Z. Vaišvilos spaudos konferencija: Karo propagandai ir melui Lietuvoje – Ne (video)

Sausio 22 d. Vilniuje, Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Karo propagandai ir melui Lietuvoje – Ne“.

Signataras Z. Vaišvila spaudos konferencijoje pakvietė visus pasakyti NE karo propagandai ir melui, kuriuos, pasak jo, viešai skelbia neatsakingi valstybės pareigūnai ir žiniasklaida.

Pasak Z. Vaišvilos, neįmanoma nematyti, kad Lietuvoje „paskubomis ir intensyviai ruošiamasi neleisti skelbti informacijos, prieštaraujančio Respublikos Prezidentės nuomonei“. Toleruoti tai, pasak Z. Vaišvilos, reikštų vengti asmeninės atsakomybės dėl Lietuvos valstybės ir tautos likimo.

Signataras Z. Vaišvila pranešė, kad kreipiasi į teismą dėl Lietuvos valdžios neveikimo, ir  nenoro pradėti Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimanto Pavilionio atšaukimo procedūros už tai, kad pernai grupdžio 1 d. jsi viešai paskelbė, kad Rusija visai netoli Vilniaus rengiasi invazijai į Lietuvą. Šią žinią paviešino visi pagrindiniai interneto portalai Lietuvoje.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams klausimus galima buvo užduoti ir internetu. Nuoroda į klausimų uždavimo sistemą (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA. 

httpv://youtu.be/3hvCrm5YZdQ

Skelbiame Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje skaitytą pranešimą:

Z. Vaišvila. Karo propagandai ir melui Lietuvoje – Ne

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikimais Seimas beveik vienbalsiai priiminėja įstatymus dėl to, kad Lietuvoje nebūtų kitos nuomonės, išskyrus tą, kurią deklaruoja šalies vadovė. Kariškiai ne tik gali mus bausti, bet ir perėmė mūsų interneto kontrolę, policija be teismo sankcijos gali 2 dienoms bet ką atjungti nuo interneto,…. Ir tai dar ne pabaiga, ką nesunku suvokti, perskaičius D. Ulbinaitę išteisinantį teismo nuosprendį ir matant jos grąžinimą į Prezidentės komandą, nuosprendžiui neįsiteisėjus.

Susipažinus su Baltijos pažangių technologijų instituto, Kauno technologijos universiteto, Socialinių inovacijų instituto, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų ir dėstytojų, dirbančių projekte “Mokslo pieva”, 2014 m. ataskaita „Radikalia politinės valdžios kritika pasižyminčių tinklapių socialinis tinklas“, nesunku suprasti, ko siekia valdžia. Nustebino ne paieškos raktažodžiai: prezident*, grybauskait*, vyriausyb*, seim*, konstitucin*, partij*, bet skiriamieji tyrimo požymiai – požiūris žemės referendumo ir skalūnų klausimais. T.y. tirta interneto erdvė, kurioje Lietuvos Respublikos piliečiai siekė įgyvendinti savo konstitucines teises, kurias atvirai ignoravo ir pažeidinėjo Prezidentė, VRK ir Konstitucinis Teismas. Nemanau, kad tyrimą atlikusieji ir jį tęsiantieji (vadovai – Tomas Krilavičius, Vaidas Morkevičius ir Justina Mandravickaitė, tyrėjai – Vytautas Mickevičius, Vytenis Čipinys, Rūta Užupytė ir Žilvinas Švedkauskas) nesuprato, ką daro. Tai ir yra padėties tragizmas, nes tirti reikia valdžios atvirai vykdomą mūsų Konstitucijos pažeidinėjimą, o ne piliečius, kurie konstituciniu referendumo keliu siekė sustabdyti valdžios savavaldžiavimą.

Atrinkti 92 tinklalapiai, kurie vargu ar turi bent simbolinį valdžios finansavimą. Pirštu rodoma į netinkamus Prezidentės epitetus – panelė, tarnaitė. Tačiau www.rytas.lt, Arkadijaus Vinokuro lūpomis išvadinęs mūsų Prezidentę frigidiška sterva, netirtas. Valdžiai tinkamas.

Komentuoti nebėra ką, užsakymas ir jo tikslas aiškūs. Pamatai paskelbtą VU TSPMI lektoriaus Mažvydo Jastramskio rašinėlį „Projekto „Raudonoji Dalia“ fiasko“, pažiūri, kad autorius yra šių mokslo „pievų“ ekspertas – ir ramu. Tik šie „ekspertai“ turėtų pagalvoti, ką jie pasakys žmonėms ir savo vaikams, žlugus šiam akivaizdžiai diktatūriniu tampančiam Lietuvos valdymo režimui. Liaudiški posakiai – nusigrybavo, išėjo į lankas, iš to rašto išėjo į kraštą – nebetinka. Per toli nueita. Tyrimas susietas su mūsų Prezidentės ir klusnių jos valios vykdytojų karo kurstymo propaganda, terminologija: ir karas, ir tinklalapiai –„nekonvenciniai“, „išrinkti“ tinklalapiai „nekonvenciškai“ kritikuoja mūsų valdžią. Nesistebėkite, kad šią programą remia ir „Philip Morris“. 1992 m. A. Abišalos vadovaujama Lietuvos Vyriausybė leido „Philip Morris“ privatizuoti abi tabako gamyklas Lietuvoje, t.y. įgyti monopolį. Pasekmės – gamykla Kaune uždaryta, o Klaipėdoje, t.y. šalia uosto, palikta veikti. „Philip Morris“ turi priežasčių padėti Lietuvos valdžiai.

Todėl laikas mums visiems pasakyti NE karo propagandai ir melui, kuriuos viešai skelbia neatsakingi valstybės pareigūnai ir žiniasklaida. Seimas, Prezidentė, Vyriausybė, ambasadoriai ir visi mes, piliečiai, privalome suvokti ir asmeninę atsakomybę dėl Lietuvos valstybės ir tautos likimo. Ar nepakanka matyti to, kas vyksta Irake, Sirijoje, Ukrainoje? Ar supranta tie, kas veža į Lietuvą „Charlie hebdo“ karikatūrų parodą, savo atsakomybę dėl šio visiškai nereikalingo Lietuvai eksperimento? Kas finansuoja šią parodą?

Sakysite, Zigmas prieš Lietuvos gynybą? Aklai tikintiems mūsų Prezidente pasakysiu paprastą faktą. Išgarsintas mūsų priešlėktuvinės gynybos stiprinimas iš Lenkijos perkamomis senomis raketomis „Grom“. Ar žinote, kiek jos skrieja? Apie 3 km. Ar žinote, kad iš Lietuvos gamintojų už tokią kainą galima pirkti šiuolaikiškas raketas, skriejančias apie 45 km? Lenkija už savo senienas gautas mūsų lėšas pirks šiuolaikiškas raketas. Tikriausiai iš JAV. Todėl Baltarusijos kariniai ekspertai Lietuvos gynybinį pajėgumą ir lygina su nuliu.

Puikuotis „neklystanti“ Lietuvos Prezidentė moka. Bet pagalvokime, kodėl taip skiriasi Lenkija ir Lietuva – prekių kainomis, parlamentinių partijų susitarimu dėl euro neįvedimo, zloto ir jį dengiančių valstybės atsargų naudojimu savo rinkos reguliavimui, o ne dovanai viršvalstybiniam Europos Centriniam Bankui. Lenkijos ekonomistai ir valdžia nebijo prisiimti atsakomybę dėl savo sprendimų. Dovanojo ne suverenitetą, o D.Tuską.

Karo propagandos priedanga mūsų valdžia sprendžia savo išlikimo klausimus.

Siekiant užkardinti karo propagandą ir valdžios mums skelbiamą melą, matant jų supratimą, kad užimamos pareigos atleidžia juos nuo atsakomybės, ne tik viešinkime tai, bet ir imkimės kitų teisėtų veiksmų.

Kaip signataras šiandien kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Seimo, Prezidentės ir Vyriausybės neveikimo dėl mano 2014-12-05 prašymo dėl Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimanto Pavilionio, viešai paskelbusio, kad Rusija visai netoli Vilniaus rengiasi invazijai į Lietuvą ir nuolat tai aiškinančio iki šiol, atšaukimo ir diplomatinio rango atėmimo (žr. ČIA ir kt.). Ši viešai paskelbta informacija labai svarbi mūsų valstybės saugumui, nes yra ir karo kurstymas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Todėl toks tikrovę neatitinkančio mūsų valstybės atstovo pareiškimas turi būti tinkamai ir operatyviai įvertintas – šis asmuo, savo ar valstybės vardu viešai skelbiantis tokio pobūdžio pareiškimus, tiesiogiai sukuriančius grėsmę jo atstovaujamai valstybei, neturi teisės būti mūsų valstybės ambasadoriumi, diplomatu. Dėl tokio neatsakingo elgesio ir karinio pavojaus sukėlimo valstybei rizikos padarymo, vadovaujantis LR diplomatinės tarnybos įstatymo 36 str. 1 d., ambasadorius Ž. Pavilionis turi būti nedelsiant atšauktas iš užimamų pareigų, atimant ir diplomatinį rangą.

Nustatytais terminais Seimas, Vyriausybė ir Prezidentė į šį prašymą neatsakė. Prezidento kanceliarija pranešė, jog Prezidentė D. Grybauskaitė susipažino su šiuo prašymu. Seimo kanceliarija pranešė, jog Seimo Pirmininkės L. Graužinienės pavedimu prašymas perduotas užsienio reikalų komitetui.

Tad visi trys mano skunde teismui išvardinti atsakovai nei atsisakė vykdyti šį prašymą, nei pradėjo jį vykdyti, t.y. nepradėjo nustatytos procedūros dėl ambasadoriaus Ž. Pavilionio atšaukimo. Įstatymas nustato, kad iš anksto apsvarsčius Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo atšaukimo klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį pasirašo ir Ministras Pirmininkas. Viešai taip pat nepaskelbta, jog atsakovai būtų pradėję vykdyti šio ambasadoriaus atšaukimo procedūrą ar atsisakę tai daryti.

Sausio 8 d. baigėsi LR viešojo administravimo įstatymo 31 str. nustatytas terminas tenkinti šį mano prašymą arba motyvuotai atsisakyti jį tenkinti. Atsakovų paaiškinimai, kad susipažino su prašymu ar pan., nėra prašymo tenkinimas ar atsisakymas tai daryti. Atsakovų pranešimų, kad terminas jų apsisprendimui būtų pratęstas papildomai 10 darbo dienų, negavau.

Negalima sudaryti precedento valstybės atstovui (ambasadoriui) viešai kurstyti karą, elgtis visiškai neatsakingai, pažeidinėti įstatymus, užtraukiančius ir baudžiamąją atsakomybę. Tai yra viešas ambasadoriaus atstovaujamos valstybės diskreditavimas.

Negali būti sudarytas ir teisinis precedentas atsakovams sąmoningai neveikti ne tik karo pavojaus sukėlimo mūsų valstybei atveju, bet ir kitais atvejais. Žinomai melagingų duomenų viešas paskelbimas, karo kurstymas yra šiurkštus diplomato, atstovaujančio valstybę, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių aktų pažeidimas, kuris negali būti toleruojamas.

Todėl teismo prašau įpareigoti Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę priimti savo kompetencijos sprendimus dėl ambasadoriaus Ž. Pavilionio atšaukimo ir diplomatinio rango atėmimo arba motyvuotai atsisakyti tai daryti.

Lietuvos konservatorių ir liberalų Europos parlamente sukelta isterija dėl knygos „Red Dalia“ išplatinimo nukreipia dėmesį nuo knygos turinio. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat Lietuvą stumia karo keliu, kas vienareikšmiškai naudinga ne Lietuvai, o, visų pirma, galimam agresoriui. Prezidentė nepaaiškina, kodėl išvis nesikalba su Rusija, kodėl nevykdo savo pareigos, pvz. įgyvendinti įstatymo reikalavimą derėtis su Rusija dėl Lietuvai okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo.

Todėl p. D. Grybauskaitės slepiama biografija daro ją priklausomą ir nuo Rusijos specialiųjų tarnybų. Nepaaiškinta, kodėl ji nepanoro VRK anketoje savo iniciatyva įrašyti duomenis apie galimą bendradarbiavimą ar nebendradarbiavimą su TSRS (Rusijos) GRU. Ukrainos pavyzdys dėl šios tarnybos pamokantis. Prezidentės melas dėl išstojimo iš M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/TSKP ir dėl buvimo JAV Džordžtauno universitete 1992 m., o ne 1991 m., kada Lietuvos Vyriausybė nieko ir niekada ten nesiuntė, tampa principiniais.

Jei tinkamai būtų tiriama Sausio 13-osios byla, o ne nutraukinėjama, jei kolaborantams būtų reiškiami, o ne naikinami įtarimai, bandyčiau patikėti Prezidentės atsivertimu. Bet ne melu.

Vertinant Prezidentės D. Grybauskaitės „karingumą“ Rusijos atžvilgiu, siūlau nepamiršti istorinių sukilimų 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje lyderių likimą. Tie, kurie siekė sveiko proto kompromisų, numalšinus sukilimus, buvo sušaudyti. Tie, kurie šaukė, kad su rusais – jokių kompromisų, tų pačių sovietų po sukilimų numalšinimo buvo paskirti komunistiniais tų šalių vadovais. Tikėsimės, kad vasario 16-ąją dienos šviesą išvys nauja Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, signataro prof. Br. Genzelio knyga. Rekomenduoju ją paskaityti ir tiems, kurių širdys apsalo nuo „drąsių“ Lietuvos Prezidentės pareiškimų Rusijos atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į savo patirtį teismuose, bylinėjantis su Prezidente (pasirodo, negalima su ja bylinėtis), vadovaudamasis Signatarų statuso įstatymu, raštu kreipiausi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę asmeniškai, prašydamas ne tik pateikti informaciją apie jos melagingą viešai skelbiamą biografiją, bet ir pakeisti ją „nekonvenciniame“ tinklalapyje www.president.lt ir p. D. Grybauskaitės pildytose anketose, pateiktose VRK dėl jos dalyvavimo Respublikos Prezidento rinkimuose (priklausomai nuo to, kurioje dalyvio anketoje – 2009 m. ar 2014 m. ar abejose – pateikti žinomai melagingi duomenys) dėl jos priklausymo TSKP ir jos išsiuntimo į JAV Džordžtauno universiteto 6 mėn. vadovaujančių darbuotojų kursus.

Prieš apdovanojant Prezidentę D. Grybauskaitę Acheno miesto apdovanojimu ir Džordžtauno universiteto regalijų suteikimą 2014-04-26 d. www.president.lt buvo pakeista p. D. Grybauskaitės biografija, melagingai nurodant, kad JAV ji tariamai buvo 1992 m., o ne 1991 m., ką ji skelbė visose savo ankstesnėse biografijose.

Šiuos Prezidentės D. Grybauskaitės biografijos pakeitimus prašau padaryti, remdamasis rašytiniais įrodymais.

2014-02-21 pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus duomenų anketoje p. Dalia Grybauskaitė pateikė žinomai/galimai melagingus duomenis apie save:

1. Kad nuo 1979 m. būdama Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos nare, tariamai tapo savarankiškos Lietuvos Komunistų Partijos nare ir buvo ja nuo 1989 m. gruodžio iki 1990 m. birželio, o nuo 1990 m. liepos – nepartinė. Tai paneigia jos pačios 2009-02-26 pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus duomenų anketa, kurioje nurodyti priešingi faktai.
2. Kad 1992 m. JAV Džordžtauno universitete baigė specialiuosius kursus vadovams. Šis tikrovės neatitinkantis faktas skelbiamas ir www.president.lt. Tai paneigia ir 2014-04-11 d. viešai paskelbta JAV reikalų patikėtinio (chargé d’affaires) Damiano Leaderio ataskaita iš Vilniaus apie LR prezidentės D. Grybauskaitės pirmosios kadencijos pirmuosius šešis mėnesius. Šis konfidencialiai oficialus raportas tapo viešai prieinamas JAV diplomatijos viešojoje bibliotekoje (Public Library of US Diplomacy) – žr. www.ekspertai.eu/parama-dgrybauskaitei-nelygioje-rinkimu-kovoje/.

Papildomai faktą, kad į JAV p. D. Grybauskaitę siuntė ne Lietuvos valdžia, ir ne 1992 m., patvirtina ir tai, kad 1991 m. drauge su p. D. Grybauskaite ten buvo išsiųsti dar du Lietuvoje gerai žinomi asmenys, kuriuos Prezidentę pačią prašau įvardinti. Prezidentę prašau įvardinti ir kitus tris asmenis iš Latvijos ir tris asmenis iš Estijos, kurie drauge su šiais trim asmenimis iš Lietuvos 1991 m. pirmojoje pusėje buvo išsiųsti į Džordžtauno universiteto 6 mėn. vadovų kursus, o ne stovėjo su mumis Sausio 13-osios barikadose.

Visa tai reikalinga ir Prezidentei, kad ji galėtų būti laisva nuo savo praeities, ir Lietuvai, kad žinotume, jog šalies vadovė mums nemeluoja ir šiandien. Kol kas mes matome vien tik Respublikos Prezidentės melą – dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl kariuomenės tinkamo paruošimo ir ginklavimo, dėl euro, dėl Europos Sąjungos, dėl valstybės ekonominio atsigavimo, dėl to, kad Rusijos sankcijos naudingos, o ne kenksmingos Lietuvai. Ir Didelį Melą dėl Sausio 13-osios ir Medininkų bylų, dėl chaoso prokuratūroje, dėl teismų darbo, dėl „skiepų bylos“… Apie šią bylą kalbėsime ir kai ką nuveiksime kitą kartą.

Neturime teisės pasitikėti valstybės vadove, kuri meluoja ir apie savo praeitį, ir apie tai, ką daro šiandien jau valstybės vardu. Nėra ateities be praeities. Nebus ir mūsų valstybės, jei viską grįsime Melu.