viena pagrindinių savo savasties atramų, tokia atmintis vis viena iš esmės lieka tam tikros subkultūros – pirmiausia, politinės – lygmenyje, „nišiniu“ dalyku. Didžiojoje visuomenės dalyje partizanų tema dažnai sutinkama arba įtempta tyla, arba kraštutinėmis emocijomis ir net agresija, arba, geriausiu atveju, formaliai pritariančiai linkčiojant galva ar gūžčiojant pečiais. Tai iš esmės priklauso nuo konkrečių žmonių ideologinių, politinių ir net pasaulėžiūrinių įsitikinimų. Taip pat, žinoma, ir politinių interesų. O didžiulei masei piliečių tai apskritai nesvarbu – kaip ir visa „politika“.

Nieko keista, kad partizanai ir jų atmintis yra ir vienu pagrindiniu priešiškų jėgų – pirmiausia, Rusijos – taikinių. Ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje, siekiama sukompromituoti ne tik juos, bet ir visą Lietuvos valstybę. O kodėl gi ne – juk, kaip rodo padėtis pačioje Lietuvoje, tai gana lengva daryti.

Taigi – kodėl taip yra? Ir ką daryti? Į šiuos klausimus ir bus ieškoma atsakymų diskusijoje.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Pikc:

    Labai reikalinga diskusija. Akivaizdu, kad pavojingiausi priešai – vidaus. Ir šitie kolaborantai turi aukštus postus, titulus ir laisvą priėjimą prie masinės informacijos priemonių. Būtų labai gerai, jei informacija apie šią diskusiją ir jos išvadas pasklistų plačiau – bet bijau, kad “oficialūs” kanalai ją blokuos…

  2. Valdas:

    Labai reikalingas Lietuvos partizanų tema susirinkimas, suėjimas. Sumanymas tinkamas, tiktai vieta – nelabai. Dalis partizanų, aišku, dėl sunkiai tveriamo gyvenimo slėptuvėse, bunkeriuose, žiaurių, kovų, ligų, represijų ir pan., pamėgo vartoti svaiginančius gėrimus. Dėl to sumenkdavo budrumas, atsipalaiduodavo, sutrikdavo orientacija, pasipildavo klaidos ir pan., ir tuo pasinaudodavo priešas; daugiau partizanų žūdavo, labiau kentėjo, liūdėjo artimieji, gedėjo lietuvių tauta.

    • Kemblys:

      Valdas:
      ,,Dalis partizanų, aišku, dėl sunkiai tveriamo gyvenimo slėptuvėse, bunkeriuose, žiaurių, kovų, ligų, represijų ir pan., pamėgo….”

      Valdai, tave gerai apibūdina žodelis AIŠKU – pagal save viską matuoji! Kariai buvo ne tokie, kaip tu. Nevark čia rašinėdamas ‘atsiliepimus’, baigėsi ‘tarybiniai’ laikai.

  3. Valdas:

    Kembliui:
    Aukščiau parašytu komentaru norėjau pasakyti, kad diskutuoti prie alaus bokalų apie žiaurų partizaninį karą – netinkama vieta (nebent Trečias brolis broliams istorikams leis gera valia susirinkti “sausoj’ salėj). Netrinkama, nes alkoholis ir ypatingai partizaninė tema nesuderinami. Nujaučiu, kad Kemblys partizaniniu romantizmu besipuikuojąs teoretinis jaunuolis, kuriam tikrai atleistina, nes prisiskaičius romantiškai aprašytų partizanų žygių partizanuose turbūt mato bekompromisinį didžiavyriškumą, bet tai tik viena medalio pusė. Tarybiniai laikai, o tikriau – sovietų okupacija- čia niekuo dėta. Gyvenau, žinau, patyriau dvasiškai žlugdančia komunistinę sistemą.
    O kadangi mano darbas jau trečias dešimtmetis susijęs su partizanų paveldu tai turiu ne tik teoriškas žinias. Teko užrašyt, nufilmuot per šimtą partizanų, jų ryšininkų, rezistentų, išvažinėjau didžiąją dalį Lietuvos partizaninių kovų ir kt. vietovių.
    Kviečiu padiskutuot rimčiau be “tarybinių epitetų”, nusiėmus spalvotus akinius, svarstyti daugybę su partizanų laisvės kova susietų dalykų, ir ne tik teoriškai, bei, manyčiau, kai ką nuveikt ir praktiškai.

    • Kemblys:

      Kaip man su tavimi ,,padiskutuot”, jei aš nemoku tų kalbų, kurių žodžius tu vartoji, rašydamas ‘lietuviškai’?

      Valdas:
      ,,komentaru, diskutuoti, bokalų, alkoholis, partizaninė tema, partizaniniu romantizmu, teoretinis(?), romantiškai, bekompromisinį, medalio, sovietų okupacija, komunistinę sistemą, teoriškas, rezistentų, padiskutuot, epitetų, praktiškai…………..”

  4. Valdas:

    Bevaisė kalba, šis komentarinis susrašinėjimas, gal nevertas ir kaušo alaus,- ne apie esmę, o kas kaip parašė, forma gožia prasmę, paskiausiai pasigirsta klausimas, o apie ką čia kalbėjomės, man primena studentiškus laikus, kai istorikai kategoriškai ir karštakraujiškai ginčydavosi, ežerai ir jūros būdavo iki kelių, ir kalbos baigdavosi pelų žarstymais, neradus grūdų, arba nenorint jų rasti. -Na kemblys nusikemblinėjo, kemblinėjo, blinėjo, ėjo, jo, o.

    • Kemblys:

      Suprantu, Valdai, dėl ko tu nori pereiti prie asmeninių įžeidinėjimų 😀 😀 bet gal grįžkime prie pirmo tavo ‘atsiliepimo’ (2015 01 28 06:44 | IP adresas: 78.60.30.22).
      Norėjai, vardan ‘teisybės’, sumenkinti Pasipriešinimo kovų dalyvius. Jie beveik visi žuvo, arba atkentėjo po kelis dešimtmečius ‘tarybinėse’ įkalinimo įstaigose. Juodindami juos nuo 50-tųjų, rodote savo baimę. Bijote, kad nekiltų klausimas kas už ką kovojo. Pasipriešinimo kovų dalyviai kovojo su atėjūnais rusais ir jų pakalikais ‘stribais’ (rus. ‘istrebitel’ – naikintojas), o rusų pakalikai kovojo, neva, už ‘komunistinį rytojų’, kurio jiems šiandien jau nereikia – patys pasidarė KAPITALISTAIS. Kodėl niekas nerašo, kaip ‘stribai’ prasigerdavo, po nekaltų žmonių trėmimų ir šaudymų? Kodėl niekas nerašo, kaip ‘stribai’ vogdavo, t.y. dalindavosi ištremtųjų turtą? Gal todėl, kad beveik nei vienas ‘stribas’ neatsakė už savo piktadarybes ir gyveno iki gilios senatvės?
      Valdai, jei uostai Pasipriešinimo kovų dalyvių autus, pauostyk ir ‘stribų’ autus, vardan teisybės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *